2018-10-03 Nr. AB-17197-3-61-3-02191-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2750-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02191-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–13).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, didžiąją dalį kameros ploto užima baldai. Nebuvo galimybės pasinaudoti socialinėmis reabilitacijos programomis. Nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtukais siekiant iškviesti pareigūnus. Pasivaikščioti buvo vedamas tik vienai valandai, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų, juose yra šiukšlių, sulaužyti suoliukai. Pasivaikščiojimo kiemelių stoguose yra asbesto, taip pat jo yra sienose, kanalizacijoje. Nuo šiukšlių konteinerių sklido nemalonus kvapas. Kamerose drėgna, nėra ventiliacijos, čiužiniai pūva, rūdija metalinės lovos, dėl ant langų esančių grotų nepatenka natūrali šviesa. Kamerose nuolat dega dirbtinis apšvietimas, dėl to skauda akis. Tinkama temperatūra nėra užtikrinama, kameros neremontuojamos, lubos ir sienos turi pelėsio, buvo drėgnos, dažai nusilupę. Pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, buvo neišduodamas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatiniai drabužiai buvo skalbiami tik jei pareiškėjas turėjo skalbimo maišą. Tualetinio popieriaus buvo išduodama nepakankamai. Kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų spintelės. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose dažnai nebūna karšto vandens, veisiasi tarakonai. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, buvo nekaloringas ir neskanus. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė skundą atmesti (b. l. 17–32).

4. Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2015 m. gruodžio 29 d. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, bet suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, pro langus. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius.

Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarkos aprašo normomis nuteistiesiems (suimtiesiems) vyrams išduodamas tualetinis muilas (100 g – 1 mėnesiui), tualetinis popierius (3 rulonai – 1 mėnesiui), skalbiamieji milteliai (400 g – 3 mėnesiams), dantų šepetėlis (1 vnt. – 1 mėnesiui), dantų pasta (75 ml – 2 mėnesiams), skutimosi peiliukai (4 vnt.

– 3 mėnesiams). Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pažymėjo, kad buitinių atliekų konteinerių eksploatavimas yra tinkamas, konteineriai yra sandarūs, su dangčiais. Nurodę, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakyme Nr. V-82, 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrinamas maitinimas atitinkantis jų fiziologines normas. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą.

Prašė iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 3,42 Eur.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 270 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė. Lukiškių TI-K prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 105–113).

6. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas prašė priteisti jam žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko tik 2015 m. gruodžio 29 d., todėl nagrinėjamu atveju buvo vertinamas pareiškėjo laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. gegužės 17 d.

7. Teismas nustatė, kad iš viso pareiškėjas 27 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus gyvenamojo ploto. Kitais laikotarpiais minimalus gyvenamasis plotas atitiko nustatytus reikalavimus.

8. Dėl pareiškėjo teiginio, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, teismas pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 punkte nenumatyta, kad į turintį tekti minimalų 3,6 kv. m plotą turi būti neįskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Teisėjų kolegijos nuomone, šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme.

9. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su socialinių programų įgyvendinimu, teismas pažymėjo, kad norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose Lukiškių TI-K užimtumo programose. Taigi, pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo aspektu nebuvo.

10. Dėl signalizacijos mygtukų teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K yra įrengti pavojaus signalizacijos mygtukai, tačiau dažnai patys suimtieji juos sugadina. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neveikimas jam sukėlė neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo atžvilgiu kilusias pavojingas situacijas, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K būtų vertusios jį pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Todėl daryta išvada, kad signalizacijos mygtukų neveikimas nesukėlė pagrindo pareiškėjo atžvilgiu neturtinei žalai atsirasti.

11. Dėl pasivaikščiojimo teismas nurodė, kad remiantis teisės aktų nuostatomis nuteistiesiems privalo būti suteiktas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidęs šią nurodytą pareigą, be to, pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikiama 1 val. pasivaikščioti kiemelyje. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pažymėta, kad atliekant patikrinimus, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentas, susijęs su kiemelių neatitikimu higienos normų reikalavimams, atmestas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo argumentais, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginį patvirtinančių duomenų. Skunde nurodoma, kad prie gyvenamųjų kamerų langų stovėjo šiukšlių konteineriai, todėl nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą. Atsakovo atstovas nurodė, kad konteineriai yra sandarūs, su dangčiais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimus, pažeidimų susijusių su konteinerių eksploatavimu nenustatė. Byloje pateikta nuotrauka patvirtino, kad konteinerių eksploatavimas tinkamas, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu nepagrįsti.

12. Teismas iš pateiktų duomenų (Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų) nustatė, kad tam tikri Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), pažeidimai buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei nedelsiant pašalinami. Kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad Lukiškių TI-K nereagavo į prašymus kamerose išmatuoti oro temperatūrą. Teismas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K, įrengdamas grotas ant langų, vykdė taisyklių reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad buvo padarytas pažeidimas.

13. Teismas nurodė, jog byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

14. Neturtinė žala buvo kildinama ir dėl to, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. Teismas, atsižvelgęs į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą pažeidimu.

15. Nors pareiškėjas nurodė, kad duodamo tualetinio popieriaus neužtekdavo, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintose normose buvo nustatyta, kad vyrams yra išduodami 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Teismui šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareigą išduoti pareiškėjui tinkamą kiekį tualetinio popieriaus.

16. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su naudojimusi dušu, teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad dėl atliekamų remonto darbų pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, nustatė, kad II-ojo korpuso 19 posto dušinėje esanti pertvara iš medžio drožlių buvo pažeista (galimai grybelio). Kiti pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai nustatyti nebuvo.

17. Dėl maisto teismas atsižvelgė į SVĮ 44 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintas maitinimo normas, teisingumo ministro 2002 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintus skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekius ir paros maitinimo išlaidų normas, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas maitinimo organizavimo taisykles. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Atsakovo atstovas nurodė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. Cheminių tyrimų protokolo duomenys patvirtina, kad maisto davinio norma atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas pareiškėjo argumentą dėl maisto kokybės neatitikimo reikalavimams atmetė.

18. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui išduodama visa reikiama patalynė. Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atveju nekonstatuoti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu HN 134:2015 42 punkto pažeidimo nenustatė. Teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, o viršutinių drabužių skalbimo paslaugos yra mokamos, tačiau, neturint sąskaitoje lėšų, galima teikti prašymą dėl šios paslaugos nemokamo suteikimo. Todėl nebuvo pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K padarė pažeidimą.

19. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 27 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sprendė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 270 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

20. Teismas pažymėjo, kad Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Atlyginimo tvarka), kurias rėmėsi atsakovo atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą, bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Atsakovo įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria rėmėsi atsakovas, šiuo atveju netaikytina. Teismas darė išvadą, jog atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestas.

III. 21. Pareiškėjas J. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo kitos sudėties teismui arba tenkinti skundą.

22. Pareiškėjas teigia, kad jis skunde kėlė ginčą ne dėl jo sąlygų atitikimo Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytam minimaliam gyvenamajam plotui, o dėl Konstitucijos 21 straipsnyje, Konvencijos 3 straipsnyje, Konvencijoje prieš kankinimą, Pilietinių teisių pakto 7 straipsnyje ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimo. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeistos kalint jį kankinimui prilygstančiose sąlygose, nesuteikiant jam priklausančio priimtino (5 kv. m) kameros ploto. Pareiškėjas pažymi, kad plotą mažino sanitarinis mazgas, pertekliniai gultai. Todėl visą laiką, t. y. 141 dieną jis buvo kamerose, kuriose asmeniui teko ženkliai mažiau nei 3 kv. m.

23. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeistos, nes, nepaisant rekomendacijų ir teisės aktų reikalavimų, kamerose jis buvo užrakintas po 23 valandas per parą, o joks užimtumas už kameros ribų jam nebuvo organizuojamas.

24. Pareiškėjo teigimu, galimybės išsikviesti pareigūnus nebuvimas, esant žiauriai perpildytoms kameroms ir kitiems pažeidimams, kurių visuma (nežmoniškos kalinimo sąlygos) iššaukia padidėjusį kalinamų asmenų agresyvumą, buvo pakankamu pagrindu sukelti nesaugumo jausmą, kas, įvertinant ilgą kalinimo tokiose sąlygose trukmę, padarė jam neturtinę žalą.

25. Pareiškėjas, apžvelgęs Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, teigia, kad dėl pasivaikščiojimo trukmės asmenims, kurie dar nėra pripažinti kaltais, Lukiškių TI-K yra nustatytos daug sunkesnės kalinimo sąlygos nei tos, kurios bus taikomos, jei kalinamas asmuo bus pripažintas kaltu. Tokiu būdu Lukiškių TI-K suimti asmenys yra diskriminuojami nuteistųjų atžvilgiu, o nuteistųjų sąlygos yra neteisėtai pablogintos suteikiant neteisėtai sutrumpintus pasivaikščiojimus.

26. Pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpusų pasivaikščiojimo kiemeliuose ir sienų konstrukcijose bei kituose pastatuose yra naudojamas šiferis (asbestocementas).

27. Pareiškėjo manymu, tai, kad higienos normų pažeidimų Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, nėra aplinkybe, paneigiančia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl higienos normų pažeidimų. Pareiškėjo teigimu, kamerų viduje įrengtos langų grotos yra perteklinės ir nenumatytos teisės aktuose.

28. Pareiškėjas teigia, jog tai, kad suinteresuotos atsakovo institucijos graužikų ar buitinių parazitų buvimo fakto neužfiksavo, nereiškia, kad pažeidimo nebuvo.

29. Pareiškėjas nurodo, jog buvo žeminamas jo orumas išduodant tik 1 ritinėlį tualetinio popieriaus.

30. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija privalėjo sudaryti jam sąlygas praustis duše šiltu vandeniu du kartus per savaitę.

31. Pareiškėjas mano, kad Lukiškių TI-K vykdė nusikalstamus norminius aktus dėl maitinimo ir jį diskriminavo bei kankino alkiu.

32. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K čiužinio ir paklodės užvalkalų niekada neturėjo, todėl negalėjo jų ir išduoti. Antras pagalvės užvalkalas taip pat niekada nebuvo išduotas.

33. Pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K turi pareigą turėti įkalinimo įstaigoje veikiančią skalbyklą ir pareigą teikti kalinamiems asmenims nemokamas drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugas.

34. Pareiškėjui priteistą 270 Eur sumą jis laiko pasityčiojimu ir diskriminavimu.

35. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 130–133), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

36. Atsakovas mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjui J. D., padarytos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.

38. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad 27 paras pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinto 270 Eur suma, kurią priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

40. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartodamas pirminiame skunde nurodytas aplinkybes.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

42. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

43. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tik abstrakčius teiginius, jog, jo manymu, atsakovo į bylą pateikti įrodymai nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K, taip pat pateikia konkrečiais argumentais nepagrįstą nuomonę, kad teisės aktai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra neteisėti ir jais teismas neturėjo vadovautis. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė ir jokių pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių.

44. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

45. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

46. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

47. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra ilgas – pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo be pertraukų nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., t. y. 507 dienas. Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo privatumą juo naudojantis. Taip pat pažymėtina, kad tomis dienomis, kai buvo pažeidžiama minimalaus gyvenamojo ploto norma, pareiškėjui kameroje tekdavo tik 2,7 kv. m ploto.

48. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 770 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

49. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas 14 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 770 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 770 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius