2013-05-14 Nr. AB-1696-3-61-3-01700-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-848/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01700-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.5; 9.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. likviduojamos įmonės „JIĮ“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. likviduojamos įmonės „JIĮ“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. likviduojama įmonė „JIĮ“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-9), kurį patikslino (b. l. 34-42), prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. S-92(7-77/2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 69-56; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-38 dėl 2011 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)-77-44. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gegužės 21 d. priimtas Sveikatos draudimo įstatymas Nr. I-1343 (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, t. y. teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu, kuriuo patvirtintas nurodymas sumokėti į biudžetą 1 270 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas, 789 Lt PSD įmokų delspinigius ir 10 procentų dydžio (127 Lt) PSD įmokų baudą. Pareiškėjo manymu, Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219) 17 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 53 straipsniui, todėl PSD įmokos yra antikonstitucinės, negaliojančios ir jų vykdymas yra neprivalomas. Pažymėjo, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.

Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir nurodė, kad asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos – darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo nustatytos draudžiamosios pajamos. Ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes, nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamosios pajamos.

Minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, – įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenų, dalyvaujančių darbo rinkoje, jeigu jie turi įstatyme nustatytų draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos.

Pažymėjo, kad leidžiant valstybinio socialinio draudimo pensijų santykius reguliuojančius įstatymus nebuvo išvengta ir tokio teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą. Konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei.

Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja, jog turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos nuostatas, yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Pažymėjo, kad individuali įmonė „JIĮ“ nevykdė jokios ekonominės veiklos ir neturėjo jokių draudžiamųjų pajamų nuo 1995 metų ir tai buvo nurodyta kasmetinėse mokesčių deklaracijose, tačiau 2006, 2007 ir 2008 metais įmonė reguliariai mokėjo socialinio draudimo įmokas. Mokesčių administratorius teigė, kad jam nesuteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau tai nereiškia, jog Lietuvos Respublikos pilietis neturi teisės pateikti savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją dėl atitinkamo įstatymo atitikties Konstitucijai.

Tą asmeniui garantuoja Konstitucijos 6, 7, 9, 25, 30 ir 33 straipsniai.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 67-71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nedeklaravo veiklos pajamų, neturėjo samdomų darbuotojų. Pareiškėjo savininkė A. J. nedirbo, o pareiškėjas už savininkę PSD įmokų nemokėjo. Pareiškėjo savininkė A. J. nepateikė dokumentų, įrodančių, kad PSD buvo drausta valstybės lėšomis. Atsakovas vadovavosi Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus gali šių įmokų ir 17 straipsnio 1 dalyje nustatytų įmokų nemokėti, jeigu šie individualios (personalinės) įmonės savininkai yra apdrausti PSD ir įregistravę likviduojamos ūkinės bendrijos ar individualios (personalinės) įmonės statusą įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai yra atleisti iš darbo.

Nors pagal mokesčių administratoriui pateiktas 2006–2008 metų pelno mokesčio deklaracijas pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pajamų nedeklaravo ir samdomų darbuotojų neturėjo, tačiau tik 2011 m. rugpjūčio 1 d. jam suteiktas likviduojamos įmonės statusas. Pareiškėjas už savininkę A. J. PSD įmokų nemokėjo. Pareiškėjo savininkė A. J. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pagal „IMIS SODRA“ duomenis nedirbo. Sveikatos draudimo įstatyme įstatymų leidėjas įtvirtino prievolę individualioms įmonėms mokėti PSD įmokas už šių įmonių savininkus bei nurodė sąlygas, kurioms esant individualios įmonės už savininkus gali nemokėti PSD įmokų, o būtent – jeigu šie individualios įmonės savininkai yra apdrausti PSD ir įregistravę likviduojamos individualios įmonės statusą įmonių rejestre, o visi įmonės darbuotojai yra atleisti iš darbo.

Atsakovas pažymėjo, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog jis neprivalėjo mokėti mokesčių, nes nežinojo apie PSD įmokas ir mokesčių inspekcija jo apie tai neinformavo bei leido susidaryti nepriemokai. Mokesčių administratorius neturi pareigos asmeniškai informuoti kiekvieną mokesčių mokėtoją apie jam priklausančius mokėti mokesčius. Mokesčiai nustatomi įstatymais, kurie yra viešai skelbiami. PSD įmokos asmenims, nepriklausantiems apdraustųjų kategorijai, buvo nustatytos dar 1996 m. gegužės 21 d. Sveikatos draudimo įstatymo originalioje redakcijoje (16 str. 6 d.) ir pagal įstatymo nuostatas privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojai taip pat turėjo patys apskaičiuoti privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydį ir pervesti į privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą (17 str. 1 d.).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnio 1 ir 4 punktus būtent mokesčių mokėtojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui) nustatyta pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais. Atsakovo manymu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis neatitinka Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų, todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas nenurodė argumentų, kodėl minėtos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai.

Nors, pareiškėjo teigimu, pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas siejama su dalyvavimu darbo rinkoje ir atvirkščiai, tačiau Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog įtvirtintas visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tik tuo atveju, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, ir kai toks įstatymas ar kitas teisės aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Proceso dalyviai turi teisę pateikti savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikties Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 73) prašė skundą atmesti, pažymėdama, kad palaiko atsakovo išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 93-97) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui buvo apskaičiuotos PSD įmokos, PSD įmokų delspinigiai bei PSD įmokų bauda. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 8 straipsnio 3 dalimi, 17 straipsnio 3 dalimi. Teismas, įvertinęs nurodytų teisės normų turinį, padarė išvadą, kad yra nustatytos konkrečios sąlygos, kurios visos turi būti tenkinamos tam, jog individuali (personalinė) įmonė už jos savininką galėtų nemokėti PSD įmokų, t. y., pirma, individualios (personalinės) įmonės savininkai yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, antra, įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės statusą įmonių rejestre, trečia, visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai yra atleisti iš darbo.

Teismas iš mokestinėje byloje surinktų įrodymų nustatė, kad pagal pateiktas 2006–2008 metų pelno mokesčio deklaracijas pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pajamų nedeklaravo, samdomų darbuotojų neturėjo. Pareiškėjas už savininkę A. J. PSD įmokų nemokėjo, o pati savininkė A. J. 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, remiantis „IMIS SODRA“ duomenimis, nedirbo. A. J. įmonei „JIĮ“ likviduojamos įmonės statusas suteiktas tik 2011 m. rugpjūčio 2 d. (duomenys iš patikrinimo akto bei Juridinių asmenų registro).

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs išdėstytas Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo tenkinamos įstatyme nustatytos privalomos sąlygos, jog pareiškėjas galėtų nemokėti PSD įmokų, t. y. pareiškėjo savininkė A. J. tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu ir nebuvo įregistruotas likviduojamos įmonės statusas įmonių rejestre (tai padaryta tik 2011 m. rugpjūčio 1 d.). Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d.

įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) nustatyta, kad PSD įmokų mokėjimo terminus ir tvarką nustato Vyriausybė. PSD įmokų mokėjimo terminų ir taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 727 (2004 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 558 redakcija), 10 punkte nurodyta, kad PSD įmokų mokėtojai kalendorinio mėnesio įmokas moka kartą per mėnesį, bet ne vėliau kaip einamojo mėnesio paskutinę darbo dieną. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį (2003 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-1833 redakcija), atsakomybę už PSD įmokų nesumokėjimą ar pavėluotą sumokėjimą, taip pat PSD įmokų išieškojimo, grąžinimo tvarką reguliuoja MAĮ.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu (delspinigiai) ir 139 straipsnio 1 dalimi (bauda), buvo apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 1 270 Lt PSD įmokų, 789 Lt PSD įmokų delspinigių bei 127 Lt PSD įmokų baudos. Teismas pažymėjo, kad nurodytų sumų dydžio apskaičiavimo pareiškėjas neginčija, taigi teismas plačiau to neanalizavo. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju jam nekyla abejonių dėl Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 3 d.

įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino. Teismas nurodė, kad klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2012 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2552/2012 ir kt.).

Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta teismo nuožiūrai. Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikties Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, jog teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (žr., pvz., 2005 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-681/2005, 2005 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A663-555/2005, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2685/2012).

Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 106 straipsnį teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta Vyriausybei, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, teismams, taip pat Respublikos Prezidentui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Inspekcija 2012 m. vasario 23 d. sprendime Nr. (4.65)-256-38 teisingai konstatavo, jog jai (taip pat ir VMI prie FM bei Mokestinių ginčų komisijai) nesuteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 101-112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gegužės 21 d. priimtas Sveikatos draudimo įstatymas Nr. I-1343 (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, t. y. teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Savarankiškai dirbančių asmenų ekonominė (darbinė) veikla yra gerokai specifinė, nes jie negauna „formalaus“ mėnesinio atlyginimo ir garantuotų nuolatinių pajamų, todėl atitinkama specifika turi būti būdinga ir jų valstybiniam socialiniam draudimui. Ši specifika atsispindėjo dar 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtame ir 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusiame Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kuriame, be kita ko, buvo numatytos išimtys, kada tame įstatyme nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų. Leidžiant valstybinio socialinio draudimo pensijų santykius reguliuojančius įstatymus nebuvo išvengta ir tokio teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

2. Įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti - žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu.

3. Teismas savo sprendime pareiškęs, jog jam nekyla abejonių dėl Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijai, pasielgė neobjektyviai ir neteisingai, kadangi šio Lietuvos Respublikos Seimo priimto 1996 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. I-1342 atitikimo Konstitucijai klausimas dar nei karto nebuvo pateiktas nagrinėti Konstituciniam Teismui. Teismo sprendimas akivaizdžiai parodo, kodėl teismai, kaip ir dauguma kitų Lietuvos Respublikos valdžios institucijų, pastaruoju metu patiria visuomenės pasitikėjimo krizę. Visuomenės pasitikėjimas įstatymu, demokratinėmis vertybėmis, nepriklausomais teismais yra būtina valstybės išlikimo sąlyga. Konstitucija yra pamatinis ir pagrindinis mūsų šalies įstatymas, kuriuo privalo vadovautis visi įstatymų leidėjai. Jei yra nesilaikoma Konstitucijos - yra griaunami teisinės valstybės pamatai, žlugdoma Lietuvos valstybės piliečių gerovė, sukuriama terpė vystytis ir klestėti korupcijai valdininkijos tarpe. Konstitucija saugo Lietuvos piliečius nuo valdžios savivalės ir užtikrina žmogaus laisves. Konstitucijai negali prieštarauti joks teisės aktas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139-144) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137) prašo apeliacinį skundą atmesti, palaikydama atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje buvo iškeltas ginčas dėl pareiškėjui (apeliantui) papildomai apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą privalomojo sveikatos draudimo įmokų bei su jomis susijusių sumų už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31.

Pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė ginčui spręsti taikytiną teisinį reguliavimą – Sveikatos draudimo įstatymą bei įvardijo, kokios sąlygos yra būtinos siekiant realizuoti įstatymų leidėjo numatytą teisinę galimybę nemokėti PSD įmokų. Pripažintina esant konstatuota teisingai, jog individualios įmonės už savininkus gali nemokėti PSD įmokų, kai: 1) individualios įmonės savininkai yra apdrausti PSD; 2) įregistruotas likviduojamos individualios įmonės statusas Įmonių rejestre; 3) visi įmonės darbuotojai yra atleisti iš darbo (Sveikatos draudimo įstatymo 17 str.).

Pagal byloje esančius faktinius duomenis spręstina, jog buvo padaryta pagrįsta išvada, kad visos įvardytos sąlygos, laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31, neegzistavo, todėl nekyla abejonių dėl papildomai apskaičiuotų PSD įmokų bei su jomis susijusių sumų (Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p., 98 str. 2 d.).

Kita vertus, mokesčių mokėtojas iš esmės ir neginčija, kad taikytas teisinis reguliavimas toks, koks yra įtvirtintas Sveikatos draudimo įstatyme, taikytas nepagrįstai. Apeliacija grindžiama labiau kitu aspektu. Pareiškėjo yra manoma, kad Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219) 17 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 53 straipsniui. Jo nuomone, PSD įmokos yra antikonstitucinės, negaliojančios ir jų vykdymas yra neprivalomas. Įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti - žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Dėl to ir prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant patikrinti ginčui spręsti taikyto reguliavimo konstitucingumą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kreiptis į Konstitucinį Teismą su pareiškėjo iškeltu klausimu nėra pagrindo.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija nesant pakankamai teisinių argumentų, sąlygojančių kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo (apelianto) teiginiai dėl taikyto teisės akto dalies prieštaringumo Konstitucijai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nesukelia teisinių abejonių, o ir pačiam teismui, be pareiškėjo teiginių, nekyla teisinių abejonių, jog Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis gali neatitikti Konstitucijos.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti inter alia teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2013-02-12 potvarkis Nr. 2B-8).

Keliamas klausimas yra pakankamai abstraktus. Kaip jau buvo paminėta ir Vyriausiajam administraciniam teismui nekyla teisinių abejonių dėl taikytos teisės normos konstitucingumo, todėl kreipimasis į Konstitucinį Teismą, jį (kreipimąsi) grindžiant nepakankamai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais, aiškiai lemtų atsisakymą priimti svarstyti tokį prašymą.

Antra vertus, kolegijos nuomone, pareiškėjo keliamas abejones dėl teisinio reguliavimo ginčui spręsti galimo neatitikimo Konstitucijai paneigia Sveikatos draudimo įstatymo paskirtis, Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Sveikatos draudimo įstatymas nustato sveikatos draudimo rūšis, privalomojo sveikatos draudimo sistemą: privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir vaistams bei medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagrindus, privalomąjį sveikatos draudimą vykdančias institucijas, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų ir sveikatos priežiūros įstaigų teises bei pareigas vykdant privalomąjį sveikatos draudimą, ginčų nagrinėjimo tvarką, papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo pagrindus (Sveikatos draudimo įstatymo 1 str.).

Vadinasi, Sveikatos draudimo įstatymas yra nukreiptas į žmogaus sveikatos apsaugą bei iš čia kylančių įvairių visuomeninių santykių teisinį reguliavimą bei galimų ginčų nagrinėjimo tvarką.

Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarime buvo pasisakyta, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.

Tokios funkcijos vykdymas yra neatsiejamas nuo valstybės turimų lėšų.

„Valstybės finansų sistemos dalis yra mokesčiai. Jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto dalį. <...> Biudžete sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, meno, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos programoms įgyvendinti.

<...>

Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas. Už šios pareigos nevykdymą ar neįvykdymą numatytos įvairios sankcijos. Kita vertus, teisinėje valstybėje yra nustatomos garantijos apsaugančios mokesčių mokėtojus nuo valdžios institucijų nepagrįstų reikalavimų. Pagrindinės mokesčių mokėtojų teisių apsaugos teisinės garantijos paprastai yra šios:

1) Konstitucijoje įtvirtintas mokesčių įstatyminis nustatymas;

2) pažeistų teisių gynyba, įskaitant jų teisminę gynybą“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas).

Taigi siekiant užtikrinti tinkamą įvairių valstybės veiklos sričių inter alia žmogaus sveikatos draudimo srities funkcionavimą valstybė nustato mokesčius ir privalomus mokėjimus. Mokesčių mokėtojų netinkamas įvykdymas tokios pareigos ar neįvykdymas gali suponuoti ir įvairaus pobūdžio sankcijas (baudas, delspinigius ir pan.). Vadinasi, jei įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomąjį mokėjimą galimybė jo nemokėjimui įmanoma tik to paties įstatymų leidėjo nustatytomis sąlygomis, o šių sąlygų nebuvimas paprastai tokią teisinę galimybę paneigia.

Šiuo atveju pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas nustatyta įstatymu. Už tokios pareigos nevykdymą taip pat įstatymų leidėjo nustatytas baudų bei delspinigių mokėjimas. Įstatymu įtvirtinta ir galimybė nemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, jei yra įvykdomos įstatymų leidėjo apibrėžtos sąlygos, kas, kaip jau buvo pastebėta, nebuvo įvykdyta, todėl įtvirtinta teisė, turint omenyje, teisių ir pareigų vienovę, neatlikus numatytų pareigų, negalėjo ir neturėjo būti realizuota.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. J. likviduojamos įmonės „JIĮ“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius