2017-12-13 Nr. AB-23381-3-61-3-04244-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2718-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04244-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į teismą jis negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nebuvo išversta į lietuvių kalbą, todėl jis ilgą laiką negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės mėn. iki 2004 m. lapkričio 18 d. buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Kalint Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Kamerose dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, visą parą degė šviesa, nebuvo spintelių higienos reikmenims ir maistui susidėti, stalo, išduodavo tik dvi paklodes ir pagalvės užvalkalą. Tualetas įrengtas taip, kad juo besinaudojantis asmuo yra matomas tiek pareigūnams, tiek kitiems kalinamiesiems. Kamerose buvo bloga vėdinimo sistema, tvyrojo blogas kvapas. Kameros avarinės būklės, nuo lubų krito kreidos dulkės, sienos apipelijusios. Švarai palaikyti išduodavo šluotas be kotų, todėl negalėjo iššluoti palovio. Neduodavo skysčio grindims plauti. Grindys buvo iš betono, duobėtos, išdaužytos, turėjo kvėpuoti dulkėmis. Nekokybišką tualetinį popierių išduodavo tik vieną kartą per mėnesį, kurio neužtekdavo. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, praustis atėjusių asmenų buvo daugiau, nei įrengta purkštukų. Duše nebuvo persirengimo kambario. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 8–15) nurodė, kad su juo nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pritaikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212, 6.22 punktą, suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas, bei kartu laikomų asmenų skaičių.

5. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

6. Įstaigos administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, reikalingas inventorius yra išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

7. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Įstaigoje muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, ir tai atitinka nustatytas normas.

8. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai turėjo įtakos besiskundžiančiam asmeniui, ir tokia įtaka sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu (b. l. 34‑37) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovo atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės mėn. iki 2004 m. spalio 18 d., skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2016 m. spalio 24 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą.

11. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjo nurodoma termino praleidimo aplinkybė, kad jis neturėjo galimybės laiku kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, nes negalėjo susipažinti su Konvencija, nes ji nėra išversta į lietuvių kalbą, nėra svarbi priežastis, sudaranti pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Teisės aktų nežinojimas nekliudo asmeniui kreiptis į teismą, ir nėra kliūtis teismui priimti tokį skundą nagrinėti.

12. Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo skundo reikalavimams pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo neseniai, pradėjęs domėtis Europos teise. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis jokių senaties terminų nenumato. Be to, į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo su jais susipažinti. Kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos buvo labai prastos, jokių Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytų sporto salių ar programų nebuvo.

15. Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 46–49) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑671‑575/2015 ir kt.).

18. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

19. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

21. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

22. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

23. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

25. Dėl šios nutarties 14 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad jie nagrinėjamu atveju kitokios išvados, nei kad padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nesuponuoja. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)).

EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017 ir kt.).

Antra, Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

26. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį (nuo 2004 m. gegužės mėn. iki 2004 m. lapkričio 18 d.), laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius