2018-07-04 Nr. AB-12594-3-61-3-00355-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4425-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00355-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. (Y. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. P. (Y. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Y. P. (Y. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-75 (00094)) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. P., panaikinimo (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) pareiškėjui iš atsakovo priteisti sumokėtą žyminį mokestį bei visų kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog 2016 m. kovo 25 d. jis tuo pagrindu, kad yra UAB „Clarum logistics“ (toliau – ir Įmonė, Bendrovė) dalyvis, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei kitus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. 2016 m. balandžio 12 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, t. y. iki 2018 m. gegužės 24 d., tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs kad UAB „Clarum logistics“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių), o pati Bendrovė veiklos nevykdo.

1.2. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 26 d. UAB „Clarum logistics“ iškėlė bankroto bylą, todėl Įmonė veiklos nebegalėjo vykdyti, buvo atleisti įmonėje buvę darbuotojai. Įmonei bankrutavus, negalėjo iš karto pradėti veiklą kitoje įmonėje ar įgyti kitą pagrindą gauti leidimą gyventi Lietuvoje, nors ir ėmėsi ieškoti naujos veiklos. Tokiais atvejais turėtų būti suteikiamas laikas, per kurį įmonė galėtų atsigauti ir vėl rodyti teigiamus rezultatus ar pats užsienietis galėtų įgyti naują pagrindą gyventi Lietuvoje, o ne iš karto panaikinamas išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, juo labiau net neapklausiant užsieniečio dėl susiklosčiusių aplinkybių ir tolimesnių jo planų tęsti veiklą Lietuvoje ar likti gyventi Lietuvoje kitu pagrindu. Taigi šiuo atveju skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir tuo pagrindu, kad prieš priimant jį pareiškėjas nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos ir priimamo sprendimo, pažeidžiant teisės aktų numatytas procedūras bei teisės būti išklausytam principą.

2. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. sausio 10 d., vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinę sistemą, buvo nustatyta, kad UAB „Clarum logistics“ nuo 2016 m. lapkričio 23 d. nėra dirbančių asmenų. Taip pat 2016 m. rugpjūčio 31 d. atleidus Lietuvos Respublikos pilietį, įmonėje liko dirbti tik 2 asmenys. Todėl padaryta išvada, kad Įmonė faktiškai jau 2016 m. rugpjūčio 31 d. nebeatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2018 m. sausio 11 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.

2.2. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl Įmonės bankroto ir „naujų investicijų paieškų“, pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Todėl pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolat sekti, ar jo Įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek jo valdoma Įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi.

2.3. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat pažeidė UTPĮ 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms (Bendrovei nebeatitinkant UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, o pareiga, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis leidimo išdavimo pagrindą, kreiptis į migracijos tarnybas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjui turėjo būti puikiai žinomi. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) X skyriuje „Įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarka“ nustatyta procedūra ir tvarka neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Kadangi, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo ir jo Bendrovės atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, Departamentui duomenų sprendimui priimti visiškai pakako, Departamentas neprivalėjo susisiekti su Įmonės akcininkais. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą nustatymas apsiriboja juridinio fakto konstatavimu. Todėl nebuvo pažeistas teisės į gynybą principas. Be to, pareiškėjo teisė į gynybą yra nustatyta skundžiamame sprendime, nurodant, kokiomis priemonėmis sprendimas gali būti skundžiamas.

2.4. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, ne dėl to, kad Įmonė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes Įmonė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių, t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi.

5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Patikrinus VSDFV informacinę sistemą, buvo nustatyta, kad UAB „Clarum logistics“ nuo 2016 m. lapkričio 23 d. nėra dirbančių asmenų. Taip pat 2016 m. rugpjūčio 31 d. atleidus Lietuvos Respublikos pilietį, Įmonėje liko dirbti tik 2 asmenys. Todėl Įmonė faktiškai jau 2016 m. rugpjūčio 31 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl Bendrovės bankroto nesudaro pagrindo nesilaikyti imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų bei naikinti skundžiamą sprendimą.

6. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo išklausytas teismas pažymėjo, kad Apraše neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

7. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017), teismas sprendė, kad pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (VSDFV informacinės sistemos duomenimis) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

8. Teismas pastebėjo, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis, bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytą išvadą. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigas (pasitelkiant įgaliotus atstovus būnant ne Lietuvoje).

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundžiamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą. Įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, teismas sprendė, kad skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

11. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas atmetė ir reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 12. Pareiškėjas Y. P. (Y. P.) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Po to, kai 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo atleistas iš UAB „Clarum logistics“ Lietuvos Respublikos pilietis, buvo ieškoma jo pamaina, tačiau ilgą laiką tinkamo pretendento į laisvą darbo vietą nebuvo rasta. Darbuotojo beieškant, 2016 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos teismas UAB „Clarum logistics“ iškėlė bankroto bylą, todėl Įmonė veiklos nebegalėjo vykdyti, buvo atleisti įmonėje buvę darbuotojai. Įmonei bankrutavus, pareiškėjas pradėjo galvoti, kokios kitos veiklos galėtų imtis, į kokią įmonę investuoti ar įsteigti savo įmonę, kad galėtų tęsti veiklą Lietuvos Respublikoje, o turėdamas pagrindą gauti naują leidimą gyventi, nedelsiant būtų pateikęs prašymą ir reikiamus dokumentus.

12.2. Priešingai, nei mano teismas, neužtenka kelių dienų ar savaičių rasti tinkamą kvalifikaciją turintį darbuotoją. Įmonės bankroto atveju kartais neužtenka net metų laikotarpio, kad bankrutavus įmonei, iš karto būtų galima pradėti veiklą kitoje įmonėje ar įgyti kitą pagrindą gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Versle galimi ne tik teigiami rezultatai, pelnas, tačiau ir nuostoliai ar net įmonės bankrotas. Pareiškėjo manymu, neteisinga įmonei, kurios pagrindu užsienietis turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, susidūrus su sunkumais, užsieniečiui nėra suteikiamas laikas, per kurį įmonė galėtų atsigauti ir vėl rodyti teigiamus rezultatus ar pats užsienietis galėtų įgyti naują pagrindą gyventi Lietuvoje, o iš karto nustačius, kad įmonė ar užsienietis neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra panaikinamas išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, juo labiau net nepasiteiraujant užsieniečio dėl susiklosčiusių aplinkybių ir jo tolimesnių planų tęsti veiklą Lietuvoje ar likti gyventi Lietuvoje kitu pagrindu.

12.3. Šiuo atveju atsakovo priimtas sprendimas buvo neteisėtas tuo pagrindu, kad prieš priimant sprendimą, pareiškėjas nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos ir priimamo sprendimo. Tai galėjo paveikti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Jeigu pareiškėjas būtų tinkamai išklausytas ir būtų gavęs galimybę pasiaiškinti, galbūt pirmosios instancijos teismas būtų priėmęs kitą – pareiškėjui palankų sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su faktinių aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad dėl neteisingo faktinių aplinkybių įvertinimo pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, patvirtinančias atsakovo sprendimo teisėtumą.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aktualioje šiam ginčui byloje dėl įrodymų vertinimo konstatavo, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį (ABTĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., administracinę bylą Nr. eA-1365-261/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos yra analogiškos aktualios, nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios, ABTĮ redakcijos 56 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalių nuostatoms.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė savo faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau nenustatęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu vertinimu. Naujų įrodymų pareiškėjas nepateikė ir nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tirti iš naujo pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų.

17. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad Vilniaus apygardos teismo UAB „Clarum logistics“ 2016 m. spalio 26 d. iškelta bankroto byla įtakojo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatytų sąlygų vykdymą, pažymėtina, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo aiškinti minėtas sąlygas pareiškėjo naudai. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis įpareigoja užsienietį, turintį leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, informuoti atsakingą valstybės instituciją apie tokias aplinkybes ir siekti gauti naują leidimą laikinai gyventi.

18. Pagrįsta atsakovo pozicija, nurodyta atsiliepime į skundą, kad pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 23 d. nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų nevykdymo iki šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo ilgą laiką nesiėmė priemonių šias sąlygas įgyvendinti, kas galėtų patvirtinti esminę Įstatymo 45 straipsnio sąlygą, kad pareiškėjas ketina toliau užsiimti teisėta veikla. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai apie Įmonei 2016 m. spalio 26 d. iškeltos bankroto bylos įtaką pareiškėjo pasirinktam verslui nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, sudarančias pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį teismų praktiką panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Y. P. (Y. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas