2017-01-24 Nr. AB-1752-3-64-3-01038-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2-858/2017

Teisminio proceso

Nr. 3-64-3-01038-2015-6

Procesinio

sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto

Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos

administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. K. skundą

atsakovui Lietuvos valstybei,

atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo

priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas H.

K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo

izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos

atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo

laikomas Šiaulių TI nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. sausio 2 d.,

perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, dėl ko

patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė,

atstovaujama Šiaulių TI, prašė skundą atmesti.

Atsakovas vadovavosi Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir

Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124

„Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų

skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus

ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, nustatančiu,

kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir

areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas nurodė,

kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 12 d.

iki 2014 m. sausio 2 d. skirtingose kamerose su dar 1–9

asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,03 iki 17,8 kv. m.

Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga

veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI

administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti

vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi,

administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos

ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi

kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus,

dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus,

areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo

laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys

nebūna gyvenamojoje kameroje.

Atsakovas nurodė, kad

pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. gegužės 7 d.

patikrino kamerą Nr. 14, nustatyta, kad stalas, kabykla asmeniniams drabužiams

yra, sanitarinis mazgas atitvertas užuolaida, dirbtinė apšvieta, oro

temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, tačiau

kameroje reikalingas remontas. Iš 2013 m. liepos 19 d.

patikrinimo akto Nr. EP-249 matyti, kad kameroje Nr. 14 pažeidimai pašalinti –

atliktas remontas.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų

departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr.

V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių

(toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai

statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo

izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės

atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos

norma HN 76:2010) 2 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių

TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo,

todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos

Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie

nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas paaiškino, kad įstaigos

administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką

kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas

atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius

ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos

natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010

reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras,

neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Pareiškėjo pretenzijos

atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI

pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos

atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos

egzistavimo fakto.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas

savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio

nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia

jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų

konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo

Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie

patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės

žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal

galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo

veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų

neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas

veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 17 d.

sprendimu pareiškėjo H. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 600 Eur neturtinei

žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės

žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d.

iki 2014 m. sausio 2 d. Neturtinę žalą iš esmės grindžia

tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų

plotui ir higienos normoms.

Teismas nustatė, kad vadovavosi Įsakymo 1.3.1 punktu, nustatančiu, kad

vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje

negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš byloje esančios 2015 m. gegužės 6 d.

pažymos Nr. 60/09-15139 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo

laikomas periodiškai nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. sausio

2 d., iš viso 214 dienų. Kameroje Nr. 14 pareiškėjas buvo laikomas nuo

2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. su dar 1–6

asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,79 iki 9,78 kv. m., kameroje Nr. 86 –

nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d.

ir nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. sausio 2 d.

vienas arba su dar 7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,22 iki 17,78 kv.

m., kameroje Nr. 101 – 2013 m. gruodžio 4 d. su dar 7–8

asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,00 iki 2,28 kv. m., ir kameroje Nr. 33

– nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. vienas arba su dar 1 asmeniu ir

vienam asmeniui teko nuo 6,21 iki 12,43 kv. m. Taigi 69 dienas pareiškėjui

tenkantis kameros plotas buvo pastoviai mažesnis nei nustatyta minimali norma,

127 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis

kameros plotas atitiko reikalavimus, o 18 dienų pareiškėjui tenkantis kameros

plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai

nustatyti kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant

nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, tikslios

informacijos apie pareiškėjui tekusį kameros plotą atsakovas nepateikė,

pažymoje nurodytas tik ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val. kamerose buvusių asmenų

skaičius, todėl 2015 m. gegužės 6 d. pažymos turinį teismas

vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu

pareiškėjas 87 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų

reikalavimus.

Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis,

kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų

pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo

teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, t. y. Šiaulių TI

administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos

darbuotojai privalėjo veikti. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos

centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 7 d. buvo atliktas

patikrinimas kameroje Nr. 14, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo

2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d.,

ir surašytas 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-128.

Patikrinimas atliktas vadovaujantis Higienos norma HN 76:2010. Patikrinimo metu

nustatyta, kad kameroje Nr. 14 oro temperatūra, dirbtinė apšvieta ir santykinė

oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, nurodyta, kad stalas, kabykla

asmeniniams drabužiams yra, sanitarinis mazgas atitvertas užuolaida, tačiau nuo

drėgmės atšokusi sienų, lubų dažų danga, matosi vandens nubėgimo žymės,

pelėsis, reikalingas remontas (pažeidžiami Higienos normos HN 76:2010 X sk. 56

ir 62 p. reikalavimai). Pakartotinis patikrinimas šioje kameroje atliktas 2013 m.

liepos 10 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-249) ir nustatyta, kad Higienos

normos HN 76:2010 X sk. 56 ir 62 p. pažeidimai pašalinti – kameroje atliktas

remontas. Byloje nėra duomenų, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas

pareiškėjas, būtų buvę atlikti patikrinimai, taigi nėra duomenų, jog sąlygos

kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų. Įvertinęs šiuos

įrodymus, teismas sprendė, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI)

pareigūnai laikė pareiškėją kameroje Nr. 14, neatitinkančioje Higienos normos

HN 76:2010 reikalavimų, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –

ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus

veiksmus.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir atsižvelgęs į

kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (87

dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo

neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie sukelia dvasines kančias,

į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo

kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, konstatavo,

kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus),

kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo

pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis,

pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas

sprendė, kad tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui

tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę

kančią, dar daugiau, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu

kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino

pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo

visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą

sumą, kas sudarytų net po 114,94 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis

sąlygomis dieną. Teismas pabrėžė, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas,

kamerų ploto norma nuolat kito, pareiškėjas turėjo galimybė pasivaikščioti

gryname ore, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog

kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, įvertinus

pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padarytus įrašus nenustatyta, kad

nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines

savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų

neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas

nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs

pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras

kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami

išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su

jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio

pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktiką, kai Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną

kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9

Eur neturtinės žalos atlyginimas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir

protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė

skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta

suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms

adekvati priteistina suma yra 600 Eur.

III. Pareiškėjas H. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio

teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą ir priteisti didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenimas įkalinimo įstaigoje turėtų kiek

įmanoma priartėti prie pozityvių gyvenimo aspektų visuomenėje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus,

su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad teismas nustatė visas esmines bylai reikšmingas

aplinkybes, visapusiškai ištyrė visus byloje esančius duomenis ir priėmė

teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama

vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis

iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki

įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.

VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2

d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės

žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)

6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui H. K. už kalinimą

nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. sausio 2 d. Šiaulių TI teisės aktų

reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl

netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI patyrė 10 000 Eur dydžio

neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus

įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygos ginčo laikotarpiu

iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad dalį ginčo

laikotarpio (87 dienas) pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui

teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme bei viena iš kamerų, kurioje buvo

laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimų.

Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250

straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti

didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios

instancijos teismo atlikto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimo

pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra

nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis

paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta,

kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130

straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde

turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas

sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios

instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka

apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu

sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir

bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo

sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos

teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir apeliacinio teismo iš esmės prašo

patikrinti tik teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta priteisti tik dalį

pareiškėjo prašytos sumos neturtinei žalai atlyginti, teisėtumą ir pagrįstumą.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus,

taikytinų teisės aktų nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktiką, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu

sutinka tik iš dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjas skunde prašomą

atlyginti neturtinę žalą kildino iš kalėjimo perpildytose kamerose,

neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas,

įvertinęs bylos surinktus įrodymus, nustatė, kad iš viso Šiaulių TI pareiškėjas

praleido 214 dienų, iš jų 87 dienas jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo ir Higienos normos HN 76:2010

56 ir 62 punktų pažeidimą vienoje iš kamerų, kurioje buvo kalinamas

pareiškėjas.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste

teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės

suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas

žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį,

sąlygomis.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl priteistinos neturtinės žalos

dydžio, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisių

apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu,

pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų

laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos

23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis

palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra

suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių

apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės

interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste

pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų

susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi

(Konvencijos 19 straipsnis) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside

prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš

Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside

prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti

ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo

pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą,

neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai

būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT

1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes

pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka

nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari

nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra

vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella

prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros

laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų

naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita

ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl

valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš

valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito

valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek

turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų

neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems

veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ar neveikimo

bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės

sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė

prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens

fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas,

emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių

sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš

Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį

priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos

pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo

susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus

nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr.

EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu

atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas

buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį

priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov

prieš Slovakiją).

EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos

teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus

priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos

priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma

„veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto

yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir

priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje

valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai

priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal

Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov

prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje

įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus

teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms,

joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip

nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė

įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems,

priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį

patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame

reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai

pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo

aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones

March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių

bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos

atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių

nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama

nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama

būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai

būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą

neturtinę žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų

prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso

priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje

prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė

buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui

tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m., kartais – 1,16 kv. m. arba

1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras

tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT

2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje

byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai

4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9

kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui

maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė

skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes,

pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7

d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos

2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas

dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką,

vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas

kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą

pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs

neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos

atlyginimo.

Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią

neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus

žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje

konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą

padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei

kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo

ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas

nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo

saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl

teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą

būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias

neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant

tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje

įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus

kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą

lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir

kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis

laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo

pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai

ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į

bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai,

kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30

straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka,

nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita

ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad

sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis

žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos

atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai

priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo

nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo

principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8

d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad

kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra

individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių

konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio

nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas

konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus

kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens

patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo

sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos

atlyginimo formos ir dydžio, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai

įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo

mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės

ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų

socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai,

jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali

mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), 2014 m. spalio 1 d. –

300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos

panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio

(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu

būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar

nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų

nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad

pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur. Be

kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama,

sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis

trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti

prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės

žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250

straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo

požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu

kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės

aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su

neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio

neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai

susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio

nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai)

atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT

praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į

argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m.

vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m.

gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą)

(žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

Nurodyta neturtinė žala priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal

formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė

vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės

žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris,

į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė

žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015

m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo,

kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai

išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo,

mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame

kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens

laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį

draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš

Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją,

Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra

konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji

stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į

šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo

klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji,

kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir

bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo

atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo

psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti

nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė galėjo būti pasunkinti nepriimtinų

kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial

prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir

apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos

atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio

pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui

turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis

dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai,

kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta

pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų

kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 900 Eur

(CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas

iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant

pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 900 Eur

neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m.

sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. K. apeliacinį skundą tenkinti iš

dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą

pakeisti ir priteisti pareiškėjui H. K. iš atsakovo

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900 Eur (devynis

šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą Šiaulių apygardos administracinio

teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė