2022-05-04 Nr. AB-11429-3-65-3-00220-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-23-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00220-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį papildė, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis skundžiasi dėl netinkamų kalinimo sąlygų Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2019 m. sausio 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teigė, kad Areštinės kamerose, kurių plotas 8,1–10,43 kv. m, buvo laikoma po 3–4 asmenis, pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą, jis buvo kalintas 35 paras. Būdamas mažesnėje kameros erdvėje, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, sutriko miegas.

Tvirtino, kad kamerose buvo tik 3 kėdės, 2 asmenims skirti maži stalai. Kadangi kamerose buvo kalinama po 3–4 asmenis, todėl nuolat kildavo nepatogumų – vieni valgydavo prie stalo, kiti turėdavo laukti, dėl to maistas atšaldavo. Visa tai kėlė įtampą ir konfliktus. Nurodė, kad visose kamerose veisėsi tarakonai, blakės, blusos, graužikai. Pareiškėjui niežtėjo parazitų sukandžiotos vietos, dėl to jis negalėdavo užmigti. Kamerose nevalomi langai. Kai kuriose kamerose nebuvo normalių, reikalavimus atitinkančio dydžio langų.

Kadangi langai su grotomis, pareiškėjas ir kiti suimtieji neturėjo galimybės išvalyti langų, be to, tam nebuvo skiriama reikiamų priemonių. Tvirtino, kad kamerose sanitariniai mazgai, kuriuose įrengti tualetai, yra toje pačioje kameroje, jie atskirti tik maža sienele, ne aukštesne nei 1,35 m, nėra įrengta atskira tualeto kabina, tualetai kameroje yra apie 1,5 m nuo stalo. Pareiškėjas teigė, kad, pasinaudojus tualetu, kameroje likdavo nemalonus kvapas, nes neįrengta vėdinimo sistema. Dėl to kiti kameroje kalinami asmenys patirdavo diskomfortą.

Pareiškėjas tvirtino, kad tualetas kamerose įrengtas taip, kad neužtikrinamas asmens privatumas: daugelyje kamerų jis įrengtas prie pat durų, kuriose yra langelis, pro kurį pareigūnai matydavo jį, besinaudojantį tualetu. Tai pareiškėjui keldavo nepatogumus, diskomfortą, išgyvenimus. Kamerose veisėsi pelėsis, jose buvo drėgna, buvo dulkės, trūko oro, neįrengta tinkama sanitarinio mazgo ventiliacijos sistema. Dauguma kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo labai blogos būklės, jos neremontuotos mažiausiai 10 metų, kamerose įdėtos medinės grindys, kuriose išlindusios vinys, todėl bevaikštant buvo galima susižaloti kojas.

Kamerose nebuvo vėdinimo, neatsidarė langai ir į kameras nepatekdavo grynas oras. Nurodė, kad pareiškėjui per dieną buvo suteikiamas tik 1 val. trukmės pasivaikščiojimas kiemelyje, nors Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažino, kad to paties reikalauja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės, su byrančiomis sienomis, duobėtomis grindimis ir prieigomis. Smarkiai palijus, kiemeliuose susidarydavo didelės balos, dėl to nebuvo galimybės ne tik pabėgioti, bet ir pasivaikščioti. Į pasivaikščiojimo kiemelį leisdavo suimtuosius iš 2 kamerų, juose būdavo po 6–8 asmenis, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti. Be to, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo suoliukų, todėl pareiškėjas, būdamas neįgalus, pavargęs stovėti ir vaikščioti, neturėdavo galimybės atsisėsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose buvo tamsu, neveikė ventiliacija, buvo drėgna, todėl rūdijo lovos ir kiti metaliniai daiktai, puvo čiužiniai ir antklodės, juose užsiveisdavo parazitai, dėl to parazitų sukandžiotos vietos niežtėjo ir pareiškėjas negalėdavo užmigti. Nurodė, kad jis yra neįgalus asmuo, todėl tualetas turėtų būti sėdimas arba bent jau turėtų būti rankena, kad būtų galima lengviau atsikelti. Pareiškėjas teigė, kad Areštinės viršininkui ir slaugytojai buvo žinoma, kad jis turi (duomenys neskelbtini) problemą, bet jie į tai nereagavo ir nesiėmė jokių veiksmų, kad jam būtų sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu.

Nurodė, kad jis yra neįgalus ir daugiau kaip pusę valandos negali išsėdėti, nes (duomenys neskelbtini), o 2018 m. lapkričio 21 d., 2019 m. kovo 12 d. ir 2019 m. balandžio 5 d. jis buvo konvojuojamas iš Areštinės į Utenos apylinkės teismą, kelionė trukdavo apie 1,5 val., jis turėdavo prašyti teismo atidėti posėdį dėl patiriamo nepakeliamo skausmo, o po teismo posėdžio vėl tekdavo kentėti 1,5 val., kol buvo konvojuojamas atgal į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, gyvenimo kokybė, jis negalėjo pailsėti, tapo dirglus, nervingas.

3. Atsikirsdamas į Utenos AVPK atsiliepimą, pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė melagingus faktus, nes jis nebuvo kalinamas kamerose Nr. 5 ir Nr. 7. Papildomai paaiškino, kad kamerose atsidaro tik maža orlaidė, o ne visas langas, ventiliacijos angos įrengtos kameros viduryje, trauka neveikė, sanitarinis mazgas įrengtas taip, kad, atidarius kameros duris ar esant kameroje, sanitarinis mazgas yra matomas, dėl to jis jautė diskomfortą, nes buvo stebimas kitų nuteistųjų, budėtojų, buvo sukandžiotas blakių. Pažymėjo, kad Utenos AVPK darbuotojai privalėjo būti susipažinę su jo asmens byloje esančiu neįgaliojo pažymėjimu.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Utenos AVPK pateikė duomenis, kokiose kamerose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, taip pat duomenis apie kamerų plotą, jose kalintų asmenų skaičių. Be to, atsakovo atstovas pateikė paaiškinimus apie pareiškėjo konvojavimo į Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus aplinkybes, duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerose, kamerų vėdinimo sistemą, pasivaikščiojimo kiemelius. Utenos AVPK nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pateikęs informacijos apie turimą neįgalumą Areštinės darbuotojams (bendruomenės slaugytojai). Atsakovo atstovas papildomus paaiškinimus pateikė 2020 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. 89-S-3757 „Dėl nutarties vykdymo“ (toliau – ir raštas „Dėl nutarties vykdymo“). Šiame rašte atsakovo atstovas paaiškino, kad dažniausiai 1–2 kamerų asmenys išvedami pasivaikščioti, nurodė baldų užimamą plotą kamerose, langų dydį. Atsakovo atstovas paaiškino, kad kamerų langai valomi nuolat, sulaikytiems asmenims pageidaujant, jiems išduodamos valymo priemonės, tačiau pareiškėjas nepateikė tokių prašymų. Nurodė, kad Areštinėje apšvietimas yra natūralus per langus, be to, įrengtas dirbtinis elektros apšvietimas, santykinė oro drėgmė kamerose atitiko higienos normos reikalavimus, ginčo laikotarpiu Areštinėje nebuvo atlikti remonto darbai, pasivaikščiojimo kiemelyje sienos yra plytų mūro, tinkuotos, grindys betoninės, lietaus nubėgimo sistema įrengta šalia pasivaikščiojimo kiemelio. Vertindamas skundo argumentus dėl prašomos priteisti neturtinės žalos, atsakovo atstovas teigė, kad, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio), valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjo nurodyti dvasiniai psichologiniai išgyvenimai nepagrįsti įrodymais.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, 210 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmetė kitą skundo dalį.

7. Teismas nustatė, kad Utenos AVPK areštinėje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2019 m. sausio 23 d. su pertraukomis 34 paras. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo suimtojo statusą.

8. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. balandžio 4 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Areštinių vidaus tvarkos taisyklės) 58 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas neįskaičiuojamas į bendrą gyvenamąjį plotą).

9. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių. Remiantis atsakovo atstovo atsiliepime, asmens paskirstymo į kameras išraše nurodytais duomenimis, buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas Utenos AVPK areštinėje (2018 m. liepos 31 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,27 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas, pareiškėjui teko 16,27 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. liepos 31 d. jis perkeltas į kamerą Nr. 3 ir joje kalintas iki 2018 m. rugpjūčio 10 d., šios kameros plotas 16,06 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su 1–3 asmenimis, todėl pareiškėjui teko nuo 4,02 kv. m iki 16,06 kv. m gyvenamojo ploto (pareiškėjui teko 4,02 kv. m gyvenamojo ploto 2018 m. rugpjūčio 1 d. nuo 14.05 val. iki 17.37 val., kai jis buvo laikytas su 3 asmenimis, nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. jam teko nuo 5,35 kv. m iki 16,06 kv. m gyvenamojo ploto); nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 15,79 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba kartu su 1 asmeniu pareiškėjui teko nuo 7,90 kv. m iki 15,79 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. spalio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 15,79 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas, pareiškėjui teko 15,79 kv. m gyvenamojo ploto; 2019 m. gruodžio 17 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 15,79 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su 1 asmeniu, pareiškėjui teko nuo 7,90 kv. m iki 15,79 kv. m gyvenamojo ploto; 2019 m. gruodžio 17 d. jis perkeltas į kamerą Nr. 3 ir joje kalintas iki 2018 m. gruodžio 21 d., kameros plotas 16,06 kv. m, šioje kamerose pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su 1–2 asmenimis, pareiškėjui teko nuo 5,35 kv. m iki 16,06 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. sausio 8 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 15,86 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su 1 asmeniu, pareiškėjui teko nuo 7,93 kv. m iki 15,86 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. sausio 18 d. kameroje Nr. 5, kurios plotas 16,14 kv. m gyvenamojo ploto, pareiškėjas buvo kalinamas vienas, pareiškėjui teko 16,14 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. sausio 18 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 2, joje laikytas iki 2019 m. sausio 23 d., šios kameros plotas 15,79 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su 1 asmeniu, todėl pareiškėjui teko nuo 7,90 kv. m iki 15,79 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitarinių mazgų užimamas plotas yra 1,01–1,02 kv. m, todėl teismas vadovavosi didesniu nurodytu sanitarinių mazgų užimamu plotu – 1,02 kv. m. Teismas, remdamasis Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punktu, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą 1,02 kv. m plotą.

10. Apibendrinęs nustatytus duomenis, teismas darė išvadą, kad 2018 m. rugpjūčio 1 d. nuo 14.05 val. iki 17.37 val. pareiškėjui Areštinės kameroje Nr. 3 teko 4,02 kv. m ploto, t. y. nurodytu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punkte nustatyta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Nagrinėjamu atveju kameros Nr. 3, kurioje pažeistas minimalaus ploto reikalavimas, plotas, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą buvo 16,06 kv. m, baldai užėmė 5,06 kv. m. ploto. Teismo vertinimu, nurodytoje kameroje baldai užėmė nemažą šios kameros ploto dalį.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Saugos ir eksploatavimo reikalavimai) 30 punktas (2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-31 redakcija), be kita ko, nustatė, kad, atsižvelgiant į vietų skaičių, prie kiekvienos lovos turi būti suolas arba taburetė, kameroje turi būti vienas stalas. Teisės normos nenustato stalo, suolo (taburetės) dydžio. Teismas sprendė, kad, pagal šias nuostatas, areštinės kameroje suolų arba taburečių turėjo būti tiek, kad jų skaičius atitiktų kameroje laikomų asmenų skaičių, o kameroje turėjo būti vienas stalas. Atsakovo atstovas atsiliepime ir rašte „Dėl nutarties vykdymo“ paaiškino, kad visose kamerose yra pastatytas stalas, du suoliukai, kamerose esančių stalų dydis yra 90 x 45 cm. Atsižvelgęs į kamerų Nr. 1-3, Nr. 5, Nr. 7, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, fotonuotraukas, teismas sprendė, kad kamerose Nr. 1–3 yra 1 stalas ir 3 suolai, kamerose Nr. 5, 7 – 1 stalas ir 2 suolai. Teismas vertino, kad šie duomenys patvirtino atsakovo atstovo nurodytą aplinkybę, jog kiekvienoje kameroje buvo stalas ir du suolai.

12. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad kamerose Nr. 1 ir Nr. 2 pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su 1 asmeniu, kameroje Nr. 3 – vienas arba su 1–3 asmenimis, todėl darė išvadą, kad valgymui prie stalo su kitais asmenimis pareiškėjui turėjo pakakti šiose kamerose esančių baldų – stalo ir 3 suolų. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas kamerose Nr. 5 ir Nr. 7 buvo kalinamas vienas, taigi valgymui prie stalo turėjo pakakti šiose kamerose esančių baldų – stalo ir 2 suolų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su baldų trūkumu, atmestini kaip nepagrįsti.

13. Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 30 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamentas (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) patikrino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimų laikymąsi Utenos AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte Nr. (9-12 14.5.8)PA-17831 užfiksavo, kad su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“ yra sudaryta dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, paskutinį kartą darbai vykdyti 2018 m. spalio 19 d., 2018 m. spalio 19 d. surašytas atliktų darbų aktas Nr. 10-19-002. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne – pažymėjo, kad Areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir, nustačius nariuotakojų ir (arba) graužikų buvimo pėdsakų, atliekamas jų naikinimas. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte bei kontrolės klausimyne pateikė išvadą, kad Areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Pagal 2018 m. spalio 19 d. atliktų darbų akto Nr. 10-19-002 duomenis, UAB „Utenos deratizacija“ 2018 m. spalio 19 d. Utenos AVPK patalpose atliko dezinsekcijos darbus – patalpas išpurškė profilaktiškai nuo blusų.

14. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nurodytais rašytiniais įrodymais, todėl jais grindė išvadą, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK tinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus ir Areštinėje skyrė reikiamą dėmesį kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Areštinės darbuotojus su skundais dėl kenkėjų buvimo, o atsakovo atstovas į tai nereagavo ir neiškvietė kenkėjus naikinančios UAB „Utenos deratizacija“. Nors pareiškėjo medicininės kortelės kopijoje yra medicinos darbuotojo užfiksuoti pareiškėjo nusiskundimai ginčo laikotarpiu, t. y. tai, kad pareiškėjas skundžiasi nemiga (2018 m. spalio 10 d., 2019 m. sausio 7 d. įrašas), įkandimais, niežuliu (2018 m. spalio 12 d. įrašas), blogu miegu (2019 m. sausio 21 d. įrašas), tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys neleido daryti išvados, kad pareiškėjas buvo sukandžiotas kenkėjo, kad pareiškėjui niežtėjo kūną būtent dėl kenkėjų įkandimo, miegas buvo sutrikdytas dėl kenkėjų. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus apie kenkėjų buvimą kamerose ir iš to kildinamus jo sveikatos sutrikimus.

15. Teismas taip pat nustatė, kad Areštinės kamerų langų grotavimas atitiko Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 37 punkto reikalavimus, kamerų langų dydis atitiko Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 35.1 punkto nuostatas. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė pagrindo abejoti Utenos AVPK atsiliepime, rašte, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodytais duomenimis, todėl sprendė, kad Areštinės patalpos buvo valomos darbuotojo, sulaikytiems asmenims buvo išduodamos valymo priemonės. Atsakovo atstovas rašte „Dėl nutarties vykdymo“ paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė prašymų išduoti jam valymo priemones. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kada jis prašė išduoti jam valymo priemones, tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nevalomų langų, netinkamo dydžio langų atmestini kaip nepagrįsti.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose buvo tamsu, teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime, rašte, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodytais duomenimis, todėl sprendė, kad Utenos AVPK Areštinės kamerose buvo užtikrinamas tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad kamerose buvo tamsu, ir juos atmetė.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kameros neremontuojamos mažiausiai 10 metų, jose sudėtos medinės grindys su išlindusiomis vinimis, kad vaikštant jomis buvo galima susižaloti kojas, teismas vertino, kad pateiktos kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukos nepatvirtino, jog šių kamerų grindys, sienos, lubos yra labai blogos būklės. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje įsteigta dezinfekuotojo pareigybė, kurią užimantis darbuotojas kasdien valo visas Areštinės patalpas drėgnu būdu, naudodamas plovimo ir dezinfekavimo priemones. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, ginčo laikotarpiu atlikęs patikrinimą Areštinėje, nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad Areštinės bendrojo naudojimo patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius yra švarūs, nėra akivaizdžiai matomų nešvarumų. Atsakovo atstovas nurodė, kad Areštinėje ginčo laikotarpiu nebuvo atlikti remonto darbai, nepateikė duomenų, kada šie darbai buvo atlikti. Teismo vertinimu, vien tas faktas, kad kamerose galimai nebuvo darytas remontas tam tikrą laiką, nesudarė pagrindo daryti išvadą, jog dėl to pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastos būklės ir nesuremontuotų kamerų, nesaugių kamerų grindų buvo nepagrįsti ir todėl atmestini.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerose buvusio pelėsio, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018), teismas sprendė, kad, pagal Higienos normos HN 134:2015 34 ir 35 punktus, už gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, konkrečiu atveju – ir pareiškėjas. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje kalintiems asmenims, t. y. ir pareiškėjui, buvo išduodamos valymo priemonės. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę palaikyti švarą kameroje. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ir pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.

19. Dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis pažeidimo, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, jog Areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, tupykla; nėra įrengtos durelės ar užuolaidėlės, uždengtos sanitarinio mazgo dalį, kamerose sanitarinio mazgo zonoje nėra įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Pagal byloje pateiktas kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukas teismas sprendė, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto neaukšta pertvara, viena jo pusė visiškai neatskirta (nėra pertvaros, durelių). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele yra laikomas atitinkančiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertintina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens nėra tinkamas privatumo užtikrinimo aspektu, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1859-822/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2136-525/2019, 2019 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1197-662/2019 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, kad sanitarinių mazgų įrengimas Utenos AVPK areštinės kamerose, kai sanitarinis mazgas atitvertas 125 cm aukščio pertvara, nėra įrengtos durelės, neužtikrino kalinamo asmens privatumo.

20. Pagal bylos duomenis, dalį ginčo laikotarpio, t. y. 25 paras, (2018 m. rugpjūčio 1–3 d., 6–10 d., 2018 m. spalio 8–12 d., 2018 m. gruodžio 17–21 d., 2019 m. sausio 7–8 d., 19–23 d.) pareiškėjas Areštinės kamerose buvo kalinamas ne vienas, o kartu su kitu asmeniu ar asmenimis. Atsižvelgęs į byloje nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas 25 paras Areštinės kamerose buvo kalinamas ne vienas, ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas darė išvadą, kad, pareiškėjui naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, jo privatumas buvo buvo pažeidžiamas 25 paras.

21. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad pareigūnai pro kameros duryse esantį langelį matydavo pareiškėją, besinaudojantį tualetu, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neaprašė konkrečių atvejų, kada jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, ir kurioje kameroje matė pareigūnai pro langelį, be to, pareiškėjas nenurodė, kad jis specialiai buvo stebimas sanitariniame mazge. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nebuvo gauta duomenų ar skundų apie tai, kad kamerose esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad galimai jie yra stebimi, kai jie naudojasi tualetu. Be to, iš kamerų Nr. 1–3, Nr. 5, Nr. 7 fotonuotraukų buvo matyti, kad kamerų durys yra ne prieš sanitarinį mazgą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo būti matomas sanitariniame mazge pro duryse esantį stebėjimo langelį. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas kaip nepagrįstus pripažino ir atmetė skundo teiginius, kad pareiškėjo privatumas buvo pažeistas dėl to, kad jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė pareigūnai.

22. Teismas pripažino, kad kamerose nesant tinkamai izoliuotų sanitarinio mazgo zonų, galėjo tvyroti nemalonūs kvapai, taip sukeliant pareiškėjui papildomus nepatogumus, ypač tais atvejais, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2020).

23. Dėl pareiškėjo neįgalumo nustatyta, kad, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendime nurodė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus išduotas neįgaliojo pažymėjimas (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2013 m. rugpjūčio 23 d., galiojo iki 2016 m. kovo 16 d., šis pažymėjimas patvirtino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. darbingumo lygis. Prie bylos pridėta neįgaliojo pažymėjimo kopija iš administracinės bylos Nr. I-1208-320/2016. Nors pateiktoje neįgaliojo pažymėjimo kopijoje nėra aiški pažymėjimo galiojimo pabaigos data (nurodyti metai yra neįskaitomi), pažymėjimo serija, numeris, galiojimo pradžios data, jame nurodytas darbingumo lygis atitiko administracinėse bylose Nr. A-2254-520/2017 ir Nr. I-1208-320/2016 nurodytus duomenis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pateiktoje neįgaliojo pažymėjimo kopijoje galiojimo pabaigos data turėtų būti 2016 m. kovo 16 d., todėl šio pažymėjimo galiojimas ginčo laikotarpiu buvo pasibaigęs.

24. Teismas vertino, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 16 d., t. y. nuo neįgaliojo pažymėjimo galiojimo pabaigos, iki ginčo laikotarpio negalėjo visiškai pasveikti. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. kovo 16 d. turėjo tik (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygį, ir į pareiškėjo nusiskundimus, ginčo laikotarpiu teiktus Areštinės medicinos darbuotojai, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo sveikatos problemų (duomenys neskelbtini).

25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Utenos AVPK areštinės kamerose, kuriose nėra įrengti sėdimi unitazai. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas turėjo žinoti apie pareiškėjui anksčiau nustatytą neįgalumą, nors neįgaliojo pažymėjimo galiojimas ginčo laikotarpiu ir buvo pasibaigęs, o Areštinės medicinos darbuotoja turėjo žinoti apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kuriuos kėlė (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovo atstovas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo imtis priemonių sudaryti pareiškėjui kalinimo sąlygas, atitinkančias jo sveikatos būklę, t. y. užtikrinti pareiškėjui teisę naudotis sėdimu unitazu, kadangi jam buvo sunku naudotis tupiamu klozetu.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2254-520/2017 konstatavo, kad teisminėje praktikoje yra pripažįstama, jog „nesėdimo tualeto“ įrengimas areštinėje neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia kalinamo asmens teises (žr. pvz., 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas yra neįgalus, sprendė, jog Utenos AVPK neveikė taip, kaip nustato teisės aktai, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

27. Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į nurodytą Lietuvos administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad, ginčo laikotarpiu pareiškėjui neužtikrinus galimybės naudotis sėdimu unitazu, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ir pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

28. Nagrinėjamo ginčo atveju teismas, nustatydamas, į kokios trukmės pasivaikščiojimą turėjo teisę pareiškėjas, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklėmis bei nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas pagal gydytojo išvadą turėjo teisę į du ne trumpesnius kaip vienos valandos pasivaikščiojimus per dieną. Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo teisę kasdien pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad Areštinėje laikomi asmenys buvo išvedami pasivaikščioti vieną valandą. Pareiškėjo asmens kortelės išrašo duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Areštinės pasivaikščiojimo kiemą buvo išvestas 2018 m. rugpjūčio 1 d. (18.31–19.30 val.), 2018 m. rugpjūčio 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 d., 2018 m. spalio 8, 9, 10, 11, 30, 31 d., 2018 m. lapkričio 1 d., 2018 m. gruodžio 17, 19, 20 d., 2019 m. sausio 18, 19, 20, 22 d., kai kuriomis iš šių dienų pasivaikščiojimas truko mažiau nei vieną valandą. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad per lietų areštantai nebuvo vedami pasivaikščioti, tačiau, pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, pasivaikščiojimo gali nebūti dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Be to, iš atsakovo atstovo paaiškinimų atsiliepime ir asmens kortelės išrašo teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atsisakė pasivaikščioti 2018 m. rugpjūčio 1 d. (9.47 val.), 2018 m. spalio 29 d., 2019 m. sausio 21 d. Remdamasis tuo, kas nurodyta, bei atsižvelgęs į tai, kad teisės normos nenustato reikalavimo atsakovo atstovui sudaryti galimybę pareiškėjui pasivaikščioti kasdien ilgiau nei vieną valandą, teismas spendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo atmestini.

29. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime ir rašte „Dėl nutarties vykdymo“ neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pasivaikščiojimo kiemelyje nėra suoliukų, rašte „Dėl nutarties vykdymo“ paaiškino, kad Areštinės pasivaikščiojimo kiemelyje sienos yra plytų mūro, tinkuotos, grindys betoninės, lietaus nubėgimo sistema įrengta šalia pasivaikščiojimo kiemelio. Tačiau Saugos ir eksploatavimo reikalavimų VI skyrius, reglamentuojantis pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, nenustatė reikalavimo pasivaikščiojimo kiemelyje įrengti suoliukus. Higienos normoje HN 134:2015 nebuvo įtvirtinta reikalavimų, taikomų policijos areštinės pasivaikščiojimo kiemui. Šio teisės akto 12 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Saugos ir eksploatavimo reikalavimų 40 punktas, be kita ko, nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengti vandens nutekėjimo latakai. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelio būklės ir neįrengto suoliuko jame. Be to, teismas, atsižvelgęs į kartu su pareiškėju kameroje laikytų asmenų skaičių, įvertinęs tai, kad kiemelyje kartu su pareiškėju ir asmenimis iš jo kameros būdavo ir asmenys iš kitos kameros, sprendė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad į pasivaikščiojimo kiemelyje, į jį išvedus suimtuosius iš dviejų kamerų, būdavo po 6–8 asmenis. Taigi atsakovo atstovas nesilaikė Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 40 punkto reikalavimo.

30. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenustatė pasivaikščiojimo kiemo ploto. Teismo vertinimu, pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo pernelyg perpildyti, todėl pareiškėjas turėjo galimybę pavaikščioti. Be to, pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pateikęs skundų dėl pasivaikščiojimų metu patiriamų nepatogumų. Medicininės kortelės duomenys nepatvirtino, kad būtent dėl pasivaikščiojimų pareiškėjui būtų kilę neigiamų padarinių, vertintinų kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje apibrėžta neturtinė žala. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl teisės į tinkamas sąlygas pasivaikščiojimo kiemelyje pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

31. Teismas nurodė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, ginčo laikotarpiu patikrinęs Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi Areštinėje, patikrinimo akte bei jo priede – kontrolės klausimyne pateikė išvadą, jog Areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė skundų dėl higienos normų neužtikrinimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl higienos normų pažeidimų Areštinėje yra deklaratyvus, nepagrįstas bylos duomenimis, todėl atmestinas.

32. Dėl pareiškėjo teiginių, kai jis, turintis sveikatos problemų dėl (duomenys neskelbtini), buvo konvojuojamas iš Utenos AVPK areštinės į Utenos apylinkės teismą ir į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d. nebuvo pristatytas į Areštinę, kitos pareiškėjo nurodytos dienos (2019 m. kovo 12 d., 2019 m. balandžio 5 d.) nepatenka į ginčo laikotarpį. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas iš Areštinės į Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus ir atgal į Areštinę 2018 m. rugpjūčio 1 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. gruodžio 18 d., 2019 m. sausio 8 d., 2019 m. sausio 22 d., 2019 m. sausio 23 d., t. y. kitomis dienomis, nei skunde nurodė pareiškėjas.

Teismas vertino, kad pareiškėjas galimai netiksliai nurodė datas, kada buvo konvojuojamas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo konvojavimas minėtomis dienomis (2018 m. rugpjūčio 1 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. gruodžio 18 d., 2019 m. sausio 8 d., 2019 m. sausio 22 d., 2019 m. sausio 23 d.) iš Areštinės į teismą ir atgal trukdavo apie 15–25 min. Atsakovo atstovo atsiliepime, asmens kortelės išraše esantys duomenys teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo išvestas (konvojuotas) į teismą 15.55 val., grąžintas atgal į Areštinę 17.36 val., t. y. išvykimas į teismą, buvimas jame ir parvykimas atgal į Areštinę truko 1.41 val.; 2018 m. spalio 30 d. konvojuotas 13.56 val., grąžintas 14.57 val., t. y. išvykimas truko 1.01 val.; 2018 m. gruodžio 18 d. konvojuotas 14.32 val., grąžintas 15.17 val., t. y. išvykimas į teismą truko 45 min.; 2019 m. sausio 8 d. konvojuotas 8.50 val., grąžintas 12.26 val., t. y. išvykimas truko 3.36 val.; 2019 m. sausio 8 d. konvojuotas 13.24 val., grąžintas 14.35 val., t. y. išvykimas truko 1.11 val.; 2019 m. sausio 22 d. konvojuotas 13.17 val., grąžintas 13.43 val., t. y. išvykimas truko 26 min.; 2019 m. sausio 23 d. konvojuotas 11.27 val., grąžintas 12.21 val., t. y. išvykimas truko 54 min.

Teismas įvertinęs nustatytą išvykimų trukmę, neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytais duomenimis, kad konvojavimas trukdavo apie 15–25 min., ir darė išvadą, kad šie duomenys paneigė pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog kelionė iš Areštinės į Utenos teismą trukdavo apie pusantros valandos. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas skunde patvirtino, jog jis gali išsėdėti pusę valandos, o konvojavimas trukdavo apie 15–25 min., teismas sprendė, kad konvojavimas iš Areštinės į teismą pareiškėjui negalėjo sukelti nepatogumų.

Teismas taip pat įvertino, kad nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad Utenos AVPK atliko neteisėtus veiksmus konvojuojant pareiškėją į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

33. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vieną parą buvo kalinamas Areštinės kameroje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą (2018 m. rugpjūčio 1 d. nuo 14.05 val. iki 17.37 val. jam teko 4,02 kv. m ploto (trūko 0,98 kv. m ploto)), 25 paras pareiškėjas buvo kalinamas Areštinės kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, 34 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti sėdimu unitazu. Teismas vertino, jog nustatytos kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, ir sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

34. Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nepateikė skundų ir prašymų žodžiu ir (ar) raštu. Byloje nenustatyta, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

35. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, jog 210 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra adekvati pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 36. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti apeliacinį skundą.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad būtų neteisinga priteisti jam neturtinę žalą, kuri yra mažesnė už Europos Žmogaus Teisių Teismo priteisiamą sumą, motyvuojant tuo, kad Lietuvoje minimalios mėnesinės algos dydis yra žemas. Toks argumentas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės, bet ir asmenų, gaunančių mažesnes pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą, tai nedera su Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsniu.

38. Pareiškėjas nurodo, kad jo netenkina priteista suma. Pažymi, kad yra aiškūs įrodymai, kad pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis, kankinančiomis, žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas prašo priteisti iš Utenos AVPK jo patirtą realią 5 000 Eur neturtinės žalos sumą.

39. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

40. Utenos AVPK nurodo, jog byloje nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo nurodyti dvasiniai, psichologiniai išgyvenimai nepagrįsti jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl laikytini nepagrįstais. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra išsamus, išnagrinėta kiekviena skundo dalis, netgi nustatyta pareiškėjo pridėto Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus neįgaliojo pažymėjimo (duomenys neskelbtini) galiojimo data (kadangi pateiktoje kopijoje nesimatė galiojimo laikas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje atskirais laikotarpiais nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2019 m. sausio 23 d. (iš viso 34 paras).

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistu neturtinės žalos dydžiu (210 Eur).

44. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vieną parą buvo kalinamas Utenos AVPK areštinės kameroje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, dėl to 2018 m. rugpjūčio 1 d. nuo 14.05 val. iki 17.37 val. jam teko 4,02 kv. m ploto (trūko 0,98 kv. m ploto); 25 paras pareiškėjas buvo kalinamas Utenos AVPK areštinės kamerose, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu; 34 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė naudotis sėdimu unitazu. Teismas vertino, jog nustatytos kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, ir sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (dėl pareigūnų stebėjimo besinaudojant sanitariniu mazgu, patalpų įrengimo, apstatymo ir vėdinimo, kenkėjų, kiemelių įrengimo, pasivaikščiojimo trukmės, konvojavimo, higienos normų reikalavimų nesilaikymo).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nepateikti jokie bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįsti argumentai, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

46. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį, pareiškėjas įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

47. Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymuose nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko, teisingumo principo.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjo teisė į teisės akte nustatyto minimalaus ploto reikalavimą buvo pažeista trumpą laiko tarpą – 2018 m. rugpjūčio 1 d. nuo 14.05 val. iki 17.37 val., pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 25 paras (ilgiausiai nepertraukiamai 5 paras), pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė naudotis sėdimu unitazu 34 paras (ilgiausiai nepertraukiamai 11 parų), pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui teko 4,02 kv. m ploto, minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas žymiai (trūko 0,98 kv. m ploto), kameros ploto dalį (5,06 kv.

m) užėmė baldai, byloje nėra duomenų apie tai, jog dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu ar dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjui sutriko sveikata, kad jis dėl to būtų kreipęsis į areštinėje dirbantį medicinos specialistą ir prašęs jo pagalbos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip jo laikymas neužtikrinant galimybės naudotis sėdimu unitazu, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ar minimalaus ploto trūkumas sąlygojo jo sveikatos sutrikimus.

Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

49. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 210 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

50. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė