2019-09-18 Nr. AB-17653-3-61-3-03640-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-61-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03640-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltic Master“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. S-122(7-66/2014), išskyrus dalį, kuria jis atleistas nuo 27 118,40 Lt PVM delspinigių mokėjimo, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-153, Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM3200124M (toliau – ir skundžiami sprendimai) bei priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad iš Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos neaišku, kokį iš 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 143 straipsnyje išvardintų pagrindų Vilniaus TM taiko, konstatuodama, kad pareiškėjas prekes pirko iš susijusio asmens, todėl ir tolimesnės išvados, neva išplaukiančios iš nuomonės, kad asmenys yra susiję, yra nepagrįstos.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus TM nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą, nustatant prekių muitinę vertę. Vilniaus TM išvados pagrįstos prielaidomis ir neatitinka objektyviai egzistuojančių faktinių aplinkybių. Vien fakto, kad tarp pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ yra susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nepakanka juos pripažinti juridiškai pripažintais verslo partneriais Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Tokiais asmenimis gali būti pripažinti asmenys, turintys ir vystantys bendrą verslą, taip pat asmenys, kurių vienas turi galimybę daryti įtaką kitam ar pan.

Nėra įrodyta, kad pirkėjas ir pardavėjas yra juridiškai pripažinti verslo partneriai. Dėl argumento, kad pardavėją įforminant muitinės procedūras atstovauti buvo įgalioti pas pareiškėją dirbantys fiziniai asmenys, paaiškino, kad įgaliojimuose nėra nurodyta, jog įgaliotiniai yra įgaliotojo (JAV įmonės „Gus Group LLC“) darbuotojai, tai patvirtina ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ 2013 m. gegužės 21 d. raštas, priešingai, jie yra UAB „Baltic master“ logistikos vadybininkai. Dėl argumento, kad nebuvo pateiktos prekių pirkimo-pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ paaiškino, kad toks teiginys neatitinka tikrovės, nes užsakymų patvirtinimuose yra visos būtinos sąlygos, kad pirkimo-pardavimo sutartis būtų laikoma sudaryta.

Be to, rašytinės sutarties nebuvimas nėra ir negali būti pagrindu, leidžiančiu konstatuoti, jog asmenys yra susiję. Dėl argumento, kad jis nepateikė Malaizijos įmonės pardavimo sąskaitų JAV įmonei „Gus Group LLC“ paaiškino, jog jis visas prekes įsigijo iš JAV įmonės „Gus Group LLC“, todėl jis neturi ir negali turėti dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimą iš gamintojo, o pardavėjas JAV įmonė „Gus Group LLC“ atsisakė jam pateikti tokias sąskaitas, kas patvirtina, jog pirkėjas ir pardavėjas nėra tarpusavyje susiję asmenys.

Kartu pažymėjo, kad prekių gabenimo išlaidos yra įskaitytos į prekių kainą, nurodytą sąskaitose. Pareiškėjo įsiskolinimai JAV įmonei „Gus Group LLC“ bei kitiems tiekėjams rodo pareiškėjo sunkią finansinę padėtį, tačiau jokiu būdu neįrodo jo susiejimo su prekių pardavėja JAV įmone „Gus Group LLC“. Papildomai nurodė, kad nepagrįstai visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys vadinamos bendru pavadinimu „prekės“, kadangi kiekviena iš šių dalių turi skirtingą paskirtį, pavadinimą, kainą.

Pabrėžė, kad Vilniaus TM nurodė, jog muitinės prekių muitinio įforminimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) nėra informacijos apie sandorius, kurie atitinka tapačių ir panašių prekių reikalavimus, tačiau, nežiūrint to, prekių vertė buvo padidinta 3,5 karto, o Muitinės deparatmentas nurodė, kad muitinė turi teisę vadovautis informacija, pateikta PREMI DB.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalo pagrįsti jos teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turi teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Pareiškėjas (importuotojas) privalo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą, už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes. Pagrįstai nepripažintos pareiškėjo pateiktos turto vertintojų ataskaitos, kadangi jos nepagrindžia faktiškai sumokėtos arba mokėtinos pinigų sumos už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Deklaruota prekių sandorio vertė yra 3–4 kartus mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje, pareiškėjas ir prekių pardavėja – JAV įmonė „Gus Group LLC“, yra tarpusavyje susiję asmenys, importuotojas nepateikė pirkimo sutarčių, apmokėjimo, transportavimo draudimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl yra pagrindas netaikyti importuotų prekių muitiniam įvertinimui deklaruoto sandorio vertės metodo. Patikrinimo ataskaitoje labai aiškiai nurodyta, kodėl ir kokiu pagrindu pirkėjas ir pardavėjas pripažinti susijusiais asmenimis (2009 m. spalio 1 d. JAV įmonės „Gus Group LLC“ įgaliojimą transporto organizavimui iš Klaipėdos teritorinės muitinės jūrų uosto iki Vilniaus, patvirtintą šios įmonės antspaudu, pasirašė logistikos vadovas Jurijus Kolesnikovas (Jurij Kolesnikov), kuris dirbo ir UAB „Baltic Master“ ir t. t.). Būtent ilgalaikiai, daugkartiniai pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ verslo santykiai, nepagrįstai didelė pareiškėjo skola jai, fizinių asmenų, dirbančių pas pareiškėją ir veikiančių JAV įmonės „Gus Group LLC“ vardu, tapatumas sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją ir JAV įmonę „Gus Group LLC“ susijusiais asmenimis Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Vilniaus TM nurodė, kad pareiškėjo deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui nepagrįstai buvo pritaikytas sandorio vertės metodas, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir įregistravo mokestinę prievolę bei skyrė baudą. Pažymėjo, kad konkretūs užsakymai (proformos) dėl atskirų prekių siuntų nebuvo pateikti. Pareiškėjas už importuotas prekes nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo skolingas prekių pardavėjai JAV įmonei „Gus Group LLC“ 6 507 251,15 Lt ir šiuo laikotarpiu dar iš jos importavo prekių už 5 388 174,19 Lt. Nustatyta, kad už prekes, gautas tikrinamuoju laikotarpiu, nėra sumokėta, ir prekių pardavėja netaiko pirkėjui jokių drausminančių priemonių, nėra jokių rašytinių sutarčių, numatančių tarpusavio įsipareigojimus. Proformoje nurodyto apmokėjimo termino pirkėjas taip pat nesilaiko, o pardavėja dėl to nereiškia jokių pretenzijų, atvirkščiai, toliau tiekia prekes, nors už jas jai nemokama. Vadinasi, nėra aiškios importuotų prekių apmokėjimo sąlygos. Pažymėjo, kad buvo pateikti JAV įmonės „Gus Group LLC“ įgaliojimai transporto organizavimui iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus, kuriuos pasirašė tos įmonės logistikos vadovas Jurijus Kolesnikovas (Jurij Kolesnikov), kuris tuo pačiu metu (nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d.) dirbo ir UAB „Baltic master“, bei Jekaterina Ivanovskaja, kuri nuo 2006 m. sausio 31 d. dirba ir UAB „Baltic Master“ logistikos vadove. Šie įgaliojimai yra patvirtinti JAV įmonės „Gus Group LLC“ spaudu ir turi juridinę galią atstovauti šios įmonės interesus su trečiaisiais asmenimis. Kartu pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 21 d. raštas dėl transportavimo išlaidų surašytas jau po pirminio patikrinimo, todėl tokia informacija nelaikoma objektyvia. Akcentavo, kad sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltic Master“ skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Vilniaus TM, atlikusi pakartotinį teminį pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, jo apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuotomis prekėmis nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM3200124M įregistravo pareiškėjui mokestinę prievolę muitinei: 173 005 Lt muitas, 1 457 978 Lt importo PVM, 437 675 Lt PVM delspinigiai, 10 proc. dydžio 163 098 Lt muito ir PVM bauda. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris 2014 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-3153 patvirtino Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM3200124M. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2014 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. S-122(7-66/2014) patvirtino Muitinės departamento 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-153 ir atleido pareiškėją nuo 27 118,40 Lt PVM delspinigių mokėjimo.

9. Iš Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 29 straipsnio 1 dalies b punkto, 29 straipsnio 2 dalies a, b, c punktų, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto nuostatų analizės matyti, kad importuojamų prekių muitinė vertė – tai sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes. Todėl tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – nustačius konkrečią faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, galima taikyti sandorio vertės metodą. Pažymėta, kad importuojamų prekių muitine verte negali būti laikoma jų įsigijimo (sandorio) vertė, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtaką sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti.

10. Malaizijos įmonė „O. Y. L. Manufacturing Company SDN. BHD“ pardavė prekes JAV įmonei „Gus Group LLC“, kuri jas pardavė pareiškėjui. Pats pareiškėjas Vilniaus TM yra paaiškinęs, kad prekių pirkimo-pardavimo sutarčių su JAV įmone „Gus Group LLC“ nėra sudaryta, prekės tiekiamos užsakymo pagrindu. Vilniaus TM nustatė, kad pareiškėjas už importuotas prekes nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo skolingas JAV įmonei „Gus Group LLC“ 6 507 251,15 Lt ir šiuo laikotarpiu dar iš jos importavo prekių už 5 388 174,19 Lt, o sumokėjo 3 924 209,02 Lt dengdamas skolą, tačiau už ginčo laikotarpiu gautas prekes neatsiskaitė, nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas dar įsigijo prekių iš JAV įmonės „Gus Group LLC“ už 795 540,11 Lt, tačiau atsiskaitymai vykdomi nebuvo. Tai, kad, kaip teigia pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu, šiandien visos skolos yra sumokėtos, rodo, tai, kad pareiškėjas ėmėsi gynybinės, sau palankios pozicijos ir visų įmanomų veiksmų, kad ginčui pasiekus teismą, jis argumentus kreiptų sau palankia linkme. Tokie pareiškėjo veiksmai vertinami kritiškai ir argumentai šiuo klausimu buvo atmesti. Pareiškėjas su JAV įmone „Gus Group LLC“ pirkimo-pardavimo sutarties su tinkamai aptartomis apmokėjimo sąlygomis sudaręs nebuvo, atsiskaitymas už prekes kontroliuojamas nebuvo, kas nėra priimtina ir būdinga verslo atžvilgiu. Sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudaro prekės kaina ir kokią transportavimo paslaugos, jokie įrodymai paties pareiškėjo šiuo klausimu nėra pateikti, taigi, nėra galimybės nustatyti tikrosios už prekes mokėtinos sumos. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, todėl pagrįstai jam pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos.

11. Kartu teismas akcentavo, kad įgaliojimus dėl transporto organizavimo iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus JAV įmonės „Gus Group LLC“ vardu pasirašė pareiškėjo logistikos vadovas Jurijus Kolesnikovas (Jurij Kolesnikov) ir pareiškėjo logistikos vadovė Jekaterina Ivanovskaja. Pareiškėjo importuotų prekių kaina yra nepagrįstai maža – 3–4 kartus mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje. Šioje bazėje sukauptų duomenų teismas papildomai netikrino, kadangi nebuvo pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais duomenimis. Taisyklių 12 punktas įtvirtina taisyklę naudotis būtent PREMI DB sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, todėl pareiškėjo atstovės argumentai apie Eurostat DB laikyti nepagrįstais. MD generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad pagrindinis importuojamų prekių muitinės vertės kontrolės būdas yra importuojamų prekių sandorių verčių palyginimas su deklaruotomis tapačių arba panašių prekių sandorių vertėmis. Taigi, PREMI duomenų bazėje esančios informacijos analize remtasi pagrįstai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, ūkio subjektai rinkoje veikia siekdami gauti pelno ir prekės gali būti parduodamos mažesnėmis nei įsigijimo kainomis tik esant išskirtinėms sąlygoms. Šias išskirtines sąlygas privalo įrodyti importuotojas (2009 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-1709/2009). Įvertinus šias aplinkybes ir nurodytas pareiškėjo skolas JAV įmonei „Gus Group LLC“, kurios nebuvo kontroliuojamos, o leidžiamos, kas neatitinka verslo logikos, matyti, kad pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra susiję asmenys nagrinėjamo ginčo kontekste.

12. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-516/2003 pateiktu išaiškinimu, teismas pabrėžė, kad tiek nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, tiek susijusių asmenų egzistavimą įrodo, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo pritaikytas sandorio vertės metodas ir pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį naudojant duomenis iš PREMI duomenų bazės.

13. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nepagrįstai visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys vadinamos bendru pavadinimu „prekės“, kadangi kiekviena iš šių dalių turi skirtingą paskirtį, pavadinimą, kainą, teismas sutiko su MGK argumentacija, jog pats pareiškėjas importo deklaracijose importuotas prekes aprašė vienu pavadinimu – oro kondicionavimo įrenginių dalys, deklaravo vienu prekių kodu, nurodydamas bendrą šių dalių masę kilogramais, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestas kaip nepagrįstas, o muitinės pozicija naudoti PREMI DB duomenis apie kitų importuotojų importuotų oro kondicionavimo įrenginių dalių, neidentifikuojant šių dalių, kainas laikyta teisinga. Be to, pagrįstai atsisakyta vertinti pareiškėjo pateiktą turto vertinimo ataskaitą Nr. 13-205-51, kadangi joje vertinta šaldymo įranga vienetais, o pareiškėjas yra deklaravęs savo prekes kilogramais , taigi nagrinėjamu atveju tokia ataskaita nėra pakankama ir tiksli. Dėl pareiškėjo teiginio, kad ne į visus jo argumentus buvo atsakyta skundžiamuose sprendimuose, pažymėta, kad tiek atsakovas, tiek MGK tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, aptarė esmines ir svarbiausias aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, o į kiekvieną pareiškėjo pateiktą argumentą nėra pagrindo atsakyti, jei bendrame kontekste padarytų išvadų pakanka tinkamam sprendimui priimti.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaracijose deklaruotų prekių (oro kondicionavimo įrenginių dalių) muitinės vertės, palyginus su PREMI DB sukauptomis kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, yra žymiai (3–4) kartus mažesnės, pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra tarpusavyje susiję asmenys bei yra nepateiktos konkrečios prekių pirkimo sutartys, neaiškios apmokėjimo už prekes sąlygos – nepateikti dokumentai, pagrindžiantys apmokėjimą už prekes, jų transportavimą, draudimą, todėl daroma išvada, kad importuotų prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei neįmanoma nustatyti, vadinasi, pagrįstai Vilniaus TM, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, 2 dalies a punktu, netaikė importuotų prekių muitiniam įvertinimui deklaruoto sandorio vertės metodo pareiškėjo deklaracijose deklaruotoms prekėms ir pagrįstai perskaičiavo jam importo mokesčius.

15. Dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu pateikto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teismas pažymėjo, kad byloje yra pakankamai duomenų sprendimo priėmimui, teismui jokių papildomų klausimų teisės nuostatų aiškinimo nekilo, todėl pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra.

III. 16. Pareiškėjas UAB „Baltic master“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra nustatytos sąlygos arba aplinkybės, turinčios įtakos prekių kainai, kurios poveikio neįmanoma įvertinti, be to, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję asmenys, ir tuo remiantis nepagrįstai atmetė sandorio vertės metodo taikymą (atmetė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje įtvirtinto metodo taikymą). Pirmosios instancijos teismas nors ir citavo Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d., Įgyvendinimo nuostatų 144 str. 1 d.), tačiau netinkamai jas aiškino ir interpretavo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-709/2013, sandorio vertei nustatyti nėra reikalaujama, jog pirkėjas būtų faktiškai atsiskaitęs su pardavėju. Atvirkščiai, sandorio vertės apibrėžimas tiesiogiai įtvirtina galimybę sandorio vertės dalimi laikyti pirkėjo skolą, t. y. pirkėjo pardavėjui ateityje mokėtiną sumą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas, teikdamas deklaraciją muitinės įstaigai, deklaravo su pardavėju individualiai sutartą ir prekių įsigijimo dokumentuose (sąskaitose) nurodytą sumą, taigi – ne tik pardavėjui („Gus Group LLC“) sumokėtą, tačiau ir mokėtiną sumą, tokiu būdu nepažeisdamas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies, jog sandorio verte laikytina faktiškai sumokėta ir mokėtina suma už prekes. Tokiu būdu pareiškėjas nurodė realią sandorio vertę, jos nesumažindamas. Skolos egzistavimas niekaip netrukdo nustatyti sandorio vertės ir negali būti laikomas aplinkybe, sukuriančia pagrindą netaikyti sandorio vertės metodo importuojamoms prekėms. Dėl to nepagrįstas teismo argumentas, kad skolos egzistavimas nulėmė apmokėjimo už prekes neaiškumą, nes prekių kainos dydis dėl skolos egzistavimo nepakito.

16.2. Pareiškėjas tiek Vilniaus TM, tiek Muitinės departamento, tiek ir pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes laiko nepagrįstomis ir negalinčiomis lemti sandorio vertės metodo netaikymo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nes jos neturi faktinio ryšio su prekių kaina:

1) Sąlyga, jog pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, o jų sąsajumas turėjo įtakos kainai, yra savarankiškas sandorio vertės netaikymo pagrindas, įtvirtintas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte, t. y. nepakliūna į 29 straipsnio 1 dalies b punkto turinį ir negalėjo būti laikoma aplinkybe, turinčia įtakos prekių kainai pagal minėto straipsnio b punktą;

2) Kaip minėta, skolos egzistavimas negali nulemti sandorio vertės metodo netaikymo; pareiškėjo skola pardavėjui jau vien pagal loginę prasmę negalėtų būti laikoma aplinkybe, turinčia tokios įtakos prekių kainai, dėl kurios deklaruota prekių kaina būtų mažesnė, nei reali. Pažymėtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas su pardavėju nuolat atsiskaitinėdavo už įsigytas prekes (importuotas anksčiau, nei tikrinamojo laikotarpio prekės), t. y. skola nebuvo „užšaldyta“, ką nustatė ir Vilniaus TM (tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas sumokėjo pardavėjui 3 924 209,02 Lt);

3) Nėra duomenų, kad pareiškėjo darbuotojai (logistikos vadovas J. Kolesnikov ir logistikos vadovė J. Ivanovskaja) dirbo ir pardavėjo įmonėje - „Gus Group LLC“, šią išvadą trečiasis suinteresuotas asmuo padarė be jokio pagrindo, kai tiek pareiškėjas, tiek pardavėjas rašytiniais patvirtinimais neigė šias aplinkybes. Be to, 2009 m. spalio 1 d. ir 2012 m. rugpjūčio 29 d. įgaliojimai negali būti vertinami atsiejamai nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimų, kuriais pardavėjas „Gus Group LLC“ įgaliojo pareiškėjo logistikos vadovus atstovauti įmonę („Gus Group LLC“) siuntinio pristatymo metu, ir siuntinio pristatymo metu šie asmenys veikė tik kaip „Gus Group LLC“ įgaliotiniai, tačiau buvo pareiškėjo darbuotojai.

Kadangi pareiškėjas buvo vienintelis pardavėjo prekių importuotojas į Lietuvą, o pardavėjas Lietuvoje neturėjo jokių padalinių ir darbuotojų, būtent pareiškėjo ir pardavėjo verslo interesus atitiko tai, kad pareiškėjo logistikos vadovai padėtų prekių transportavimo metu (Lietuvoje), kad atvykstančios prekės būtų kuo greičiau pristatytos, sutvarkyti reikiami dokumentai;

4) Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aplinkybė, kad pareiškėjo deklaruotų prekių sandorio vertė žymiai (3–4 kartus) mažesnė, palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB), negali pasireikšti įrodomuoju sandorio vertės pagrindimu ir negali būti laikoma pakankama pagrįsti sandorio vertės metodo netaikymą dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-709/2013).

Be to, Vilniaus TM teiginys, kad pareiškėjo prekių vertė mažesnė, palyginus su panašių prekių sandorio vertėmis, yra neteisingas ir klaidinantis, kadangi Vilniaus TM neatliko pareiškėjo prekių palyginimo su panašių prekių sandorio vertėmis, o lygino su apskaičiuotąja verte, išreikšta litais už vieną kilogramą (Lt/kg) (sandorio vertę padalino iš prekių kiekio (kg) ir gavusi kainą už vieną kilogramą, būtent su šia kaina lygino pareiškėjo prekes);

5) Teiginiu, kad muitinei nepateikti transportavimo išlaidas pagrindžiantys objektyvūs bei kiekybiškai įvertinami duomenys, Vilniaus TM prieštarauja pati sau, nes patikrinimo ataskaitoje nurodė, jog UAB „BMG Logistics“ organizavo prekių gabenimą maršrutu Port-Klang (Malaizija) - Vilnius (Lietuva). Vilniaus TM buvo pateikti (ir ji pati tą patvirtina) transportavimo išlaidų dydį pagrindžiantys dokumentai. Šias išlaidas apmokėdavo pardavėjas, o už transportavimą patirtas sąnaudas perkeldavo pareiškėjui, įtraukdamas jas į prekių kainą. Tą patvirtino byloje esantys įrodymai dėl prekių kainos nustatymo principo ir rašytinis pardavėjo patvirtinimas;

6) Pirkimo sutarties nepateikimas negali būti laikomas savarankiška sąlyga ar aplinkybe, darančia įtaką prekių kainai. Nustatytos faktinės aplinkybės parodė, kad pareiškėjas nepateikė pirkimo sutarčių, nes jos niekada nebuvo sudarinėjamos, o prekės parduodamos užsakymų (proformų) pagrindu, išrašant sąskaitą faktūrą. Pirkimo-pardavimo sutarties buvimas / nebuvimas neturi jokios įtakos pirkėjo ir pardavėjo suderintai prekių kainai. Taip pat apmokėjimo už įsigytas prekes dokumentai negalėjo būti pateikti tyrimo metu, nes apmokėjimas dar nebuvo atliktas. Tokie dokumentai buvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikti su apeliaciniu skundu. Be to, draudimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai yra byloje, todėl nepagrįstas Muitinės departamento argumentas dėl negalėjimo nustatyti tokių išlaidų dydžio;

7) Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas atmesti sandorio vertės metodą, tokį argumentą grindžiant importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumu. Muitinės vertės nustatymo koncepciją pakeitus iš „įprastos kainos“ į bendrąją „sandorio vertės“ koncepciją, muitinė vertė turi būti apskaičiuojama remiantis individualaus prekių pardavimo sąlygomis, todėl svarbu išsiaiškinti prekių kainos nustatymo sąlygas, o ne apmokėjimo už prekes sąlygas. Šiuo atveju apmokėjimo už prekes sąlygos keitėsi tik prailginant atsiskaitymo terminus, kas niekaip neįtakojo prekių kainos dydžio.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl Vilniaus TM ir Muitinės departamento nustatytų sąlygų ir aplinkybių Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nevertino ir nemotyvavo sprendimo dėl galėjimo nustatyti tų sąlygų daromos įtakos dydį (vertę prekių kainai), tokiais savo veiksmais netinkamai aiškino bei taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą ir Įgyvendinimo nuostatų 141 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

16.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punktą (dėl pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio susiejimo). Kaip minėta Vilniaus TM klaidingai interpretavo faktines aplinkybes ir klaidingai sprendė, kad pareiškėjo logistikos vadovai buvo pardavėjo darbuotojai. Tokias aplinkybes paneigė byloje esantys įrodymai. Juridiškai pripažintais verslo partneriais (Įgyvendinimo nuostatų 143 str. 1 d. b p. prasme) galėtų būti laikomi holdingo nariai, kuomet juos sieja juridinis (teisinis) ryšys. Šio konkretaus ginčo kontekste Vilniaus TM nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjo darbuotojai, kaip pardavėjo įgalioti atstovai, būtų darę kokią nors įtaką prekių kainai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumą papildomai pagrindė tai, kad pareiškėjo importuotų prekių kaina 3–4 kartus mažesnė, nei kitų importuotojų PREMI DB sukauptos panašių prekių sandorių vertės, be to, pareiškėjas skolingas pardavėjui. Tačiau teismas nenurodė, kuriuo Įgyvendinimo nuostatų punktu remiantis laiko, jog pareiškėjas ir pardavėjas yra susiję.

16.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punktą, pagal kurį faktas, kad pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, pats savaime nelaikomas pakankamu pagrindu pripažinti sandorio vertę nepriimtina. Siekdama atmesti sandorio vertės metodą, muitinė privalo nustatyti pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšį ir tokio ryšio įtaką kainai. Šiuo atveju, net ir grįsdama sandorio vertės netaikymą dėl pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo, Vilniaus TM privalėjo atlikti išsamesnį tyrimą ir nustatyti pareiškėjo ir pirkėjo tarpusavio ryšio įtaką kainai (įtakos buvimo faktą), išdėstydama tokios savo išvados motyvus deklarantui (pareiškėjui) ir suteikdama jam realią galimybę atsakyti. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė tik klaidingą prielaidą dėl to, kad pareiškėjo darbuotojai (logistikos vadovai) buvo ir pardavėjo darbuotojai, nenurodydamas jokių aplinkybių dėl to, kad tai darė įtaką nustatant prekių kainą. Byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys prekių kainos nustatymo principus, kurie buvo vienodi ilgą pareiškėjo ir pardavėjo bendradarbiavimo laikotarpį, nekito, yra lengvai patikrinami, stabilūs, todėl akivaizdu, kad darbuotojai nedarė jokios įtakos prekių kainai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, siekdamas pagrįsti pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo įtaką kainai, rėmėsi Vilniaus TM klaidingais teiginiais dėl to, kad pareiškėjo prekių kaina buvo kelis kartus mažesnė, nei kitų importuotojų panašių prekių sandorio vertės. Tai nepagrįsta, nes, visų pirma – PREMI DB nebuvo prekių, kurios atitiko panašių prekių kriterijus (tą patvirtino tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas), antra – pareiškėjo prekių kaina buvo sulyginta su tokiu kito importuotojo importo atveju, su kuriuo negalėjo būti lyginama dėl importo kiekio skirtumų, importo laikotarpio nesutapimo („tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“).

16.5. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio netaikymo. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė buvo nustatyta būtent vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, todėl Vilniaus TM privalėjo pagrįsti, kad galimybės taikyti kitų metodų nebuvo. Šiuo atveju Vilniaus TM tik abstrakčiai nurodė, kad neturi galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti muitiniam įvertinimui tapačių ir panašių prekių sandorio vertės. Tokiu argumentu buvo pažeistas Europos Sąjungos teisės aktų taikymas, kadangi turi būti vertinamos tapačių ar panašių prekių vertės, kurios buvo „parduotos eksportui į Bendriją“ (Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 2 d. a ir b p.). Tuo tarpu Vilniaus TM rėmėsi išimtinai PREMI DB ir kitų duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus nerinko (tą patvirtino teismo posėdžio metu), tokiu būdu smarkiai susiaurindama tiriamų duomenų imtį (ne eksporto į Bendriją atvejai, tačiau išimtinai eksporto į Lietuvą atvejai) ir tai buvo vienintelė priežastis, lėmusi, kad tapačių ar panašių prekių eksporto atvejų nenustatė.

16.6. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio taikymo. Nustatant muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį taikomi iš esmės tie patys metodai, leidžiant tam tikrą lankstumą, o lankstumo pavyzdžiai pateikiami Aiškinamosiose pastabose. Aiškinamosios pastabos aiškiai įtvirtina, kad taikant Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį ir prekių muitinę vertę nustatinėjant pagal panašių prekių sandorio vertės metodą, lanksčiau taikomas kriterijus „tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, vertinamos prekės, pagamintos kitoje eksporto šalyje, gali būti naudojamos panašių prekių muitinės vertės, nustatytos dedukciniu ir apskaičiuojamos vertės metodais (Muitinės kodekso 30 str. 2 d. c ir d p.). Vilniaus TM, priešingai išdėstytam teisiniam reguliavimui, išsamiai nemotyvuodama tik nurodė, kad pareiškėjo prekių „muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis“, nepateikiant jokių duomenų apie tai, kaip tokie duomenys buvo atrinkti, kaip atliktas prekių pripažinimo panašiomis tyrimas.

16.7. Net ir laikant pareiškėjo prekes ir Lyginamojo sandorio prekes panašiomis, Vilniaus TM padarė esminį teisės aktų pažeidimą ir pareiškėjo prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (Lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją vertę, panaudodama tam Lyginamojo sandorio prekių vertę vienam kilogramui (Lyginamojo sandorio prekių sandorio vertė (680,04 Lt) / Lyginamojo sandorio prekių kiekis (12 kg) = 56,67 Lt/kg). Tuomet Vilniaus TM ją taikė pareiškėjo prekėms, t. y. pareiškėjo importuotų prekių svorį padaugino iš nustatytosios (apskaičiuotosios) vieno kilogramo kainos. Tokiu būdu apskaičiuota pareiškėjo prekių muitinė vertė neatitinka reikalavimo, kad ja laikytina panašių prekių sandorio vertė, nes pritaikyta ne panašių prekių sandorio vertė, o iš sandorio vertės išskaičiuotas dydis už vienetą (kg).

16.8. Nagrinėjamos bylos atveju neabejotinai reikalingas Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas, be to, nėra nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos dėl Bendrijos muitinės kodekso 29–31 straipsnių taikymo (acte éclairé doktrina), o jų taikymas kelia abejonių (acte clair doktrina). Nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad teismui jokių papildomų klausimų dėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimo nekilo, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT. Tokia teismo pozicija, pareiškėjo nuomone, lėmė ne tik klaidingą ES teisės nuostatų interpretavimą bei netinkamą jų aiškinimą, bet ir turėjo įtakos neteisingo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimui. Nei iš ES teisės aktų nuostatų lingvistinio aiškinimo, nei iš ESTT pateiktų išaiškinimų negalima padaryti pagrįstos išvados dėl atitinkamų ES teisės aktų nuostatų aiškinimo, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, yra būtina, jog ESTT atsakytų į šiuos klausimus:

1) Ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos sąlygos, turinčios įtakos prekių pardavimui ar jų kainai, ir kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti, apima atvejį, kaip nagrinėjamoje byloje, kuomet prekių pateikimo muitiniam įvertinimui metu ir prekių tikrinimų metu egzistuoja pirkėjo skola pardavėjui už pirktas prekes? Tuo atveju, jeigu pirkėjo skola pardavėjui už parduotas prekes neturi įtakos prekių pardavimui ar jų kainai, ar pirkėjo skola pardavėjui už parduotas prekes patenka į Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorio vertės apibrėžimą, t. y. laikoma kaina „mokėtina už prekes“? 2) Ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme skirtumas tarp importuotų prekių kainos ir muitinės sukauptų lyginamųjų kainų, kaip nagrinėjamoje byloje, gali būti savarankiškas pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo ir, ar šis skirtumas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme yra laikomas aplinkybe, kurios poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti? 3) Ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto prasme, esant aplinkybėms kaip nagrinėjamoje byloje, konkrečiai, kai pardavėjas įgalioja asmenis, kurie yra pirkėjo darbuotojai, atlikti išimtinai veiksmus, susijusius su prekių, kurias pirkėjas įsigijo iš pardavėjo, transportavimu bei muitinės procedūrų atlikimu, pirkėjas ir pardavėjas gali būti laikomi tarpusavyje susiję ir toks ryšys gali turėti įtakos taip, kad būtų pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo? Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punktas gali būti aiškinamas plečiamai taip, kad apimtų asmenų (pirkėjo ir pardavėjo) tarpusavio santykius, kokie yra susiklostę nagrinėjamoje byloje? 4) Ar nacionalinė muitinė, taikydama Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, esant aplinkybėms, kaip nagrinėjamoje byloje, gali remtis šiuo straipsniu kaip savarankišku, kartu netaikant vieno iš Bendrijos muitinės kodekso 29 bei 30 straipsniuose įtvirtintų metodų? Tuo atveju, jei nacionalinė muitinė, taikydama Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, esant aplinkybėms kaip nagrinėjamoje byloje, turi remtis vienu iš metodų, įtvirtintų Bendrijos muitinės kodekso 29 bei 30 straipsniuose, kaip reikėtų aiškinti žemiau nurodytas nuostatas Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies prasme: 4.1.

„Tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, t. y. kokio laikotarpio lyginamieji duomenys yra leistini bei, atsižvelgiant į rinkos sąlygas, laikytini aktualiais? Ar vienintelio eksporto atvejo (kaip lyginamojo) naudojimas, kaip nagrinėjamoje byloje, atitinka kriterijų „tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, taikant jį muitinėms vertėms nustatyti, kurios buvo deklaruotos per trijų metų laikotarpį? 4.2. „Parduotų eksportui į Bendriją“, t. y., ar turi būti vertinami eksporto atvejai iš kitų valstybių (kaip nagrinėjamoje byloje tai būtų Malaizijai artimos rinkos) ir šiais eksporto atvejais galima remtis kaip lyginamaisiais duomenimis? 4.3.

„Duomenys, kuriuos galima gauti Bendrijoje“, t. y. (i) ar nacionalinė muitinė, lygindama muitines vertes, kaip nagrinėjamoje byloje, gali remtis vien tik duomenimis, kurie sukaupti nacionalinės muitinės duomenų bazėje (t. y. atspindi tik eksporto atvejus į Lietuvą, o ne eksporto atvejus į visą Bendriją) bei (ii) ar nacionalinei muitinei kyla pareiga kreiptis j kitų valstybių narių muitines su prašymu suteikti informaciją bei remtis kitais Bendrijos mastu prieinamais duomenimis? 5) Ar nacionalinės teisės nuostata (Taisyklių 12 punktas), jog „taikydama tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, muitinė naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę“, neprieštarauja Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad, „jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje“, tuo atžvilgiu, jog nacionalinėje nuostatoje įtvirtina, jog užtenka remtis duomenimis, sukauptais vienos valstybės narės nacionalinės muitinės duomenų bazėje? 6) Ar Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies b punkto prasme panašių prekių sandorio vertė gali būti lyginama taip, kaip pateikta Pavyzdyje Nr. 1, t. y. lyginant ne panašių prekių sandorio vertę, o vieno kilogramo kainą, kuri gaunama nacionalinės muitinės duomenų bazėje esančią deklaruotų prekių sandorio vertę padalinus iš kilogramų skaičiaus, o apskaičiuojant prekių, kurių vertė nustatinėjama, sandorio vertę, prieš tai minėtą vieno kilogramo kainą padauginus iš prekių, kurių vertė nustatinėjama, kilogramų kiekio?

17. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais

17.1. Pasaulinės prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo komiteto 6.1 sprendimas (Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947) 1994 sutarties dėl bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo) muitinės vertės įrodinėjimo pareigą perkelia importuotojui tais atvejais, kai muitinės administracija pagrįstai abejoja dėl deklaruojamos vertės teisingumo ir tikslumo. Jei, importuotojui nepateikus įrodymų, muitinė abejoja dėl deklaruotos vertės teisingumo ir tikslumo, minėtas 6.1 sprendimas suteikia teisę atmesti importuotojo deklaruotą vertę. Šiuo atveju konstatuotina, jog, muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalėjo pagrįsti jo teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turi teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnis nustato, jog muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruotoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Taigi, teisės aktai nustato prievolę importuotojui įtikinti mokesčių administratorių, kad „deklaruotoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą“, o ne priešingai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2005 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-145/2005, 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-140/2008; 2009 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-1709/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-871/2010; 2011 m. spalio 19 d. Nr. A442-709/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos deklaruotos prekių sandorio vertės teisingumą. Todėl, neįvykdžius savos prievolės, niekuo nepagrįsta pareiškėjo gynybinė pozicija, kaltinti tiek mokesčių administratorių, tiek pirmosios instancijos teismą neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu ar teisės aktų taikymu.

17.2. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį importuotojas (šiuo atveju UAB „Baltic Master“) ir privalo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą, už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes (ne informaciją apie kokios nors skolos dengimą ar pan.). Muitinės departamentas neprieštarauja pareiškėjo skundo teiginiams, jog prekių muitiniam įvertinimui yra privalomas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje nustatytas muitinio įvertinimo metodų taikymo nuoseklumas. Tačiau Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 218 straipsnis reglamentuoja, kokie dokumentai turi būti pateikiami kartu su muitinės deklaracija prekių išleidimui į laisvą apyvartą įforminti. Straipsnio 2 dalis muitinei suteikia teisę reikalauti, kad būtų pateikiami transporto dokumentai. Minėtų Taisyklių 8 punkto 2 pastraipoje taip pat nurodyta, kad nustatant importuojamų prekių muitinę vertę sandorio vertės metodu, jų vertė apskaičiuojama remiantis prekių pirkimo-pardavimo dokumentais, t. y. sąskaitomis faktūromis, sutartimis, transporto paslaugų sąskaitomis faktūromis ir kt. Minėtų dokumentų pareiškėjas nepateikė, o jo pateiktų turto vertintojų ataskaitų pagrįstai nepripažino muitinė, kadangi jos nepagrindžia faktiškai sumokėtos arba mokėtinos pinigų sumos už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją.

17.3. Viena iš esminių sandorio vertės metodo taikymo sąlygų yra ta, jog būtina nustatyti faktiškai už importuotas prekes sumokėtą ar mokėtiną kainą, t. y. sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju sandorio vertės metodas netaikytinas ne vien todėl, kad už įsigytas ir importuotas prekes yra dideli įsiskolinimai, tačiau nustačius, kad UAB „Baltic Master“ su JAV įmone „Gus Group LLC“ pirkimo-pardavimo sutarčių su tinkamai aptartomis pristatymo, draudimo, apmokėjimo ir kitomis sąlygomis sudariusi nebuvo, atsiskaitymai už prekes kontroliuojami nebuvo, sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudaro prekių kaina, o kokią transportavimo išlaidos, t. y. neaiškios nei prekių įsigijimo, nei pristatymo bei atsiskaitymo sąlygos.

17.4. Nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas jokių duomenų apie prekių gabenimo išlaidas, pagrįstų neginčytinais įrodymais, nepateikė, todėl teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „nėra galimybės nustatyti tikrosios už prekes mokėtinos sumos“, todėl akivaizdu, jog „importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, vadinasi pagrįstai jam pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos“, o pareiškėjo posėdžio metu išsakytus teiginius, kad visos skolos jau yra apmokėtos, įvertino kritiškai, kaip siekimą palankios gynybinės pozicijos. Pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau nepateikė jokių konkrečių duomenų, kokią deklaracijose nurodytos importuojamų prekių kainos dalį sudaro prekių vertė, o kokią transportavimo bei kitos išlaidos. Išnagrinėjęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, teisingai pritaikęs galiojančius teisės aktus, teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek nustatytos aplinkybės apie UAB „Baltic Master“ importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, tiek susijusių asmenų egzistavimą, įrodo, kad pagrįstai nebuvo prilaikytas sandorio vertės metodas ir pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, naudojant duomenis iš muitinės PREMI duomenų bazės.

17.5. Nepagrįsti kaltinimai dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio netaikymo, nustačius, kad jos importuotų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu. Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM320124M 3.1.2 punkto 7 papunktyje išsamiai nurodė, kodėl importuotų prekių vertė negali būti nustatoma nuosekliai taikant Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio nuostatas. Šių muitinės argumentų UAB „Baltic Master“ neginčijo nei ikiteisminėms jos pateiktus skundus nagrinėjusioms institucijoms, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl pastarųjų sprendimuose, išnagrinėjus skundus laikantis skundo reikalavimo ribų, šiuo klausimu išsamiai ir nepasisakyta.

17.6. Neteisingai pareiškėjas interpretavo ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio taikymą, teigdamas, kad Vilniaus TM „apelianto prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją“, neatsižvelgė ir nevertino ir importuotų prekių pardavimo vidaus rinkoje kainas, „neanalizavo ir nerinko duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus, kuriuos galima gauti Bendrijoje (tokių duomenų buvimą pagrindžia Eurostat duomenys)“ ir t. t. Taisyklių 12 punktas nustato, kad taikydama tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, muitinė naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, o duomenų atrankos iš šios duomenų bazės, naudojimosi jais ir sprendimo nustatyti prekių muitinę vertę pagal nurodytoje duomenų bazėje sukauptus duomenis įforminimo tvarką pavesta nustatyti Muitinės departamento generaliniam direktoriui. Taigi Vilniaus TM, nustatydama pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, pagrįstai naudojosi muitinės PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis.

17.7. Nepagrįstas ir reikalavimas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Kaip minėta, importuojamų prekių muitinį įvertinimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo vienoda praktika yra pakankamai suformuota tiek išnagrinėtomis bylomis Europos Sąjungos Teisingumo Teisme bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, tiek ir Pasaulio prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo techninio komiteto sprendimais, nurodymais, išvadomis, paaiškinimais, patarimais, rekomendacijomis, komentarais, atliktų studijų medžiaga ir t. t.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimo argumentai:

18.1. Vilniaus TM ir Muitinės departamentas skundžiamuose sprendimuose, kuriuos pirmosios instancijos teismas patvirtino, nustatė aiškias aplinkybes, darančias poveikį vertinamų prekių pardavimui arba kainai, kurių neįmanoma įvertinti ir pagrįstai nustatė, kad sandorio vertė netaikytina pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirkimai-pardavimai vykdomi užsakymų (proformų) pagrindu yra įprasta tarptautinės prekybos praktika. Tačiau, tiek Vilniaus TM, Muitinės departamentas skundžiamuose sprendimuose, tiek pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties su „Gus Group LLC“, kurioje būtų įtvirtinti visi sandorio aspektai, išsamios prekių apmokėjimo sąlygos, draudimo ir pristatymo sąlygos ir kita. Taip pat, kaip ir minima skundžiamoje pakartotinio patikrinimo ataskaitoje pareiškėjas pateikė tik vieną užsakymo (proformos) pavyzdį.

18.2. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė įgaliojimus transporto organizavimui iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus naudojant JAV įmonės „Gus Group LLC“ oficialų spaudą, turintį juridinę galią.

18.3. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnių taikymo. Pakartotinio patikrinimo ataskaitoje nustatyta, kad nebuvo galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti muitiniam įvertinimui tapačių ir panašių prekių sandorio vertės, t. y. muitinės vertės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) nėra informacijos apie sandorius, kurie atitinka tapačių ir panašių prekių reikalavimus. Nebuvo galimybės vertės nustatyti dedukciniu vertės metodu, nes pareiškėjas nepateikė šiam metodui taikyti reikalingų dokumentų ir informacijos. Taip pat nebuvo galimybės apskaičiuoti vertę pagal apskaičiuotosios vertės metodą, nes, vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 153 straipsnio 1 dalimi, muitinė negali reikalauti iš ne Bendrijos asmens pateikti duomenis, kurių reikia šiai vertei nustatyti. Vilniaus TM, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, nustatė, kad importuojamų prekių, deklaruotų 23 IM deklaracijose, muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis.

18.4. Palaikytina pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju byloje pakanka duomenų sprendimo priėmimui, papildomų klausimų dėl teisės nuostatų aiškinimo nekyla, todėl kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra pagrindo.

18.5. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra tarpusavyje susiję asmenys bei yra nepateiktos prekių pirkimo-pardavimo sutartys, neaiškios apmokėjimo už prekes sąlygos – nepateikti dokumentai, pagrindžiantys apmokėjimą už prekes, jų transportavimą, draudimą ir kt., darytina išvada, kad prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei nustatyti neįmanoma ir teisėtai bei pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė UAB „Baltic Master“ skundą.

IV. 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Baltic Master“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

20. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos banko išrašų ir mokėjimo pavedimų, nes šalys administracinės bylos procese turi teisę teikti įrodymus, tačiau ši teisė ribojama nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Pareiškėjas nenurodė pagrindo, esant kuriam reikėtų tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio apimtyje nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad muitinė tinkamai taikė teisės aktus ginčo santykiams bei teisingai apskaičiavo mokesčius bei su jais susijusias sumas. Tokią išvadą teismas priėmė, įvertinęs įrodymų visumą taip pat ir naudodamasis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis.

22. Teismas, patikrinęs teismo ištirtas bylos aplinkybes bei jų apimtį, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir išdėstyti argumentai yra pakankami teismo sprendimui pagrįsti.

23. Teismas nurodė, kad šio ginčo apimtyje teismui nekyla neaiškumų dėl Bendrijos muitinės kodekso 29–31 straipsnių taikymo, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu.

V. 24. Pareiškėjas UAB „Baltic Master“ 2019 m. gegužės 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

25. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo nagrinėjant administracinę bylą (peticijos Nr. 55092/16). EŽTT, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis yra pažeista, nes nesant aiškių Europos Sąjungos teisės taikymo pagrindų teismai atsisakė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

26. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigia, jog tais atvejais, kai administracinėje byloje yra priimamas EŽTT sprendimas, administracinės bylos atnaujinimas tampa privalomu. Proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu paskirtis – užtikrinti galimybę pašalinti Konvencijos pažeidimo padarinius, išlikusius po EŽTT sprendimo priėmimo. Šioje byloje procesas turi būti atnaujintas, nes dėl EŽTT konstatuoto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo pareiškėjas patiria didelius neigiamus padarinius, kurie nėra tinkamai atlyginti paskiriant teisingą atlyginimą ir negali būti pašalinami kitomis priemonėmis, išskyrus bylos atnaujinimą, nes nepaisant tos aplinkybės, kad pareiškėjas nagrinėjant administracinę bylą nurodė, kad teisingas bylos išnagrinėjimas yra neįmanomas be atitinkamų Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimo, siekiant vienodo ir teisingo Europos Sąjungos teisės taikymo visose valstybėse narėse, tačiau tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patys ėmėsi spręsti tai, ką spręsti privalėjo ESTT ir tokiais galimai neteisėtais ir nepagrįstais sprendimais patvirtino pareiškėjo 646 361,21 Eur (2 231 756 Lt) mokestinę prievolę. Pareiškėjas vis dar patiria sunkias Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo pasekmes, nes dėl galbūt nepagrįstai įregistruotos mokestinės prievolės buvo ir yra apsunkinta jo finansinė situacija, pakenkta pareiškėjo reputacijai kredito įstaigų, draudimo bendrovių ir kitų verslo partnerių akyse.

27. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo atmesti pareiškėjo prašymą.

28. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, nes ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai EŽTT pripažįsta, jog Lietuvos Respublikos teismo sprendimas prieštarauja Konvencijai ir jos papildomiems protokolams. EŽTT nusprendė, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kadangi Lietuvos teismai į pareiškėjo suformuluotus klausimus dėl kreipimosi į ESTT atsakė bendrai, nenurodydami konkrečių motyvų pagal suformuluotus klausimus, dėl kurių nuspręsta nesikreipti į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą neteisingai interpretuoja EŽTT sprendimą, teigdama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo konstatuotas dėl to, kad nesant aiškių ES teisės taikymo pagrindų, teismai atsisakė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. EŽTT nevertino ir nepasisakė nei aiškių ar neaiškių ES teisės taikymo pagrindų, priešingai, nurodė, kad ESTT yra daug kartų išaiškinęs sąvoką „sandorio vertė“, nei dėl nacionalinių teismų prievolės kreiptis į ESTT. Be to, pažeidimas buvo nustatytas ir konstatuotas ne dėl to, kad teismai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT, o dėl to, kad Lietuvos teisminės institucijos priimtuose sprendimuose nenurodė konkrečių atsisakymo kreiptis į ESTT motyvų.

29. Pareiškėjas pripažįsta, kad EŽTT konstatuotas pažeidimas dėl esminių procedūrinių pažeidimų arba trūkumų, tačiau iš prašyme pateiktos pozicijos matyti, kad jis iš esmės nesutinka ir su teismo atlikti įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl nustatytų aplinkybių, o taip pat ir su teisės taikymu. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Be to, neaišku, kuo pareiškėjas grindžia įregistruotos mokestinės prievolės nepagrįstumą ir neteisėtumą bei toliau patiriamą žalą.

30. Atsakovas neginčija, kad EŽTT pripažinus, jog teismo sprendimas prieštarauja Konvencijai ar jos papildomiems protokolams, toks teismo sprendimas yra pagrindas (ne prievolė) procesui atnaujinti, tačiau tą konstatuotą pažeidimą turi būti galima pašalinti atnaujinus procesą ir išnagrinėjus bylą iš naujo. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindžia, kokią įtaką galutiniam bylos rezultatui turi EŽTT nustatytas procesinis pažeidimas.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo prašymą.

32. Vilniaus TM vertinimu, EŽTT nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas nėra esminis, kurio pagrindu galėtų būti atnaujintas procesas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje. Teismas nepakankamai motyvavo savo atsisakymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau pats sprendimas iš esmės yra teisingas. EŽTT sprendime yra pažymėjęs, kad šioje byloje pareiškėjo įmonė buvo įpareigota sumokėti mokesčius pagal nacionalinius teisės aktus ir konstatavo, jog teismas nėra nustatęs jokių ieškovo teisių pagal Papildomo protokolo 1 straipsnį pažeidimo požymių ir šią ieškinio dalį atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstą pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis. Darytina išvada, jog ES narės muitinės institucijos, vykdžiusios mokesčių įstatymų imperatyvias nuostatas, veiksmai neprieštaravo Konvencijai ir jos papildomiems protokolams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Baltic Master“ prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

35. Lietuvis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams.

36. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. liepos 30 d. pareiškėjas UAB „Baltic Master“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl MGK 2014 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. S-122(7-66/2014), Muitinės departamento 2014 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1A-153 ir Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM3200124M panaikinimo. 2015 m. sausio 14 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltic Master“ prašymo kreiptis į ESTT netenkino, nes, pirmosios instancijos teismo nuomone, byloje yra pakankamai duomenų sprendimo priėmimui ir nėra jokių papildomų klausimų teisės nuostatų aiškinimo klausimais. Taip pat, minėtu sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą kartu ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kuriame suformulavo šešis klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 netenkino pareiškėjo prašymo, nurodęs, kad teismui nekyla neaiškumų dėl Bendrijos muitinės kodekso taikymo, ir atmetė pareiškėjo UAB „Baltic Master“ apeliacinį skundą.

37. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į EŽTT dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo nagrinėjant administracinę bylą (peticijos Nr. 55092/16). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismai nepakankamai motyvavo atsisakymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal pareiškėjo prašymą administracinėje byloje ir pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą). Teismas nurodė, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT remdamiesi labai trumpu paaiškinimu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas buvo labai detalus, o teismas nepateikė pakankamai išsamių motyvų, kodėl kreipimasis į ESTT nebuvo reikalingas, taip pat nenurodė ESTT praktikos pavyzdžių panašiose situacijose. Nusprendęs, kad pareiškėjo UAB „Baltic Master“administracinėje byloje motyvų pritrūko, EŽTT konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr., EŽTT 2019 m. balandžio 16 d. Baltic Master prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 55092/16) 40–43 p.).

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartis prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, bylą perduodant iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi ir 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ prašymą atnaujinti procesą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė