2017-07-14 Nr. AB-13785-3-63-3-01485-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1707-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01485-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Klaipėdos TLK), ir Klaipėdos TLK (toliau – ir atsakovai) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 91 475,33 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis ginčo laikotarpiu ėjo Klaipėdos TLK direktoriaus pareigas (18 kategorija), pareiškėjui buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 metais pakeitė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) 25 straipsnį ir 1 priedą bei sumažino valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu jis negavo darbo užmokesčio dalies, kuri turi būti priteista iš atsakovų, nes buvo nepagrįstai sumažintas pareiškėjo pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė skundą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad jis sutinka su pareiškėjo reikalavimu, nes Konstitucijoje įtvirtintas nekvestionuotinas Konstitucinio Teismo sprendimų pobūdis, tačiau Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis VLK ir teritorinių ligonių kasų darbuotojams, nėra numatytos papildomos lėšos negautam darbo užmokesčiui išmokėti. Be to, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį gali būti priteistina suma tik už paskutinius 3 metus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Klaipėdos TLK nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (21 687,42 Eur) ir išdėstė priteistos sumos mokėjimą: 2016 metais – 1 084,37 Eur, 2017 metais – 4 337,48 Eur, 2018–2020 metais – po 5 421,86 Eur, nurodydamas išmokant darbo užmokesčio nepriemokas išskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo, gyventojų pajamų ir kitus mokesčius, jeigu pagal 2016 m. sausio 11 d. pažymą mokesčiai nebuvo išskaičiuoti.

Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) bei rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. institucija, kurioje pareiškėjas dirbo, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą grindžia teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintos neišmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimo nuostatos, neteisėtumu ir prieštaravimu Konstitucijai, sprendė, jog nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016, Nr. A-668-602/2016 ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, nes jose pareiškėjai nereiškė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašymą grindžia Grąžinimo įstatymo neteisėtumu ir jame įtvirtinto mechanizmo neteisingumu, todėl bylos aplinkybės nėra analogiškos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoms byloms dėl per ekonomikos krizę neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Teismo vertinimu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, Konstitucijos 30 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 5 straipsnis, Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A-1410-822/2015, Nr. A143-816/2014) patvirtina, kad negali būti apribota pareiškėjo teisę į teisminę gynybą dėl to, jog galioja Grąžinimo įstatymas, todėl yra pagrindas administracinę bylą nagrinėti iš esmės.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 48 straipsniams ir teisinės valstybės principui, nurodydamas, kad Įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis (atlyginimas), todėl pareiškėjas negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog bus kompensuoti visi jo patirti praradimai.

Teismas konstatavo, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjo pažeistų teisių gynybą, jam turi būti priteista dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo keisti Grąžinimo įstatyme nustatytą mokėjimo tvarką ir terminus, todėl pareiškėjui priteistina Klaipėdos TLK 2016 m. sausio 11 d. pažymoje apskaičiuota suma (21 687,42 Eur) išmokėtina dalimis 2016–2020 metais. Teismas nurodė, kad Klaipėdos TLK, vykdydama teismo sprendimą ir išmokėdama pareiškėjui priklausančias sumas, turėtų išskaičiuoti mokesčius, jeigu Klaipėdos TLK 2016 m. sausio 11 d. pažymoje jie nebuvo išskaičiuoti, nes iš šios pažymos duomenų nėra galimybės nustatyti, ar nurodant grąžintiną sumą mokesčiai yra išskaičiuoti.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymas atitinka Konstituciją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, manydamas, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas (darbo užmokesčio nepriemoką mažinanti formulė) yra neteisingas, pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar Grąžinimo įstatymas atitinka Konstituciją, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino ir visiškai nevertino bei skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų bei teisinių motyvų, kuriais jis pagrindė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. ar teisėtai bei kokiu pagrindu įvedama formulė ir koeficientai ir dėl to nesumokėta alga sumažinama pakartotinai. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjo klausimą, ar po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo pritaikius Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą valstybės tarnautojams iš naujo atsiradusios neigiamos teisinės pasekmės neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pagal Grąžinimo įstatymo mechanizmą skaičiuojant patirtus praradimus ir pritaikius mažinimo koeficientus pareiškėjo nuosavybei padaryta žala gali būti traktuojama kaip teisingas atlygis pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas taip pat nepaneigė pareiškėjo požiūrio, kad Grąžinimo įstatyme nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, valstybė tokiu būdu negina pareiškėjo nuosavybės teisės ir negarantuoja šios teisės apsaugos, nevykdo pareigos užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti pareiškėjo teises, gerbti pareiškėjo interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti krizės metu prisiimtus įsipareigojimus.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus ir įvertinus bylos faktines bei juridines aplinkybes, nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į visas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Administracinis teismas neturi įgaliojimų vertinti, ar Seimas, priimdamas įstatymą, tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę, laikydamasis Konstitucijoje įtvirtintų principų ir nuostatų, nes tai yra Konstitucinio Teismo prerogatyva. Šiuo atveju tik Konstitucinis Teismas turi kompetenciją vertinti, ar Grąžinimo įstatyme įtvirtintas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra pagrįstas ir atitinka Konstitucijos nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime vadovaudamasis ne tik įstatymo tekstu, bet ir Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, pažeidė principą „kas tiesiai nepasakyta įstatyme, to jame nėra ir negali būti“.

3. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo teiginio, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamoje byloje aktualu, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos atitinka Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio nuostatas, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, formaliai įvertino esamą situaciją, t. y. pirmosios instancijos teismas nevykdė konstitucinės pareigos užtikrinti pareiškėjo, kaip individualaus asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises ir negynė pareiškėjo teisių į nuosavybę.

4. Priėmus Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, suinteresuotų asmenų padėtis jų teisės į prarastų praradimų teisingą kompensavimą realumo požiūriu dėl šio įstatymo 2 straipsnio nuostatų tapo neaiški, netikra, nes įstatymų leidėjas atlyginimų kompensavimo mechanizmą nustatė pagal formulę bei koeficientus, t. y. taikant šį įstatymą valstybės tarnautojams iš naujo atsiradusios neigiamos teisinės pasekmės prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio nuostatoms. Grąžinimo įstatymas įsiterpia į susiformavusius santykius tarp suinteresuotų asmenų ir valstybės bei iš esmės paneigia suinteresuotų asmenų teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą, panaikina suinteresuotų asmenų (įskaitant ir pareiškėjo) įgytas materialiąsias teises į neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimą, nes yra skirtas sudaryti reikiamas sąlygas šios ir kitų bylų baigčiai valstybės naudai.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos TLK, ir Klaipėdos TLK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsakovai nurodo, kad Klaipėdos TLK neprieštarauja pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytai nuomonei ir pozicijai, nes Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra konstatavęs, jog VTĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjo teisės turi būti ginamos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pažymėjo, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas skundžia ne tik Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo netenkinta dalis skundo, tačiau ir kitą šio sprendimo dalį, kuria pareiškėjui buvo priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nors nepasisako, kas konkrečiai jo netenkina šiuo aspektu. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavus, jog kai kurios Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas turi teisę apginti savo teises teisme ir reikalauti priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kita vertus, pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Grąžinimo įstatymo nuostatų neteisėtumu ir prieštaravimu Konstitucijai, todėl jo reikalavimų dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo tenkinimas priklauso nuo to, kaip bus išspręstas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tačiau VLK nėra kompetentinga institucija, galinti pasisakyti dėl to, ar įstatymas atitinka Konstituciją, taip pat ar nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. B. (valstybės tarnautojui) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientą ir priedo už kvalifikacinę klasę dydį, priteisimo.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, apeliantas ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos TLK, vadovaudamasi ginčo laikotarpiu galiojusia VTĮ redakcija, mokėjo sumažintą darbo užmokestį (nesumokėto darbo užmokesčio suma 26 498,20 Eur).

Pareiškėjas šioje byloje prašė priteisti visą darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo, teigdamas, kad Klaipėdos TLK nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Iš skunde nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė ginti jo pažeistas teises tiesiogiai taikant Konstituciją bei iš atsakovo priteisti jam visą nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pirmosios instancijos teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko, nurodydamas, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems mokama už darbą iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas, todėl pareiškėjas negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog bus kompensuoti visi pareiškėjo patirti praradimai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui jo patirti praradimai kompensuotini vadovaujantis Grąžinimo įstatymu.

Teisėjų kolegija, vertindama šios pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia (lot. be kita ko) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime taip pat konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus.

Apibendrindama Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. spendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atsižvelgdama į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtuose 2016 m. vasario 15 d. spendimuose konstatavo, jog Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tokį reguliavimą įstatymų leidėjas nustatė Grąžinimo įstatymu, taigi institucijoms, kuriose asmenys dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti asmenų patirtus praradimus. Asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti asmenų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl asmenų skundai, kuriais prašoma neišmokėtą darbo užmokestį priteisti teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, yra atmestini.

Tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1690-520/2017 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (skundo pagrindas), ir pareikštą reikalavimą (skundo dalykas), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje neturi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. spendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 pateiktais išaiškinimais, nes šioje administracinėje byloje nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, kaip ir minėtose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jam visos darbo užmokesčio nepriemokos. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

Dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies bei teisinės valstybės principo ir todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą nėra apeliacijos dalykas, t. y. pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas nesikreipti į Konstitucinį Teismą nėra skundžiamas apeliacine tvarka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad Grąžinimo įstatyme nustatytu kompensavimo mechanizmu ne tik negrąžinama, bet dar kartą sumažinama pareiškėjui neišmokėta algos dalis, todėl toks kompensavimas laikytinas neteisingu ir neužtikrinančiu patirtų praradimų. Be to, pritaikius Grąžinimo įstatyme įtvirtintus mažinimo koeficientus (0,98 ir 0,955), pareiškėjo nuosavybei būtų padaryta žala, o valstybė nevykdo pareigos užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti pareiškėjo teisėtus interesus ir lūkesčius, vykdyti krizės metu prisiimtus įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad apeliantas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiribojo bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų neteisingumo, pareiškėjo teisėtų lūkesčių neužtikrinimo bei valstybės prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjo pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jam yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog negalima tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, taip pat tai, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjui grąžintina darbo užmokesčio dalis yra mažesnė už ginčo laikotarpiu neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) bei pagal juos nustatytų koeficientų (0,98 ir 0,955) atitiktimi Konstitucijai bei joje įtvirtintiems konstituciniams principams, nesudaro pagrindo teigti, kad valstybė neužtikrina teisinio reguliavimo tikrumo ir stabilumo, nesaugo asmenų teisėtų interesų ir lūkesčių bei nevykdo krizės metu prisiimtų įsipareigojimų, todėl nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016, Nr. A-1177-575/2017, Nr. A-1629-575/2017, kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina teisiniais argumentais nepagrįsto apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Kaip jau minėta, tokio pat pobūdžio bylose, kuriose nagrinėjami reikalavimai priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, skundai atmetami, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme jau yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti asmens patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Tačiau šioje byloje susiklostė išskirtinė teisinė situacija, t. y. pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino skundo reikalavimą ir nekeisdamas Grąžinimo įstatyme nustatytos mokėjimo tvarkos ir terminų, priteisė pareiškėjui 21 687,42 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., išdėstydamas priteistos sumos mokėjimą: 2016 metais – 1 084,37 Eur, 2017 metais – 4 337,48 Eur, 2018–2020 metais po 5 421,86 Eur, išmokant darbo užmokesčio nepriemokas išskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo, gyventojų pajamų ir kitus mokesčius, jeigu pagal Klaipėdos TLK 2016 m. sausio 11 d. pažymą jie nebuvo išskaičiuoti. Taigi pirmosios instancijos teismas pats pritaikė Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą kompensavimo mechanizmą bei pagal jame nustatytą reguliavimą ir Klaipėdos TLK 2016 m. sausio 11 d. pažymoje nurodytus duomenis apskaičiavo ir priteisė pareiškėjui mokėtiną sumą. Šį sprendimą apeliaciniu skundu skundžia tik pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų priteista didesnė pinigų suma. Atsakovai byloje nepateikė apeliacinio skundo, o tai reiškia, kad apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal pareiškėjo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Iš byloje pateiktų patikslintų Klaipėdos TLK 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. birželio 2 d. pažymų (b. l. 78–79, 89–91, 92–94) matyti, kad, pritaikius Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą formulę, pareiškėjui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra 21 687,42 Eur. Pastaroji yra apskaičiuota kiekvieną mėnesį pritaikant koeficientus 0,98 ir 0,955 bei 2009 m. gegužės 1 d. – 2009 m. liepos 31 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiais galiojusius pareiginės algos (atlyginimo) bazinius dydžius (475 Lt ir 450 Lt).

Pareiškėjas neginčija pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos jam grąžintinos darbo užmokesčio nepriemokos sumos apskaičiavimo teisingumo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos išdėstymo 2016–2020 metais sumos taip pat atitinka Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytas proporcijas, nurodant iš pastarųjų išskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, jeigu tai dar nebuvo padaryta. Taigi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusi darbo užmokesčio nepriemokos dalis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjui apskaičiuota, paskirstyta ir priteista laikantis Grąžinimo įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų.

Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau toks procesinis teisinis reglamentavimas nesukuria teisinių prielaidų nepaisyti ginčo ribų, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindą ir suformuluotus reikalavimus, į tai, kad apeliacinio skundo nepadavė atsakovai, vadovaudamasi non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, kuris taikomas nagrinėjant bylas apeliacine tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1674/2014), nenaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo ir palieka jį galioti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė