2019-03-07 Nr. AB-6026-3-61-3-03822-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1810-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03822-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (šiuo metu Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B., N. B., O. B., A. B., K. B., M. G., V. G., S. G., R. K., J. K. (J. K.), A.K., G. K., J. K. (J. K.), M. O., V. O. (V. O.), A. S., M. S. (M. S.), R. T., D. T. (D. T.), S. V. (S. V.) ir L. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenimis bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Voyage-Voyage“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. B., N. B., O. B., A. B., K. B., M. G., V. G., S. G., R. K., J. K. (J. K.), A. K., G. K., J. K. (J. K.), M. O., V. O. (V. O.), A. S., M. S. (M. S.), R. T., D. T. (D. T.), S. V. ir L. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija): 1) pareiškėjams iš viso 7 603,94 Eur turtinei žalai atlyginti: A. S. – 339,22 Eur, A. K. – 339,22 Eur, J. K. – 339,22 Eur, M. G. – 339,22 Eur, V. O. – 339,22 Eur, M. O. – 339,22 Eur, D. T. – 339,22 Eur, J. K. – 339,22 Eur, G. K. – 339,22 Eur, R. K. – 339,21 Eur, S. V. – 339,21 Eur, M. S.– 339,21 Eur, S. G. – 198,61 Eur, V. G. – 198,6 Eur, L. Z. – 883,9 Eur, R. T. – 883,9 Eur, A. B. – 273,67 Eur, K. B. – 273,66 Eur, O. B. – 273,67 Eur, J. B. – 273,66 Eur, N. B. – 273,66 Eur; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos; 3) 2 541 Eur proceso išlaidoms atlyginti, t. y. patirtas išlaidas už atstovavimą, kiekvienam pareiškėjui po 121 Eur.

2. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad kelionių organizatorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ organizavo poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Šiai bendrovei 2015 m. vasario 3 d. iškelta bankroto byla. Pareiškėjams nuo 2014 m. lapkričio 14 d. nebuvo suteiktos sutartyse numatytos turizmo paslaugos (kelionės visai neįvyko) arba pareiškėjai, kaip turistai, negavę dalies paslaugų, prašymus grąžinti pinigus pateikė per kelionių agentūras arba tiesiogiai Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pareiškėjai patirtą turtinę žalą grindžia skaičiavimais, t. y. atimdami gautas draudimo išmokas, kelionių agentūrų grąžintus pinigus bei mokesčius už vizas. Pareiškėjos L. Z. ir R. T. pasirašė kelionių sutartis su kelionių organizatoriumi UAB „Voyage-Voyage“ dėl kelionės į Kiniją. Pareiškėjoms kelionių organizatorius kelionės nesuorganizavo ir joms už neįvykusią kelionę negrąžintos pareiškime nurodytos sumos. 2015 m. birželio 15 d. UAB „Valdsita“.

3. Pareiškėjai skundo reikalavimus atlyginti turtinę žalą grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 bei 8 straipsniais bei ją aiškinančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika. Teigė, kad atsakovas netinkamai įgyvendino minėtos Direktyvos nuostatas ir neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai laiku atlyginti patirti turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Dėl to atsakovui kyla atsakomybė. Teigė, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl pareiškėjams patirta turtinė žala turi būti atlyginta bei priteistos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos.

4. Pareiškėjas teismui 2017 m. lapkričio 30 d. pateiktame rašte taip pat paaiškino, kad pareiškimas dėl žalos atlyginimo dėl bankrutavusių kelionių organizatorių įmonių nėra pirmas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, kelionės realiai buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų. Byloje esantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionės apmokėjimo išlaidas. Tai, kad atitinkami pareiškėjai, tiesiogiai už keliones nemokėjo, nereiškia, jog jie nepatyrė turtinės žalos. Už kelionės bilietus turėjo susimokėti kiekvienas pareiškėjas, tad nėra svarbu, kas konkrečiai mokėjo už kelionę. Pareiškėjai atskiro mokėjimo už vizas daryti neprivalėjo, o visi prašomi priteisti dydžiai nurodomi skunde.

5. Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas teigė, jog pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (toliau – ir Turizmo įstatymas), tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Akcentavo, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba ESTT, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

8. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, todėl, Ūkio ministerijos teigimu, Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

9. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad ne visi pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina jų reikalavimus atlyginti turtinę žalą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjų pateiktos paslaugų sutartys nėra pasirašytos nei vienos iš sutartyje nurodytų šalių, taip pat neaišku, kokiu pagrindu pinigai už kelionių organizatorių organizuotas keliones buvo mokami į Cherry Media LT ir kitas bankų sąskaitas. Mokėjimai buvo atlikti anksčiau, nei turizmo paslaugų sutartyse nurodytos paslaugų sutarties sudarymo datos. Be to, pareiškėjai A. S., A. K., J. K., M. G., V. O., M. O., D. T., G. K., R. K., S. V., M. S., V. G., R. T., A. B., O. B. ir N. B. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotas keliones. Asmens, kaip turisto, nurodymo sutartyje aplinkybė nepatvirtina fakto, kad šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotas keliones. Pažymėjo, kad dauguma pareiškėjų su finansiniais reikalavimais yra įtraukti į UAB Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ kreditorių sąrašą bankroto bylose, todėl patenkinus skundą, atitinkami pareiškėjai įgytų teisę iš UAB Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ bei valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė faktines aplinkybes dėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ išduotų kelionės organizatoriaus pažymėjimų, pažymėjimo galiojimo sustabdymo ir vėlesnio panaikinimo. Taip pat pateikė duomenis apie UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ turėtą prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą. Pabrėžė, jog ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus. Turizmo įstatymas, į kurį perkeltos Direktyvos nuostatos, primygtinai nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Teigė, kad pareiškėjos L. Z. ir R. T. dalis patirtos turtinės žalos buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo. Be to, už minėtų pareiškėjų kelionę mokėjimus atliko L. Z. ir M. B., kuri nėra proceso šalis šioje byloje, todėl nėra jokių įrodymų, jog būtent pareiškėja R. T. patyrė žalą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų – J. B., K. B., S. G., J. K. reikalavimai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtino BUAB „Voyage-Voyage“ kreditorių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų kreditoriniai reikalavimai, tame tarpe ir R. T. ir L. Z.. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama, reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ – veiksmų.

12. Teismo posėdžio metu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo atstovo advokato teismui pateikti skundai yra identiški, pakeičiamos tik pareiškėjų pavardės, todėl prašė mažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos: J. B. – 273,66 Eur, N. B. – 273,66 Eur, O. B. – 273,67 Eur, A. B. – 273,67 Eur, K. B. – 273,66 Eur, M. G. – 339,22 Eur, A. S. – 339,22 Eur, G. K. – 339,22 Eur, M. O. – 339,22 Eur, M. S. – 339,21 Eur, S. V. – 339,21 Eur, R. K. – 339,21 Eur, A. K. – 339,22 Eur, J. K. – 339,22 Eur, J. K. – 339,22 Eur, V. O. – 339,22 Eur, D. T. – 339,22 Eur, S. G. – 198,61 Eur, V. G. – 198,6 Eur, L. Z. – 883,9 Eur, R. T. – 883,9 Eur bei kiekvienam 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei po 66,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad Turizmo departamentas 2014 m. kovo 24 d. išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769 bei 2014 m. vasario 28 d. išdavė UAB „Voyage-Voyage“ pažymėjimą Nr. 13737, kuriame nurodė, kad UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas. Pažymėjimuose nurodyta, kad kelionių organizatoriaus veiklos forma yra išvykstamasis turizmas. UAB „Freshtravel“ 2014 m. balandžio 14 d. išduotas kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisas Nr. 19040/8000029, kuriuo draudikas Compensa TU S.A.

V. Insuranse Group Lietuvos filialas 350 000 Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą. UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. vasario 4 d. išduotas kelionės organizavimo paslaugų finansinių garantijų draudimas, kuriuo draudimo bendrovė „BTA Insurance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, 91 372,7 Eur draudimo sumai laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2016 m. vasario 26 d. užtikrino UAB „Voyage-Voyage“ prievolių įvykdymą.

Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Turizmo departamento direktoriaus 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-80 UAB „Voyage-Voyage“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-104 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla.

Įmonės administratoriumi paskirta UAB „Valdsita“. 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų sąmata bei kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2015 m. spalio 26 d. ir 2016 m. vasario 5 d. nutartimis patikslintas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patikslintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas ir nuspręsta pripažinti UAB „Freshtravel“ bankrutavusia ir paskelbti ją likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi UAB „Voyage-Voyage“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Valdsita“.

Nutartis įsiteisėjo 2015 m. birželio 21 d. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. teismo nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2016 m. birželio 8 d. teismo nutartimi. 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi nuspręsta pripažinti BUAB „Voyage-Voyage“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. D. T. 2014 m. lapkričio 11 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004463 (bendra užsakymo kaina – 11 591 Lt (3 356,99 Eur). Kartu su D. T. turėjo vykti keliautojai A.

S., Y. S., S. V., M. S., D. S. (D. S.), J. K., G. K., M. K. (M. K.) ir O. K. (O. K.). D. T. buvo išrašyta sąskaitą išankstiniam apmokėjimui NK Nr. 2014 m. lapkričio 11 d., pagal kurią priemoka už vizas (1 440 Lt) ir priemoka už vaiką (3 996 Lt) iš viso sudarė 5 436 Lt. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas J. K. išmokėjo 212,29 Eur. R. K. 2014 m. lapkričio 11 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004464 (bendra užsakymo kaina – 9 433 Lt (2 731,99 Eur). Kartu su R. K. turėjo vykti keliautojai M. G., J.

K., A. K., K. B., V. O., M. O., D. O. (D. O.). J. K. 2014 m. lapkričio 6 d. UAB „CHERRY MEDIA LT“ sumokėjo 14 788 Lt. S. G. 2014 m. lapkričio 6 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004319 (bendra užsakymo kaina – 4 810 Lt (1 393,07 Eur). Kartu su S. G. turėjo vykti V. G. (buvusi pavardė – N.). S. G. 2014 m. lapkričio 6 d. sumokėjo 1 443 Lt EVP International, UAB. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas S. G. išmokėjo 20,71 Eur. K. B. (buvusi pavardė – B.) 2014 m. lapkričio 10 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT0004398 (bendra užsakymo kaina – 9 395 Lt (1 562,5 Eur).

Kartu su K. B. turėjo vykti A. B., O. B., J. B. ir N. B.. J. B. 2014 m. lapkričio 10 d. UAB „Freshtravel“ už draudimą, kelionę į Egiptą sumokėjo 3 038 Lt. J. B. 2014 m. lapkričio 10 d. UAB „Freshtravel“ sumokėjo 240 Lt už vizas. K. B. 2014 m. lapkričio 10 d. sumokėjo 2 178 Lt UAB „Freshtravel“ už draudimą, kelionę į Egiptą ir vizas. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas J. B. 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu nurodė, kad nustatyta draudimo išmokos suma – 47,0 Eur. R. T. 2015 m. vasario 10 d. su UAB „Voyage-Voyage“ sudarė Kelionės sutartį Nr. VV-150210-03, pagal kurią turėjo sumokėti 2 009,43 Eur.

M. B. (pagal Kelionės sutartį Nr. VV-150210-03) 2015 m. vasario 12 d. sumokėjo 1 106,6 Eur UAB „Voyage-Voyage“. AAS BTA Baltic Insurance Company filialas Lietuvoje R. T. išmokėjo 522,7 Eur. L. Z. 2015 m. vasario 10 d. su UAB „Voyage-Voyage“ sudarė Kelionės sutartį Nr. VV-150210-02, pagal kurią turėjo sumokėti 2 009,43 Eur. L. Z. (pagal Kelionės sutartį Nr. VV-150210-02) 2015 m. vasario 12 d. ir 2015 m. vasario 13 d. UAB „Voyage-Voyage“ atitinkamai sumokėjo 1 106,6 Eur bei 600 Eur. AAS BTA Baltic Insurance Company filialas Lietuvoje L.

Z. išmokėjo 522,7 Eur. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūrą dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos. Turizmo departamentas 2015 m. rugpjūčio 4 d. gavo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikaltimų veikų tyrimo skyriaus raštą Nr. 25/10-1-46-13942, kuriame prašoma perduoti UAB „Freshtravel“ dokumentus skyriuje atliekamam ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-2-00078-14.

Pareiškėjų atstovas advokatas J. V., atstovaudamas Lietuvos nacionalinę vartotojų federaciją, 2015 m. birželio 27 d. kreipėsi į Turizmo departamentą dėl informacijos pateikimo, kur jam buvo atsakyta 2015 m. liepos 29 d. raštu Nr. SD-883. Pareiškėjai R. T., L. Z., J. B., J. K., K. B., S. G. kreipėsi į Turizmo departamentą, prašydami inicijuoti sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą dėl neįvykusios turistinės kelionės.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose, sprendė, kad nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

16. Teismas atsakovo atstovo argumentus, kad pareiškėjų reikalavimai dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjami bankroto bylose, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pabrėžė, jog nagrinėjamu aspektu kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, nėra svarbūs.

17. Teismas pažymėjo, kad kelionės sutartys Nr. VV-150210-02 ir Nr. VV-150210-03 pasirašytos pareiškėjų R. T. ir R. Z.. Atkreipė dėmesį, kad Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkto kontekste turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Nesant imperatyvaus nurodymo dėl turizmo sutarties rašytinės formos, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Ši norma nėra aktuali ginčui, todėl teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą kiti pareiškėjai įrodė kitais leistinais rašytiniais įrodymais, t. y. mokėjimais pagal sutartis, kurie patvirtina, jog kelionių paslaugų sutartys buvo sudarytos ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

18. Dėl atsakovo atstovo akcentuojamo pareiškėjų pateiktų įrodymų tinkamumo teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėjai į keliones turėjo vykti grupėmis arba šeimomis, todėl su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodyti kaip turistai. Nors dalis pareiškėjo ir neatliko mokėjimų, tačiau visi turistai buvo galutinai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta vieno asmens, minėto vertinimo nekeičia. Taigi, pareiškėjai, sudarę sutartį dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

19. Teismas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Cherry Media Lt“ bei UAB „EVP International“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

20. Teismas vertino, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo arba ji buvo apmokėta trečiųjų asmenų (už R. T. kelionę iš dalies sumokėjo M. B.), tačiau realiai kelionės buvo perkamos vienam ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat teismas nustatė, kad Turizmo departamento nurodymu dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės. Įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, teismas sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjams liko negrąžintos tokios kelionės išlaidų sumos: A. S. – 339,22 Eur, A. K. – 339,22 Eur, J. K. – 339,22 Eur, M. G. – 339,22 Eur, V. O. – 339,22 Eur, M. O. – 339,22 Eur, D. T. – 339,22 Eur, J. K. – 339,22 Eur, R. K. – 339,21 Eur, S. V. – 339,21 Eur, M. S. – 339,21 Eur, S. G. – 198,61 Eur, V. G. – 198,6 Eur, G. K. – 339,22 Eur, L. Z. – 883,9 Eur, R. T. – 883,9 Eur, A. B. – 273,67 Eur, K. B.– 273,66 Eur, O. B. – 273,67 Eur, J. B. – 273,66 Eur, N. B. – 273,66 Eur. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų reikalavimai atlyginti turtinę žalą yra reiškiami jau atėmus patirtas išlaidas vizoms įsigyti ir draudimo bendrovių kompensuotus nuostolius. Ginčo dėl pareiškėjų prašomų priteisti sumų dydžio nėra, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas šias sumas, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams.

22. Teismas sprendė, kad pareiškėjų prašymas dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo yra pagrįstas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis.

23. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad visi pareiškėjai realiai patyrė prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų skundai iš esmės yra analogiški, vertino, kad advokato darbo užmokesčio už skundų parengimą suma mažintina iki 1 397,83 Eur, todėl atitinkamai pareiškėjams priteistina po 66,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

25. Atsakovo atstovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo atstovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą.

Teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises ir todėl padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jam kyla atsakomybė, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą, nes ši išvada yra padaryta teismui peržengus teisės aktuose įtvirtintas kompetencijos ribas. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo pareiškėjams atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Įstatymą perkėlė Direktyvą.

Žala pareiškėjams galėjo kilti tik dėl Bendrovių veiksmų (Įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio. Atsakovo atstovas teigia, kad teismas nepagrįstai dalies pareiškėjų naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė 417,05 Eur dydžio vizų mokesčius, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos padarymo faktą.

Į bylą pateiktos turizmo paslaugų sutartys nėra pasirašytos abiejų šalių, todėl laikytina, kad šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų ir tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Pareiškėjai A. S., A. K., J. K., M. G., V. O., M. O., D. T., G. K., R. K., S. V., M. S., V. G., R. T., A. B., O. B., N. B. nepateikė jų atliktus mokėjimus už turizmo paslaugas patvirtinančių įrodymų. Atitinkamų sumų pervedimas į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą nepatvirtina Turizmo sutarčių sudarymo fakto, nėra žinomi pinigų pervedimo UAB „Cherry Media LT“ pagrindai.

Be to, mokėjimus pareiškėjai atliko anksčiau, nei turizmo sutartyse nurodytos sutarčių sudarymo datos. Byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp UAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“ dėl komercinio atstovavimo paslaugų teikimo. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėjų finansiniai reikalavimai jau yra patvirtinti UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ bankroto bylose. Atsakovo atstovo teigimu, teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjų naudai aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas, kurios neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skaičius negali lemti aiškiai per didelių bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą dydžio, kadangi tai nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų naudai teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos dar labiau mažintinos.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

27. Pareiškėjai atsiliepime, iš esmės pritardami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms dėl reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, akcentuodami bylai aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, prašo apeliacinį skundą atmesti, iš Lietuvos valstybės pareiškėjų naudai priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

30. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėjai patyrė skunde nurodytą turtinę žalą, kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos bei dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jie patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjams už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jų sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ministerija, kuri kai kuriose iš jų dalyvavo ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu turi nežymių motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

33. Dėl atsakovo atstovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

34. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

35. Įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.)) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756.

36. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

37. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

39. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir E. K. prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją.

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches R.

K., Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

40. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad: 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad: 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

41. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

42. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjai A. S., A. K., J. K., M. G., V. O., M. O., D. T., G. K., R. K., S. V., M. S., V. G., R. T., A. B., O. B., N. B. būtų atlikę mokėjimus už kelionių organizatoriaus paslaugas, todėl turtinės žalos jie nepatyrė ir žalos atlyginimas jiems priteistas nepagrįstai. Šie atsakovo atstovo argumentai vertintini kritiškai, kadangi byloje yra pateikti duomenys, jog minėti pareiškėjai su kelionių organizatoriumi sudarytose turizmo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai. Už juos pagal turizmo paslaugų sutartys mokėjimus atliko kiti šioje byloje dalyvaujantis pareiškėjai. Taigi visi pareiškėjai iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, nusipirkę kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta už nurodytus pareiškėjus, minėto vertinimo nekeičia. Todėl laikytina, kad nurodyti pareiškėjai patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).

43. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovo akcentuojama aplinkybė, jog turizmo paslaugų sutartys nėra pasirašytos abiejų šalių, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugų teikimo, kadangi į bylą pateikti mokėjimo nurodymai ir jų paskirtyse nurodyti mokėjimo pagrindai patvirtina, kad mokėjimų nurodymuose nurodytos sumos buvo pervestos tikslu turizmo paslaugoms gauti. Aplinkybe, kad sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nors šios sumos buvo pervestos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media“. Tai šiuo atveju patvirtina Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtos draudimo išmokos dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškai vertino ir kitose bylose, kuriose pareiškėjai buvo BUAB „Freshtravel“ klientai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018 ir kt.). Šioje byloje aplinkybes dėl turizmo sutarčių sudarymo ir pinigų už jas sumokėjimo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketų įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis su UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“.

45. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atstovo argumentus, jog teismas be teisinio pagrindo pareiškėjų naudai priteisė vizų mokesčius. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018).

46. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjams priteistos bylinėjimosi išlaidos yra itin didelės, todėl mažintinos. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 2 541 Eur (po 121 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė skundo parengimo išlaidos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais duomenimis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintuose rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytasis dydžiais, priteisė iš atsakovo pareiškėjų naudai 1 397,83 Eur (po 66,56 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų.

47. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą. Remiantis viešai skelbiamais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 838,7 Eur, todėl vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus priteistinos sumos dydis už skundo parengimą – 2 096,75 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nors ir atstovui reikėjo specialių žinių, susijusių su Europos Sąjungos teisės taikymu ir valstybės atsakomybe, tačiau iš esmės analogiški skundai teisme jau yra išnagrinėti, o juos nagrinėjant pareiškėjus atstovavo tas pats advokatas J. V., todėl sprendžiami teisiniai klausimai nelaikytini naujais. Vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punkte nustatytais kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir protingumo principais bei Rekomendacijose įtvirtintais kriterijais, įvertinusi tai, kad nagrinėjama byla jau vien dėl pareiškėjų skaičiaus buvo pakankamai didelės apimties, sprendžia, jog teismo pareiškėjams priteista bylinėjimosi išlaidų suma laikytina protinga ir nėra pagrindo ją dar labiau mažinti.

48. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė (ABTĮ 41 str. 1 d.)

49. Apibendrinant išdėstytus motyvus, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius