2025-03-12 Nr. AB-4699-3-61-3-06490-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1510-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06490-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 24S245218 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 14 d. prašymą suteikti prieglobstį Nr. 2408-AS-0010 (toliau – Prašymas) iš naujo.

2. Pareiškėjas savo skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimu nepagrįstai buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), kadangi jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio nuostatas.

2.2. Pareiškėjas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo kreipėsi, nes jo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – vyksta karas, jo gyvenamoje teritorijoje, (duomenys neskelbtini) srityje vyksta intensyvūs apšaudymai ir krenta bombos, todėl jis bijo dėl savo ir žmonos, vaikų gyvybių, kadangi žmonai su vaikais grįžus gyventi į (duomenys neskelbtini) srityje esančią jų šeimos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) kaime, kur visą laiką gyvena jo mama, 2024 m. žiemą prasidėjo intensyvūs apšaudymai, bombarduojama, (duomenys neskelbtini) naudoja plataus masto karinę agresiją visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, todėl (duomenys neskelbtini) niekur nėra saugu ir egzistuoja reali grėsmė gyvybei. Nuvykęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas, kaip ir būdamas Lietuvoje, turi išlaikyti šeimą, o dirbdamas neturės galimybės pasislėpti nuo apšaudymų ir bombų.

2.3. Šaukimo atlikti privalomąją karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) aplinkybė nėra pagrindinė, kurios pagrindu pareiškėjas prašo prieglobsčio, kadangi jo sveikata buvo tikrinta (duomenys neskelbtini) ir jis buvo pripažintas netinkamu atlikti privalomąją karo tarnybą dėl sveikatos – turimos skrandžio opos.

2.4. Įvertinus (duomenys neskelbtini) Mobilizacijos įstatymą, pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini) jis gali būti pašauktas pakartotinai pasitikrinti sveikatą ir tuomet per skubėjimą gali įsivelti klaidos ir jis gali būti mobilizuotas bei išsiųstas kariauti. Pareiškėjo kilmės valstybės informacija apie atliekamas sveikatos patikras dėl privalomos karo tarnybos buvo nepakankamai išsamiai ištirta bei įvertinta Sprendime.

2.5. Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai pagrįsta dėl karo veiksmų, kurie vykdomi visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir ten nėra saugių teritorijų, kur būtų galima persikelti su šeima gyventi, todėl jis atitinka prieglobsčio bei papildomos apsaugos suteikimo sąlygas.

2.6. Pareiškėjas niekada nepiktnaudžiavo migracijos procedūromis, į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai dar iki (duomenys neskelbtini) karinės invazijos į (duomenys neskelbtini) 2022 m. vasario 24 d. pradžios, Lietuvoje iki 2024 m. birželio 7 d. gyveno teisėtai, todėl sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką būtų neproporcingas pareiškėjo individualioje situacijoje, kadangi jo visa šeima artimiausiu metu grįžta į Lietuvos Respubliką, o jam du metus uždraudus atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas du metus bus priverstas gyventi atskirai nuo šeimos ir net negalės su šeima pasimatyti.

2.7. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo gyvenamojoje vietoje kylančią jo gyvybei pagrįstos baimės aplinkybę pagrindžia aplinkybės, jog jo sūnus jau grįžo gyventi į Lietuvos Respubliką ir jam yra suteikta Lietuvos Respublikos laikinoji apsauga bei artimiausiu metu dėl grėsmės gyvybei į Lietuvos Respubliką ketina grįžti ir dukra su žmona laikinosios apsaugos sąlygomis.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Įvertinus pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas niekaip nenurodė, kad jo baimė grįžti į kilmės valstybę būtų nulemta persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Prieglobsčio prašytojo baimė patirti persekiojimą yra paremta bendra padėtimi jo kilmės valstybėje. Atitinkamai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Taip pat nenustatyta visiškai pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas.

4.2. Taip pat nenustatyta grėsmės, kad pareiškėjui bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis surinkta ir įvertinta informacija dėl beatodairiško smurto pareiškėjo kilmės valstybės gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) srities, (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) kaime, buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) kaime beatodairiškas smurtas nevyksta arba lygis yra toks žemas, kad nekelia grėsmės pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Atsižvelgiant į tai, jis taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.3. Pareiškėjas neteisingai skunde nurodo, jog Departamentas turėjo surinkti, tačiau nesurinko kilmės valstybės informacijos apie galimybę atlikti alternatyvią civilinę karinę tarnybą. Pareiškėjo apklausa buvo išsami, pareiškėjui buvo suteikta galimybė laisvai ir nepertraukiamai papasakoti savo istoriją ir prieglobsčio prašymo motyvus. Departamentas atliko išsamią ir detalią apklausą siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes, kurios buvo įvertintos Sprendime. Pareiškėjas apklausos metu nepateikė jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jis gali / negali atlikti alternatyvią civilinę karinę tarnybą. Be to, pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) įstatymas dėl alternatyvios (nekarinės) tarnybos, nustato organizacinius ir teisinius pagrindus piliečiams, kurie dėl religinių įsitikinimų nenori tarnauti kariniu būdu, tačiau tokių aplinkybių tyrimo metu pareiškėjas neįvardino.

4.4. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį yra vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Nagrinėjamu atveju Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija, prieglobsčio prašymo motyvais susijusią informaciją ir į ją atsižvelgdamas priėmė Sprendimą. Pareiškėjas nesutikimą su Sprendimu grindė tik subjektyviais teiginiais, tačiau konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Departamento išvadas, nepateikė.

4.5. Departamentas surinko visą jam prieinamą ir aktualią informaciją ir įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, atlikęs tyrimą, konstatavo, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, tikėtina, galėtų būti pripažintas visiškai netinkamu karo tarnybai arba tinkamu tarnybai išimtinai užnugario karinės paramos padaliniuose, tačiau Departamentas neturi šio teiginio besąlygiškai ar nenuginčijamai įrodinėti, nes nei Įstatymo, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Prieglobsčio tvarkos aprašas), neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nurodęs, kad jis kilmės valstybėje asmeniškai buvo susidūręs su žmogaus teisių pažeidimais ar dėl religinių įsitikinimų negali atlikti karinės tarnybos.

4.6. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2015 m. vasario 26 d. sprendimu (Andre Lawrence Shepherd v. Vokietiją) prieglobsčio prašytojas turi įrodyti, kad atliekant karo tarnybą jis būtų priverstas daryti karo nusikaltimus, įskaitant netiesioginį dalyvavimą (pavyzdžiui, pagalbos teikimą), tačiau nėra būtina, kad nusikaltimai jau būtų daromi, asmuo turi įrodyti, kad jie bus daromi ateityje. ESTT sprendime taip pat nurodoma, kad asmeniui negali būti suteikiama tarptautinė apsauga, jeigu jis nepasinaudojo atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra, nebent tas prašytojas įrodo, kad, esant konkrečiai situacijai, jis neturėjo galimybės pasinaudoti tokio pobūdžio procedūra. Sankcijos už atsisakymą tarnauti negali būti laikomos persekiojimu, jei jos proporcingos ir nediskriminuojančios (t. y. nėra pagrindo manyti, kad kiti tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų baudžiami), atsižvelgiant į tai, kad atitinkama valstybė įgyvendina teisę turėti ginkluotąsias pajėgas.

4.7. Gindama savo nepriklausomybę ir suverenitetą (duomenys neskelbtini) neatlieka karo nusikaltimų, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bus verčiamas atlikti vykdyti karo nusikaltimus (žudyti žmones). Valstybė turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę bei valstybės reikalavimas atlikti privalomąją karinę tarnybą yra teisėtas, jei karinės tarnybos atlikimą reglamentuoja įstatymai, kurie yra įgyvendinami visiems vienodai, t. y. nei viena asmenų grupė nėra diskriminuojama. Valstybė gali skirti baudas asmenims, kurie dezertyruoja ar vengia karinės tarnybos, jei jų dezertyravimas ar vengimas nėra pagrįstas svarbiomis vidinėmis priežastimis, tačiau sankcijos ir atitinkamos procedūros turi atitikti tarptautinius standartus. Karinės tarnybos vengimas bei nenoras ją atlikti savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, kadangi kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma. Karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikimų, jeigu tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Tokį aiškinimą iš esmės patvirtina ir Prieglobsčio tvarkos aprašo 99.1.10. punkto 2 pastraipoje fiksuota prašymo suteikti prieglobstį motyvų vertinimo taisyklė.

4.8. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Departamentas nevertino ar pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, nes iš Sprendimo matyti, jog buvo įvertinta pareiškėjo kilmės valstybės informacija dėl ten esančio smurto keliamos grėsmės civiliams, t. y. jog: kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje; beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini) srities, tačiau kitose centrinės bei vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, bei konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos pareiškėjo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei; (duomenys neskelbtini) srities, (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) kaime (paskutinės pareiškėjo gyvenamojo vieta) yra (duomenys neskelbtini) vakaruose, nėra okupuota (duomenys neskelbtini) kariuomenės ir antžeminiai kariniai veiksmai nevyksta šioje (duomenys neskelbtini) dalyje ir todėl beatodairiško smurto lygis taip pat vertintinas žemu ir nekeliančiu tiesioginio pavojaus pareiškėjo gyvybei bei sveikatai; pareiškėjas apklausos metu nenurodė priežasčių, dėl kurių jis negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu. Pats pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jo šeimos nariai (motina, vaikai).

4.9. (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2 (toliau – Perkeltų asmenų įstatymas), kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Perkeltų asmenų įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad beatodairiškas smurtas vyksta visoje (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti ir subjektyvūs pareiškėjo išvedžiojimai, daromi vadovaujantis selektyvia informacija. Priešingai nei nurodo pareiškėjas skunde, Departamentas surinko naujausią, aktualią ir oficialią kilmės valstybės informaciją ir tinkamai ją įvertino.

4.10. Priimant Sprendimą buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, t. y. jog pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą tik siekdamas sutrukdyti priimti ar įvykdyti 2024 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 24S171757 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, nes: jis Lietuvoje buvo neteisėtai pasibaigus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir viršydamas bevizį režimą (Įstatymo 125 str. 1 d. 4 ir 6 p. ir 127 str. 1, 31 ir 6 d. pagrindais); prieglobsčio prašymas išnagrinėtas skubos tvarka; įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublikos (ekonominiai, socialiniai, šeimyniniai); įvertinus visas aplinkybes, buvo prieita tikėtinos išvados, jog atsisakius suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atžvilgiu taikytina 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

4.11. Sprendimu priimti sprendiniai – išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įtraukti perspėjimą į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respubliką 2 metus – yra proporcingi, pagrįsti ir motyvuoti ir atitinka teisės aktų reikalavimus (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

4.12. Pareiškėjo skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2025 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, taip pat Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Departamento 2024 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 24S245218 antrojo ir penktojo punktų, kuriais nuspręsta A. Y. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti šio asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), vykdymą iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo – paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, 2022 m. sausio 28 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini), per Lenkiją, į Lietuvos Respubliką darbo tikslais; Lietuvos Respublikoje iki 2024 m. birželio 7 d. gyveno teisėtai (2022 m. kovo 7 d. – 2024 m. kovo 7 d. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo tikslu pagrindu ir 2024 m. kovo 8 d. – 2024 m. birželio 7 d. – beviziu režimu); Departamento 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 24S95624 pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi darbo tikslu, kadangi duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė leidimui laikinai gyventi gauti, neatitiko tikrovės, buvo rimtas pagrindas manymui, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmę ir pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu; 2024 m. liepos 22 d. Departamento sprendimu Nr. 24S171757 pareiškėjas buvo grąžintas / įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respubliką į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo jam dienos, t. y. iki 2024 m. rugpjūčio 21 d., nes gyveno Lietuvos Respublikoje pasibaigus jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimui bei Lietuvos Respubliką buvo laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; 2024 m. rugpjūčio 14 d. Departamento Vilniaus skyriuje pateikė Prašymą, kuris buvo priimtas nagrinėti iš esmės skubos tvarka.

6.2. Departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendime priimti prašymą suteikti prieglobstį Nr. 24S189089 fiksuotos aplinkybės, jog taikoma procedūra: nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, nes asmuo pateikė prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti priimti ar įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti asmenį į užsienio valstybę. Duomenų, jog šis Departamento sprendimas būtų apskųstas ir /ar panaikintas byloje nėra.

6.3. Prašyme, be kitų pravalomųjų formoje nurodytų duomenų, pareiškėjas pateikė ginčui išspręsti aktualius duomenis – laisvos formos paaiškinimą apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jog: bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi ten vyksta karas; turi šeimą ir yra vienintelis šeimos maitintojas; bijo, kad kertant sieną jį gali paimti kariauti; kariuomenėje niekada nekariavo.

6.4. 2024 m. rugpjūčio 13 d. rašytiniu prašymu „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo“ pareiškėjas nurodė buvęs supažindintas su Departamento sprendimu, įpareigojančiu pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. rugpjūčio 21 d.; su šiuo sprendimu nesutinkantis ir negalintis išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl jam kylančio pavojaus sveikatai ir gyvybei (duomenys neskelbtini), todėl prašantis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Prašydamas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodė prieglobsčio suteikimo priežastį, jog bijo dėl savo gyvybės ir sveikatos dėl (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vykdomo beatodairiško smurto bei dirbant statybininku apšaudomose teritorijose jam kylančios grėsmės.

6.5. Sprendžiant Prašymą, 2024 m. rugsėjo 13 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė šias prieglobsčio prašymo priežastis: darbo (duomenys neskelbtini) nebuvimo aplinkybę; mobilizacijos baimę; baimę palikti šeimą be tėvo. Atsakydamas į Departamento klausimus dėl saugumo pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) srityje, (duomenys neskelbtini) nurodė, jog: „Kaip pasakyti? Tai yra kaip ir saugu, bet yra keletas tų „bet“. Tai yra dėl tų gamyklų, kurios yra šalia mūsų.“; <...> Į Departamento atstovo klausimą: „Sakykite, o kai raketos atskrido į gamyklą, Jūsų kaime buvo nuketėjusiųjų?“ pareiškėjas atsakė – „Ne, tai kaime niekas nenukentėjo, o gamykloje turbūt buvo tokių, kurie nukentėjo“. Taip pat apklausos metu pareiškėjas patvirtino aplinkybę, jog faktiškai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje paprašė praėjus dvejiems metams po atvykimo į Lietuvos Respubliką, tik tam, kad pareiškėjo neišsiųstų į (duomenys neskelbtini).

6.6. Departamentas, atlikęs tyrimą, 2024 m. lapkričio 3 d. priėmė Sprendimą.

7. Teismas, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (76 str. 1 d., 2 d., 86 str. 1 d., 87 str. 1 d., 2 d.), 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – 1951 m. Konvencija) 1 straipsnio A dalį, Prieglobsčio tvarkos aprašo nuostatas (99 p.,) ir ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nurodė, kad pareiškėjas Prašymą grindė dviem priežastimis: 1) baimės darbo metu būti sužalotu dėl (duomenys neskelbtini) vykstančių karinių veiksmų; 2) baimės būti mobilizuotu.

8. Teismas nurodė, kad Departamentas ypač išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo Prašymą, Sprendime įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, argumentuotai dėl jų pasisakė, surinkto detalią, Sprendimo dienai aktualią pareiškėjo kilmės šalies bei pareiškėjo gyvenamosios vietovės kilmės valstybėje informaciją ir visus duomenis įvertino sistemiškai bei kompleksiškai.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos Prašyme nuosekliai atskleisti visas svarbias aplinkybes, taip pat Departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė jam galimybę pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo paties nurodytus teiginius. Tačiau pareiškėjo Prašymas grindžiamas tik jo paaiškinimu ir subjektyviu jo situacijos vertinimu, o papildomų objektyvių duomenų savo baimei pagrįsti pareiškėjas nepateikė, nei Departamentui tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu.

10. Teismas nurodė, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą, detaliai vertino pareiškėjo ir jo šeiminės padėties situaciją, pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, tyrė duomenis apie pareiškėją, Departamentas dėjo pastangas išsiaiškinti visas su pareiškėjo Prašymu susijusias svarbias aplinkybes, pašalinti prieštaravimus.

11. Teismas akcentavo, kad Departamentas įvertino galimą karo keliamo smurto grėsmę pareiškėjui, t. y. Sprendimo priėmimo dienai aktualią informaciją apie karo (duomenys neskelbtini) keliamas grėsmes civiliams gyventojams, įvertino ne tik (duomenys neskelbtini) mobilizacijos aspektus bei teisės aktus dėl privalomosios karo tarnybos atlikimo (duomenys neskelbtini), taip pat ir pareiškėjo individualią situaciją, jog, kaip ir pats pareiškėjas pripažino, kad pareiškėjas dėl ligos (skrandžio opos) yra atleistas nuo karo prievolės (duomenys neskelbtini), iki šiol jis nėra gavęs šaukimo atlikti karo tarnybą ir nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad pareiškėjas yra kviečiamas ar grįžus į (duomenys neskelbtini) būtų pakviestas atlikti karo tarnybą. Teismas pritarė Departamento pozicijai, kad karo prievolė yra asmens pilietinė pareiga savo valstybei ir savaime negali būti vertinama kaip diskriminacinė dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl, net ir pašaukus pareiškėją atlikti karo tarnybos prievolę kilmės valstybėje, tai negalėtų būti vertinama kaip jo persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.

12. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui karinė prievolė būtų faktiškai taikoma jo kilmės valstybėje, priešingai, paties pareiškėjo pateikti duomenys ir pasakojimai patvirtina, kad jis nuo šios prievolės yra atleistas dėl sveikatos ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis yra ar gali būti kviečiamas atlikti karinę tarnybą, o vien tik subjektyvi pareiškėjo baimė, kad nepaisant jo atleidimo nuo karinės tarnybos, jis vis tiek dėl suklydimo gali būti pakviestas atlikti privalomąją karo tarnybą nėra pagrindas pripažinti, jog jam kyla grėsmė būti pašauktam atlikti karo tarnybą vien dėl grįžimo į (duomenys neskelbtini).

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog (duomenys neskelbtini) nėra darbo ar jis būtų daug sudėtingesnėmis sąlygomis yra suprantamas ir pateisinamas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės valstybės ir noro likti Lietuvoje priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, nes pabėgėlių teisėje ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta ir nelaikomos persekiojimu dėl asmens individualių savybių.

14. Teismas padarė išvadą, kad, vertinant Prašymą, buvo patvirtinta pareiškėjo asmens tapatybė bei pilietybė, konstatuota, kad jis yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pabėgėlio statuso taikymo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo arba galėtų būti persekiojamas, jeigu grįžtų, nes pats pareiškėjas patvirtino, jog iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką išvyko ne dėl jo sveikatai ir gyvybei realiai kilmės valstybėje kilusios grėsmės, tačiau asmeniniais ekonominiais (darbo) tikslais (pagal pakvietimą dirbti) dar iki (duomenys neskelbtini) karinės invazijos (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir karinės agresijos veiksmų pradžios.

15. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso, nes pareiškėjo situacija (tikimybė atlikti karo tarnybą) neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes, net ir pašaukimo tarnauti kariuomenėje atveju tai negali būti laikoma persekiojimu, nes tai yra piliečio pilietinė pareiga savo valstybei, kadangi valstybė turi teisę reikalauti iš savo piliečių atlikti karo tarnybą ir tai savaime nepažeidžia individo teisių.

16. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo, teismas nurodė, kad pareiškėjo kilmės valstybės gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) kaime) karinių incidentų nebuvo užfiksuoti, šias aplinkybes iš esmės apklausos metu patvirtinus ir pačiam pareiškėjui bei nenustačius jas paneigiančių duomenų, teisėjų kolegija pritaria Departamento pozicijai, jog prieglobsčio prašytojo gyvenamoje vietoje ((duomenys neskelbtini) srities, (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) kaime) beatodairiškas smurtas nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Teismas sutiko su Departamento pozicija, jog, jog pasikeitus saugumo situacijai konkrečioje (duomenys neskelbtini) srityje piliečiams užtikrinama galimybė saugiai persikelti šalies viduje, todėl Sprendime teisingai vertinta, kad beatodairiškas smurtas ne tik neapima visos (duomenys neskelbtini) teritorijos ir pareiškėjo gyvenamosios vietos konkrečiai, bet nėra kliūčių piliečiams saugiai persikelti šalies viduje, jeigu saugumo situacija pasikeičia.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo išvadai, jog Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Teismas akcentavo, kad byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami ir tinkamai išnagrinėti pagal pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti dar daugiau papildomų duomenų.

18. Teismas nurodė, kad sprendiniai (išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, pavedant vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, uždraudimas atvykti 2 metus į Lietuvos Respubliką, perspėjimo apie draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus įvedimas į SIS) yra išvestiniai iš Departamento sprendinio nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

19. Teismas pažymėjo, kad ginčas iš esmės kilo dėl Sprendime esančios atlikto vertinimo išvados, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir dėl to egzistuoja pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, pareiškėjui tokiu būdu siekiant išvengti išsiuntimo į (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas įrodinėja, jog draudimas pareiškėjui atvykti 2 metus į Lietuvos Respubliką, apie tai įvedant perspėjimą į SIS, yra neproporcingas, įvertinant pareiškėjo šeimines aplinkybes, t. y. tai, jog pareiškėjo sūnus jau yra grįžęs į Lietuvos Respubliką bei artimiausiu metu į Lietuvos Respubliką sugrįš gyventi ir nepilnametė dukra su žmona, o pritaikius minėtus suvaržymus pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jis 2 metus negalės pasimatyti su šeima.

20. Teismas sprendė, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu Sprendimo priėmimo metu egzistavo Departamento nustatytas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuotas imperatyvus pagrindas, kuriuo remiantis Departamentas privalėjo priimti sprendinį – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Teismas pabrėžė, kad, priimant sprendimą nesuteikti prieglobsčio, buvo surinkta ir įvertinta išsami kilmės valstybės informacija, detaliai ištirtos ir įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės bei 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės ir priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nebuvo nustatyta nei Departamento tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu.

21. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą Departamentui spręsti, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą, vengdamas grąžinimo pareiškėjas gali pasislėpti, t. y. egzistuoja nelegalios migracijos grėsmė, todėl pareiškėjui teisingai Sprendimu taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

22. Teismas akcentavo, kad Sprendimo turinys bei į bylą pateikti Departamento atlikto tyrimo metu surinkti ir analizuoti duomenys patvirtina, jog Departamentas detaliai įvertino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos 2014 m. balandžio 14 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. 3K-33 (suvestinė redakcija nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 44.3 punktų aplinkybes. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjo individualiu atveju egzistuoja Sprendime konstatuoti Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3, 44.3.1. pagrindai, kadangi pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, jo pateiktą Prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka, todėl jo atžvilgiu teisės aktai numato imperatyvą taikyti draudimą atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją.

23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pareiškėjas ir jo atstovas nesutiko su Sprendime Departamento padarytu pareiškėjo individualios situacijos dėl uždraudimo atvykti į LR 2 metų laikotarpiui, tačiau šį nesutikimą iš esmės grindė subjektyviais argumentais dėl po Departamento Sprendimo priėmimo pasikeitusios pareiškėjo šeimos situacijos: sūnaus grįžimo į Lietuvos Respubliką bei ateityje planuojamų dukters ir sutuoktinės grįžimo į Lietuvos Respubliką, tačiau ginčo individuali situacija teismo yra vertinama Sprendimo priėmimo dienai buvusios situacijos ir aplinkybių visumoje, o Sprendimo priėmimo dieną jame Departamento konstatuotų aplinkybių, nulėmusių kriterijų vertinimo tvarkos 44.3.1. punkte nustatyto draudimo atvykti laikotarpio taikymą, pareiškėjas nepaneigė.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė papildomos apsaugos suteikimo dėl kilmės valstybėje vykstančio beatodairiško smurto nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui neturėjo būti suteikta papildoma apsauga.

25.2. Pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš esmės visa (duomenys neskelbtini) teritorija kenčia nuo (duomenys neskelbtini) vykdomų raketų ir dronų atakų, kuriomis kėsinamasi ne tik į kariniu, bet ir civilinius objektus, energetikos infrastruktūrą. Būtent tai, kad (duomenys neskelbtini) raketomis ir dronais atakuoja civilinius ir energetikos objektus visoje teritorija, patvirtina realią beatodairiško smurto grėsmę bet kuriam civiliui asmeniui. Tai, kad (duomenys neskelbtini) sąmoningai taikosi į civilius gyventojus ir civilinius objektus visoje teritorijoje, kad daro karo nusikaltimus civilių atžvilgiu, kad civiliams kyla didelė ir nuolatinė smurto rizika, patvirtina paties Migracijos departamento sprendimas ir jame nurodoma kilmės valstybės informacija

25.3. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo vertinimu, jog (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame gyveno pareiškėjas, dar nebuvo nutikę karinių incidentų, tačiau toks vertinimas yra nepagrįstas, nes tai, kad nedidelę teritoriją užimančiame kaime dar nebuvo nutikę incidentų, niekaip nerodo, jog ten saugu. Migracijos departamento surinkta informacija, parodo, kad atakos gali būti bet kur, nes tokia yra (duomenys neskelbtini) strategija, sąmoningai atakuoti civilius gyventojus bet kurioje šalies teritorijoje ir taip juos įbauginti.

25.4. Nei pirmosios instancijos teismas, nei Migracijos departamentas nepasisakė dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir pareiškėjo negrąžinimo. Pareiškėjui turėjo būti suteikta laikinoji apsauga pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“, kas iš esmės yra dar viena tarptautinės apsaugos forma, kuri taikoma esant specifinėms sąlygoms, t. y. Europos Sąjungos Tarybos sprendimui dėl apsaugos suteikimo iš konkrečios valstybės atvykusiems asmenims supaprastintomis procedūromis.

25.5. Nors pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl darbinės veiklos (t. y. ekonominių priežasčių), tačiau negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) pasitraukę dėl karo, t.y. dėl vykstančio karo. Karo grėsmė pareiškėjui vien dėl to, kad jis iš pradžių atvyko darbo tikslu niekaip nėra mažesnė ir tuo labiau niekaip neišnyksta.

25.6. Visuotinai žinomas faktas, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karas, kurį pradėjo (duomenys neskelbtini). Dėl vykstančio karo grėsmės iš (duomenys neskelbtini) pasitraukė milijonai (duomenys neskelbtini) piliečių. Karo grėsmė (duomenys neskelbtini) reali, taip pat yra visiškai reali ir akivaizdi žmonių baimė grįžti į (duomenys neskelbtini), kad nežūtų nuo karinių veiksmų, todėl išvada, kad asmuo, kuris prašo neišsiųsti į (duomenys neskelbtini), nes bijo karo, piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, nes neva žino, kad jam jokios grėsmės nėra, yra nepagrįsta. Vien tas faktas, kad (duomenys neskelbtini) suteikiama laikina apsauga, kuri yra apsauga nuo (duomenys neskelbtini) vykstančio karo, patvirtina, kad asmuo prašydamas tarptautinės apsaugos nepiktnaudžiauja prieglobsčio procesu.

25.7. Prasidėjus karui, pareiškėjas taip pat, kaip ir dabar negalėjo grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl ten vykstančių karinių veiksmų, tačiau tuo metu jis turėjo Lietuvoje leidimą gyventi, nebuvo jokio grąžinimo grėsmės, todėl jis ir nematė poreikio kreiptis dėl apsaugos. Pasikeitus situacijai, nebeturint darbo ir nebegalint gauti leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, esant realiai grėsmei atsidurti (duomenys neskelbtini) ir nukentėti nuo karinių veiksmų, pareiškėjas pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. Todėl vien tai, kad pareiškėjas, turėdamas kitu pagrindu išduotą leidimą gyventi, nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos, niekaip nesumažina ir nepanaikina dabar jam esančios grėsmės patirti karo veiksmus (duomenys neskelbtini), taip pat ir neparodo, kad jis piktnaudžiauja procedūra.

25.8. Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai pareiškėjo prašymą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu ir nagrinėjo jį skubos tvarka. Tai, kad prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, patvirtina ir tai, kiek laiko Migracijos departamentas užtruko nagrinėjant prašymą. Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą nagrinėjo beveik tris mėnesius (kai skubos tvarka reikia išnagrinėti per 10 darbo dienų (Įstatymo 81 str. 2 d.)). Tai parodo, kad pareiškėjo prašymą sudarė aplinkybės, kurias reikėjo tirti ir analizuoti, todėl prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ir neturėjo būti nagrinėjamas skubos tvarka.

25.9. 2 metų draudimo atvykti į Lietuvą terminas ir su tuo susijęs perspėjimo į SIS įvedimas pareiškėjui pritaikyti nepagrįstai.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad antžeminis konfliktas yra lokalizuotas, ir šiuo metu apima didelę dalį (duomenys neskelbtini). Likusi (duomenys neskelbtini) teritorija, išskyrus okupuotą (duomenys neskelbtini), yra visiškai kontroliuojama (duomenys neskelbtini) vyriausybės, ir antžeminiai kariniai veiksmai joje nevyksta.

28. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad jo prieglobsčio priežastis yra baimė palikti šeimą be tėvo, t. y. baimė siejama ne su baime dėl sveikatos ir gyvybės dėl konvencinių priežasčių (persekiojimo kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų), tačiau dėl subjektyvų pareiškėjo siekį nebūti grąžintam į kilmės valstybę dėl subjektyvių priežasčių (pvz., nenoro atlikti privalomą karo tarnybą, darbo nebuvimo ir pan.), ko iš esmės pareiškėjas ir neginčijo, nei tyrimo metu teikdamas paaiškinimus Migracijos departamentui, nei teisme

29. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas argumentų dėl laikinosios apsaugos neteikė nei su skundu pirmos instancijos teismui, nei posėdžio metu, t. y. šie argumentai atsirado tik po skundžiamo sprendimo, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei Migracijos departamentas negalėjo pasisakyti dėl šių argumentų.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog jis negalėjo gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje todėl pateikė prieglobsčio prašymą, tik patvirtina Migracijos departamento ir pirmos instancijos teismo išvadas, kad pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio procedūromis. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis negalėjo gauti leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, ar kad iš vis siekė tokį leidimą gauti, esant Lietuvos Respublikoje bevizio režimo metu.

31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įtraukti perspėjimą į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis numato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, susijusios su laikinosios apsaugos pareiškėjui suteikimu galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui arba pareikštos teismo posėdžio metu. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl šios aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas papildomai grindžia atsakovo veiksmų neteisėtumą, negali būti vertinamos, sprendžiant Departamento Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimus. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jam nėra užkirstas kelias atskiru prašymu kreiptis į Departamentą, prašant suteikti laikinąją apsaugą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“.

35. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

39. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 14 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karas, intensyvūs apšaudymai ir bombardavimai, todėl jis bijo dėl savo ir šeimos narių gyvybių. Be to, nors jis buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai dėl sveikatos būklės, jis gali būti pakartotinai patikrintas ir mobilizuotas, išsiųstas į karą, nes (duomenys neskelbtini) trūkstant šaukiamojo amžiaus vyrų, jo sveikata gali būti patikrinta tendencingai ir netinkamai.

40. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. sausio 28 d. darbo tikslais; Lietuvos Respublikoje iki 2024 m. birželio 7 d. gyveno teisėtai pagal laikiną leidimą ir naudodamasis beviziu režimu, tačiau nuo 2024 m. balandžio 9 d. ( Departamento sprendimo, kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, priėmimo data) iki 2024 m. rugpjūčio 13 d. (supažindinimo su Departamento 2024 m. liepos 22 d. sprendimu, kuriuo jis įpareigotas savanoriškai išvykti, data) nesikreipė dėl savo teisinio statuso Lietuvos Respublikoje įteisinimo. Pareiškėjas nurodė pagrindiniu iš buvimo Lietuvoje pagrindų tai, kad jis čia gali saugiai dirbti ir išlaikyti šeimą, tačiau neįrodinėjo, kad kilmės šalyje būtų persekiojamas.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą ir ginčo šalių paaiškinimus, nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamai jam gresiantį priverstinį paėmimą į kariuomenę nėra patvirtintas jokiais įrodymais ir nėra tikėtinas kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjas nepateikė išsamių paaiškinimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie kilmės šalyje netinkamai atliekamą šauktinių sveikatos patikrinimą ar jo negalėjimą atlikti alternatyvios civilinės karinės tarnybos, kitaip prisidėti prie pilietinės pareigos ginti tėvynę tiesiogiai nedalyvaujant kariniuose veiksmuose. Pareiškėjas taip pat neįrodė, jog jo ir jo šeimos narių gyvenamoje vietovėje jam grėstų realus persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, rimta grėsmė gyvybei ir sveikatai. Nesant kitų prašymą suteikti prieglobstį pagrindžiančių argumentų, pripažintina, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl jam teisėtai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui, taip pat pakankamai išsamiai išnagrinėjo susiklosčiusią situaciją kilmės valstybėje ir pareiškėjo individualią situaciją bei nustatė, kad (duomenys neskelbtini) antžeminis karinis konfliktas yra lokalizuotas, o (duomenys neskelbtini) srities (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame gyveno pareiškėjas, beatodairiško smurto lygis yra toks žemas, kad nekyla pastovi ir reali grėsmė pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Iš kilmės valstybės informacijos bei visuotinai žinomos informacijos apie karą (duomenys neskelbtini) yra žinoma, kad (duomenys neskelbtini) vakarų dalis yra kone saugiausia, o tikimybė nukentėti palyginus maža. Pažymėtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos užtikrina vidinio persikėlimo galimybes iš tų teritorijų, kur vyksta aktyvūs karo veiksmai, todėl pareiškėjas kilmės valstybėje turi ir gali pasinaudoti tomis galimybėmis, jei toks poreikis kiltų dėl pasikeitusios saugumo situacijos jo gyvenamojoje vietovėje. Taigi, byloje esanti informacija nepatvirtina ir Įstatymo 87 straipsnyje išvardytų sąlygų, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

43. Konstatuotina, jog Departamento Sprendimo dalis, kuria pareiškėjo prašymas suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje netenkintas, yra teisėta, pagrįsta, pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas šiuo aspektu ir apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

44. Vertindama Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta apeliantą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

45. Pagal Įstatymo 130 straipsnį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 d.).

46. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) apibrėžia grąžinimą kaip trečiosios šalies piliečio grįžimo procesą, prievolę grįžti vykdant savanoriškai arba priverstinai (3 str. 1 d. 3 p.). Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o, pagal 5 punktą, išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Be to, pagal Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalį, jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį

47. Pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2024 m. liepos 22 d. Departamento sprendimas Nr.24S171757, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Pareiškėjas šio sprendimo neįvykdė, todėl Departamentas turėjo teisę priimti sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Taip pat buvo įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės: pareiškėjas neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, jo motina ir vaikai gyvena kilmės šalyje, bei 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės – priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas iš esmės bet kokiu pagrindu siekė likti Lietuvos Respublikoje, pripažintina pagrįsta Departamento pozicija, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja realus pasislėpimo pavojus, o ši aplinkybė, ją vertinant su tuo, kad pareiškėjui teko pareiga savanoriškai išvykti į kilmės šalį, kurios jis neįvykdė, yra pakankamas ir teisėtas pagrindas priimti sprendimą dėl priverstinio išsiuntimo.

48. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ir didžiąją dalį laiko buvo teisėtai, vėlesnis jo buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumas yra daugiau susijęs su teisinių žinių ir patirties panašiose situacijose stoka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Įvertinus šias individualias aplinkybes, pripažintina, jog nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką vertintinas kaip nepagrįstas ir neproporcingas.

49. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

51. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.

52. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti ginčijamo atsakovo Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 400 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Ši norma išreiškia administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021). Tenkinus tik dalį pareiškėjo apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, spręstina, kad pareiškėjas įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

54. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, pareiškėjui priteistina 100 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Y. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. Y. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 24S245218 3 ir 4 punktus, kuriais uždrausta A. Y. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įtrauktas perspėjimą į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Likusią Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 24S245218 dalį palikti nepakeistą.

Priteisti A. Y. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 100 ( vieną šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius