2022-08-31 Nr. AB-21416-3-61-3-02132-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-126-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02132-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininko) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 15 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Pareiškėjas prašė netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino skunde minimoms aplinkybėms, kaip pažeidimams, kurie buvo tęstinio pobūdžio, nes tęsėsi nenutrūkstamai bei kiekvieną savaitę atsinaujindavo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jam kalint Lukiškių TI-K penkerius metus buvo vykdoma nuteistųjų pozityvaus užimtumo vykdymo programa, kurios metu grupė nuteistųjų periodiškai, 2–3 kartus per savaitę buvo išvedama į ankštą patalpą I gyvenamojo korpuso I korpusinį skyrių (4 aukšte, šalia gyvenamosios kameros Nr. 100) (toliau – ir Patalpa) apie 1 val. 30 min. trukmės laikotarpiui pabendrauti tarpusavyje (kitokia veikla Patalpoje nevyko ir Lukiškių TI-K administracijos nebuvo siūloma). Manė, kad Patalpoje jis buvo laikomas netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančios sąlygomis, nes: ji buvo įrengta po laiptais, vedančiais į palėpę; ploto buvo mažai, vos 9 kv. m arba dar mažiau 5–6 asmenims, kadangi nemažą ploto dalį užimdavo laiptai, pastogė bei stalas su dideliais suolais; joje nebuvo ventiliacijos ir langų, todėl negalėjo patekti nei natūrali šviesa, nei oras; Patalpoje nebuvo sanitarinio mazgo, vandens tiekimo sistemos, šildymo įrangos; buvo prastas dirbtinis apšvietimas; nebuvo prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų; buvo purvina ir primėtyta nuorūkų; patalpų niekas netvarkydavo, joje buvo nemalonus kvapas. Pažymėjo, kad Patalpoje būnant daug kartų buvo iškilę problemų dėl neįrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, kai norėdavo pasinaudoti sanitariniu mazgu, kilus konfliktinėms situacijoms, kilus sveikatos sutrikimams. Kadangi teisės aktai įpareigoja įkalinimo įstaigas įrengti tokias iškvietimo sistemas tik šių įstaigų gyvenamosiose kamerose, o kitose patalpose tokios iškvietimo sistemos įrengimas yra paliekamas įkalinimo įstaigos administracijai, pareiškėjas manė, kad tokia atsakovo teisė nėra absoliuti.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Europos kalinimo taisyklių 18.2 punktą c dalį (Europos Ministrų komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R(2006/2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) visose vietose, kuriose nuteistieji gyvena, dirba ar susirenka, turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų nuteistiesiems nedelsiant susisiekti su personalu. Nors privalomi iškvietimo mygtukai yra numatyti gyvenamosiose patalpose, tačiau kai kuriose patalpose buvo įrengti – pvz., pasivaikščiojimo kiemeliuose. Teigė, kad atsakovo veiksmai neįrengti tokios sistemos, kai nuteistieji patalpoje buvo nuolat laikomi per savaitę kelis kartus ne mažiau nei 1 val. ar 1 val. 30 min., ir kai pareiškėjas negalėjo išsikviesti pareigūnų esant būtinybei, nesuderinami su gero viešojo administravimo principais, pagarba žmogaus teisėms, taip pat buvo priešingi teisei. Atsakovas turėjo pareigą įrengti prižiūrėtojų iškvietimo sistemą minėtoje patalpoje, kurios nevykdė.

5. Pareiškėjas manė, kad nesant specialių teisės aktų turėjo būti vadovaujamasi bendrosiomis teisės normomis – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo (toliau – ir BVK) 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu. Pažymėjo, kad buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kurios nesuderinamos su žmogaus orumo samprata. Net tuo atveju, kai tokiomis sąlygomis nebuvo laikomas nuolat, bet nenutraukiamai po kelis kartus per savaitę keletą metų, atsakovas piktnaudžiavo valdžios įgaliojimais, elgėsi nevaržomai ir laisvai, tačiau tai nereiškė, kad atsakovas galėjo jį kankinti ir žeminti orumą. Patalpos dydis buvo 9 kv. m, o į ją buvo vedami net po 6 asmenis, taigi kiekvienam iš jų negalėjo tekti daugiau nei 1,5 kv. m laisvos erdvės, tačiau įskaičiavus laiptus, pastogę, stalą ir du didelius suolus prie jo pareiškėjas manė, kad ploto teko dar mažiau, todėl Patalpoje negalėjo būti vykdomas joks pozityvus užimtumas. Patalpoje trūko oro, kadangi nebuvo nei vėdinimo įrangos, nei langų, bet kuriuo metų laiku buvo šalta. Nuolatinė prietema kenkė regėjimui; netvarka ir (arba) nešvara ir blogas kvapas vertė jaustis nemaloniai ir kėlė diskomfortą; antisanitarinės sąlygos buvo nesuderinamos ne tik su orumo samprata, bet ir saugia sveikatai aplinka; iškvietimo mygtuko nebuvimas kėlė nesaugumo ir įtampos būseną. Kadangi jautėsi nemaloniai, blogai, diskomfortiškai, nebuvo nuotaikos, buvo piktas ir irzlus, dėl to pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi dėl tariamai padarytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Kadangi skundo pateikimo teismui data yra 2020 m. birželio 18 d., pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbus ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe, t. y. asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą, todėl atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Vilniaus PN nurodė, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir PĮĮET), nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir TIĮET), nenumato socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų. TIĮET 8 punktas bendrai numato, kad socialinės reabilitacijos patalpos įrengiamos įstaigos rėžiminėje teritorijoje. Paaiškino, kad pareiškėjo skunde minimos socialinės reabilitacijos patalpos plotas yra apie 9,9 kv. m, o pagal teismų praktiką 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, tačiau nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai nenustato minimalaus laisvo ploto standarto socialinės reabilitacijos patalpose.

9. Atsakovo atstovas paaiškino, kad iškvietimo sistema turi būti įrengta gyvenamosiose kamerose, tačiau tokios sistemos įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose teisės aktai nenumato, sanitarinio mazgo kabinos įrengimas jose taip pat nereglamentuojamas. Nurodė, kad Vilniaus PN buvo įrengta centrinė šildymo sistema, o šildymo sezono metu visose patalpose buvo palaikoma optimali temperatūra. Dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo nurodė, kad jos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o teisės aktai nenustato specialiųjų reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų vėdinimui (ventiliacijai). Socialinės reabilitacijos patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų, paliktų Vilniaus PN ūkio darbams atlikti, taip pat patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų pagal nemokamų darbų grafiką. Atsižvelgiant į tai nurodė, kad konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus nebuvo pagrindo. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu kompetentingų institucijų higienos sąlygų patikrinimai Vilniaus PN socialinės reabilitacijos patalpose atliekami nebuvo ir šių patikrinimų aktų (protokolų) nėra. Taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais arba prašymais, susijusiais su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis, nesikreipė.

10. Vilniaus PN nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o jos dydis nebuvo grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuojant, kuo būtent ji pasireiškė, taip pat nepateiktos faktinės aplinkybės ir neįrodytas nurodytos sumos dydis. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų socialinės reabilitacijos patalpoje, kurioje būdavo po 2–3 kartus į savaitę nuo 1 val. iki 1 val. 30 min. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2020 m. birželio 16 d. (skundo išsiuntimo datą patvirtino spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės kalinant yra pažeidžiamos tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2020 m. birželio 16 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju konstatavo, kad ieškinio senatis taikoma reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2017 m. birželio 15 d.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjas jo kalinimo Lukiškių TI-K metu nuo pat kalinimo pradžios momento galėjo žinoti, kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjas nenurodė svarbių ir nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, pagrindžiančių priežastį atnaujinti ieškinio senaties terminą. Todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teismas nenustatė.

14. Remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais bei atsižvelgęs į ieškinio senaties terminą (pritaikius 3 metų ieškinio senatį), teismas sprendė, kas nagrinėjamas laikotarpis – nuo 2017 m. birželio 16 d. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skunde nurodytą ginčo laikotarpį ir pritaikytą ieškinio senatį konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje vertintinas laikotarpis – nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2019 m. vasario 17 d.

15. Skunde pareiškėjas teigė, kad socialinės reabilitacijos patalpoje nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo sistema, sanitarinis mazgas, šildymo sistema, nebuvo langų ir ventiliacijos.

16. Teismas vertino, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Vien skundo teiginiai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtuko ir Patalpoje būnant daug kartų buvo iškilę problemų dėl neįrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, kai pareiškėjas norėdavo pasinaudoti sanitariniu mazgu, kilus konfliktinėms situacijoms, kilus sveikatos sutrikimams, teismo laikyti abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių teismas vertino, kad padarytas pažeidimas – aliarminio iškvietimo mygtuko nebuvimas – nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų lemti neturtinės žalos kilimą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl aliarmo mygtuko Patalpoje neįrengimo kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į įkalinimo įstaigos administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodami apie, pareiškėjo manymu, tam tikrus Patalpos įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo pripažinti, jog dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

17. Teismas pažymėjo, kad nei PĮĮET, nei TIĮET nenumatė socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų. TIĮET 8 punktas bendrai numato, kad Patalpos įrengiamos įstaigos rėžiminėje teritorijoje. PĮĮET 13.10. papunktis numato, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema privalo būti įrengta gyvenamosiose kamerose, tokios sistemos įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose teisės aktai nenumato; 13.5. papunktis numato sanitarinio mazgo kabinos įrengimą gyvenamosiose kamerose, tačiau nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skundo argumentų dėl netinkamo šildymo niekaip nepagrindė, todėl jo teiginiai atmestini kaip neįrodyti. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, tapatus reglamentavimas nustatytas ir PĮĮET 11.8. bei 13.12. papunkčiuose. Specialiųjų reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų vėdinimui (ventiliacijai) teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo Patalpos vėdinimo teismo laikyti nepagrįstais. Socialinės reabilitacijos patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, taip pat buvo tvarkomos nuteistųjų pagal nemokamų darbų grafiką (BVK 134 str.), todėl teismui konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus šiuo aspektu nebuvo pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai nenumato specialių reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų įrengimui bei į atsakovo atstovo nurodytą informaciją, teismas darė išvadą, kad minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

18. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Taip pat teismas darė išvadą, kad nenustačius vienos būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Vilniaus PN veiksmų – valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo teismo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

20. Pareiškėjas prašo jo skunde nurodytas aplinkybes vertinti už paskutinių penkių metų laikotarpį nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 19 d. ir netaikyti 3 metų senaties termino, kadangi pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio. Pareiškėjas teigia, kad minimu penkių metų laikotarpiu jam buvo taikoma pozityvaus užimtumo ir laisvalaikio praleidimo programa, kurios metu periodiškai apie 2–3 kartus per savaitę buvo vedamas į ankštą Patalpą, kurioje apie 1,5 val. bendraudavo ir jokia kita veikla šioje patalpoje nebuvo vykdoma. Pareiškėjo teigimu, skundą jis teikė dėl netinkamų, žmogaus orumą žeminančių, teisės aktų reikalavimų neatitinkančių minimos užimtumo programos Patalpoje vykdymo sąlygų. Patalpa buvo labai mažo ploto, kurioje nebuvo nei ventiliacijos, nei natūralios šviesos, nes patalpa be langų, nebuvo Patalpoje tualeto, vandens, dirbtinis apšvietimas labai prastas, nebuvo prižiūrėtojų iškvietimo mygtuko, visada būdavo purvina, dėl to laikydavosi nemalonus kvapas.

21. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, savo darbą atliko aplaidžiai, neatsižvelgė į visus faktus, kuriuos pareiškėjas nurodė skunde.

22. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. Vilniaus PN teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

24. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Vilniaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, Vilniaus PN vertinimu, laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamos bylos dalykas – 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

26. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl vertino pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo nusiskundimų dėl Patalpos netinkamo įrengimo nepripažino pagrįstais ir įrodytais, nenustatęs pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, apeliaciniame skunde pakartoja skunde, paduodame pirmosios instancijos teismui, nurodytus nusiskundimus.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo, teisėjų kolegija vertina, kad teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2017 m. birželio 15 d., nes pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2020 m. birželio 16 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

30. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020 ir kt.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2022 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1273-624/2022; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Vadinasi, pareiškėjas, išsiuntęs skundą teismui tik 2020 m. birželio 16 d., prarado galimybę į reikalavimo dalies atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2017 m. birželio 15 d. patenkinimą.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų (dėl socialinės reabilitacijos patalpos įrengimo, pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo, sanitarinio mazgo joje įrengimo, šildymo sistemos, langų ir ventiliacijos), juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo visų skunde nurodytų aplinkybių, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

34. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

35. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekdamas objektyviai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei išspręsti keliamą ginčą, pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo išreikalavo su pareiškėjo keliamu ginču susijusius duomenis, kuriuos išsamiai įvertino bei detaliai dėl jų pasisakė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti oficialiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad teisės aktai nenumato specialių reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų įrengimui.

37. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, taigi nėra nustatytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas.

38. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

39. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan