2021-11-03 Nr. AB-22980-3-62-3-01359-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-971-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01359-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. gruodžio 11 d. jis buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus kameras Nr. 2, 4, 5, 7 bei sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro patalpą, kur jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Pažymėjo, kad buvo laikomas ankštose kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, su dar dviem asmenimis. Kamerose neįrengti radijo taškai, pareiškėjas negalėjo klausytis radijo. Kameros durų ertmė neužpildyta garso izoliacine medžiaga, dėl to pro duris sklido triukšmas. Kamerose nebuvo galimybės išjungti apšvietimo, nes jungikliai neįrengti, o pareigūnai atsisakydavo išjungti apšvietimą. Pareigūnų iškvietimo sistema neveikė. Patalpose Nr. 2 ir Nr. 7 santykinė oro drėgmė viršijo normą. Kameroje Nr. 2 buvo pelėsio, tačiau nebuvo galimybės nuvalyti dėl viduje įrengtų grotų. Šepečiai be kotų, elektros lizdai ir langai techniškai netvarkingi, langai be rankenėlių, jų stiklai išdaužyti. Dušinė nedezinfekuojama, pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengti stogai. Kirpėjo paslaugos teikiamos ne kirpykloje, instrumentai nedezinfekuojami, kirpėjas nenaudojo žirklių. Dušu buvo leidžiama naudotis ne daugiau nei du kartus per savaitę. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė užsiimti pozityvia veikla. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą.

3. Atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK stacionaro patalpose, kuriose jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore.

4. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose gyvenamojo ploto norma jam buvo užtikrinta. Pagal galiojančius teisės aktus, įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Pažymėjo, kad visose kamerų tipo patalpose įrengti radijo taškai. Nuteistieji dieninio ir naktinio apšvietimo valdyti negali, apšvietimą, priklausomai nuo dienos laiko, įjungia/išjungia pataisos namų pareigūnai. Uždarosios zonos kamerų tipo patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, o, esant poreikiui, galima vėdinti per langus. Įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie nedelsiant šalinami. Kamerų tipo patalpose langai užsidaro ir atsidaro. Pirmojo sektoriaus patalpose įrengtos rozetės techniškai tvarkingos. Pasitaiko atvejų, kai nuteistieji į vieną kištukinį lizdą jungia kelis didelio galingumo ar savadarbius elektros prietaisus, taip gadindami kištukinius lizdus ir kitą elektros instaliaciją. Tačiau gavus pranešimą apie gedimą ar netvarkingą elektros instaliaciją, ji nedelsiant tvarkoma. Pirmojo sektoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti 120 cm pločio stogeliai. Šiame sektoriuje taip pat yra įrengta kirpykla, kurioje panaudoti instrumentai yra valomi ir dezinfekuojami po kiekvieno kirpimo. Kirpyklos patalpa atitinka higienos normų reikalavimus. Pareigūnų iškvietimo sistema ginčo laikotarpiu buvo įrengta, tačiau laikinai neveikė. Pareiškėjui atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytos priemonės buvo vykdomos. Pataisos namuose buvo vykdomos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali psichologinė terapija ir pan. Pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas nepagrįstas.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas pažymėjo, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. gruodžio 11 d.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas šiose Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose: nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. kovo 20 d. – kameroje Nr. 5, kurios plotas 7,67 kv. m, įrengta 1 vieta; nuo 2019 m. kovo 24 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. – kameroje Nr. 4, kurios plotas 16,19 kv. m, įrengtos 3 vietos, taigi vienam asmeniui teko 5,39 kv. m ploto; nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. liepos 19 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,19 kv. m, įrengtos 3 vietos, t. y. vienam asmeniui teko 5,39 kv. m ploto; nuo 2019 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. spalio 8 d., nuo 2019 m. spalio 9 d. iki 2019 m. spalio 11 d., nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. lapkričio 10 d., nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d. – kameroje Nr. 2, kurios plotas 16,19 kv. m, įrengtos 3 vietos, t. y. vienam asmeniui teko 5,39 kv. m ploto. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. gruodžio 11 d. kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma.

9. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. jis buvo patalpintas į Pravieniškių PN-AK stacionaro patalpas, kuriose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, nurodė, kad minėtą aplinkybę dėl laikymo stacionare patvirtina pareiškėjo pateikta epikrizė. Teismas pažymėjo, kad teismas 2020 m. spalio 8 d. raštu įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis apie tai, kokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d., šių patalpų plotą, miegamųjų vietų skaičių, jose laikytų nuteistųjų skaičių, tačiau atsakovas 2020 m. spalio 20 d. rašte Nr. S-22612 pažymėjo, kad informacija apie sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą, kuris nuo 2019 m. spalio 1 d. buvo prijungtas prie Laisvės atėmimo vietų ligoninės, nebuvo kaupiama, todėl šių duomenų pateikti nėra galimybės. Teismas, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, juos laikė nustatytais. Teismas rėmėsi pareiškėjo argumentais ir konstatavo, kad nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. iš viso 37 paras, pareiškėjas buvo patalpintas į Pravieniškių PN-AK stacionaro patalpas, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

10. Teismas pareiškėjo argumentus apie pelėsio plitimą ir drėgmę, kad kamerų langai buvo be rankenėlių, stiklai išdaužyti, elektros instaliacija netvarkinga, šluotos be kotų, iškvietimo sistemos neveikimo, radijo taškų įrengimo, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, byloje esančius įrodymus, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat nenustatė atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl nedezinfekuojamų dušinių grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl juos irgi atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kerpamas šiurkščiai pažeidžiant higienos normų reikalavimus, nėra.

11. Atsižvelgdamas į tai, kad teisinis reguliavimas nenumato elektros jungiklių įrengimo kamerų tipo patalpų viduje, be to, pareiškėjas nekonkretizavo, kokiomis aplinkybėmis ir kada pareigūnai atsisakė išjungti apšvietimą kameroje, pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pareiškėjo pretenzijas dėl nuolat girdimo triukšmo taip pat laikė nepagrįstomis, kadangi kameros duryse nėra garsą izoliuojančios medžiagos. Teismas nenustatė, jog dėl girdimo triukšmo pareiškėjas skundais būtų kreipęsis į pataisos namų pareigūnus, administraciją, Visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl nurodė, kad nėra pagrindo tikėti deklaratyviais pareiškėjo argumentais dėl kilusių nepatogumų girdint triukšmą.

12. Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad pirmojo sektoriaus pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti 120 cm pločio stogeliai pasislėpti nuo atmosferos kritulių, kas atitinka teisės akto reikalavimus.

13. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pripažino, jog buvimo Pravieniškių PN-AK stacionaro patalpose laikotarpiu (nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d.) jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Teismas pabrėžė, kad nuteistųjų teisė pasivaikščioti yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje. BVK 73–75 straipsniai nustato skirtingą pasivaikščiojimų trukmę nuteistiesiems, kurie laikomi lengvosios, paprastosios arba drausmės grupės sąlygomis. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, skirtingos pasivaikščiojimo sąlygos numatomos tuberkulioze ar kitokiomis užkrečiamomis ligomis sergantiems nuteistiesiems, tačiau jiems taip pat suteikiama teisė pasivaikščioti. Atlikęs minėtų nuostatų analizę, teismas priėjo prie išvados, kad nuteistiesiems, nepaisant to, kokioje įkalinimo įstaigoje ar kokiose patalpose jie laikomi, turi būti suteikiamas pasivaikščiojimas. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK, nesuteikdami pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore ginčo laikotarpiu, neveikė taip, kaip numato teisės aktai, ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teises.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti pozityvia veikla, pabrėžė, jog pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta pozityvi veikla, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo ir nenurodė, kokio konkrečiai užimtumo jam trūko. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad Pravieniškių PN-AK iš viso 37 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos stacionare bei pasivaikščiojimų gryname ore, todėl pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir pažeidimo pobūdį, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl skunde išdėstytų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur ir šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Dėl praleistų 37 parų perpildytoje stacionaro patalpoje, dėl kurių buvo paguldytas dėl ligos, pasivaikščiojimų gryname ore nebuvimo, patyrė sveikatos būklės sumenkinimą ir orumą pažeminimą Konvencijos 3 straipsnio kontekste. Teismas nevertino, kad tokie pažeidimai yra Sveikatos priežiūros skyriuje, jog patalpoje buvo laikomas su dar 7 asmenimis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015, 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2526-261/2020 buvo priteista žymiai didesnė kompensacija.

16.2. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti radijo taškų nuotraukas, kadangi jų įrengta nebuvo, tačiau teismas atsisakė tai padaryti, o jis patyrė realią žalą. Teismas taip pat nesiėmė išreikalauti ir kamerų durų ertmės garso užpildymo izoliacijos įrodymų.

16.3. Pareiškėjas teismui nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl naudojimosi dušu daugiau nei kartą į savaitę, tačiau ja remtasi nebuvo.

16.4. Teismas buvo informuotas, kad serga hipertenzija, tačiau dėl neveikiančių aliarmo mygtukų negalėdavo prisikviesti pareigūnų, medikus. Kitiems už tai atlyginama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1017-261/2016).

16.5. Teismas formaliai pritarė atsakovui dėl užsiėmimų vykdymo. Atsakovas nepaneigė fakto, kad jam nebuvo sudaroma teisė kameroje praleisti 8 val. ir daugiau už jos ribų.

17. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą, arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pareiškėjas nagrinėjamą ginčą iškėlė dėl kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose. Atsakovas teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pridėjo duomenis apie asmens konvojavimą bei 2020 m. birželio 23 d. pažymą Nr. 41-8146 dėl nuteistojo gyvenamųjų patalpų. Pridėtuose dokumentuose matoma, jog nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas nebuvo stacionare, tačiau teismas nusprendė vadovautis ne atsakovo pateiktais oficialiais duomenimis, o pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Rašte dėl nuteistojo konvojavimo matyti, jog 2019 m. liepos 31 d. pareiškėjas išvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) į Pravieniškių PN-AK pirmąjį sektorių, 2019 m. rugpjūčio 7 d. iš pirmojo sektoriaus į trečiąjį sektorių, 2019 m. rugsėjo 6 d. iš trečiojo sektoriaus grįžo į pirmąjį, o į LAVL sugrįžo 2019 m. rugsėjo 9 d. Atsakovas netinkamai įvertino ginčo laikotarpį ir konvojavimo duomenis, todėl pirmosios instancijos teisme ginčo aplinkybės nebuvo visapusiškai įvertintos.

17.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino nustatytus pažeidimus, kaip galinčius sukelti fizinį nepatogumą, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą ir gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

18. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepateikė duomenų, kur buvo laikomas nuo 2019 m. liepos 31 d. Atsakovo minimas konvojavimas nėra pagrįstas ir aiškus.

19. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nenurodoma, kuo vadovaujantis pareiškėjas apskaičiavo neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias proceso teisės ar materialiosios teisės normas pažeidė teismas, o vien tai, kad teismo sprendimas nepatinka pareiškėjui ar netenkina jo prasimanytų neteisėtų interesų, negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą ir prašo vadovautis jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. gruodžio 11 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK iš viso 37 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos stacionare bei pasivaikščiojimų gryname ore, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir jai kompensuoti iš atsakovo priteisė 200 Eur. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis.

22. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė ir pareiškėjas, ir atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl aliarmo mygtukų, radijo taškų įrengimo, naudojimosi dušu daugiau nei kartą į savaitę, kameros duryse garsą izoliuojančios medžiagos, dėl užsiėmimų vykdymo, taip pat priteistu neturtinės žalos dydžiu. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo buvimo nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. stacionare, remdamasis konvojavimo duomenimis bei 2020 m. birželio 23 d. pažyma Nr. 41-8146 dėl nuteistojo gyvenamųjų patalpų. Atsakovo atstovas mano, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo ne tik pareiškėjo skunde, bet ir atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, pateiktus dokumentus ir įrodymus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reguliavimą, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad atsakovas ar pareiškėjas kitaip vertina byloje esančius įrodymus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas, ir tai negali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą.

25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl pareiškėjo buvimo nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. stacionare. Nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde remiasi konvojavimo duomenimis bei 2020 m. birželio 23 d. pažyma Nr. 41-8146 dėl nuteistojo gyvenamųjų patalpų, šie duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjo buvimo minėtu laikotarpiu stacionare. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 8 d. raštu įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis apie tai, kokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d., šių patalpų plotą, miegamųjų vietų skaičių, jose laikytų nuteistųjų skaičių, tačiau atsakovas 2020 m. spalio 20 d. rašte Nr. S-22612 pažymėjo, kad informacija apie sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą, kuris nuo 2019 m. spalio 1 d. buvo prijungtas prie Laisvės atėmimo vietų ligoninės, nebuvo kaupiama, todėl šių duomenų pateikti nėra galimybės. Taigi teismas, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, pagrįstai juos laikė nustatytais, konstatavęs, kad nuo 2019 m. liepos 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. iš viso 37 paras pareiškėjas buvo patalpintas į Pravieniškių PN-AK stacionaro patalpas, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir pasivaikščiojimai gryname ore.

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo pretenzijos dėl aliarmo mygtukų, radijo taškų įrengimo, naudojimosi dušu daugiau nei kartą į savaitę, kameros duryse garsą izoliuojančios medžiagos, dėl užsiėmimų vykdymo yra nepagrįstos. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, kada nepavyko sulaukti pagalbos dėl neveikiančių aliarminio iškvietimo mygtukų, nenurodė jokių atvejų, kada jam nebuvo leista pasinaudoti kokia nors konkrečia užimtumo priemone, nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, jog dėl girdimo triukšmo pareiškėjas skundais būtų kreipęsis į pataisos namų pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl atsakovo atstovui nekilo pareiga pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymus, susijusius su kamerų durų ertmės garso užpildymo izoliacija, taip pat radijo taškų nuotraukas, kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl radijo taško neveikimo.

27. Pareiškėjo pretenzijos, susijusios su naudojimosi dušu daugiau nei kartą į savaitę, taip pat laikytinos nepagrįstomis. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu du kartus per savaitę, todėl darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas sąlygas naudotis dušu nepažeistos.

28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip netinkamo elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis bei tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 1978 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71); 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08)). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04); 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.)). Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

30. Nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

31. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (37 paras neužtikrinta pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto norma stacionare bei pasivaikščiojimai gryname ore), atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui pagrįstai priteistas 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys