d5b34b2b-e4df-4ca3-bfb1-dce2c4af325c · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-1595-244/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03182-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 9.2.3, 74VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2013 m. kovo 26 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiÅ¡kėjos atstovams G. L., K. L. ir V. V., vieÅ¡ame teismo posėdyje, iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos UAB „Saerimner“ skundÄ atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Å iaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, n u s t a t ė:PareiÅ¡kėja UAB „Saerimner“ skunde (b. l. 1–19) praÅ¡o:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimÄ Nr. S-197(7P-8/2012;

2) patenkinti praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo.Skunde pareiÅ¡kėja paaiÅ¡kino, kad ginčijamu sprendimu Komisija atsisakė atnaujinti procesÄ mokestiniame ginče dėl 275 001 Lt pelno mokesčio permokos grÄ Å¾inimo. Komisija netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisingÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ . Komisija sprendimÄ grindė 1990-07-23 Tarybos direktyvai Nr. 90/435/EEB „Dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms“ (toliau – Direktyva) prieÅ¡taraujančia 2001-12-20 Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 (toliau – PMÄ®) 34 straipsnio 2 dalies nuostata bei nepagrįstai nagrinėjamam mokestiniam santykiui tiesiogiai netaikė Direktyvos nuostatų, nors egzistavo visi teisės aktuose numatyti pagrindai.

Todėl egzistuoja objektyvus ir pakankamas teisinis pagrindas, įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAÄ®) 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte, atnaujinti mokestinį procesÄ Å¡iame ginče. Taip pat egzistuoja pagrindas atnaujinti procesÄ ir MAÄ® 160 str. 2 d. 9 p. pagrindu, kadangi Komisija, kilus abejonių, nesirėmė Direktyvos versijomis kitomis kalbomis ir taip nukrypo nuo suformuotos Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. PareiÅ¡kėja nesutinka su Komisijos pozicija, kad nagrinėjamoje situacijoje dvigubo pajamų apmokestinimo efektas nesusidarė, todėl nėra pagrindo tiesiogiai taikyti ir Direktyvos nuostatų, kurių tikslas iÅ¡vengti dvigubo pajamų apmokestinimo efekto susidarymo.

Direktyvos taikymo sÄ lygos yra nustatomos ne iÅ¡ jos tikslų, bet iÅ¡ tai specialiai reguliuojančių Direktyvos 1 ir 2 straipsnių, be to, tarp Direktyvos preambulėje iÅ¡vardytų tikslų nėra tiesiogiai paminėtas tikslas iÅ¡vengti dvigubo pajamų apmokestinimo efekto. IÅ¡ lietuviÅ¡kos Direktyvos versijos 1 straipsnio formuluočių analizės, matyti, kad Direktyva taikoma, kai vienoje valstybėje narėje įsikÅ«rusi patronuojanti įmonė gauna dividendus iÅ¡ kitoje valstybėje narėje įsikÅ«rusios savo dukterinės bendrovės, taip pat kai patronuojančioji įmonė moka dividendus savo dukterinei įmonei.

Taigi lietuviÅ¡kame Direktyvos 1 str. 1 d. 2 p. vertime nustatyta tiek teisiniu, tiek ir ekonominiu požiÅ«riu sunkiai įmanoma situacija, kadangi patronuojančioji bendrovė valdo dukterinės bendrovės akcijas, suteikiančias teisę į dividendų mokėjimÄ , o ne atvirkščiai. Todėl praktiÅ¡kai negalimas atvejis, kad patronuojančioji bendrovė mokėtų dividendus dukterinei bendrovei. Direktyvos 1 str. 1 dalyje terminas „valstybės narės įmonė“ yra vartojamas kalbant tik apie patronuojančiÄ jÄ bendrovę ir nevartojamas kalbant apie dukterinę bendrovę.

„Valstybės narės įmonės“ kategorija yra svarbi Direktyvos 2 straipsnio tikslais. Direktyvoje nustatyta, kad „valstybės narės įmonėmis“ turi atitikti tris kriterijus, t. y.

1) bÅ«ti Direktyvos priede nurodytos juridinės formos, 2) bÅ«ti valstybės narės rezidentėmis ir, kaip tai nustatyta tik lietuviÅ¡koje Direktyvos versijoje, 3) tokiai įmonei turi bÅ«ti nustatyta prievolė mokėti pelno mokestį ar jam adekvatų kitos valstybės narės mokestį. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) ir Komisija netinkamai taikė lietuviÅ¡kos Direktyvos versijos 1 ir 2 straipsnius. Direktyvos taikymo sÄ lygų atžvilgiu galima patikrinti tik Danijos patronuojančiÄ jÄ bendrovę (tik jai taikoma „valstybės narės įmonės“ kategorija) ir nėra pagrindo tikrinti pareiÅ¡kėjos, kuri yra dukterinė bendrovė.

Kadangi pareiÅ¡kėjos patronojančioji bendrovė dividendų iÅ¡mokėjimo metu visas bÅ«tinas Direktyvos taikymo sÄ lygas atitiko (ginčas dėl to nevyksta), turėjo bÅ«ti konstatuota, kad Direktyva turi bÅ«ti taikoma pareiÅ¡kėjos situacijoje, nes yra įvykdytos visos Direktyvos taikymo sÄ lygos nurodytos lietuviÅ¡kame Direktyvos vertime. Komisija turėjo patikrinti, ar PMÄ® 34 str. 2 d. redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d. ir numačiusi dividendų apmokestinimÄ pelno mokesčiu prie pajamų Å¡altinio, kai dividendai mokami iÅ¡ pelno apmokestinto 0% PM tarifu, atitiko Direktyvos 5 straipsnio nuostatas, nustačiusias absoliutų draudimÄ apmokestinti pelno mokesčiu prie pajamų Å¡altinio dividendus, iÅ¡mokamus dukterinės bendrovės kitoje valstybėje narėje įsikÅ«rusiai patronuojančiajai bendrovei.

Kadangi prieÅ¡taravimas yra akivaizdus, Komisija turėjo netaikyti PMÄ® nuostatų, o remtis Direktyvos 5 straipsniu tiesiogiai, kadangi jis yra aiÅ¡kus ir besÄ lyginis, o jo įgyvendinimo terminas nacionalinėje teisėje yra pasibaigęs. Direktyvos lietuviÅ¡kas vertimas yra prieÅ¡taringas ir netikslus, todėl reikėtų vadovautis Direktyvos versijomis kitomis kalbomis. Komisija Direktyvos versijomis kitomis kalbomis nesirėmė ir tinkamai jų netaikė. Direktyvos kitomis kalbinėmis versijų 2 str. 1 d. kriterijai yra suformuluoti taip pat kaip ir lietuviÅ¡koje versijoje, iÅ¡skyrus c punktÄ .

Lietuvių kalba iÅ¡verstas direktyvos 2 str. 1 d. c punktas nustato, kad įmonei turi bÅ«ti nustatyta prievolė mokėti pelno mokestį. O Direktyvos kitomis kalbinėmis versijose yra reikalaujama, kad įmonė bÅ«tų pelno mokesčio mokėtoja. Taigi skirtumas yra tarp „prievolės mokėti pelno mokestį“ ir buvimo „pelno mokesčio mokėtoja“. Kadangi pareiÅ¡kėja tiek 2009 m., tiek anksčiau, tiek ir dabar visada iÅ¡laikė pelno mokesčio mokėtojo statusÄ PMÄ® tikslais bei atitiko kitus du kriterijus (buvo įsteigta pagal Lietuvos įstatymus juridinis asmuo ir buvo Lietuvos rezidentas), laikytina, kad, net ir remdamasi Direktyvos versijomis kitomis kalbinėmis, Komisija turėjo konstatuoti, kad Direktyvos taikymo sÄ lygos pareiÅ¡kėjos iÅ¡mokėtų dividendų atžvilgiu privalo bÅ«ti veikiančios tiesiogiai kolizijos su nacionalinės teisės normomis atveju.

Kadangi kolizija tarp PMÄ® 34 str. 2 d. redakcijos, galiojusios iki 2009 m. gruodžio 28 d., ir Direktyvos 5 straipsnio yra akivaizdi, Komisija turėjo remtis Direktyvos 5 straipsniu tiesiogiai ir pripažinti pareiÅ¡kėjos teisę į pelno mokesčio permokos grÄ Å¾inimÄ . Direktyva nustato, jog ne tik valstybė narė, kurioje yra įsikÅ«rusi dukterinė bendrovė, turi neapmokestinti iÅ¡mokamų dividendų pelno mokesčiu prie pajamų Å¡altinio (Direktyvos 5 straipsnis), bet ir valstybė narė, kurioje yra įsikÅ«rusi patronuojančioji bendrovė, turi neapmokestinti tokios patronuojančios bendrovės gaunamų dividendų (Direktyvos 4 straipsnis).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundÄ (b. l. 121-122) su skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime į skundÄ atsakovė paaiÅ¡kino, kad proceso atnaujinimas yra iÅ¡imtinė procedÅ«ra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Vadovaujantis MAÄ® 160 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis, procesas mokestinio ginčo bylos, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3 (7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, gali bÅ«ti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylÄ padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdÅ«s įrodymai.

Tai reiÅ¡kia, kad praÅ¡yme atnaujinti procesÄ Å¡iuo pagrindu turi bÅ«ti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog Komisija neteisingai aiÅ¡kino byloje taikytinÄ materialinės teisės normÄ . Toks akivaizdumas procesÄ atnaujinti praÅ¡ančio asmens turi bÅ«ti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimÄ nagrinėjančiai institucijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo. Atsakovė pažymi, jog LVAT praktikoje, aiÅ¡kinant proceso atnaujinimo pagrindÄ , kai padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtÄ sprendimÄ , laikomasi pozicijos, jog vien alternatyvaus teisės normų aiÅ¡kinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiÅ¡kinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesÄ atnaujinti (2008-04-17 nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008; 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2011-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011; 2012-09-28 nutartis administracinėje byloje Nr. P662-179/2012).

Klausimas dėl PMÄ® 34 straipsnio 2 dalies, galiojusios nuo 2009-01-01 iki 2009-12-28, prieÅ¡taravimo Direktyvos 5 straipsnio nuostatoms ir tiesioginio Direktyvos taikymo nagrinėjamam ginčui pareiÅ¡kėjos buvo keliamas 2011-10-25 skunde Nr. S-438 Komisijai. Taigi Komisija ne tik turėjo galimybę įvertinti minėtus pareiÅ¡kėjos skundo Komisijai argumentus, bet šį aspektÄ nagrinėjo 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011), kuris nustatytu terminu nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir bÅ«tent dėl kurio pareiÅ¡kėja praÅ¡o Komisijos atnaujinti procesÄ .

IÅ¡ Komisijos 2012-01-04 sprendimo Nr. S-3 (7-242/2011) motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasi Komisija padarė iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėja nepagrįstai nurodo, kad Direktyvos 5 straipsnis gali bÅ«ti taikomas tiesiogiai. Komisija, iÅ¡analizavusi Direktyvos tikslus, atsižvelgusi į Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2008-04-03 sprendimÄ byloje Nr. C-27/07 B. F. du Crėdit Mutuel ir 2009-02-12 sprendimÄ byloje C-138/07 Cobelfret NV, nustačiusi mokestinio ginčo bylos faktines aplinkybes, 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011) padarė iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju mokesčiu prie Å¡altinio Direktyvos 5 straipsnio prasme nėra laikoma PMÄ® 34 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata, numatanti, jog jei dividendus iÅ¡mokančio Lietuvos vieneto, kuris nėra laisvosios ekonominės zonos įmonė, apmokestinamajam pelnui yra taikomas 0 procentų pelno mokesčio tarifas, tai nuostata dėl dividendų neapmokestinimo netaikoma iÅ¡mokamiems dividendams, proporcingai tenkantiems faktiÅ¡kai neapmokestintam (įskaitant apmokestintÄ 0 procentų tarifu) apmokestinamajam pelnui.

Komisijos nuomone, ginčo atveju taikomos PMÄ® 34 straipsnio 2 dalies nuostatos yra suderintos su Direktyvos reikalavimais, todėl pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas dėl kreipimosi į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ buvo atmestas kaip nepagrįstas. Komisija pagrįstai konstatavo, jog praÅ¡yme atnaujinti procesÄ iÅ¡ esmės nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiÅ¡kinimo, kurie nebÅ«tų aptarti (įvertinti) Komisijai nagrinėjant pareiÅ¡kėjos 2011-10-25 skundÄ Nr. S-438 ir iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti apie esminius (akivaizdžius) materialinės teisės normų pažeidimus, padarytus Å¡ioje byloje.

Skundas atmestinas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. S-197(7P-8/2012) neatnaujinti proceso mokestinio ginčo byloje, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3(7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas.Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas remiantis šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad praÅ¡ymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimÄ mokestinio ginčo byloje priėmė Å¡i institucija.Administracinėje byloje Nr. A442-874/2009 LVAT nurodė, kad esminėmis aplinkybėmis, kurios yra mokestinio ginčo proceso atnaujinimo pagrindas, gali bÅ«ti tik tokios aplinkybės, kurios:

1) egzistavo vietiniam mokesčių administratoriui priimant sprendimÄ bei centriniam mokesčių administratoriui ar Mokestinių ginčų komisijai nagrinėjant mokestinį ginÄÄ ir priimant sprendimÄ dėl mokestinio ginčo;

2) nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos mokesčių mokėtojui vietiniam mokesčių administratoriui priimant sprendimÄ bei centriniam mokesčių administratoriui ar Mokestinių ginčų komisijai nagrinėjant mokestinį ginÄÄ ;

3) apie šias aplinkybes mokesčių mokėtojas sužinojo jau po to, kai buvo priimtas vietos mokesčio administratoriaus sprendimas, centrinio mokesčio administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimas dėl mokestinio ginčo;

4) turi esminę reikÅ¡mę mokestinio ginčo bylai, t. y. žinant apie Å¡ias aplinkybes galėjo bÅ«ti priimtas kitoks vietos mokesčio administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimas (LVAT 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-874/2009, taip pat žr. LVAT 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1595/2009).Mokesčių administravimo įstatymo 160 str. 2 d. 7 p. nustatyta, kad procesas gali bÅ«ti atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdÅ«s įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtÄ sprendimÄ .

To paties straipsnio 9 p. nustatyta, kad procesas gali bÅ«ti atnaujinamas, kai bÅ«tina užtikrinti vienodÄ mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikÄ . Ginčas tarp Å¡alių iÅ¡ esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pareiÅ¡kėjos dividendams, iÅ¡mokėtiems Danijoje įsikÅ«rusiai patronojančiajai bendrovei „Danish Lithuanian Holding Aps“, buvo pritaikyta PMÄ® 34 str. 2 d. redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d., tiek, kiek ji leido apmokestinti pelno mokesčiu prie pajamų Å¡altinio dividendus, proporcingai tenkančius 0% pelno mokesčio tarifu apmokestintam pelnui, bei dėl to, ar pagrįstai buvo netaikytas Direktyvos 5 straipsnis, nustatantis absoliutų draudimÄ valstybėms narėms apmokestinti pelno mokesčiu prie pajamų Å¡altinio dividendus, iÅ¡mokamus vienoje valstybėje narėje įsikÅ«rusios dukterinės bendrovės kitoje valstybėje narėje įsikÅ«rusiai patronuojančiajai bendrovei.

Remiantis byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiÅ¡kėja 2011-06-23 pateikė Å iaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Inspekcija) praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti 2009 metais sumokėtÄ 275 001 Lt pelno mokesčio (toliau - PM) nuo užsienio vienetams iÅ¡mokėtų dividendų, nes, pareiÅ¡kėjos teigimu, vadovaujantis PMÄ® nuostatomis, pareiÅ¡kėjos akcininkui iÅ¡mokėti dividendai yra neapmokestinami PM prie Å¡altinio (b. l. 20-21).Inspekcija 2011-07-27 sprendimu Nr. (17.4-21 )-S-209 pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo grÄ Å¾inti (įskaityti) mokesčio permokÄ (skirtumÄ ) netenkino, motyvuodama tuo, kad pareiÅ¡kėja vykdo žemės Å«kio veiklÄ ir iki 2009 metų mokestinio laikotarpio apmokestinamajam pelnui taikė 0 % PM tarifÄ .

Pagal PMÄ® 34 str. 2 dalies (2008-12-18 PMÄ® redakcija Nr. XI-74) pakeitimÄ galiojusį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-28 bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Danijos Respublikos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo iÅ¡vengimo 10 straipsnio nuostatomis iÅ¡mokami 2009 metais dividendai apmokestinami 5 % pelno mokesčiu prie pajamų Å¡altinio.PareiÅ¡kėja nesutikdama su Inspekcijos sprendimu, pateikė skundÄ atsakovei, kuri 2011-09-26 sprendimu Nr. 69-227 patvirtino Inspekcijos sprendimÄ . Dėl atsakovės 2011-09-26 sprendimo pareiÅ¡kėja pateikė skundÄ Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2012-01-04 sprendimu Nr. S-3(7-242/2011 patvirtino atsakovės sprendimÄ (b. l. 39-47).PareiÅ¡kėja nesutikdama su 2012-01-04 Komisijos sprendimu Nr. S-3(7-242/2011) 2012 m. vasario 15 d. paÅ¡tu iÅ¡siuntė skundÄ Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė panaikinti: 1) 2012 m. sausio 4 d.

Komisijos sprendimÄ Nr. S-3(7-242/2011); 2) 2011 m. rugsėjo 26 d. atsakovės sprendimÄ Nr. 69-227; 3) 2011 m. liepos 27 d. Inspekcijos sprendimÄ Nr. (17.4-21 )-S-209 ir priimti naujÄ sprendimÄ - patenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti 275 001 Lt pelno mokesčio permokÄ . PareiÅ¡kėja kartu su skundu pateikė praÅ¡ymÄ atnaujinti terminÄ skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi netenkino Å¡io pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo ir atsisakė priimti pareiÅ¡kėjos skundÄ .

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-04-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-278/2012 atmetė pareiÅ¡kėjos atskirÄ jį skundÄ ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį.PareiÅ¡kėja 2012-07-03 Komisijai pateikė praÅ¡ymÄ Nr. S-304 dėl proceso atnaujinimo. Komisija iÅ¡nagrinėjusi pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ 2012-11-12 sprendimu Nr. S-197(7P-8/2012) neatnaujino mokestinio ginčo bylos, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3 (7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, proceso (b. l. 92-98).PareiÅ¡kėja nesutinka su Komisijos sprendimu, praÅ¡o teismo jį panaikinti ir patenkinti praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo.

PareiÅ¡kėja praÅ¡yme Komisijai dėl proceso atnaujinimo rėmėsi MAÄ® 160 straipsnio 2 dalies 7 punktu (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtÄ sprendimÄ ). Taip pat nurodė, jog Komisija savo 2012-01-04 sprendimÄ Nr. S-3 (7-242/2011) grindė PMÄ® 34 straipsnio 2 dalimi, kuri prieÅ¡tarauja 1990-07-23 Tarybos direktyvai 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms.

Pareiškėjos teigimu, Komisija nepagrįstai nagrinėjamam mokestiniam santykiui tiesiogiai netaikė Direktyvos 5 straipsnio nuostatų, nors egzistavo visi teisės aktuose numatyti pagrindai.Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad klausimas dėl PMĮ 34 straipsnio 2 dalies, galiojusios nuo 2009-01-01 iki 2009-12-28, prieštaravimo Direktyvos 5 straipsnio nuostatoms ir tiesioginio Direktyvos taikymo nagrinėjamam ginčui pareiškėjos buvo keliamas 2011-10-25 skunde Nr. S-438 Komisijai.

Komisija minėtus pareiÅ¡kėjos skundo argumentus iÅ¡nagrinėjo 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011), kuris nustatytu terminu nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir bÅ«tent dėl kurio pareiÅ¡kėja praÅ¡o atnaujinti procesÄ . Komisija padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja nepagrįstai nurodo, jog Direktyvos 5 straipsnis gali bÅ«ti taikomas tiesiogiai (sprendimo 7-8 puslapiai). Komisija, iÅ¡analizavusi Direktyvos tikslus, atsižvelgusi į Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2008-04-03 sprendimÄ byloje Nr. C-27/07 B.

F. du Crėdit Mutuel ir 2009-02-12 sprendimÄ byloje C-138/07 Cobelfret NV, nustatė mokestinio ginčo bylos faktines aplinkybes, 2012-01-04 sprendime Nr. S-3 (7-242/2011) padarė iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju mokesčiu prie Å¡altinio Direktyvos 5 straipsnio prasme nėra laikoma PMÄ® 34 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata.Proceso atnaujinimas yra iÅ¡imtinė procedÅ«ra, kuri taikoma tik iÅ¡imtiniais atvejais, griežtai laikantis įstatyme nustatytu proceso atnaujinimo taisyklių. PraÅ¡yme atnaujinti procesÄ atnaujinimo nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiÅ¡kinimo, kurie nebÅ«tų aptarti 2012-01-04 Komisijos sprendime Nr. S-3 (7-242/2011) ir iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus, padarytus Å¡ioje byloje.Teismas daro iÅ¡vadÄ , kad 2012-11-12 sprendime Nr. S-197(7P-8/2012) Komisija pagrįstai konstatavo, jog praÅ¡yme dėl proceso atnaujinimo iÅ¡ esmės nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiÅ¡kinimo, kurie nebÅ«tų aptarti (įvertinti) Komisijai nagrinėjant pareiÅ¡kėjos 2011-10-25 skundÄ ir iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus padarytus Å¡ioje byloje.

Todėl Komisija skundžiamame sprendime teisėtai konstatavo, kad pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ mokestinio ginčo bylos, kurioje Komisijos 2012-01-04 sprendimas Nr. S-3 (7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, negali bÅ«ti patenkintas.PareiÅ¡kėja teigia, kad lietuviÅ¡kas Direktyvos vertimas yra prieÅ¡taringas ir netikslus, todėl reikėtų vadovautis kitų kalbų Direktyvos versijomis, Komisija kitomis kalbinėmis Direktyvos versijomis nesirėmė ir tinkamai jų netaikė. Å ie pareiÅ¡kėjos argumentai atmestini, nes tai nėra aplinkybės, kurios pareiÅ¡kėjai nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos vietiniam mokesčių administratoriui priimant sprendimÄ bei centriniam mokesčių administratoriui ar Mokestinių ginčų komisijai nagrinėjant mokestinį ginÄÄ .

Be to, pareiÅ¡kėja nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad lietuviÅ¡kas Direktyvos vertimas yra prieÅ¡taringas ir netikslus, pareiÅ¡kėjos pateiktos Direktyvos versijos kitomis kalbomis (jų vertimai į lietuvių kalbÄ ) nustatyta tvarka nėra patvirtinti, todėl negali bÅ«ti įrodymais byloje.SistemiÅ¡kai iÅ¡analizavęs anksčiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovė tinkamai taikė norminius teisės aktus, todėl skundžiamas 2012-11-12 Komisijos sprendimas Nr. S-197(7P-8/2012) yra teisėtas ir pagrįstas ir, remiantis pareiÅ¡kėjos nurodytais argumentais, skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,n u s p r e n d ė:Atmesti pareiÅ¡kėjos UAB ,,Saerimner“ skundÄ kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

   Teisėja                                                                           Liudmila Zaborovska