2020-03-12 Nr. AB-5508-3-62-3-01601-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1379-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01601-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), priteisti 268 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. liepos 30 d. pareiškėjui buvo išduodama nekokybiška pižama, nes dažė kitus drabužius. Nuo 2018 m. liepos 2 d. pareiškėjas apskritai atsisakė išduodamos pižamos ir iki 2018 m. liepos 30 d. nešiojo tik savo apatinį trikotažą –marškinėlius, trumpikes ir kojines. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas kentė šaltį, budintys pareigūnai jo neišleido pasivaikščioti, paskambinti artimiesiems. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl dažančios pižamos pareiškėjas patyrė ir 268 Eur turtinę žalą – buvo sugadintas jo apatinis trikotažas. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Dėl nurodytų LAVL veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu, pažeminimu. Pareiškėjas neprašė pižamos, jis verčiamas jas nešioti, todėl jam turi būti atlyginta padaryta žala ir skriauda.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad įstaigoje laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai. Pacientų drabužiai (išskyrus tuos, kuriuos pacientams leidžiama turėti su savimi) yra saugomi LAVL daiktų sandėlyje. LAVL išduodamos pižamos yra kokybiškos, keičiamos į švarias ne rečiau kaip kartą per savaitę. LAVL naudojami skalbiniai yra skalbiami centralizuotai atitinkamas paslaugas teikiančioje įmonėje užtikrinant pilną jų nukenksminimą, taikant šiluminę-cheminę skalbinių dezinfekciją. LAVL pripažino, kad dažo tik pižamos išorinė pusė, o vidinė audinio pusė yra balta, kuri trinant į kitą audinį jokių žymių nepalieka. Pareiškėjo skunde nurodyti išgyvenimai nesusiję su atsakovo atstovo neteisėtu veikimu. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių turtinės žalos dydį. LAVL nurodė, kad apibūdindamas patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamos kokybės pižamos išdavimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2018 m. kovo 2 d. paliko nenagrinėtą, kitą skundo dalį tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas materialinio aprūpinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2016 m. gruodžio 22 d.–2017 m. vasario 8 d., 2018 m. kovo 3 d.–2018 m. liepos 30 d. laikotarpiais bei teisė pasivaikščioti ir paskambinti telefonu laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 30 d., o reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

6. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3099-428/2018 (teisminio proceso Nr.3-62-3-00459-2018-3), kaip ir nagrinėjamas ginčas, yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nes išnagrinėtoje administracinėje byloje pareiškėjas reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą siejo su LVAL išduota netinkamos kokybės pižama laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2018 m. kovo 2 d. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu ir pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamos kokybės pižamos išdavimo ir iš to kildinamos neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2018 m. kovo 2 d. paliko nenagrinėtą.

7. Teismas vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl žalos atsiradimo tik dėl laikotarpio nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. vasario 8 d. ir nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. liepos 30 d.

8. Spręsdamas šalių ginčą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, kurios 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę. Teismas pažymėjo, kad pagal LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 17 punktą, infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose.

9. Teismas darė išvadą, kad byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, kad iš pareiškėjo buvo paimti jo asmeniniai drabužiai ir išduota LAVL miegui skirta pižama. Iš LAVL pateiktų įrodymų buvo nustatyta, kad pataisos įstaigos perkamos pižamos pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau 160 g/m2, audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virinimui itin aukštoje temperatūroje, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtino, kad pižamų audinį stipriai trinant gerąja puse, jis gali palikti dažų pėdsaką. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog LAVL nupirktos pižamos audinys neatitiko prekės specifikacijoje nurodytos savybės – kad ji nudažyta atspariais dažais, todėl konstatavo, jog LAVL pareiškėjui išduodavo netinkamos kokybės pižamas.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 30 d., jam atsisakius dėvėti LAVL išduodamą pižamą (dėvėjo tik apatinius marškinėlius, trumpikes ir kojines), pareiškėjui buvo nuolat šalta, LAVL budintys pareigūnai jo neišleisdavo kiekvieną dieną pasivaikščioti, skambinti artimiesiems, teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsniu, jis turėjo teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas ir du kartus per savaitę paskambinti telefonu.

11. Atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tokio pobūdžio bylose, teismas sprendė, kad LAVL nepateikė paaiškinimų, dokumentų ar kitų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo teisių apribojimus. Todėl buvo konstatuota, kad nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 30 d., iš viso 28 paras, buvo pažeista pareiškėjo teisė kasdien išeiti pasivaikščioti bei teisė paskambinti telefonu.

12. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 268 Eur turtinės žalos atlyginimo, nes, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo nurodyti apatiniai rūbai ir kojinės buvo nepataisomai sugadinti ir nebetinkami nešioti, kad šie daiktai įsigyti už pareiškėjo nurodytas kainas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįvykdė jam priklausančios pareigos pagrįsti skunde nurodytas aplinkybes ir neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos turtinės žalos atsiradimo fakto.

13. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas, pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo ginčo laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto, intensyvumo bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas atlyginti neturtinę žalą pinigine išraiška, tačiau buvo pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

III. 14. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimu ir prašo priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, neįsigilino į skunde keliamus klausimus. Pareiškėjas pabrėžė, kad yra verčiamas nešioti LAVL išduotą pižamą ir neturi kito pasirinkimo, nes asmeniniai drabužiai yra padedami saugoti. Prieš uždrausdamas turėti nuosavus drabužius, atsakovo atstovas privalėjo užtikrinti geros kokybės pižamas. Pareiškėjas yra papildomai baudžiamas, neleidžiama jam paskambinti artimiesiems ir pasivaikščioti gryname ore.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, o priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, už kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. dėl to, kad pareiškėjui LAVL buvo išduota netinkamos kokybės pižama, kurią pareiškėjas atsisakė dėvėti (nuo 2018 m. liepos 2 d. dėvėjo tik apatinius drabužius ir kojines), todėl nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti ir paskambinti.

18. Pirmosios instancijos teismas skundo dalį, kurioje buvo reikalaujama atlyginti neturtinę žalą, padarytą nekokybiškos pižamos išdavimu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2018 m. kovo 2 d. paliko nenagrinėtą, kitą skundo dalį tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas materialinio aprūpinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (2016 m. gruodžio 22 d.–2017 m. vasario 8 d., 2018 m. kovo 3 d.–2018 m. liepos 30 d. laikotarpiais) bei teisė pasivaikščioti ir paskambinti telefonu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 30 d. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Pareiškėjo teigimu, teismas buvo neobjektyvus, neįsigilino į keliamą problemą, pareiškėjas buvo verčiamas nešioti netinkamos kokybės pižamą, o atsisakęs tai daryti buvo papildomai baudžiamas, jam neleidžiama pasivaikščioti ir paskambinti. Pareiškėjo skundas turėjo būti patenkintas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. Pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia jokių savarankiškų argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria dalis jo skundo reikalavimų buvo palikta nenagrinėta. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas nustato, jog teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pakartotinis ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėjimas negalimas. Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teismo žinioje yra iš esmės tapatus pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš LAVL veiksmų, išduodant netinkamos kokybės pižamą laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 iki 2018 m. kovo 2 d., pagrįstai šią skundo dalį paliko nenagrinėtą. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, jai pritaria ir motyvų nekartoja.

24. Teisėjų kolegija atmeta kaip abstrakčius ir nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas buvo neobjektyvus ir netinkamai išnagrinėjo bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

25. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytų aplinkybių, taikytų materialiosios ir / ar proceso teisės normų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu.

26. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl jo netenkinusių kalinimo LAVL sąlygų (t. y. aprūpinimo nekokybiška pižama, pareiškėjo teisių pasivaikščioti gryname ore ir paskambinti telefonu ribojimu) vertintu laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

27. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad, konstatavus atsakovo atstovo Ligoninės neteisėtus veiksmus, jam nepriteistas žalos atlyginimas. Primintina, kad pareiškėjas kėlė reikalavimą atlyginti 268 Eur turtinę žalą dėl sugadintų apatinių drabužių, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl nekokybiškos pižamos buvo sugadinti pareiškėjo apatiniai drabužiai taip, kad jų neįmanoma naudoti pagal paskirtį, taip pat įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo materialinių netekimų vertę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi šią bylos dalį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas neįrodė kilusios turtinės žalos ir jų papildomai nekartoja.

28. Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

29. Teismų praktikoje asmeniui, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės ginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

30. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ligoninėje pareiškėjas buvo aprūpintas netinkamos kokybės pižama, nes jos audinys (išorinė pusė) buvo nudažytas neatspariais dažais. Be to, atsakovo atstovui nepateikus paaiškinimų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jam, atsisakius dėvėti išduotą pižamą, nebuvo leidžiama išeiti pasivaikščioti gryname ore ir paskambinti, teismas konstatavo, kad nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. liepos 30 d. šios pareiškėjo teisės buvo nepagrįstai suvaržytos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

31. Nors pareiškėjas teigia, kad jis buvo verčiamas dėvėti nekokybišką pižamą, o atsisakius tai daryti, patyrė neteisėtus suvaržymus (jam buvo neleidžiama vien dėvint apatinius drabužius pasivaikščioti gryname ore ir paskambinti artimiesiems), buvo verčiamas kentėti, teisėjų kolegija pažymi, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, visų pirma yra gydymo ir asmens sveikatos priežiūros įstaiga, todėl joje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, atsižvelgiant į nuteistiesiems taikomą bausmės atlikimo režimą. Atsižvelgus į šios įstaigos specifiką ir į teisinį reglamentavimą, kurį išsamiai sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui, kuris yra sergantis ir gydomas asmuo, teismo nustatyti LAVL išduotos pižamos kokybės trūkumai, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai negalėjo lemti, kad šių drabužių pareiškėjas negalėjo naudoti pagal paskirtį. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl susidėvėjimo, sutepimo atsakovo atstovas būtų atsisakęs pareiškėją aprūpinti švariais, tinkamais dėvėti Ligoninės drabužiais. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pasivaikščioti gryname ore ir paskambinti artimiesiems suvaržymą, atitinkamai ir patiriamus nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, lėmė ne Ligoninės neteisėti veiksmai, o pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas ir subjektyvus situacijos vertinimas.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

33. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žaliminenė