2017-02-15 Nr. AB-3763-3-61-3-02219-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-324-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02219-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 20.2.3.2; 45

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

apeliacine rašytine proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) 2014 m. balandžio 17 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją (toliau – ir Prezidento kanceliarija) tinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, išspręsti Sąjungos pirmininko D. Š. 2015 m. sausio 30 d. pareiškimą, motyvuotai atsakant į kiekvieną pareiškimo argumentą ir nurodytą aplinkybę; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją (toliau – ir Seimo kanceliarija) tinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, išspręsti Sąjungos pirmininko D. Š. 2015 m. vasario 2 d. pareiškimą, motyvuotai atsakant į kiekvieną pareiškimo argumentą ir nurodytą aplinkybę; 3) atlyginti Sąjungos pirmininkui D. Š. padarytą 100 000 Eur neturtinę žalą; 4) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad D. Š. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi buvo pripažintas kaltu ir laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. vasario 4 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namų areštinėje ypatingai sustiprinto režimo sąlygomis. Matydamas šioje areštinėje daromus pažeidimus, D. Š. 2015 m. sausio 30 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę (toliau – ir Prezidentė), 2015 m. vasario 2 d. – į Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę (toliau – ir Seimo pirmininkė), nurodydamas, kad Pravieniškių pataisos namų areštinėje už nesunkius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus kalintys asmenys buvo laikyti ypatingai sustiprinto režimo sąlygomis – užrakintoje kameroje 23 val. 15 min. per parą. Turintiems televizorius nuteistiesiems tyčia atsisakyta iš pastato antro aukšto pervesti televizijos kabelius, dėl ko nuteistieji negalėjo gauti visapusiškos informacijos apie pasaulio įvykius. Nerūkantys nuteistieji laikyti kartu su rūkančiaisiais, turintys negalią ar sergantys nepagydomomis ligomis neišleisti po papildomą valandą ryte ir vakare pasivaikščioti gryname ore. Be to, nuteistiesiems visiškai neleista pasiskambinti telefonu artimiesiems. Nurodytuose kreipimuose pareiškėjas teigė prašęs imtis visų galimų priemonių, kad būtų nutrauktas žmogaus teisių pažeidinėjimas, ir viešai raštu atsakyti, kodėl teismai vykdė užsakomuosius Lietuvos piliečių baudžiamuosius persekiojimus.

Pareiškėjo teigimu, Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento priėmimo skyrius 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr. S-2015-767 jam pranešė, kad Seimo pirmininkei adresuotas pareiškimas perduotas Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui (toliau – ir Žmogaus teisių komitetas). Žmogaus teisių komitetas 2015 m. vasario 12 d. raštu Nr. S-2015-830 pranešė pareiškėjui, kad Sąjungos pirmininko pareiškimas dėl galimo žmogaus teisių pažeidinėjimo buvo persiųstas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), įpareigojant priimti reikiamus sprendimus ir pakomentuoti Sąjungos pirmininko siūlymus dėl nuteistųjų sąlygų gerinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad, nesulaukęs atitinkamo pranešimo apie jo 2015 m. sausio 30 d. pareiškimo registraciją iš Lietuvos Respublikos Prezidentūros, jis 2015 m. vasario 24 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanclerį, prašydamas pranešti, ar jo 2015 m. sausio 30 d. pareiškimas pasiekė adresatą. Pareiškėjas teigė gavęs Kalėjimų departamento 2015 m. vasario 26 d. pažymą „Apie priimtą skundą“ Nr. 2S-933, tuo pačiu jam buvo pranešta, kad iš Prezidento kanceliarijos persiųstas skundas dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Prezidento kanceliarija, nei Kalėjimų departamentas jam nepateikė prašytų 2015 m. sausio 30 d. pareiškimo kopijų, nepranešė apie pareiškimo registraciją.

Pareiškėjas Kalėjimų departamento 2015 m. kovo 24 d. raštą Nr. 25-1316, kuriuo atsakyta į jo 2015 m. sausio 30 d. pareiškimą, adresuotą Prezidentei, taip pat į 2015 m. vasario 2 d. pareiškimą, adresuotą Seimo pirmininkei, laikė nekompetentingo ir atitinkamų įgaliojimų neturinčio asmens biurokratiniu ir dokumento turinio neatitinkančiu raštu.

Pareiškėjo nuomone, Prezidento kanceliarija pažeidė Lietuvos Respublikos Prezidento kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir aptarnavimo taisykles. Seimo kanceliarija pažeidė Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 1795 patvirtintas Asmenų prašymų ir iš institucijų gautų raštų registravimo, nagrinėjimo, asmenų priėmimo ir jų aptarnavimo Seimo kanceliarijoje taisykles, nes atsisakė priimti Sąjungos pirmininko Prezidentei adresuotą 2015 m. sausio 30 d. pareiškimą, taip pat Seimo pirmininkei adresuotą 2015 m. vasario 2 d. pareiškimą, atsisakė vykdyti savo pareigas ir neteisėtai šiuos pareiškimus persiuntė neturinčiam įgaliojimų priimti sprendimo Kalėjimų departamentui, tuo Sąjungos pirmininkui padarant neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Prezidento kanceliarija teigė 2015 m. vasario 6 d. gavusi pareiškėjo 2015 m. sausio 30 d. kreipimąsi P-15-01/01, į kurį buvo atsakyta 2015 m. vasario 23 d. raštu Nr. (1D-563)-2D-1038. Kartu su šiuo raštu pareiškėjui buvo išsiųsta Prezidento kanceliarijoje registruota pareiškėjo kreipimosi kopija. Šiame atsakyme pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis prašė Prezidentę atlikti veiksmus, kurių pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus ji neturi įgaliojimų atlikti, bei pateikta informacija, kad pareiškėjo kreipimasis buvo persiųstas pagal kompetenciją išnagrinėti Kalėjimų departamentui. Prezidento kanceliarija nurodė, kad 2015 m. vasario 25 d. gavusi pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. raštą P15/02-07, kuriame pareiškėjas teigė negavęs atsakymo į savo 2015 m. sausio 30 d. kreipimąsi, 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. (1D-849)-2D-1162 pareiškėjui pranešė, kad į jo 2015 m. sausio 30 d. kreipimąsi buvo atsakyta Prezidento kanceliarijos 2015 m. vasario 23 d. raštu Nr. (1D-563)2D-1038.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Seimo kanceliarija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokias Asmenų prašymų ir iš institucijų gautų raštų registravimo, nagrinėjimo, asmenų priėmimo ir jų aptarnavimo Seimo kanceliarijoje taisyklių ar kitų teisės aktų nuostatas pažeidė Seimo kanceliarija. Sąjungos pirmininko 2015 m. vasario 2 d. pareiškimas Nr. 15-02/01 buvo registruotas 2015 m. vasario 6 d., registracijos Nr. G-2015-1062. Tą pačią dieną nuskenuota skaitmeninė kopija informacine sistema buvo perduota Seimo pirmininko sekretoriatui. Dokumentų valdymo poskyris 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr. G-2015-1062/L pareiškėjo 2015 m. vasario 2 d. pareiškimą perdavė Žmogaus teisių komitetui bei pranešė apie tai pareiškėjui. Žmogaus teisių komitetas 2015 m. vasario 12 d. raštu Nr. S-2015-830 kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Kalėjimų departamentas 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr. S-2S-1347 Žmogaus teisių komitetui pateikė pareiškėjui duoto 2015 m. kovo 25 d. atsakymo Nr. S-2S-1316 kopiją. Seimo kanceliarijos vertinimu, ji pareiškėjo kreipimąsi išnagrinėjo ir persiuntė Kalėjimų departamentui teisės aktų nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, primos instancijos teismas) 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundą atmetė. Priimdamas sprendimą vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23, 34 36 straipsniais ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsniais.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 30 d. pareiškimu Nr. P-15-01/01 kreipėsi į Prezidentę (Prezidento kanceliarijoje gauta 2015 m. vasario 6 d.). Prezidento kanceliarija 2015 m. vasario 23 d. raštu Nr. (1D-563)-2D-1038 atsakė į pareiškėjo pareiškimą, kartu su atsakymu jam išsiuntė Prezidento kanceliarijoje registruoto pareiškėjo kreipimosi kopiją, ir išaiškino, kad jis prašė Prezidentę atlikti veiksmus, kurių pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus ji neturėjo įgaliojimų atlikti, bei informavo, kad jo kreipimasis buvo persiųstas pagal kompetenciją išnagrinėti Kalėjimų departamentui. Prezidento kanceliarija 2015 m. vasario 25 d. gavo pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. raštą Nr. P15/02-07, kuriame jis nurodė negavęs atsakymo į 2015 m. sausio 30 d. kreipimąsi ir prašė pranešti, ar šis kreipimasis pasiekė Prezidento kanceliariją. Prezidento kanceliarija 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. (1D-849)-2D-1162 pareiškėjui pranešė, kad į jo kreipimąsi buvo atsakyta 2015 m. vasario 23 d. raštu Nr. (1D-563)2D-1038.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 2 d. pareiškimu kreipėsi į Seimo pirmininkę. Pastarąjį pareiškėjo kreipimąsi Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo skyrius 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr. G-2015-1062/L perdavė Žmogaus teisių komitetui, apie tai pranešė pareiškėjui, kartu išsiųsdamas pareiškimo kopiją su Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo skyriaus žyma. Žmogaus teisių komitetas 2015 m. vasario 12 d. raštu Nr. S-2015-830 pareiškėjo pareiškimą persiuntė nagrinėti Kalėjimo departamentui, apie tai tuo pačiu raštu pranešdamas ir pareiškėjui. Kalėjimų departamentas 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. 2S-1316 atsakė pareiškėjui į jo 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 2 d. raštus. Minėtame atsakyme nurodė, kad pareiškėjas šį atsakymą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatyta tvarka gali skųsti apygardos administraciniam teismui, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 34 straipsnio 1 dalyje ir 36 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovių elgesys atitiko VAĮ 23 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų reikalavimus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nei Kalėjimų departamento 2015 m. kovo 24 d. rašto Nr. 2S-1316, nei Prezidento kanceliarijos 2015 m. vasario 23 d. rašto Nr. (1D-563)-2D-1038, nei Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo skyriaus 2015 m. vasario 11 d. rašto Nr. G-2015-1062/L neskundė. Ginčo dėl šių raštų turinio nebuvo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pateikti atsakymai nebuvo tokie, kokių jis norėtų, šiuo atveju nebuvo svarbi, nes pareiškėjas neskundė pačių atsakymų, todėl teismas nei dėl atsakymų turinio, nei dėl atsakymus rengusių asmenų kompetencijos nepasisakė. Konstatavus, kad pareiškėjui į jo 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 2 d. pareiškimus atsakyta, nebuvo pagrindo atsakoves įpareigoti atsakyti į šiuos pareiškimus.

Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog valstybės institucijos – Prezidento kanceliarija, Seimo kanceliarija ir Kalėjimų departamentas pateikė pareiškėjui atsakymus į jo 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 2 d. pareiškimus, t. y. elgėsi taip, kaip nustatyta VAĮ 23 straipsnio 1 ir 4 dalyse, neteisėti šių institucijų veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas buvo betikslis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad, nesant neteisėtų veiksmų, nebuvo visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti 100 000 Eur neturtinę žalą negalėjo būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas buvo šališkas, neleido jam pateikti dokumentinės medžiagos, patvirtinančios jo teiginius apie vykdomą nevyriausybinių visuomeninių organizacijų ir jų narių užsakomąjį susidorojimą, tuo pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnį. Teismas taip pat tyčia atėmė teisę pareiškėjui įrodinėti žalos, atsiradusios dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsiradimą dengdamasis spaudos konferencija. Pareiškėjo atstovui D. Š. teisminio proceso metu trukdyta išsamiai išdėstyti skundo pagrindą ir dalyką, jo pasisakymai buvo nuolat pertraukiami reikalaujant trumpinti ginčo kalbas, tuo pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnį. Teismas buvo šališkas atsakovų naudai, todėl ir atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas išėjo už Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ribų nustatydamas, jog konstatavus, kad pareiškėjui į jo 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 2 d. pareiškimus buvo atsakyta, nėra pagrindo įpareigoti atsakovus atsakyti į šiuos pareiškėjo pareiškimus. Pareiškėjo vertinimu, Departamento 2015 m. kovo 24 d. raštas, Prezidento kanceliarijos 2015 m. vasario 23 d. raštas ir Seimo kanceliarijos 2015 m. vasario 11 d. raštas yra informacinio pobūdžio, todėl jų neapskundimas teismui nesuteikė preteksto atsisakyti patenkinti pareiškėjo reikalavimus.

Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad galėtų išdėstyti kitus faktus apie netinkamą jo skundo išnagrinėjimą. Pareiškėjas taip pat prašo atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Prezidento kanceliarijos teigimu, ginčas tarp jos ir pareiškėjo kilo dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, Prezidentė ir Prezidento kanceliarija neatliko veiksmų, kuriuos 2015 m. sausio 30 d. kreipimusi prašė atlikti pareiškėjas, taip pat negalėjo persiųsti šio kreipimosi Kalėjimų departamentui, nes pastarasis neturėjo įgaliojimų spręsti pareiškėjo išdėstytų klausimų. Prezidento kanceliarija pažymi, kad pareiškėjas Prezidentę prašė atlikti veiksmus, kurių ji neturėjo įgaliojimų atlikti, todėl pareiškėjo 2015 m. sausio 30 d. kreipimąsi persiuntė Kalėjimų departamentui. Šios aplinkybės buvo pareiškėjui nurodytos 2015 m. vasario 23 d. raštu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Seimo kanceliarija savo atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjos Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas. Seimo kanceliarijos vertinimu, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindė teisme nagrinėto skundo teiginiais, į kuriuos ji atsakė atsiliepimu į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos veiksmų, kuriais jos pareiškėjo pareiškimus persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui pagal kompetenciją apie tai informavusios pareiškėją. Pareiškėjo toks atsakovų elgesys netenkino, jis kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją atsakyti į jo siųstus pareiškimus ir priteisti jam 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmos instancijos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą, nurodydamas, jog teismas posėdžio metu pareiškėjui neleido pasisakyti, jį pertraukinėjo, nepriėmė visų jo teikiamų dokumentų. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija ir teigia, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija turėjo pačios atsakyti į jo teiktus pareiškimus, o ne juos persiųsti nekompetentingam šiuo klausimu Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Prašo jo, teiktą pirmos instancijos teismui, skundą tenkinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nesutikimo motyvus dėsto neaiškiai, padrikai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad jo apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, o atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimas teismo posėdyje būtų pripažintas būtinu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jo manymu teismas priimdamas sprendimą buvo šališkas.

ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 6 dalis imperatyviai numato, jog nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios išsklaidytų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma ir administracinėse bylose (2011 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-91/2012 ir kt.).

Tikrinamu atveju, pareiškėjo iškreišta abejonė dėl bylą nagrinėjusių teisėjų (Broniaus Januškos, Inos Kirkutienės ir Violetos Petkevičienės) grindžiama atliktais procesiniais veiksmais, priimtais sprendimais, su kuriais nesutinka pareiškėjas. Įprastai tai nėra tokios aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais. Tai reiškia, jog vien proceso dalyvių samprotavimų ir prielaidų nepakanka. Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškina ir nepateikia konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų pirmos instancijos teismo teisėjų šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, o pareiškėjo nurodyta abstrakti aplinkybė, kad teisėjai yra šališki Lietuvos Respublikos naudai, teisėjų kolegijos vertintina kritiškai.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog teismo posėdžio metu jam nebuvo leista pasisakyti, teismas nepriėmė visų jo teikiamų į bylą dokumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdyje kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės (ABTĮ 82 str. 6 d.). Iš 2015 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio garso įrašo, girdėti, jog pareiškėjas prašė teismą prijungti prie bylos Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos 2011 m. sausio 4 d. reikalavimus Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei atsakymus iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos; Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą; Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės nurodymą pradėti ikiteisminį tyrimą ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos 2015 m. vasario 24 d. Nr. P15/02-07 paklausimą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleriui G. K. Teismas įvertinęs prašomų prijungti dokumentų sąsajumą su byla, nutarė Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos 2015 m. vasario 24 d. Nr. P15/02-07 paklausimą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleriui G. K. prijungti, o visus kitus atsisakyti prijungti kaip nesusijusius su nagrinėjama administracine byla. Pasisakė, jog pareiškėjas aiškiai apibrėžęs bylos nagrinėjimo ribas. Įvertinusi pareiškėjo skundo ribas bei išklausiusi 2015 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio įrašo, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjo dokumentai, kurie nesusiję su ginču neturi būti prijungiami prie bylos.

Dėl pareiškėjo pozicijos, kad pirmos instancijos teismas 2015 m. lapkričio 17 d. posėdžio metu jam neleido pasisakyti, jį pertraukinėjo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės elgesio vertinimas nėra apeliacinės instancijos teismo kompetencijoje, vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei tvirtina pareiškėjas, teisėjų kolegijos pirmininkės elgesys posėdžio metu buvo tinkamas, atitiko proceso reikalavimus. Teisėja nė karto nepakėlė balso tono, neišreiškė kitokių neigiamų emocijų pareiškėjo ar kitų bylos dalyvių atžvilgiu. Proceso dalyviai privalo laikytis teismo posėdžio tvarkos, paklusti posėdžiui vadovaujančio teisėjo nurodymams, deramai naudotis procesinėmis teisėmis ir nepažeidinėti nustatytų pareigų. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos pirmininkė ne kartą pertraukė pareiškėją, priminė apie jo pateikto skundo ribas, siūlė nenukrypti nuo ginčo esmės, tačiau nė karto to neišsakė grubiai, žeminančiai ar įžeidžiančiai. Priešingai, būtent pareiškėjas į visas kolegijos pirmininkės pagrįstas pastabas reagavo neigiamai, per daug emocingai, neadekvačiai traktuodamas jas kaip jo teisių suvaržymą, neleidimą pasisakyti, piktinosi teismo procesu.

Dėl pareiškėjo nurodytų reikalavimų įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją išspręsti pareiškėjo pareiškimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis jog pareiškėjas Kalėjimų departamento 2015 m. kovo 24 d. rašto Nr. 2S-1316, Prezidento kanceliarijos 2015 m. vasario 23 d. rašto Nr. (1D-563)-2D-1038 ir Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo skyriaus 2015 m. vasario 11 d. rašto Nr. G-2015-1062/L neskundė. Pareiškėjui į jo teiktus atsakovams raštus buvo atsakyta per įstatyme nustatytus terminus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad pareiškėjui neskundžiant Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos raštų turinio, teismas nei dėl atsakymų turinio, nei dėl atsakymus rengusių asmenų kompetencijos neturi pasisakyti, nes tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7-8 p.). Atitinkamai, teismui konstatavus aplinkybę, kad pareiškėjui į jo 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 2 d. pareiškimus buvo atsakyta (b. l. 67, 81), nėra pagrindo įpareigoti atsakoves atsakyti į šiuos pareiškėjo pareiškimus.

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Skundo priėmimo faktas patvirtinamas tam tikru dokumentu, kuriame nurodoma skundo priėmimo data, skundą priėmusio pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo vardas, pavardė, telefono numeris, skundo registracijos numeris. Skundo priėmimo faktą patvirtinantis dokumentas asmeniui įteikiamas arba siunčiamas paštu ar elektroniniu paštu. Pagal VAĮ 23 straipsnio 4 dalį, jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. VAĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka. Pagal VAĮ 36 straipsnį asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija nevykdė savo pareigų ir neteisėtai perdavė pareiškėjo pareiškimus tirti Kalėjimų departamentui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka, jog pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes ir nekartoja pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų, o tiesiog jiems pritaria (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje suformuota pozicija, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams; pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatuose (patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58) numatyta, kad Kalėjimų departamentas yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, kurios paskirtis – metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą. Kalėjimų departamento veiklos tikslai yra dalyvauti nacionalinės bausmių vykdymo ir probacijos politikos formavimo procese organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant tinkamą ir vienodą probacijos, bausmių (išskyrus baudas), baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), auklėjamojo poveikio priemonių (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, nepažeidžiant asmens teisių ir laisvių. Įvertinus nuostatuose nustatytą Kalėjimų departamento kompetenciją, ir nustačius, kad pareiškėjo teikti pareiškimai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai buvo susiję su jo laikymo įkalinimo įstaigoje sąlygomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kalėjimų departamentas yra kompetentinga įstaiga tokio pobūdžio pareiškimams spręsti, todėl vertina, kad tiek Prezidento kanceliarija, tiek Seimo kanceliarija persiųsdamos pareiškėjo pareiškimus Kalėjimų departamentui elgėsi pagal savo kompetenciją, nepažeidė VAĮ įstatyme numatytų nuostatų, todėl nėra pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai.

Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad pirmos instancijos teismas įvertino ir motyvuotai pasisakė dėl visų pareiškėjo išsakytų reikalavimų, todėl negalima sutikti, kad išnagrinėjus administracinę bylą vienam iš atsakovų ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant, buvo pažeistos jo teisės. Teismui nekilo jokių abejonių dėl surinktų duomenų pakankamumo ar patikimumo, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, jog teismas nepažeisdamas jam suteiktų teisių bei siekdamas kuo operatyviau išnagrinėti bylą, netenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą pripažįstant visų šalių dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.

Administraciniai teismai spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, privalo vadovautis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis deliktinės atsakomybės atvejus, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar darbuotojai privalėjo veikti. Pagal CK 6.271 straipsnyje nustatytas žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas, šiame straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolei atlyginti patirtą turtinę žalą kilti būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė negalima, taigi jai neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Tokį aiškinimą pateikia ir Konstitucinis Teismas, nurodęs, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog konstatavus, kad valstybės institucijos pareiškėjo atžvilgiu elgėsi taip kaip nustatyta VAĮ 23 straipsnio 1 ir 4 dalių teisės aktų reikalavimuose (Prezidento kanceliarija, Seimo kanceliarija ir Kalėjimų departamentas pateikė pareiškėjui atsakymus į jo 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 2 d. pareiškimus), neteisėti šių institucijų veiksmai laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Atsižvelgdamas į tai, pirmos instancijos teismas tinkamai sprendė, kad nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti 100 000 Eur neturtinę žalą atmestas pagrįstai.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė