2025-03-26 Nr. AB-5693-3-61-3-00018-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-305-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00018-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nemokumo administratorių rūmų atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nemokumo administratorių rūmų skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Nemokumo administratorių rūmai (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus A. L. 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir šiuo sprendimu patvirtintas Rekomendacijas dėl bankroto proceso išlaidų (toliau – ir Rekomendacijos) pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme įtvirtintam nemokumo administratorių teisiniam statusui ir jo autonomijos principui nemokumo procese ir Tarnybos direktoriaus A. L. 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei juo patvirtintas Rekomendacijas panaikinti.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. sausio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Nemokumo administratorių rūmų skundą dėl sprendimo panaikinimo ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas, vadovaudamasis VAĮ 2 straipsnio 9 dalimi ir remdamasis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės prašo teismo Tarnybos direktoriaus 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir šiuo sprendimu patvirtintas Rekomendacijas pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymams bei kartu prašo Tarnybos direktoriaus 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei juo patvirtintas Rekomendacijas panaikinti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateikto skundo turinį ir skundžiamą Tarnybos direktoriaus 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei juo patvirtintas Rekomendacijas, konstatavo, kad Rekomendacijos yra norminio pobūdžio teisės aktas. Kaip buvo matyti, Rekomendacijos sukuria tam tikras privalomas visuotinio elgesio taisykles – teisės normas, t. y. Rekomendacijos įtvirtina nemokumo proceso dalyvių teises ir pareigas, susijusias su bankroto proceso išlaidomis. Rekomendacijos priimtos centrinio valstybinio administravimo subjekto – Tarnybos. Taip pat Rekomendacijos yra nukreiptos į ateitį, skirtos ne individualiems subjektams, o bendrais rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų ratui – nemokumo proceso dalyviams ir pan. Taigi, Rekomendacijos iš esmės yra norminis administracinis aktas. To iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas.

Teismo vertinimu, kadangi teisės akto (šiuo atveju – Rekomendacijų) pripažinimas norminiu administraciniu aktu suponuoja specialią šių aktų teisėtumo tyrimo tvarką, pažymi, jog pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II dalies II skyriaus Pirmojo skirsnio normos, kurios nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (ABTĮ 112 str.) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eAS-77-520/2024; kt.).

Teismas apžvelgęs ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, sprendė, kad šiuo atveju skundą dėl Rekomendacijų atitikimo įstatymams pateikė pareiškėjas – Nemokumo administratorių rūmai, tačiau pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturi teisės kreiptis į teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto (Rekomendacijų) teisėtumą, nes nepatenka į expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įvardytų tokią teisę turinčių subjektų ratą. Be to, nėra duomenų, kad teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto teisėtumo.

Teismas pažymėjo, kad Rekomendacijas priėmė Tarnyba – centrinis valstybinio administravimo subjektas. O pagal ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Todėl, tinkamas subjektas, pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, su pareiškimu ištirti Rekomendacijų kaip norminio administracinio akto teisėtumą turėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas skundą priimti atsisakė kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas Nemokumo administratorių rūmai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 6 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškėjo skundą, iš esmės grindė vieninteliu motyvu – pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl normino administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą, netinkamai aiškindamas ir taikydamas ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį bei Juridinių asmenų bankroto įstatymą. Pareiškėjas pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs Juridinių asmenų nemokumo įstatymo Nr. XIII-2221 ir jo Aiškinamojo rašto nuostatas pagal kurias, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad Nemokumo administratorių rūmai yra profesinė asociacija, įsteigta pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Rūmai atitinka profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, požymius, tai yra asociacija, kurios privalomą steigimą įtvirtina įstatymas, todėl patenka į baigtinį ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą.

Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai netaikė Teisėkūros pagrindų įstatymo, kurį privalėjo taikyti, ir nepaisė teisminės praktikos dėl teisės akto paskelbimo (administracinės bylos: Nr. eAS-65-968/2021, Nr. AS-492-725/2011, Nr.eI-8-756/2017, Nr. I-9-662/2018, Nr. eAS-614-968/2019), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. nutarties 22 punkte byloje Nr. I-9-662/2018 pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos doktrinos dėl norminių teisės aktų paskelbimo. Nepaskelbti įstatymo nustatyta tvarka norminiai administraciniai aktai pripažįstami nepradėjusiais galioti; pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I(l)-l/2007, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad nepaskelbtas norminis administracinis aktas neįgyja visuotinio privalomumo savybės, tačiau norminio administracinio akto viešas paskelbimas laikytinas šio akto galiojimo sąlyga, o ne požymiu, lemiančiu tam tikro akto priskyrimą ar nepriskyrimą norminių administracinių aktų grupei. Tuo atveju, jei tam tikras aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui tenka pareiga šį aktą paskelbti įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju toks aktas būtų laikomas negaliojančiu, o ne įgytų individualaus administracinio akto pobūdį. Atitinkamai teismas, nagrinėjantis tokio akto teisėtumo tyrimo bylą, turėtų pripažinti šį aktą negaliojančiu dėl įstatyme nustatytos norminių aktų skelbimo tvarkos nesilaikymo. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybės, ar pareiškėjo skundžiamas Tarnybos direktoriaus A. L. 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimas ir šiuo sprendimu patvirtintos Rekomendacijos dėl bankroto proceso išlaidų yra nustatyta tvarka paskelbti, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios, jog „Jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti“. Teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, turėjo galimybę pareikalauti, jog pareiškėjas pateiktų duomenis, pagrindžiančius pareiškėjo teisinį statusą, t. y. ar pareiškėjas (ne)atitinka ABTĮ 112 straipsnyje nurodyto subjekto – profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, turinčio teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, statusą. Teismas nepagrįstai netaikė ABTĮ 33 straipsnio 3 dalies normos, nustatančios, jog „Nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą, pareiškimą)“. Teismo nutarties teiginys – tinkamas subjektas, pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, su pareiškimu ištirti Rekomendacijų kaip norminio administracinio akto teisėtumą turėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą – neatitinka čia aptariamo įstatymo normos reikalavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde pareikštus reikalavimus, padarė išvadą, jog Rekomendacijos iš esmės yra norminis administracinis aktas. Teismo vertinimu, skundą dėl Rekomendacijų atitikimo įstatymams pateikęs pareiškėjas – Nemokumo administratorių rūmai, nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą. Teismas pažymėjo, kad tinkamas subjektas, pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, su pareiškimu ištirti Rekomendacijų kaip norminio administracinio akto teisėtumą turėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, jog Nemokumo administratorių rūmai atitinka profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, požymius, tai yra asociacija, kurios privalomą steigimą įtvirtina įstatymas, todėl patenka į baigtinį ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų ratą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybės, ar pareiškėjo skundžiamas Tarnybos direktoriaus A. L. 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimas ir šiuo sprendimu patvirtintos Rekomendacijos dėl bankroto proceso išlaidų yra nustatyta tvarka paskelbti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies normos ir spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nepasinaudojo galimybe pareikalauti, kad pareiškėjas pateiktų duomenis, pagrindžiančius jo teisinį statusą.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą yra viena pagrindinių asmens teisių, tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik laikantis įstatymuose nustatytų kreipimosi į teismą sąlygų bei reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-288-502/2024). Dėl to teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas, t. y. ar konkrečiu atveju nėra atsisakymo priimti skundą pagrindų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-126-520/2024).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (1 p.).

Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjo ginčijamo akto norminio pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, jog VAĮ 2 straipsnio 10 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas; 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą; 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius; 4) aktas orientuojamas į ateitį; 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; 6) aktas yra visuotinai privalomas; 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr. pvz., 2017 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-7-261/2017; 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1026-624/2017; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-773-492/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-2-502/2019; kt.). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019).

Pagal VAĮ 2 straipsnio 8 dalį, administracinis aktas yra viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Administraciniai aktai gali būti grupuojami pagal jų turinio pobūdį. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1287/2012). Šie požymiai įtvirtinti VAĮ: individualus administracinis aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei (2 str. 9 d.), o norminis administracinis aktas, kaip minėta – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (2 str. 10 d.). Teisės aktų priskyrimas prie atitinkamos rūšies teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I403-3/2007, 2010 m. gegužės mėn. 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010).

Aptariant pirmąjį norminio administracinio akto požymį, pažymėtina, kad elgesio taisyklės nustatomos tik norminiais administraciniais aktais, adresuotais neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos ir toks aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011, 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1155/2013). Norminis administracinis aktas visada yra visuotinai privalomas. Kad tam tikras aktas būtų pripažintas norminiu, be kitų nurodytų požymių, turi būti nustatyta, jog jame įtvirtintos elgesio taisyklės turi visuotinio privalomumo požymį, t. y. norminiu administraciniu aktu nustatomos elgesio taisyklės yra privalomos subjektams, siekiantiems įgyvendinti įstatymais jiems suteikiamas teises – jose sukuriamos elgesio normos, kurių pagrindu subjektams atsiranda naujos teisės ir pareigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-2-502/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo Tarnybos direktoriaus 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir šiuo sprendimu patvirtintas Rekomendacijas pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymams bei kartu prašo Tarnybos direktoriaus 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei juo patvirtintas Rekomendacijas panaikinti.

Teisėjų kolegija, ginčijamą aktą įvertinusi paminėtos, kuria remtasi priimant ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, sutinka su teismo padaryta išvada, kad ginčijamu Tarnybos direktoriaus 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimu patvirtintos Rekomendacijos yra norminis teisės aktas, kuris sukuria tam tikras visuotinio elgesio taisykles, nukreiptas į ateitį, skirtas rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų ratui – visiems nemokumo administratoriams ir kitiems nemokumo proceso dalyviams. Aplinkybė, kad Rekomendacijos nėra paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, savaime nesudaro pagrindo jas laikyti administraciniu aktu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Rekomendacijos yra norminis administracinis aktas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą, nustatęs, jog pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto (Rekomendacijų) teisėtumą, nes nepatenka į expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įvardytų tokią teisę turinčių subjektų ratą.

ABTĮ II dalies II skyriaus Pirmojo skirsnio normos nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (ABTĮ 112 str.) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-77-520/2024; kt.).

ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje be kita ko įtvirtinta, jog kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, žvalgybos kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, valstybės kontrolierius, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Pareiškėjo Nemokumo administratorių rūmai yra viešasis juridinis asmuo, kurio teisinė forma – asociacija, įgyvendinantis nemokumo administratorių profesinę savivaldą (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 139 str. 1 d.). Vadovaujantis valstybės įmonės Registrų centro pateikiamais duomenimis ir viešai skelbiamais Nemokumo administratorių rūmų įstatais, pareiškėjas yra juridinis asmuo, turintis asociacijos teisinę formą. Nemokumo administratorių rūmai yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas vienyti visus nemokumo administratorius, kaupti, sisteminti ir teikti informaciją apie nemokumo administratorius ir nemokumo administratorių padėjėjus bei jų vykdomą veiklą, koordinuoti ir kontroliuoti jų veiklą administruojant nemokumo procesus, atstovauti jų interesams ir juos ginti, organizuoti ir įgyvendinti jų kvalifikacijos tobulinimą, įgyvendinti nemokumo administratorių savivaldą, puoselėti nemokumo administratoriaus profesijos vardą ir pozityvų Nemokumo administratorių rūmų įvaizdį, vienodai tarnauti visiems nemokumo administratoriams, rengti ir teikti su nemokumo procesais susijusių teisės aktų projektų siūlymus bei išvadas dėl šių teisės aktų projektų (Nemokumo administratorių rūmų įstatų 1.1. p.). Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Nemokumo administratorių rūmai steigiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, jog profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, yra asociacijos, steigiamos įstatymo pagrindu, asociacijų nariais yra valstybės kontroliuojamų arba laisvųjų profesijų atstovai, šios asociacijos vykdo įstatyme nustatytas viešąsias funkcijas, narystė dažniausiai būna privaloma. Tokių profesinių asociacijų steigimą nustato, pvz., Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas, kt. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą, neatliko jokio vertinimo ir neanalizavo pareiškėjo skunde pateiktų argumentų dėl jo teisinio statuso.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, tinkamai neįvertino visų bylai aktualių faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti Regionų administraciniam teismui iš naujo.

Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau administracinė byla šiuo atveju nėra išnagrinėta iš esmės ir pareiškėjo naudai nėra priimtas joks galutinis teismo sprendimas, todėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Nemokumo administratorių rūmų atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė