2022-06-01 Nr. AB-14383-3-62-3-00019-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2620-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00019-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. S. A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21S41400 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 6K-2546 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Iš savo kilmės šalies jis išvyko (duomenys neskelbtini).

2.2. Prašyme suteikti prieglobstį jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastis – (duomenys neskelbtini). Mano, jog šios aplinkybės įrodo, kad jo sveikatai ir gyvybei yra kilusi reali grėsmė, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Departamentas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai netenkino jo prašymo.

2.3. Komisija 2021 m. gruodžio 29 d. sprendime nepasisakė dėl jo išdėstytų aplinkybių, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu į ją atvykti, o tik abstrakčiai nurodė, jog jis neturėjo teisės kirsti sienos, neturi ryšių su Lietuva. Mano, kad toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas susijęs su prieglobsčio prašymu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir tyrimo metu surinktą kilmės valstybės informaciją Departamentas nustatė, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, o (duomenys neskelbtini) tokia rizika neegzistuoja, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį buvo surinkta ir ištirta aktuali bei su pareiškėjo individualia situacija susijusi informacija, pats pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė. Kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo argumentus. Migracijos departamento turimi duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad asmeniui, kilus potencialiai grėsmei dėl (duomenys neskelbtini) Konstitucija ir įstatymai įpareigoja valstybės institucijas ginti šalies piliečius. Pareiškėjas apklausos metu ne kartą akcentavo, kad (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo tikslas nėra prieglobsčio gavimas, o tik siekis įsitvirtinti ekonomiškai stipresnėje valstybėje.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo T. S. A. S. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21S41400 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C.SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Atitinkamai buvo pakeistas ir Komisijos sprendimas. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti argumentai. Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į faktinę situaciją jo kilmės valstybėje, kurioje beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, o (duomenys neskelbtini) tokia rizika neegzistuoja. Pareiškėjo apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

8. Teismas sprendė, kad pareiškėjo įvardinama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teisme tokių įrodymų nepateikta, todėl teismas, remdamasis pateikta medžiaga sutiko, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, todėl nėra pagrindo abejoti padaryta išvada, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad prieš pareiškėją gali būti imtasi persekiojimų veiksmų, todėl padarė išvadą, kad jo baimė dėl pavojaus gyvybei yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, nepagrindžia, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio pobūdžio priemonės ar kad jis yra diskriminuojamas dėl individualių savybių, ar kad jam neleidžiama ar draudžiama įsidarbinti ir kt. Buvo įvertinta ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Įvertinęs aplinkybių visumą teismas nusprendė, jog nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

11. Skundžiamame teismo sprendime konstatuota, kad byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir/ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui, todėl pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatytas dviejų metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Sutrumpinus šį terminą sutrumpintas ir C.SIS II perspėjimo terminas.

III. 12. Pareiškėjas T. S. A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktus, nes jis nurodė konkrečiais ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje.

14. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini). Ši valstybės kilmės informacija sutampa su jo pateikta informacija ir prieglobsčio prašymo motyvais, bei patvirtina, kad jis gali būti persekiojamas savo šeimos dėl (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini), labai tikėtina, kad jis patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, keliantį grėsmė jo gyvybei ir sveikatai.

15. (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės kontekste. (duomenys neskelbtini) jaučiasi politiškai, ekonomiškai ir kultūrine identiteto prasme marginalizuojami. (duomenys neskelbtini) pradėjo protestuoti, atsirado ekstremistai, kurie pasisakė už (duomenys neskelbtini). Civiliai dažnai tampa tiek organizuotų vyriausybės, tiek separatistų atakų atsitiktinėmis aukomis, griaunami ir deginami vietinių gyventojų kaimai, grobiami ir žudomi žmonės. Vyriausybė į protestus reaguoja griežtai, juos persekioja ir vykdo represijas.

16. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovo surinkta informacija buvo neišsami bei neaktuali, atsakovas nesurinko naujausios informacijos, todėl jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas netinkamai.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas nurodė, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Migracijos departamento sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Migracijos departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tyrimą atliko neišsamiai, nevertino pareiškėjo asmeninių savybių, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui galinčių kilti grėsmių realumą ir pavojingumą.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

23. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

24. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

25. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

26. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.)

27. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą, vertinama, ar ši žala pagal savo pobūdį ir poveikį prieglobsčio prašytojui gali būti laikoma persekiojimu.

28. Pagal Tvarkos parašo 99 punktą, prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

29. Šiuo atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

30. Įvertinęs pateiktus rašytinius dokumentus, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į faktinę situaciją jo kilmės valstybėje. Remdamasis pareiškėjo kilmės valstybės informacija atsakovas konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, o (duomenys neskelbtini) tokia rizika neegzistuoja.

31. Atsakovas situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje vertino ne tik tiesioginės grėsmės kontekste, tačiau ir atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Konstitucijos Preambulės 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog „valstybė užtikrina mažumų apsaugą ir išsaugo čiabuvių gyventojų teises pagal įstatymus“, o Preambulės 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad „kiekvienas asmuo turi teisę apsigyventi bet kurioje vietoje ir judėti laisvai, atsižvelgiant į įstatymų nuostatas dėl viešosios teisės ir tvarkos, saugumą ir ramybę“. Turimi duomenys rodo, kad (duomenys neskelbtini) papročių teisė taikoma labai ribotai, tik tam tikriems asmenims ir reglamentuoja tik keletą dalykų. Tai liečia tradicinio kaimo gyventojus ir tik jei jie nori, kad šis įstatymas reglamentuotų jų santykius. Todėl tvirtinimas, kad (duomenys neskelbtini) abejotini ir mažai tikėtini. Be to, pats pareiškėjas apklausoje teigė, kad jam asmeniškai negrasino, nes jis gyveno (duomenys neskelbtini).

32. Vertinant individualią pareiškėjo situaciją teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, nepagrindžia aplinkybių, kad pieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio pobūdžio priemonės ar kad jis yra diskriminuojamas dėl individualių savybių, ar kad jam neleidžiama ar draudžiama įsidarbinti ir kt. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) yra išimtinai individualaus pobūdžio, tariamas persekiojimo subjektas yra (duomenys neskelbtini), taigi, ne valstybė ar jos vardu veikianti institucija ar organizacija, todėl tokia situacija neatitinka Įstatyme nurodytų persekiojimo subjekto kriterijų.

33. Apeliaciniame skunde analizuojama bendra situacija pareiškėjo kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini) bei iš to kildinamas pavojus pareiškėjui. Šių pareiškėjo argumentų kontekste akivaizdu, kad pareiškėjas nebuvo nurodęs, jog jaustų pavojų dėl apeliaciniame skunde nurodomų priežasčių, o išvykimo iš kilmės valstybės priežastis grindžia išimtinai asmeninėmis aplinkybėmis dėl santykių su artimaisiais. Taigi, išsamus kilmės valstybėje esančios saugumo situacijos vertinimas šioje byloje buvo netikslingas.

34. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl prieglobsčio bei papildomos apsaugos nesutikimo pareiškėjui. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje yra deklaratyvaus pobūdžio, kylančios tariamos grėsmės priežastis neatitinka Konvencijoje bei Įstatyme nustatytų kriterijų – nėra siejama su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Priešingos išvados nelemia ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai.

35. Apeliaciniame skunde motyvuojama, kad atsakovo atliktas tyrimas buvo neišsamus, pareiškėjo pasakojimas įvertintas formaliai, o pirmosios instancijos teismas, remdamasis neišsamiu atsakovo tyrimu, priėmė nepagrįstą sprendimą.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

37. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

38. Apibendrindama bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

40. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

41. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. S. A. S. apeliacinį skundą atmesti

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė