2015-10-28 Nr. AB-20888-3-63-3-01539-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-134-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01539-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2934-143/2015 pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. prašymą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. S. su prašymu (b. l. 2), kurį patikslino (b. l. 58, 69, 84), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. AP-477 „Dėl B. S. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-477) 2.1 punkto dalį, kuria nurodyta jam mokėtina kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 63,06 kalendorines dienas (už 2011 m. spalio 21 d.–2013 m. lapkričio 25 d. darbo laikotarpį), ir 2014 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. AP-142 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. AP-477 „Dėl B. S. atleidimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-142) dalį, kuria nurodyta jam mokėtina kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 67,02 kalendorines dienas, bei įpareigoti išmokėti nesumokėtą 340,13 Eur (1 174,41 Lt) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinį darbo užmokestį 530,03 Eur (1 830,10 Lt) už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 90–98) iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą: priteisė pareiškėjui iš atsakovo 161 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. vasario 13 d.; nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą dėl Įsakymo Nr. AP-477 2.1 punkto pakeitimo; atmetė pareiškėjo prašymo dalį dėl Įsakymo Nr. AP-142 1 punkto pakeitimo ir 340,13 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nesumokėto darbo užmokesčio bei vidutinio darbo užmokesčio 530,03 Eur (1 830,10 Lt) už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo.

Nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102–104), prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą, išskyrus jo dalį priteisti 161 Eur iš atsakovo už uždelsimo laiką nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. vasario 13 d., ir įpareigoti atsakovą, pakeičiant Įsakymo Nr. AP-477 2.1 punktą, priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas – 340,13 Eur bei neišmokėtą išmoką – 340,13 Eur už uždelsimo laiką, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2934-143/2015 (b. l. 114–123) jį atmetė, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra pareiškėjo reikalavimų dėl jo atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų dieną (2013m. lapkričio 25 d.), jo teigimu, atsakovo jam nesumokėto 340,13 Eur (1 174,41 Lt) dydžio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio 530,03 Eur (1 830,10 Lt) už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo pagrįstumo klausimas. Pažymėjo, jog pareiškėjo atleidimas iš užimamų pareigų atsakovo buvo įvykdytas ir įformintas pareiškėjo šioje administracinėje byloje iš dalies skundžiamu 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. AP-477. Nurodė, jog minėti pareiškėjo reikalavimai su atsakovo direktoriaus 2014 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. AP-142 (kuriuo iš dalies buvo pakeistas Įsakymas Nr. AP-477), siejami dėl, pareiškėjo teigimu, jame pateiktos nuorodos, kad jam mokėtina kompensacija už 67,02 (o ne už 63,06, kaip buvo nurodyta pirmame įsakyme) kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, nepagrįstumo ta prasme, kad jo nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų kiekis buvo nustatytas neteisingai (pareiškėjo manymu, jo nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų kiekis yra 73,74 kalendorinės dienos).

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog 2013 m. lapkričio 22 d. Įsakymas Nr. AP-477 pareiškėjo buvo apskųstas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą; šį Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1507/2014 paliko nepakeistą, taigi minėtas teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju tai, be kita ko, reiškia, kad Įsakymas Nr. AP-477 laikytinas teismo patikrintu ir pripažintu pagrįstu, t. y. visi šiuo įsakymu išspręsti klausimai, tarp jų ir klausimas dėl pareiškėjui priklausiusios kompensacijos už 63,06 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, laikytini išspręsti teisingai. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad iš esmės tapatūs argumentai dėl Įsakymo Nr. AP-477 reikšmės, teismui sprendžiant šio įsakymo pakeitimo klausimus kitoje administracinėje byloje, yra nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS261-1305/2014, kurioje buvo galutinai išspręstas pareiškėjo kitoje administracinėje byloje iškeltas ir šiai administracinei bylai taip pat aktualus klausimas dėl aptariamo Įsakymo Nr. AP-477 2 punkto (nuorodos į pareiškėjo nepanaudotų kasmetinių atostogų kalendorinių dienų skaičių) pakeitimo.

Pasisakydamas dėl iš dalies skundžiamo atsakovo direktoriaus 2014 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. AP-142, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad šis įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, numatančia savivaldybės administracijos direktoriaus teisę pakeisti savo priimtus teisės aktus. Šiuo įsakymu Įsakymas Nr. AP-477 buvo pakeistas, nurodant, kad pareiškėjo nepanaudotų kasmetinių atostogų kalendorinių dienų kiekis yra ne 63,06 (kaip buvo nurodyta Įsakyme Nr. AP-477), o 67,02 dienos, t. y. padidino tokių dienų skaičių dar 3,96 dienomis. Dėl paminėtų priežasčių nekvestionuodamas Įsakymo Nr. AP-477, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darė išvadą, kad procesine prasme nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas dėl paminėto pareiškėjo nepanaudotų kasmetinių atostogų kalendorinių dienų skaičiaus padidėjimo (nuo 63,06 iki 67,02), neišvengiamai turėjo patikrinti atsakovo atlikto paminėtų kalendorinių dienų apskaičiavimo ir pareiškėjui mokėtinos už šias dienas piniginės kompensacijos dydžio apskaičiavimo teisingumą ir, tai padarius, išspręsti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –ir DK) 141 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo susiklosčiusioje situacijoje klausimą.

Patikrinusi bylą aptartais apimtimi ir aspektais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išsamiai nurodytais argumentais, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir teisingai pritaikė byloje taikytinas materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir, nustačiusi, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra bei nenustačiusi kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

III. 2015 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniam teisme buvo gautas pareiškėjo elektroninių ryšių priemonėmis pateiktas dokumentas, kuriuo pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2014 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. AP-142, papildant jį priteistu pareiškėjui neišmokėtu darbo užmokesčiu ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – 340,13 Eur bei kasmėnesine išmoka – 340,13 Eur už uždelsimo laiką, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjo teigimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta padarius esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, o tai lėmė neteisėto procesinio dokumento priėmimą. Prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1) Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta esminė bylos aplinkybė, atitinkanti materialinės ir procesinės teisės reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo priimto 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties motyvuojamosiose dalyse buvo remiamasi administracinėje byloje Nr. I-476-376/2015 įsiteisėjusiu sprendimu, kuriuo Įsakymas Nr. AP-477 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Laikyta, kad teisingai išspręsti visi su minėtu įsakymu susiję klausimai, tarp jų ir klausimas dėl pareiškėjui priklaususios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, tačiau minėtas teisėtas ir pagrįstas įsakymas vėliau buvo pakeistas, nurodant, kad pareiškėjo nepanaudotų kasmetinių kalendorinių dienų kiekis yra ne 63,06, o 67,02 dienos. Pareiškėjo manymu, šio vėlesnio atsakovo veiksmo – Įsakymo Nr. AP-142 – teisėtumo, nepanaudotų kasmetinių atostogų kalendorinių dienų skaičiaus ir už jas mokamos kompensacijos dydžio paskaičiavimo teisingumo abiejų instancijų teismai netikrino, nors išmokų paskaičiavimo teisingumas yra šios bylos esmė.

2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutartyje nurodydamas, jog pareiškėjas reikalauja sumokėti jam nesumokėtą 340,13 Eur dydžio darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinį darbo užmokestį 530,03 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, klaidingai vertino apeliacinio skundo reikalavimą. Paaiškina, jog iš tikrųjų pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo teismo priteisti iš atsakovo už uždelsimo laiką ne vidutinį darbo užmokestį 530,03 Eur, o tik atleidimo dieną nesumokėtos sumos dydžio užmokestį – 340,13 Eur. Pažymi, jog šiuo klausimu egzistuoja dvejopa Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

3) Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje akcentuojama, kad administracinio ginčo esmė yra pareiškėjo reikalaujamos išmokos dydis, bet teisės aktais ir skaičiavimais pagrįsti keturi apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teismo nebuvo nagrinėti. Paaiškina, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į DK 226 straipsnio nuostatą, draudžiančią daryti išskaitas iš išeitinės išmokos, kompensacinių ir kitų išmokų, taip pat į atleidimo šalių susitarimu nuostatas. 2015 m. kovo 25 d. prašyme, kuris buvo pateiktas pirmos instancijos teismui, pateikta privaloma atleidimo dieną išmokėti galutinė išmoka susideda iš 4 atskirų, susijusių su vidutiniu darbo užmokesčiu dėmenų, kurie paskaičiuoti pagal vidutinį darbo užmokestį, atskaičius visus privalomus mokesčius. Prašyme ir apeliaciniame skunde pateiktas reikalaujamos išmokos dydis yra tik skirtumas tarp atleidimo dieną privalomos gauti išmokos 2 831,72 Eur (9 777,35 Lt) ir gautos išmokos. Atsakovas patvirtino, kad darbo užmokesčio, dviejų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo paskaičiuoti pagal atlyginimų skaičiavimo programą, taikant vieną neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tačiau, pareiškėjo teigimu, tai yra dvigubas tų pačių išmokų apmokestinimas, neteisėtas tiek pagal DK 226 straipsnį, tiek pagal atleidimą šalių susitarimu, kuriame buvo sutarta dėl atskirų kompensacijų, atskirų dviejų vidutinių darbo užmokesčių ir t. t. Pažymi, jog atsakovas atsiliepime ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nepateikė ginčijamos atleidimo dieną išmokėtos sumos 2 427,19 Eur pagrindimo, t.y. iš kokių ir kokio dydžio dėmenų ji susideda, nors pareiškėjas to reikalavo, o teismas į tai neatsižvelgė. Mano, jog pirmos instancijos teismas procesine prasme pareiškėjo pateikto suminio skaičiavimo teisingumo netikrino kaip ir apeliacinės instancijos teismas, nors tai ir buvo administracinio ginčo esmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo B. S. pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2934-143/2015 pagrįstumas.

Vertindama pareiškėjo pateiktą prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2934-143/2015 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.

Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) įtvirtintu pagrindu.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiama akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir pan.).

Teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą ir bylos medžiaga, nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė argumentus, kuriais remdamasis nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2934-143/2015, tačiau nenurodė su kokių konkrečių materialinių teisės normų pažeidimu sieja minėto teismo procesinio dokumento neteisėtumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas tinkamai nepagrindė būtinybės atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. nenurodė, koks konkretus, akivaizdus ir esminis materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Todėl darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį numatytų proceso administracinėje byloje atnaujinimo pagrindų pareiškėjas nenurodė.

Išanalizavusi pareiškėjo prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, prašyme nurodomais argumentais dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties, iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, t. y. pareiškėjas mano, kad teismas nenustatė esminės bylos aplinkybės, jog ginčijama Įsakymo Nr. AP-477 dalis (2.1 punktas) buvo pakeistas Įsakymu Nr. AP-142, netinkamai įvertino pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą reikalavimą dėl jam priteistinų sumų, neįvertino visų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų. Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti faktines bylos aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė – jo prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytų (nenurodytų) materialinės teisės normų pažeidimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą iš esmės yra laikytinas siekiu revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Pareiškėjo nurodomi argumentai patvirtina, kad jis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. S. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2934-143/2015 pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. prašymą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė