2022-04-06 Nr. AB-7983-3-61-3-05250-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1898-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05250-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. M. A.-A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. M. A.-A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. S. M. (bylos dokumentuose nurodoma ir M.) A.-A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 21S40974 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 6K-2489 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendime, pareiškėjo skunde, apeliaciniame skunde pareiškėjas įvardytas kaip A. S. M. A.-A., tačiau kituose bylos dokumentuose (Departamento sprendime, Komisijos sprendime, asmens pateiktame dokumente Nr. 4, (duomenys neskelbtini) leidime gyventi, apklausos lape) – A. S. M. A.-A., todėl šioje nutartyje pareiškėjas toliau įvardijamas kaip A. S. M. A.-A.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

3.1. (duomenys neskelbtini) paliko dėl grėsmės jo gyvybei, kadangi jo (duomenys neskelbtini) gali jį nužudyti dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) įsitikinimų. Pareiškėjas neišpažįsta (duomenys neskelbtini). Departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą atmetė, laikė, kad ginčijamame Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, o Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

3.2. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

3.3. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to iš giminių patiria tiesioginių grasinimų nužudyti. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) patiria grasinimų ir agresijos. Pareiškėjui yra grėsmė sveikatai ir (ar) gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

3.4. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašyme nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl gyvybei gresiančio pavojaus (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) persekiojimo ir grasinimų, dėl varžomos jo žodžio laisvės. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Atsižvelgiant į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

4.2. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (EPPB)) 2021 m. sausio mėnesio gairėmis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2021 m. Gairės), įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

4.4. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo paremtas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo neinformatyvus (detalių apie artimųjų giminaičių persekiojimą ir grasinimus pareiškėjas nepateikė). Be to, tariamas pareiškėjo persekiotojas nėra valstybinis subjektas, tačiau pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, į kilmės valstybės institucijas nesikreipė. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais) pareiškėjas nepateikė. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

4.5. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamentas taip pat surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis, tačiau 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

4.6. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti, todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnai (duomenys neskelbtini) sulaikė septynis nelegaliai Lietuvos Respublikos sieną kirtusius asmenis, vienas iš jų buvo pareiškėjas. Pareiškėjas su savimi turėjo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Apklausos metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas pasakojo, kad (duomenys neskelbtini).

6.2. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją dėl Departamento sprendimo teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, sprendimu skundo netenkino.

7. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Tvarkos aprašo nuostatas (99, 222 p.).

8. Teismas nurodė, kad pabėgėlio statuso suteikimas siejamas su realiai egzistuojančia persekiojimo baime. Apklausos metu pareiškėjas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie (duomenys neskelbtini), nesukonkretintais teiginiais apie grasinimus. Pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą apie jo gyvenimą ir darbą (duomenys neskelbtini) jam nesuteiktą prieglobstį ir papildomą apsaugą, teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio ir ekonominio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), kas nerodo pobūdžio grasinimų realumo ir tokio intensyvumo, dėl ko turėtų būti asmeniui suteikta tarptautinė apsauga. Juo labiau, kad grasinama ne iš valstybinio pobūdžio persekiotojo. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad nebuvo tinkamai atlikta jo apklausa, tačiau teismui papildomai jokio detalesnio, konkretesnio pasakojimo, susijusios su (duomenys neskelbtini) motyvu, nepateikė. Pareiškėjo nurodyta baigiamųjų kalbų metu aplinkybė apie (duomenys neskelbtini) yra nauja nekonkreti pasakojimo detalė, kuri nebuvo nurodyta apklausos metu, nėra susieta su pareiškėjo istorija ir apskritai nepasižymi detalumu. Remiantis apklausos duomenimis pareiškėjui suteikta galimybė išsamiai papasakoti savo istoriją, atvykimo į Lietuvą, vykimo ne kartą į Europos Sąjungą aplinkybes bei nesutarimus su šeimos ar genties žmonėmis. Apklausa Departamente truko virš 2 valandų. Apklausos pradžioje atsakovo atstovė paaiškino pareiškėjui visas teises, įskaitant teisę pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, susijusius su prieglobsčio prašymo motyvais. Apklausoje dalyvavo vertėjas į suprantamą pareiškėjui kalbą. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad neturi išsaugojęs jokių grasinamo pobūdžio žinučių, laiškelių ir pan.

9. Teismo vertinimu, Departamentas surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją bei tinkamai ją įvertino pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Atsakovas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialiniai grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Taip pat, remdamasis EPPB ataskaita nustatė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai surinko aktualią pareiškėjo kilmės valstybės bei su pareiškėju susijusią informaciją, tinkamai ją įvertino ir padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Pareiškėjas nepateikė ir nenurodė jokių reikšmingų duomenų, kurie galėtų paneigti ar bent leistų reikšmingai suabejoti atsakovo padarytomis išvadomis.

10. Teismas, atsižvelgdamas į Departamento surinktą informaciją apie padėtį gyvenamojoje teritorijoje, kurioje pareiškėjas nurodė, kad gyveno, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar kad jam grėsmė kilo dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, atvyko iš saugios šalies, bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, nurodė, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Taigi pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė ne vieną kartą, iš jų vieną kartą teismui. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

12. Pasisakydamas dėl Departamento Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reguliavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jo padarytam pažeidimui. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki 2 metų, teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje dėl garbės nusikaltimo grėsmės, kilusios dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) įsitikinimų, kuriems nepritaria šeima ir jam grasina. Viena iš galimų kraujo keršto konflikto atsiradimo priežasčių (duomenys neskelbtini) – garbės nusižengimai. (duomenys neskelbtini) nusikaltimus dėl garbės vykdę asmenys dažnai lieka nenubausti, nes visuomenėje yra palaikomi, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į tariamus garbės pažeidimus. Nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir dažnai lieka nenubausti. Be to, nužudymai dėl garbės dažnai nuslepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai. Nurodyta informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę patvirtina, kad asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas.

14.2. Vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjas priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės prasižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjo kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, kad pareiškėjo išsakyta grėsmė, yra reali. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

14.3. EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Pagal kilmės šalies informaciją pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Taip pat pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Tačiau pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių (duomenys neskelbtini). Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

14.4. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

15. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

16. Departamentas nurodo, kad deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, jog Departamentas neatliko veiksmų, nesant nurodytas išvadas galinčios paneigti informacijos, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

18. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

21. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

22. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių (žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C‑472/13, EU:C:2015:117, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnyje nustatomi kriterijai, kuriais remiantis veiksmai gali būti laikomi persekiojimu, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį. Šiuo klausimu minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodoma, jog reikšmingi veiksmai turi būti pakankamai rimti pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma absoliučių teisių, kurių negalima varžyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 15 straipsnio 2 dalį. Be to, minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkte pažymima, jog persekiojimo veiksmais taip pat turi būti laikoma įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte. Iš šių nuostatų matyti, jog tam, kad pagrindinių teisių pažeidimas būtų persekiojimas, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti tam tikro sunkumo laipsnio (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C‑472/13, EU:C:2015:117, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (2020 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C‑238/19, ECLI:EU:C:2020:945, 23 p.).

25. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

28. (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojo apklausos protokole nurodyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

29. (duomenys neskelbtini) vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (plačiau žr. šios nutarties 6.1 p.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, teiktus atsakovui apklausų metu, pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus argumentus ir teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjo duotus paaiškinimus, kitą bylos medžiagą, sutinka su Departamento išvada, jog pareiškėjo istorija apie grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Departamento Sprendime akcentuota, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), nustatyta, kad pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Kaip matyti iš prieštaringų pareiškėjo paaiškinimų, jis taip pat nurodė skirtingus tariamus persekiotojus. (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojo apklausos protokole nurodyta, kad jo tėvas jį mušė ir grasino jį nužudyti. (duomenys neskelbtini) vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad asmenį persekioja (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kuri susijusi su (duomenys neskelbtini). Į Departamento darbuotojo klausimą (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas atsakė, kad (duomenys neskelbtini). Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

31. Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalyje išvardijamos aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti kompetentingos institucijos, vertindamos atskirus tarptautinės apsaugos prašymus, ir kad šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje konkrečiai nustatytos sąlygos, kuriomis valstybės narės, taikydamos principą, pagal kurį prašytojo pareiga yra pagrįsti savo prašymą, turi atsižvelgti į tai, kad tam tikrų prašytojo pareiškimo aplinkybių nereikia patvirtinti. Pagal vieną iš tų sąlygų turi būti nustatyta, kad prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi ir neprieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai prašymui svarbiai informacijai, taip pat turi egzistuoti aplinkybė, kad, apskritai, nustatyta, jog prašytoju galima tikėti (2018 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C‑473/16 F prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, 33 p., ECLI:EU:C:2018:36).

32. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie nesutarimus (duomenys neskelbtini), nesukonkretintais teiginiais apie grasinimus. Pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

33. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai). Priešingai, atsakovas surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Departamentas atliko visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjo pasakojimui trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus, dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini).

34. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsakovo nustatytas aplinkybes apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, konstatuotina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų prieglobsčio suteikimo sąlygų.

V. 35. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

36. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Iš Direktyvos 2011/95/ES 18 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 2 straipsnio f punkte pateikta termino „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo“ apibrėžtimi ir 2 straipsnio g punkte pateikta termino „papildomos apsaugos statusas“ apibrėžtimi, matyti, kad šioje direktyvoje nurodytas papildomos apsaugos statusas iš esmės turi būti suteikiamas bet kuriam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuriam, jeigu jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba į šalį, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, kiltų realus pavojus patirti minėtos direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Ahmedbekova, C‑652/16, EU:C:2018:801, 47 punktą).

39. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

40. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

41. Departamentas, kuris išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, nenustatė, kad grąžinimo į kilmės šalį arba į šalį, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, atveju buvo kilęs realus pavojus patirti šios direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą.

42. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

43. Departamentas išvadą dėl užsieniečio neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijų padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Departamentas, remdamasis Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) 2021 m. sausio mėnesio gairėmis (duomenys neskelbtini) apie situaciją kilmės valstybėje, sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini), egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

44. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas vadovavosi pasenusiais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį, pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl EPPB teikiamų duomenų yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1277-520/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1348-629/2022 ir kt.).

VI. 45. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. M. A.-A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius