2019-03-13 Nr. AB-6472-3-61-3-01336-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3654-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01336-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. yra kalinamas Lukiškių TI-K. Nuo 2013 m. lapkričio 18 d., kuomet buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jis nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, Lukiškių TI-K pažeidžia jo teisę į ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais ir giminaičiais. Pareiškėjo teigimu, dėl to, kad Lukiškių TI-K bausmę atliekantiems kaliniams nėra sudarytų sąlygų gauti ilgalaikį pasimatymą su artimais giminaičiais ir šeimos nariais, neįmanoma palaikyti adekvačių kontaktų su žmona, šeima, vaikais ir tėvais. Tokiu būdu jis yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka ne kalėjimo režimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nustato teisę į ilgalaikius pasimatymus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lukiškių TI-K neprivalo savo iniciatyva skirti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė suvaržyta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 1 500 Eur neturtinei žalai kompensuoti.

6. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti pareiškėjui teisę į ilgalaikius pasimatymus su savo vaikais ir jų motina, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias visų asmenų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, be pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo.

III. 7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į dvejopą pareiškėjo statusą ginčo laikotarpiu, t. y. jis buvo suimtasis, o vėliau nuteistasis. Savo sprendimą grįsdamas EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje EŽTT pareiškėjo skundus nagrinėjo pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius, o pagrindinis aspektas, dėl kurio EŽTT šioje byloje konstatavo Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimą, yra tai, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, tačiau paraleliai vykstančio baudžiamojo proceso metu paskyrus suėmimą – ne. Teismas konstatavo, kad, apribodamos pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine jam kalint kardomojo kalinimo vietoje, institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo dėl skirtingo elgesio, todėl elgėsi su juo diskriminuojančiai (EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą 121 paragrafas). Tokio bylos aspekto – suimtojo diskriminavimo – tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas J. D. turėjo nuteistojo statusą, šioje byloje nėra.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą išaiškinimą, kad teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat netaikė naujausios EŽTT praktikos šiuo klausimu – EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo byloje Khoroshenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimų 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018.

10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje būtina išsiaiškinti, kokie pasimatymai buvo teikiami pareiškėjui ir kokiomis sąlygomis jie vyko. Sprendžiant apie pažeidimo buvimą pareiškėjui turint nuteistojo statusą, būtina išaiškinti, ar buvo galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, ar pasimatymus stebėjo įstaigos darbuotojai, kaip dažnai galėdavo vykti pasimatymai pagal teisinį reguliavimą, kiek laiko galėdavo trukti pasimatymai, ar buvo ribojamas susitinkančių asmenų skaičius, ar turėjo galimybę pareiškėjas bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt.

IV. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Vilniaus apygardos administraciniams teismui pateiktame 2018 m. spalio 10 d. rašte Nr. 9-11885 (I t., b. l. 125–126), nurodė, jog pareiškėjas turėdamas nuteistojo statusą turėjo galimybę fiziniam kontaktui. Atsakovo atstovas pateikė informaciją apie ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimą. Pateikta papildoma informacija, kad pareiškėjui buvo suteikti 38 trumpalaikiai pasimatymai (I t., b. l. 135–168). Teismo vertinimu, tai kad atsakovo 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 9-5501 nurodoma, jog pareiškėjui buvo suteikti 38 ilgalaikiai pasimatymai (I t., b. l. 96), laikytina rašymo apsirikimu.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina tik iš to laikotarpio, kai jo statusas buvo nuteistasis, t. y. ginčui aktualus 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymas suteikti ilgalaikį pasimatymą. Teismas nurodė, jog kitų duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus suteikti ilgalaikius pasimatymus, byloje nėra.

14. Teismo pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnį pareiškėjui, kaip nuteistajam, nėra numatyta teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią iki 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėjas turėjo teisę gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, o pagal minėto straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2016 m. balandžio 1 d., turi teisę gauti per du mėnesius du trumpalaikius pasimatymus. Teismas nurodė, kad trumpalaikių pasimatymų suteikimo sąlygas apibūdino Lukiškių TI-K ir nurodė, kad buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai be pareigūnų priežiūros su A. L.. Pareiškėjas iš esmės neginčijo atsakovo nurodytų argumentų dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir šiuo aspektu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

15. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. KT7-S3/2018, kuriame pažymėta, kad, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos, dėl to tokių asmenų teisė į privatų ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kitu būdu bendrauti su šeima, t. y. jis turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir du kartus per savaitę paskambinti telefonu (I t., b. l. 127–128).

16. Atsižvelgęs į bylos duomenų visumą, tai, kad valstybės diskrecija spręsti, kaip užtikrinti asmenų teisę į tinkamą šeimos apsaugą Konvencijos 8 straipsnio taikymo aspektu, tai, kad pareiškėjas (kai jis turėjo nuteistojo statusą) pateikė tik vieną – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą, o trumpalaikiai pasimatymai suteikti nepažeidus nustatytos tvarkos ir su fiziniu kontaktu be pareigūnų priežiūros, be to, jis palaikė socialinius ryšius su šeimos nariais, teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų šeimos gyvenimą pareiškėjas galėjo įgyvendinti kitais BVK nustatytais būdais.

V. 17. Pareiškėjas J. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. KT7-S3/2018 dėl ilgalaikių pasimatymų su vaikais, tačiau neįvertino pareiškėjo argumentų dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona. Trumpalaikiai pasimatymai su žmona be pareigūnų priežiūros trukdavo 3 valandas, vykdavo patalpoje, kurioje nėra sanitarinio mazgo, dušo. Tuo tarpu, nuteistiesiems už analogiškus nusikaltimus kaip pareiškėjas pataisos namuose buvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, taigi pareiškėjas buvo diskriminuojamas, pažeistas Konvencijos 14 straipsnis. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016. Teigia, kad analogiškose bylose buvo pripažįstami kitų nuteistųjų teisių pažeidimai dėl to, kad jiems nebuvo leidžiama pasimatyti su žmonomis.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovo atstovas detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su žmona ir artimais šeimos nariais, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas (kai jis turėjo nuteistojo statusą) pateikė tik vieną – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą, o trumpalaikiai pasimatymai buvo suteikti nepažeidus nustatytos tvarkos ir su fiziniu kontaktu be pareigūnų priežiūros, be to, jis palaikė socialinius ryšius su šeimos nariais, teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų šeimos gyvenimą pareiškėjas galėjo įgyvendinti kitais BVK nustatytais būdais, ir atmetė pareiškėjo skundą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų su žmona, teigia, kad jis buvo diskriminuojamas, lyginant su nuteistaisiais, laikomais pataisos namuose, atkreipė dėmesį, kad kitose bylose buvo nustatomi asmenų teisės į ilgalaikius pasimatymus su žmonomis pažeidimai.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

26. Byloje pateikti duomenys patvirtinta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi vieną kartą – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašė suteikti ilgalaikį pasimatymą su A. L. (I t., b. l. 19). Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakė pareiškėjui, kad ilgalaikiai pasimatymai su A. L. nebus suteikti, kadangi BVK nenumato tokios pareiškėjo teisės (I t., b. l. 18).

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su A. L. susilaukė dviejų vaikų (I t., b. l. 30–31). 2011 m. birželio 11 d. pareiškėjas, pildydamas areštuoto asmens anketą, nurodė, kad yra nevedęs (I t., b. l. 28). Jo statusas nuo 2013 m. lapkričio 18 d. – nuteistasis (I t., b. l. 26). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 18 d., pareiškėjas nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, 10 metų atliekant bausmę kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Pareiškėjas Lukiškių TI-K yra laikomas paprastosios grupės sąlygomis (I t., b. l. 96).

28. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.) 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. BVK 85 straipsnyje, kuriame įtvirtintos paprastajai grupei priskirtų kalėjime laikomų nuteistųjų teisės, be kitų, numatyta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius (2 p.), gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda (3 p.), vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu (5 p.). Taigi, BVK nėra numatyta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo.

29. EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), taip pat ir 2018 m. liepos 3 d. nutarime Henrikas Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 78123/13) pažymėjo, kad nepaisant to, jog teismas išreiškė pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus. Taigi, tai yra sritis, kurioje susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, jog būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius.

30. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia (be kita ko) į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus); nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

32. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 p., ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 p.).

33. EŽTT 2015 m. birželio 30 d. sprendime byloje Khoroshenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04), pažymėjo, jog pasimatymų (apsilankymų) teisė yra esminė kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis, kurią kalėjimo administracija leidžia jam, arba prireikus, padeda jam palaikyti ryšį su savo artima šeima (žr. EŽTT 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimo byloje Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 25498/94 61 p.; 2014 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Öcalan prieš Turkiją (Nr. 2), pareiškimų Nr. 24069/03, 197/04, 6201/06 ir 10464/07, 108–149 ir 154–164 p.). Tuo pačiu pripažįstama, kad tam tikra kalinių ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė yra būtina ir nėra savaime nesuderinama su Konvencija (žr. 2003 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 41220/98, 187 p.; 2001 m. rugsėjo 18 d. nutarimo priimtinumo klausimu byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 7 p.). Tokios priemonės galėtų apimti šeimos apsilankymų skaičiaus apribojimus, šių apsilankymų priežiūrą ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio ir konkrečių individualių sulaikytųjų asmenų ypatybių, sulaikytųjų asmenų paskyrimą į specialųjį kalėjimo režimą arba specialią apsilankymų tvarką (žr. 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Hagyó prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 52624/10, 84 p.).

34. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartyje šioje administracinėje byloje, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai užtikrinta pasimatymų teisė, turi būti vertinamos (individualios) faktinės aplinkybės, su kurių buvimu EŽTT siejo pažeidimo buvimą byloje Khoroshenko prieš Rusiją – ar buvo galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, ar pasimatymus stebėjo įstaigos darbuotojai, kaip dažnai galėdavo vykti pasimatymai pagal esamą teisinį reguliavimą, kiek laiko galėdavo trukti pasimatymai, ar buvo ribojamas susitinkančių asmenų skaičius, ar turėjo galimybę pareiškėjas bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt. Tik išaiškinus šias aplinkybes, galima spręsti, ar pareiškėjo privataus gyvenimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

35. Byloje pateikti duomenys, kaip minėta, patvirtinta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nuteistasis, dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją ginčo kreipėsi vieną kartą – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašė suteikti ilgalaikį pasimatymą su A. L. (I t., b. l. 19), su kuria jis turi du vaikus (I t., b. l. 30–31). 2011 m. birželio 11 d. pareiškėjas, pildydamas areštuoto asmens anketą, nurodė, kad yra nevedęs (I t., b. l. 28).

36. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 18 d. (data, kai pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, pareiškėjo skunde jo teisės į ilgalaikius pasimatymus pažeidimas kildinimas iš jo buvimo nuteistuoju laikotarpio) iki 2016 m. lapkričio 25 d. (patikslinto skundo išsiuntimo diena) pareiškėjui su A. L. buvo suteiktas 51 pasimatymas (t. y. vidutiniškai kas 52 dienas), kurių trukmė buvo nuo 2 iki 4 valandų (trumpalaikiai pasimatymai), išskyrus pasimatymą 2015 m. kovo 6 d., kurio trukmė 8 val. (I t., b. l. 135–168). Iš nurodyto pasimatymų kiekio pasimatymai be pareigūnų priežiūros vyko 27 kartus (I t., b. l. 110–111; pirmosios instancijos teismo įvardytas trumpalaikių pasimatymų be pareigūnų priežiūros kiekis (38) buvo suteiktas ne ginčo laikotarpiu, o iki 2018 m. kovo 21 d.). Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 10 d. rašte Nr. 9-11885 (I t., b. l. 125–126), nurodė, jog pareiškėjas turėdamas nuteistojo statusą turėjo galimybę fiziniam kontaktui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją, nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai su sugyventine A. L. be pareigūnų priežiūros, turint galimybę fiziniam kontaktui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių aplinkybių neginčija, jo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad trumpalaikiai pasimatymai su žmona vykdavo be pareigūnų priežiūros.

37. Be to, BVK numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų bei gauti smulkiųjų paketų (85 str. 1 d. 5 p.), taip pat vieną kartą per savaitę, o nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus per savaitę paskambinti telefonu (85 str. 1 d. 5 p.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas faktiškai bendravo telefonu su A. L. (I t., b. l. 127–128).

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018, pažymėta, kad, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų, dėl ko tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama. Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad šis Konstitucinio Teismo sprendimas aktualus tik sprendžiant dėl pareiškėjo teisės matytis su vaikais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018 suformuotos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą aiškinimo taisyklės aktualios ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su jo vaikų motina.

39. Vertindama apelianto argumentus dėl jo diskriminacijos kitų nuteistųjų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad jie yra abstraktaus pobūdžio, be to, kalėjimas ir pataisos namai yra skirtingos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys, kuriose nuteistųjų laikymo sąlygos skiriasi ir yra reglamentuotos skirtinguose PBK skirsniuose. Kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 18 d., pareiškėjas nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, 10 metų atliekant bausmę kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Taigi atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis diskriminuojamas pareiškėjų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu.

40. Pareiškėjo nurodomos administracinės Nr. A-618-552/2016, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis, ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl remtis ja nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką ir teisė į ilgalaikius pasimatymus kalėjime bausmę atliekantiems, paprastajai grupei priskirtiems asmenims nėra nustatyta. Nagrinėjamu atveju, teisės aktuose nesant nustatytos pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, atsakovo atstovas neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas.

42. Atsižvelgiant į tai, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos (trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų), į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, buvo sudaryta galimybė susitikti be įstaigos darbuotojų priežiūros, BVK 85 straipsnio 2 punkte įtvirtinta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikiami ir papildomi trumpalaikiai pasimatymai, todėl pasimatymai ginčo laikotarpiu vykdavo vidutiniškai kas 52 dienas, pagal BVK 94 straipsnio 1 dalį trumpalaikiai pasimatymai galėdavo trukti iki keturių valandų, faktiškai trukdavo nuo 2 iki 4 valandų ir vieną kartą 8 valandas, taip pat pareiškėjas turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir vieną kartą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus) per savaitę paskambinti telefonu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė