N-575-186-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-186/2012

Teisminio proceso Nr. 4-65-3-00346-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 47.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarties S. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimu S. J. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 750 Lt bauda dėl to, kad jis laiku nesikreipė į policijos įstaigą su prašymu patikrinti, ar V. V., kuris vykdė saugą 2010 m. birželio 30 d. Vabalninke esančioje parduotuvėje „MAXIMA“, nėra Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnyje numatytų nustatytų apribojimų būti apsaugos darbuotoju ir tuo jis nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintų Ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.4 punkto nuostatų.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs S. J. skundą, 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi jo netenkino ir Institucijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad V. V. pagal 2010 m. balandžio 14 d. darbo sutartį Nr. 10041401 buvo įdarbintas UAB „Apsaugos komanda“ Panevėžio filiale apsaugos darbuotoju –stažuotoju. Šio padalinio vadovas yra administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo S. J.. 2010 m. birželio 30 d. buvo apiplėšta parduotuvė „MAXIMA“, esanti Vabalninke. Apiplėšimo metu V. V. buvo įvykio vietoje ir bandė sulaikyti asmenis, apiplėšusius minėtą parduotuvę. Nors S. J. teigė, jog V. V. nebuvo priimtas apsaugos darbuotoju, iš bylos duomenų teismas nustatė, kad V. V. minėtą dieną vykdė saugos darbuotojams priskirtas funkcijas, reglamentuotas Asmens ir turto saugos įstatymo ir Taisyklių. Pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. II-282-552-2010 V. V. 2010 m. rugsėjo 1 d. teismo posėdyje paaiškino, kad darbdavys jam nurodė, jog jei įvyko apiplėšimas, jis privalo saugoti objektą, kad neįvyktų vagystė. Asmens ir turto saugos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas nurodo, kad apsaugos darbuotojas, vykdydamas asmens ir turto saugą, privalo, jeigu saugomame objekte ar prieš saugomą subjektą padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, apsaugoti įvykio vietą, imtis priemonių liudytojams nustatyti. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad minėtas V. V. paaiškinimas rodo, jog V. V. žodžiu buvo suformuluota pareiga, kuri numatyta kaip viena iš apsaugos darbuotojo funkcijų. Todėl teismas konstatavo, kad S. J. buvo privalomas reikalavimas kreiptis į įgaliotas institucijas, kad V. V. būtų patikrintas įstatymų nustatyta tvarka, ar jo atžvilgiu nėra Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnyje numatytų apribojimų.

II. Apeliaciniu skundu S. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad Taisyklių 16.4 punkte nustatyta pareiga siejama išimtinai tik su dirbti apsaugos darbuotojais priimtais asmenimis, todėl teismas neleistinai išplėtė šio Taisyklių punkto taikymo sritį. Pažymi, kad 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartyje teismas visiškai kitaip vertino aplinkybę, jog V. V. nebuvo priimtas dirbti apsaugos darbuotoju. Tvirtina, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-619 patvirtintas Apsaugos darbuotojų pažymėjimų išdavimo ir panaikinimo taisykles, tam, kad policijos įstaiga organizuotų patikrinimą, asmuo jau turi būti priimtas dirbti apsaugos darbuotoju. Teigia, kad pavedė V. V. prižiūrėti, kad nebūtų braunamasi į pastatą iki atvyks apsaugos darbuotojai ir policija. Pabrėžia, kad V. V. darbo sutartį su UAB „Apsaugos komanda“ nutraukė 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 m. lapkričio 11 d. duodamas paaiškinimus bendrovėje nebedirbo, jo ir V. V. nebesaisto jokie darbiniai santykiai ar kitos aplinkybės, leidžiančios abejoti jo parodymais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo S. J. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą asmenims, neturintiems apsaugos darbuotojo pažymėjimo, draudžiama stažuotis apsaugos darbuotojo pareigose. Apsaugos darbuotojas-stažuotojas negali saugos vykdyti vienas, taip pat jis negali vykdyti Asmens ir turto apsaugos įstatymu apsaugos darbuotojams suteiktų teisių ir pareigų. Tuo tarpu V. V., apsirengęs specialią liemenę bei pasiimdamas su savimi bendrovei priklausantį dujinį ginklą, intensyviais veiksmais vykdė saugą, o ne stebėjo aplinką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantas S. J. patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą dėl to, kad laiku nesikreipė į policijos įstaigą su prašymu patikrinti, ar UAB „Apsaugos komanda“ saugą vykdžiusiam darbuotojui V. V. nėra Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnyje numatytų nustatytų apribojimų būti apsaugos darbuotoju, taip pažeisdamas Taisyklių 16.4 punkto reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai vertino įrodymus bei priėjo pagrįstą išvadą, jog S. J. padarė ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje esančių įrodymų, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Apsaugos komanda“ darbuotojas V. V. vykdė saugos funkcijas parduotuvėje „MAXIMA“, esančioje Vabalninke, Biržų rajone. Pagal 2010 m. balandžio 14 d. darbo sutartį Nr. 10041401, V.

V. buvo įdarbintas apsaugos darbuotoju – stažuotoju. Iš pareiginių nuostatų matyti, kad į apsaugos darbuotojo – stažuotojo pareigas įeina budėti saugomose objektuose, stebint, ar nėra kėsinamasi į objektuose esantį turtą ar asmenis, fiksuoti vagysčių, turto sugadinimo atvejus <...> (2.3.1.1 p.); vykdyti kitokias funkcijas, nurodytas konkrečiose su bendrovės klientais sudarytose sutartyse <...> (2.3.1.3 p.); vykdyti kitokius savo tiesioginio vadovo ar jo įgaliotų asmenų nurodymus (2.3.1.4 p.) (b. l. 9). V. V. 2010 m. rugsėjo 1 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog priimant jį į darbą jam buvo paaiškinta, kaip jis turi elgtis – reaguoti į įvykį, pranešti, stebėti, jei įvyko apiplėšimas – saugoti objektą, kad neįvyktų vagystė (administracinė byla Nr. II-282-552; b. l. 21).

Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 m. birželio 30 d. V. V. parduotuvės „MAXIMA“ saugą vykdė vienas, išgirdęs triukšmą, puolė į kiemą, su savimi pasiėmė dujinį pistoletą, pamatęs išbėgantį vyriškį su kauke iš parduotuvės, sušuko „stok, šausiu“, vyriškis atsisuko ir šovė į V. V., tuomet V. V. į vyriškio pusę iššovė keturis kartus (ATP byla; b. l. 1). Be to, prieš tai V. V. iš centrinio pulto buvo pranešta apie gautą signalą iš parduotuvės „MAXIMA“. Iš čia matyti, kad V. V. turto apsaugą vykdė savarankiškai, neprižiūrimas apsaugos darbuotojų, turinčių policijos institucijos išduotus pažymėjimus, ir jo funkcijos nebuvo vien tik pasyvus stebėjimas.

V. V. realiai vykdė apsaugos darbuotojo funkcijas, todėl darytina išvada, kad teritorinei policijos įstaigai turėjo būti pateiktas prašymas patikrinti, ar nurodytajam asmeniui nėra Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnyje nustatytų apribojimų būti apsaugos darbuotoju (Taisyklių 16.4 p.). Pastebėtina, kad vien tai, jog V. V. pareigos vadinosi „apsaugos darbuotojas – stažuotojas“, neįrodo, kad šis darbuotojas nevykdė saugomo objekto apsaugos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. V. 2010 m. lapkričio 10 d. duotas paaiškinimas, jog jis neva saugą vykdė savo iniciatyva, vertintinas kritiškai, nes, kaip nustatyta, 2010 m. rugsėjo 1 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje V. V. paliudijo priešingai, t. y. kad buvo gavęs nurodymus darbo metu reaguoti į įvykį, pranešti, stebėti, jei įvyko apiplėšimas – saugoti objektą, kad neįvyktų vagystė.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

S. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas