2016-04-20 Nr. AB-8852-3-64-3-00605-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-448-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00605-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo individualios įmonės „Bionormanas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Bionormanas“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas individuali įmonė „Bionormanas“ (toliau – ir IĮ „Bionormanas“, pareiškėjas) 2016 m. kovo 7 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2016 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. A-230 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A-1079 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais IĮ „Bionormanas“ išdavimo“ pakeitimo“. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki bylos išnagrinėjimo, sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A-1079 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais IĮ „Bionormanas“ išdavimo“ pakeitimo“ galiojimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė. Pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino. Įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybės administraciją iki 2016 m. kovo 23 d. pateikti teismui visą medžiagą, susijusią su Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. A-230 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A-1079 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais IĮ „Bionormanas“ išdavimo“ pakeitimo“ priėmimu bei kitą, su skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusią, medžiagą. Įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybės administraciją iki 2016 m. kovo 23 d. pateikti teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

Teismas pažymėjo, kad skundas tinkamai suformuluotas, jame keliami reikalavimai yra priskirtini Šiaulių apygardos administracinio teismo kompetencijai, todėl prašymas gali būti priimtas žinion ir ruošiamas teisminiam nagrinėjimui.

Pareiškėjas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodė, kad skundžiamas sprendimas sukelia jam neigiamas pasekmes – galiojant skundžiamam aktui būtų neadekvačiai ir neteisėtai varžoma pareiškėjo ūkinė veikla, dėl ko ateityje galėtų iškilti žalos atlyginimo klausimas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo reikalavimo pobūdį ir skunde nurodytas aplinkybes, sprendė, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ir nepasidarys negalimas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuodamas tik tuo, kad skundžiamas sprendimas sukels jam neigiamas pasekmes. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1399-662/2015).

Šiuo atveju matyti, kad pareiškėjas siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises. Tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus teismui nesuteikia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-388/2005; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1399-662/2015 ir kt.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

III. Pareiškėjas IĮ „Bionormanas“ padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde nurodo, kad skundžiamos nutarties argumentai yra formalūs ir neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta į visų proceso dalyvių interesus, taip pat turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, AS15-622/2006, AS16-528/2007, AS444-244/2008). Nagrinėjamu atveju skundžiamas aktas galioja ir pareiškėjas jau patiria nuostolius dėl veiklos ribojimo, vėliau nuostoliai bus dar didesni. Dėl įmonės veiklos specifikos nustatyti realiai patirtus nuostolius gali būti neįmanoma, nes neįmanoma tiksliai numatyti, kokia būtų buvusi įmonės apyvarta, jei veikla nebūtų ribojama. Mano, kad prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, nepažeistų šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs mechanizmą, pagal kurį pareiškėjas gali kreiptis dėl nuostolių atlyginimo. Todėl pareiškėjo teisė kreiptis dėl nuostolių atlyginimo palankaus sprendimo atveju nebus pažeista. Įrodinėjimo našta siekiant išsiieškoti nuostolius pareiškėjui kils bet kokiu atveju. Be to, ginčijamas įsakymas taikomas jau nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., tačiau pareiškėjas atsiradusių nuostolių neįrodinėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas IĮ „Bionormanas“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. A-230 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A-1079 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais IĮ „Bionormanas“ išdavimo“ pakeitimo“. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki bylos išnagrinėjimo, sustabdyti skundžiamo sprendimo galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė. Pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad jam būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad būtų sustabdytas skundžiamo sprendimo galiojimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Nagrinėjamu atveju yra ginčijamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. A-230 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A-1079 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais IĮ „Bionormanas“ išdavimo“ pakeitimo“. Pareiškėjas siekia, kad kol ginčas bus nagrinėjamas teisme, būtų sustabdytas šio sprendimo galiojimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigia, jog skundžiamas sprendimas neteisėtas, nes priimtas nekompetentingo subjekto, ir nėra tinkamai motyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, jokių argumentų dėl akivaizdaus skundžiamo akto neteisėtumo pareiškėjas iš esmės nepateikia. Argumentai, ar priimant ginčijamą sprendimą, buvo teisingai laikomasi visų procedūrų, numatytų teisės aktuose, bus nustatyti įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi susipažinus su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo, spręstina, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą, nėra.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl finansinių nuostolių nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas nurodo, kad dėl skundžiamu sprendimu nulemto veiklos ribojimo jau patiria nuostolius, o vėliau šie nuostoliai bus dar didesni. Be to, pažymi, kad dėl įmonės veiklos specifikos nustatyti realiai patirtus nuostolius gali būti sudėtinga. Tačiau pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl didelės turtinės žalos atsiradimo. Pareiškėjas pateikia tik bendrus teiginius, kuria niekaip nepatvirtina, kad minėti nuostoliai stipriai pakenktų pareiškėjo finansinei padėčiai. Kiti pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (galima didesnė žala ateityje ir sunkumai apskaičiuojant įmonės patirtus nuostolius) nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog ginčijamo sprendimo vykdymas gali sukelti didelę žalą pareiškėjui, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, nei pagrindė, kad ginčijamų administracinių aktų vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Nors ir ne visai teisingais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl naikinti nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo individualios įmonės „Bionormanas“ atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Veslava Ruskan