2013-09-25 Nr. AB-5708-3-61-3-00737-2009-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P438-92/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00737-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą atsakovui K. B. , tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, dėl neteisėtai gautos paramos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo K. B. : 1) neteisėtai jo gautą ir negrąžintą paramą – 3 614,73 Lt; 2) 126,12 Lt palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2009 m. kovo 18 d. (įskaitytinai); 3) vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 13-14 punktais, palūkanas, kurių dydis kiekvienam ketvirčiui nustatomas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu, skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos, nuo 3 614,73 Lt neteisėtai gautos ir negrąžintos paramos sumos.

Atsakovas Kalikstas B. prašė atmesti Agentūros skundą.

Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodė, kad jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymas dėl 3 614,73 Lt paramos sugrąžinimo, ir pareiškėjo prašymą šioje dalyje patenkino – priteisė Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos iš atsakovo K. B. 3 614,73 Lt, o bylos dalį pagal pareiškėjo reikalavimus dėl palūkanų priteisimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos reikalavimus dėl palūkanų priteisimo, pareiškėjas patikslino savo reikalavimus: prašė priteisti iš atsakovo K. B. 906,95 Lt palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 12 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra palūkanas skaičiuoja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintomis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklėmis (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės), kurių tikslas yra nustatyti grąžintinų Europos Sąjungos žemės ūkio fondų ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, registravimo, grąžinimo, nurašymo ir apskaitos tvarką.

Skundo padavimo dieną (t. y. 2009 m. gegužės 18 d.) galiojusios Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių redakcijos 13 punkte buvo nustatyta, kad: „Palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas dydis nustatomas žemės ūkio ministro įsakymu kiekvieną ketvirtį, jeigu ES teisės aktai nenustato kitaip. Palūkanų dydis nustatomas taip: praėjusio kalendorinio ketvirčio Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių, išleistų litais aukciono būdu, metinės palūkanų normos svertinis vidurkis didinamas 10 procentinių punktų“.

Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 14 punkte buvo numatyta, kad palūkanos skolininkui pradedamos skaičiuoti nuo kalendorinės dienos, kuri eina po grąžintinų lėšų grąžinimo termino, nurodyto šių Taisyklių 9 punkte minėtame laiške skolininkui, pabaigos ir skaičiuojamos iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos, jeigu ES teisės aktai nenustato kitaip. Agentūra, vadovaudamasi skundo padavimo dieną galiojusia Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių redakcija ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. gruodžio 9 d.

įsakymu Nr. 3D-682 „Dėl palūkanų dydžio nustatymo 2009 metų pirmajam ketvirčiui už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones“ ir 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 3D-147 „Dėl palūkanų dydžio nustatymo 2009 metų antrajam ketvirčiui už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones“, prašė teismo priteisti iš atsakovo 3 614,73 Lt dydžio gautą ir negrąžintą paramos sumą, 126,12 Lt palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. (pirmos palūkanų skaičiavimo dienos po Agentūros atliktų išskaičiavimų, kurių metu buvo įskaitytos iki 2009 m. kovo 4 d. apskaičiuotos palūkanos) iki 2009 m. gegužės 18 d. (įskaitytinai) (t. y. skundo padavimo teismui dienos).

Atsižvelgiant į tai, kad palūkanų dydis kiekvieną ketvirtį keitėsi ir nebuvo galima skunde nurodyti konkretaus jų dydžio, Agentūra prašė teismo vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 13-14 punktais priteisti palūkanas, kurių dydis kiekvienam ketvirčiui nustatomas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu, skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos. Agentūra palūkanas skaičiavo vadovaudamasi šiais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymais: 2009 m. gegužės 15 d.

įsakymu Nr. 3D-349, 2009 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-624, 2009 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 3D-894, 2010 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 3D-139. Tačiau nuo 2010 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad metinis palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas dydis yra 5 procentai, jeigu Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Šiuo metu galiojančioje Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 14.1 punkto redakcijoje nustatyta, kad palūkanos skolininkui pradedamos skaičiuoti nuo kalendorinės dienos, kuri eina po grąžintinų lėšų grąžinimo termino (jeigu ES teisės aktai nenumato kitaip), nurodyto šių taisyklių 10 punkte, pabaigos ir skaičiuojamos nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi priteistą 3 614,73 Lt grąžintinų lėšų sumą atsakovas K. B. sumokėjo Agentūrai 2011 m. balandžio 13 d. Todėl palūkanas nuo 3 614,73 Lt sumos Agentūra skaičiavo iki 2011 m. balandžio 12 d., t. y. iki skolos sumokėjimo dienos. Agentūra, vadovaudamasi minėtais teisės aktais, už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. (įskaitytinai) apskaičiavo 906,95 Lt palūkanų. Aplinkybių, kurių pagrindu atsakovas galėtų būti atleistas nuo palūkanų mokėjimo, nagrinėjamu atveju nėra, todėl minėtos palūkanos priteistinos iš atsakovo.

Atsakovas K. B. atsiliepimu į pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos patikslintą skundą prašė atmesti atsakovo patikslintą skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad jis 2006 m. birželio 2 d. paraišką Agentūrai pateikė laikydamasis visų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Atsakovas buvo pripažintas tinkamu paramos gavėju, atitinkančiu visus reikalavimus paramai gauti, įvykdė visus prisiimtus įsipareigojimus, negrįžtamai perleido žemę, jam nebuvo taikytos jokios sankcijos, jis nepateikė jokios klaidingos informacijos.

Minėta paraiška atsakovas nebuvo įsipareigojęs mokėti palūkanas nesant jo kaltės. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokios atsakovo kaltės. Agentūra, reikalaudama priteisti iš atsakovo palūkanas, pažeidė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.79, 6.193, 6.204, 6.212, 6.228, 6.247, 6.248, 6.253, 6.259 straipsnių nuostatas. Tuo metu galiojusios Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklės (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 24 d.

įsakymo Nr. 3D-108 redakcija) nenumatė delspinigių skaičiavimo. Agentūra neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos žemės ministerijos 2009 m. vasario 6 d. raštą Nr. 3IN-B-20-173 ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2009 m. liepos 24 d. pažymą Nr. 4D-2008/2-1607 bei 2010 m. gegužės 11 d. pažymą Nr. 4D-2010/1-320. Agentūra savo reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio palūkanas grindžia naujomis, nuo 2010 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiomis Taisyklėmis. Agentūra savo apeliaciniame skunde, paduotame dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo, pripažino, kad pareiškėjo skola 2009 m. lapkričio 26 d. dar nebuvo nustatyta.

Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, nesant skolos nustatymo mechanizmo, laikytina, kad atsakovo skola Agentūrai buvo nustatyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11d. nutartimi. Nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi nenustatė, kad atsakovas paramą gavo neteisėtai. Teismo nutartimi atsakovas buvo įpareigotas grąžinti tik vienkartinę dalį išmokėtos kompensacijos už atsakovo perleistą žemės sklypą, o periodinė parama jam skaičiuojama ir toliau.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad jo byla B. prieš Lietuvą šiuo metu yra nagrinėjama Europos Žmogaus Teisių Teisme. Todėl, atsakovo nuomone, yra pagrindas sustabdyti šią administracinę bylą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį iš naujo, 2011 m. liepos 29 d. sprendimu patenkino pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo K. B. palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. (įskaitytinai) – 906,95 Lt.

Teismas sprendime nurodė, jog Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 13 punkte numatyta, kad palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas dydis nustatomas žemės ūkio ministro įsakymu kiekvieną ketvirtį, jeigu ES teisės aktai nenustato kitaip. Palūkanų dydis nustatomas taip: praėjusio kalendorinio ketvirčio Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių, išleistų litais aukciono būdu, metinės palūkanų normos svertinis vidurkis didinamas 10 procentinių punktų. Palūkanos skolininkui pradedamos skaičiuoti nuo kalendorinės dienos, kuri eina po grąžintinų lėšų grąžinimo termino, nurodyto šių Taisyklių 9 punkte minėtame laiške skolininkui, pabaigos ir skaičiuojamos iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos, jeigu ES teisės aktai nenustato kitaip. Palūkanos neskaičiuojamos arba priskaičiuotos palūkanos anuliuojamos, jeigu paaiškėja, kad skolininkas negavo šių Taisyklių 9 punkte minėto administruojančiosios institucijos išsiųsto registruoto laiško, išskyrus tuos atvejus, kai skolininkas negavo laiško dėl to, kad, pakeitęs gyvenamąją vietą, neinformavo apie tai administruojančiosios institucijos (Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 14 punktas). Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 9 punkte numatyta, kad administruojančioji institucija per 7 darbo dienas nuo grąžintinų lėšų užregistravimo administruojančiojoje institucijoje dienos registruotu laišku informuoja skolininką apie šių lėšų sumą, jų susidarymo priežastis, lėšų grąžinimo terminą ir palūkanų, kurias privalo mokėti skolininkas už kiekvieną pavėluotą grąžinti lėšas dieną, dydį ir kurios skaičiuojamos tuo atveju, jeigu taip nustato ES ir (arba) nacionaliniai teisės aktai. Vadovaujantis minėtomis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių nuostatomis, palūkanas, kurių dydis kiekvienam ketvirčiui nustatomas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu, nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamos nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. (t. I, b. l. 10–82; t. II, b. l. 167). Nacionalinės mokėjimo agentūros pateikta palūkanų apskaičiavimo lentelė atitinka Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių nuostatas (lentelėje laikotarpiai ir procentai nurodyti teisingai pagal faktines aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-682 nustatė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. 2009 metų pirmajam ketvirčiui palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias administruojant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, dydis yra 15,38 procento; 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 3D-147 nustatė, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. 2009 metų antrajam ketvirčiui palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, dydis yra 17,88 procento; 2009 m. gegužės 15 d.

įsakymu Nr. 3D-349 nustatė, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. 2009 metų trečiajam ketvirčiui palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų ir Europos žuvininkystės fondo priemones, dydis yra 17,94 procento; 2009 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-624 nustatė, kad nuo 2009 m. spalio 1 d. 2009 metų ketvirtajam ketvirčiui palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų ir Europos žuvininkystės fondo priemones, dydis yra 18 procento; 2009 m. lapkričio 19 d.

įsakymu Nr. 3D-894 nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. 2010 metų pirmajam ketvirčiui palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų ir Europos žuvininkystės fondo priemones, dydis yra 17,72 procento; 2010 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 3D-139 nustatė, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. 2010 metų antrajam ketvirčiui palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų ir Europos žuvininkystės fondo priemones, dydis yra 15,98 procento.

Pastarasis žemės ūkio ministro įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios nuo 2010 m. gegužės 1 d. žemės ūkio ministro 2010 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-386. Nuo 2010 m. gegužės 1 d., vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 13 punktu, metinis palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas dydis yra 5 procentai, jeigu Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad palūkanos skolininkui pradedamos skaičiuoti nuo kalendorinės dienos, kuri eina po grąžintinų lėšų grąžinimo termino (jeigu ES teisės aktai nenumato kitaip), nurodyto šių taisyklių 10 punkte, pabaigos ir skaičiuojamos nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos.

Atsakovas K. B. prašė ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 137 „Dėl Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 daliai (III t., b. l. 2-9). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju tokio prieštaravimo nėra, nes Vyriausybės nutarimas ir Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklės priimtos ES teisės aktų pagrindu ir specialiai taikomos minėtiems santykiams.

II. Atsakovas K. B. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 66–79) prašė: patikrinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutarties teisėtumą bei pagrįstumą ir juos panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; atmesti pareiškėjo patikslintą skundą kaip nepagrįstą ir bylą nutraukti; ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 137 „Dėl Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 daliai; išbraukti K. B., kaip atsakovą, iš administracinės bylos proceso šalių sąrašo; patraukti atsakovais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktorių.

Nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2011 m. liepos 29 d. sprendimą, neišnagrinėjo dalies atsakovo reikalavimų ir prašymų, o dalį jų nepagrįstai atmetė. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, neužtikrino atsakovo teisės į viešą, teisingą ir nešališką teismą, nesuteikė galimybės dalyvauti teismo posėdyje, nušalinti teisėjus, nesuteikė galimybės pasinaudoti teisine gynyba. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio, 47 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 2, 3 dalių, 79 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Priimdamas sprendimą teismas vadovavosi teisės normomis, kurios ginčui aktualiu laikotarpiu dar negaliojo, tokiu būdu pažeisdamas principą lex retro non agit. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymais dėl palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, teismas neatsižvelgė į tai, ar šiuo atveju nėra ES teisės aktų, reglamentuojančių šį klausimą kitaip. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi.

Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklės (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-108 redakcija) nenumatė delspinigių skaičiavimo. Teismas neįvertino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. vasario 6 d. rašte Nr. 3IN-B-20-173 pateiktų paaiškinimų ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2009 m. liepos 24 d. bei 2010 m. gegužės 11 d. pažymų.

Atsakovas 2006 m. birželio 2 d. paraišką Agentūrai pateikė laikydamasis visų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jis buvo pripažintas tinkamu paramos gavėju, atitinkančiu visus reikalavimus paramai gauti, įvykdė visus prisiimtus įsipareigojimus, negrįžtamai perleido žemę, jam nebuvo taikytos jokios sankcijos, jis nepateikė jokios klaidingos informacijos. Minėta paraiška atsakovas nebuvo įsipareigojęs mokėti palūkanas nesant jo kaltės. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokios atsakovo kaltės. Agentūra, reikalaudama priteisti iš atsakovo palūkanas, pažeidė CK 1.79, 6.193, 6.204, 6.212, 6.228, 6.247, 6.248, 6.253, 6.259 straipsnių nuostatas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimas atidėtinas, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis. Atsakovas 2011 m. liepos 22 d. pateikė teismui motyvuotą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes negalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Nepaisant to teismas bylą išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant. Teismas nepagrįstai netenkino ir atsakovo 2011 m. gegužės 17 d. prašymo dėl bylos sustabdymo bei 2011 m. liepos 4 d. prašymo dėl bylos nutraukimo. Teismas remdamasis formaliais motyvais netenkino atsakovo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 137 „Dėl Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 daliai. Teismas nepasisakė dėl atsakovo 2010 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gegužės 17 d. ir 2011 m. gegužės 31 d. prašymų, kuriais atsakovas prašė atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat dėl prašymų pakeisti netinkamas šalis byloje ir dėl teisėjams pareikšto nušalinimo. Dėl visų anksčiau nurodytų priežasčių, atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis taip pat yra neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovo teisėjams pareikštas nušalinimas patenkintas nebuvo, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovo K. B. apeliacinį skundą (III t., b. l. 89–91) prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Savo atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo patikslintame skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir įvykdyta, todėl atsakovo argumentai dėl šios nutarties nenagrinėtini.

Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepimuose į atsakovo K. B. apeliacinį skundą (III t., b. l. 92, 93) nurodė, kad šios bylos baigtis neturės jokios įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu atsakovo K. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą dėl palūkanų priteisimo iš atsakovo K. B. atmesti.

Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl 906,95 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo K. B. . Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą dėl K. B. neteisėtai gautos ir negrąžintos paramos už 2007 metus pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ grąžinimo (3614,73 Lt), taip pat dėl su šios paramos negrąžinimu susijusių palūkanų priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymas dėl 3614,73 Lt paramos sugražinimo iš atsakovo K. B. patenkintas, o reikalavimas dėl palūkanų priteisimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, klausimas dėl grąžintinos paramos sumos išnagrinėtas iš esmės, dėl jo priimtas ir įsiteisėjęs galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai susiję su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje išnagrinėtais klausimais, kaip ir reikalavimas patikrinti šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, šioje byloje nenagrinėtini. Teisėjų kolegija šioje byloje sprendė, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimas, kuriuo patenkintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymas priteisti iš atsakovo K. B. 906, 95 Lt palūkanų, yra pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, grįsdama savo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nurodė, kad palūkanas skaičiuoti ją įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintos Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklės. Minėto nutarimo 2 punkte nustatyta, kad jo nuostatos taikomos ir grąžintinoms lėšoms, kurios susidarė iki šio nutarimo įsigaliojimo. Šiuo požiūriu Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės taikytinos nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų taisyklių tikslas yra nustatyti grąžintinų Europos Sąjungos žemės ūkio fondų ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, registravimo, grąžinimo, nurašymo ir apskaitos tvarką (Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 2 p.). Remdamasi minėtų taisyklių tikslu ir nuostatų turiniu, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės nustato procedūrinio, bet ne materialinio pobūdžio taisykles, ir dėl šios priežasties Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių nuostatos negali būti palūkanų skaičiavimo teisiniu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas, prašydamas teismo priteisti ir skaičiuodamas palūkanas, vadovaujasi būtent Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių IV skyriaus („Palūkanų skaičiavimas“) 13 ir 14 punktais, kuriuose nustatyta, kad palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas dydis nustatomas žemės ūkio ministro įsakymu kiekvieną ketvirtį, jeigu ES teisės aktai nenustato kitaip. Palūkanų dydis nustatomas taip: praėjusio kalendorinio ketvirčio Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių, išleistų litais aukciono būdu, metinės palūkanų normos svertinis vidurkis didinamas 10 procentinių punktų. Palūkanos skolininkui pradedamos skaičiuoti nuo kalendorinės dienos, kuri eina po grąžintinų lėšų grąžinimo termino, nurodyto šių Taisyklių 9 punkte minėtame laiške skolininkui, pabaigos ir skaičiuojamos iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos, jeigu ES teisės aktai nenustato kitaip. Palūkanos neskaičiuojamos arba priskaičiuotos palūkanos anuliuojamos, jeigu paaiškėja, kad skolininkas negavo šių Taisyklių 9 punkte minėto administruojančiosios institucijos išsiųsto registruoto laiško, išskyrus tuos atvejus, kai skolininkas negavo laiško dėl to, kad, pakeitęs gyvenamąją vietą, neinformavo apie tai administruojančiosios institucijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis, padarė išvadą, kad ir pareiškėjas, ir pirmosios instancijos teismas vieninteliu teisiniu pagrindu palūkanų priteisimui nurodė Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių IV skyriaus („Palūkanų skaičiavimas“) 13 ir 14 punktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių IV skyriaus („Palūkanų skaičiavimas“) 13 ir 14 punktuose įtvirtintos procedūrinės taisyklės, nustatančios palūkanų dydžio nustatymo ir jų skaičiavimo tvarką. 1995 m. gruodžio 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) nustatytos bendros taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus, t. y. pažeidimus, susijusius su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala, sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas (1 str.). Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnyje nustatyta, kad įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas; visiškai arba dalinai nusavinant užstatą, kuris buvo patiktas kartu su paskirtos sumos prašymu arba tada, kai buvo gautas išankstinis mokėjimas. Minėto Reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad taikant 1 dalyje nurodytas priemones apsiribojama įgytos naudos panaikinimu ir, jei taip numatyta, palūkanomis, kurias galima nustatyti pagal vienodą palūkanų normą.

Atsižvelgdama į aktualų teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad palūkanų mokėjimas laiku neįvykdžius reikalavimo grąžinti paramą yra įprasta praktika ir pagal Europos Sąjungos teisės aktus, tačiau jis turi būti aiškiai numatytas teisės aktuose ar sutartiniuose įsipareigojimuose. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2006 m. birželio 2 d. paraiškoje Agentūrai atsakovas patvirtina, kad jam yra žinoma, kad pažeidus įsipareigojimus bus taikomos numatytos sankcijos (VII d. 8 p.), taip pat atsakovas įsipareigojo grąžinti klaidingai apskaičiuotą ir jam pervestą paramos sumą (VII d. 10 p.), o tuo atveju, kai paramos suma yra klaidingai apskaičiuota ir pervesta dėl paramos gavėjo kaltės, įsipareigojo grąžinti nurodytą sumą į Agentūros sąskaitą, nurodytos sumos negrąžinus, Agentūra pradeda teisminį procesą ir delspinigių skaičiavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad paramos suma, kurią buvo nuspręsta grąžinti, buvo pervesta dėl pareiškėjo kaltės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija inter alia nurodė, jog pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl palūkanų priteisimo nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis prašė prisiteisti palūkanas iš atsakovo K. B.. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip minėta, Nacionalinė mokėjimo agentūra remiasi Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 13 ir 14 punktais, kuriuose yra įtvirtintos procesinės nuostatos. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokio materialinio savo reikalavimo pagrindo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino minėtą reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjo prašymas netenkintinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog atsakovas K.B. prašė ištirti norminio akto teisėtumą, nustatyti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 137 „Dėl grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalies reikalavimui. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis prašymas neturi reikšmės nagrinėjamos bylos eigai, dėl to nėra tenkinamas. Kitų apeliacinio skundo reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, jie peržengia nagrinėjamos bylos ribas, kurias apibrėžia pareiškėjo pateiktas skundas teismui.

III. Atsakovas Kalikstas B. 2013 m. liepos 9 d. pateikė patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822–682/2013.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog atsirado nauji rašytiniai įrodymai, paaiškėjo naujos labai svarbios aplinkybės bei faktai, kurie nebuvo žinomi iki galutinio procesinio sprendimo byloje priėmimo. Anot atsakovo, pateikti naujai paaiškėję rašytiniai įrodymai neginčijamai įrodo, jog pareiškėjas vėl pripažino atsakovą K. B. tinkamu gavėju kompensacinių išmokų už jo perleistą žemės plotą trečiajam asmeniui, taip pat grąžino neteisėtai sulaikytas neišmokėtas kompensacines išmokas ir toliau tęsia kompensacinių išmokų mokėjimą, nors neišmokėjo jam jokių palūkanų už neteisėtą išmokų mokėjimo sulaikymą. Be to, anot pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi neįvertino daugelio kitų svarbių motyvų, aplinkybių ir rašytinių įrodymų, taip pat tinkamai nesprendė bylos teismingumo klausimo (pareiškėjo vertinimu, administracinė byla Nr. A822–682/2013 turėjo būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Taip pat akcentuotina, jog proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas laikytinas pateikimas akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Nors nagrinėjamu atveju prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas remiasi inter alia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2013 m. birželio 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 motyvus, pažymi, jog ši nutartis yra tinkamai motyvuota, joje atsakyta į pagrindinius pareiškėjo argumentus tiek dėl ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų (Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 13 ir 14 punktų) taikymo ir aiškinimo (IV t., b. l. 127), tiek dėl norminio teisės akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 137 – teisėtumo ištyrimo (IV t., b. l. 128). Taigi akivaizdu, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo užtikrinta atsakovo teisė į tinkamą teismo procesą bei objektyviai ir nešališkai patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Pažymėtina, kad vien tik prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti proceso atitinkamoje administracinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands). Papildomai akcentuotina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra pateikta įrodymų, jog konkrečios apeliacinės instancijos teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja atitinkamoms materialinės teisės normoms ar neatitinka teisės doktrinos suformuluotų esminių jų aiškinimo ir taikymo taisyklių.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog procesas administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 gali būti atnaujintas esant naujai paaiškėjusioms esminėms bylos aplinkybėms (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (pavyzdžiui, bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. pvz. bylas Nr. P143-160/2009, P662-80/2010, P261-157/2010). Nagrinėjamu atveju iš atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, jog visos atsakovo nurodomos aplinkybės paaiškėjo laikotarpiu iki galutinio teismo procesinio sprendimo administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 priėmimo ir įsiteisėjimo (IV t., b. l. 141–143).

Taip pat atmestini ir atsakovo argumentai, jog procesas administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 turėtų būti atnaujintas dėl netinkamai išspręstų procesinių klausimų, t. y. dėl galimai netinkamai nustatyto bylos teismingumo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį, netinkamas procesinių teisės normų taikymas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme (pvz. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktai): kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų; teismo sprendimas ir nutartis yra be motyvų ir pan. Todėl akivaizdu, jog proceso atnaujinimo pagrindais nagrinėjamu atveju negali būti laikomi atsakovo argumentai, kad nagrinėjant administracinę bylą galimai buvo padaryti procesiniai ABTĮ pažeidimai (galimai netinkamai nustatytas ginčo priskirtinumas teismui ir pan.). Kita vertus, nors prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas kvestionuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-81/2011 argumentus bei motyvus ir šioje nutartyje išdėstytą poziciją (IV t., b. l. 143–145), tačiau nurodyta nutartis nėra ir negali būti šio konkretaus prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo objektu, kadangi galutinis įsiteisėjęs procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A822–682/2013, t. y. toje byloje, kurioje ir prašoma atnaujinti procesą, yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimas (IV t., b. l. 121–128). Be to, atsakovas yra praleidęs ir įstatymo numatytus terminus pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-81/2011 (ABTĮ 156 straipsnio 1–2 dalis), o aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą šiuos terminus atnaujinti, ar pagrindžiančių priežastis, dėl kurių gali būti taikoma kita jų skaičiavimo tvarka, nenurodo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo K. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo K. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822–682/2013 pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą atsakovui K. B. , tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, dėl neteisėtai gautos paramos grąžinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė Virginija Volskienė