2013-05-30 Nr. AB-2193-3-61-3-01739-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -868/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01739-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-29) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3841-(2) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti solidariai iš VRM ir Lietuvos valstybės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 3) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos; 4) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM jam išmokėjo sumažintą pareigūno valstybinę pensiją – 467,60 Lt, nors nuo 2009 m. kovo mėn. jam paskirtos pensijos dydis buvo 1 121,47 Lt. Taigi, skundžiamu Sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo ( toliau – Laikinojo įstatymo) 5 straipsnio 2 dalimi, jam paskirtą valstybinę pensiją sumažino 50 proc. Pareiškėjo nuomone, tokiais veiksmais buvo pažeistos jo konstitucinės laisvės ir teisės bei iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai, galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Pabrėžė, kad valstybinės pensijos dalies nemokėjimas jam sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Nuo 2010 m. pradžios dėl sumažintos valstybinės pensijos buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius, negali normaliai aprūpinti šeimos ir pats užtikrinti normalių pragyvenimo sąlygų, nes reikia mokėti daugiau mokesčių, padidėjo komunalinių paslaugų, taip pat maisto ir vaistų kainos.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos atsiliepimuose (b. l. 46-48) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Todėl Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, nes atsakovas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, pensija buvo perskaičiuojama ir išmokama pagal galiojančių ir teisėtų norminių teisės aktų nustatytą tvarką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nepagrindė atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, nurodytos neturtinės žalos pareiškėjas nepagrindė įrodomais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daruti išvadą, kad egzistuoja žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 137-140) pareiškėjo J. K. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisė 13 091,12 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį, kuria prašoma panaikinti Ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3841 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, nutraukė, o pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

Teismas nurodė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. birželio 10 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos vertinimas, sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pažymėjo, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Ministerijos 2012 m. spalio 12 d. pažyma Nr. 11D(P)-4577, išduota pareiškėjui „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ patvirtina, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį pareiškėjui buvo išmokėta 16 834,96 Lt. Vien dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pensija buvo perskaičiuota ir per minėtą laikotarpį turėjo būti išmokėta 29 926,08 Lt (b. l. 92). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 13 091,12 Lt. Kita skundo dalis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsniu nustatyto pensijos sumažinimo, atmestina, nes Konstitucinis Teismas nustatė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Padarė išvadą, jog remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, nurodė, kad pareiškėjas tik prašė pranešti, kada ir kokia tvarka nuo 2010 m. sausio 1 d. bus perskaičiuota pensija bei grąžinta neišmokėta dalis. Vertino, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu (raštu) informavo pareiškėją dėl Laikinojo įstatymo taikymo. Tokiu būdu teismas konstatavo, kad skundžiamas raštas tėra pareiškėjo prašytos informacijos suteikimas, jis jam jokių subjektinių teisių nesukelia ir jo teisių nepažeidžia, todėl pagal jau nusistovėjusią teisminę praktiką, negali būti skundo administraciniam teismui dalykas. Todėl teismas šią bylos dalį nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str.1 p. pagrindu.

Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais, pabrėžė, jog teismas nenustatė atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neteisėtų veiksmų, nes skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui valstybinę pensiją jis veikė vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl pagal ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teismas negali spręsti dėl deliktinės atsakomybės taikymo už Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėtų būti nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas, t. y. neįrodė vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą. Šią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, jog nors teismas patenkino vieną skundo reikalavimą iš trijų ir tik iš dalies, tačiau, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalimi ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintomis Rekomendacijomis dėl užmokesčio dydžio, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti patenkintas, nes, kaip konstatuota anksčiau, teismas nenustatė Lietuvos valstybės kaltės.

III. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115-116), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo vienas įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas - 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, o kitas - 2012 m. birželio 30 d. VPĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, todėl teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., ar 2012 m. birželio 30 d. VPĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., kad jie taikytini į praeitį, nenumatyta, todėl mano, kad Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas J. K. atsiliepime į atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 120-137) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš esmės pakartoja skunde teismui išdėstytą poziciją.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad Konstituciniam Teismui pripažinus VPĮ 3 straipsnio 3 dalį antikonstitucine, pagrindo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nėra, nes Konstitucinis nutarimas negalioja atgal. Šiuo klausimu palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, jog asmenys, gavę iš esmės neteisėtai perskaičiuotą (sumažintą) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti sumažintą pensiją ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis.

2. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą atsakovo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3841, nurodydamas, kad šis raštas pareiškėjui jokių subjektinių teisių nesukelia. Pažymi, kad pagal pareiškėjo prašymą nebuvo suteikta informacija, o pagal 2010 m. gegužės 14 d. atsakovo sprendimą Nr. 1D-3841-(2) jo valstybinė pensiją sumažėjo 50 procentų, todėl mano, kad tokiu būdu tiesiogiai pažeistos jo teisės.

3. Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos taikomos tik laikinai, t. y. pasibaigus nustatytam laikotarpiui numatyta teisinį reguliavimą, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų įsigaliojimo. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė ir Ministerija nevykdė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų ir tokiu būdu pažeidė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Pagrindinių teisių chartijos, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto nuostatas.

4. Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad pareiškėjas patyrė šoką dėl nurodytų neteisėtų įstatymų nuostatų taikymo ir jo pratęsimo galiojimo jo atžvilgiu, dvasiškai išgyveno, jautė emocinę depresiją, pažeminimus, pareiškėjo reputacija pablogėjo, pareiškėjas neturi piniginių lėšų išlaikyti save, dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų yra priverstas skolintis pas gimines piniginių lėšų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo ir yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai, kadangi pareiškėjo pareigūnų ir karių pensijos dalis buvo paimta nuo 2010 m. sausio 1 d. ir iki šiol yra negrąžinta. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kuri nėra perskaičiuota pagal Konstitucinio teismo nutarimus ir toliau yra tęsiamas po 2012 metų, t. y. pareiškėjas negavo ir negauna pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tarp pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų t. y. Seimo, Ministerijos ir Vyriausybės neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, todėl ši žalos atlyginimo suma turėjo būti priteistina iš atsakovo Ministerijos, kuri atstovauja Lietuvos valstybę.

5. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kadangi mano, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba rašytiniu prašymu prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl Ministerijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija pažymi, jog būtina atsakyti tiek į apeliacinio skundo, tiek ir į pareiškėjo atsiliepimo argumentus, susijusius su teismo sprendimo teisėtumu.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 - 2012 metais sudarė 935,19 Lt (1121,47 x 0,8339), t.y. sumažėjo apie 17 procentų.Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo išmokėta 16 834,96 Lt valstybinė pensija, sumažinus ją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios buvo taikomos perskaičiuojant ir pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos teisės normos taikymo susidarė 13 091,12 Lt dydžio pensijos nepriemoka.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis bei 2 priedas buvo pripažinti netekusiais galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Vidaus reikalų ministerijos) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad J. K. nepateikė pakankamai objektyvų duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3841 turinį ir sukeltas pasekmes. Šiame sprendime yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti J. K. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal minėto įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Ministerija, priimdama 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3841, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Ministerijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą kelia Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI–537 redakcija) 15 ir 16 straipsnių konstitucingumo klausimą. Teisėjų kolegija neabejoja dėl minėtų įstatymo nuostatų konstitucingumo, todėl nemato pagrindo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, be to, šia teismo nutartimi naikinama ginčijamo Sprendimo dalis, konstatuotina, kad sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjo naudai ir jis turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnis nesieja išlaidų atlyginimo su proceso dalyvių kalte. Pagal sąskaitą už teisines paslaugas (b.l.71) J. K. turėjo 100 litų išlaidų už jo atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Kadangi patenkinta maždaug 2/3 pareiškėjo reikalavimų, tai iš atsakovų lygiomis dalimis pareiškėjui priteistina 66 litai.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo, teismo išlaidų priteisimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3841 dalį, kuria atsisakyta J. K. netaikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 13 091,12 Lt (trylika tūkstančių devyniasdešimt vieną litą ir dvylika centų) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui J. K. po 33 Lt (po trisdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius