2013-07-22 Nr. AB-3764-3-61-3-01088-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-824/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01088-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. balandžio 18 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 36–65) ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM, atsakovas) 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-2407(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nemokėjimo“ (toliau – ir VRM 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 1D-2407(11)); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš atsakovų – Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą – 30 000 Lt; 5) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija 2009 metais jam mokėjo paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą - 430 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjas gauna sumažintą iki 244,58 Lt per mėnesį valstybinę pensiją, tuo pažeidžiamos jo – dirbančio pensininko teisės. 2012 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. 1D-2407(11) atsakovas pateikė informaciją, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjo gaunama valstybinei pensija pagal šio įstatymo 4 straipsnį neperskaičiuojama (neviršija ribinio dydžio -650 Lt), tačiau perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas. Atsakovas 2012 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. 1D-2407(11) nutylėjo, kad pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr.XI-1821 (toliau – ir Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr.XI-1821) šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms apribojimai galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo sumažintos valstybinės pensijos, neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuotą praktiką dėl pensijų mažinimo, nenustatė kompensavimo mechanizmo. Taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama valstybinė pensija. Teigė, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Nurodė, kad nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai.

Pareiškėjas teigė, kad jam kelia abejonių Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr.XI-1821) pratęstas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio apribojimo teisėtumas. Todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr.XI-1821 1 straipsnio 2 punkto nuostata, kad šis įstatymas,<...>, galioja 1 straipsnio 2 dalies 1, <...> punkte nurodytoms išmokoms, <...> - iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ neprieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms.

Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galima Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio Kodekso (toliau – ir CK 6.247,6.249. 6.271 straipsnių nuostatomis. Lietuvos valstybei nustačius anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Todėl atsakovų veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl minėto valstybės nustatyto paskirtos valstybinės pensijos dydį neteisėtai mažinančio teisinio reguliavimo jis patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.). Nurodė, kad jis nukentėjo dėl minėto valstybės nustatyto ir Vidaus reikalų ministerijos taikyto teisinio reguliavimo ir jo galiojimo pratęsimo, dvasiškai išgyveno, realiai jautė emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jautėsi pažemintas, nereikalingas savo valstybėje, priverstas apriboti savo šeimos poreikius ir skolintis, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija. Visi šie išgyvenimai nėra vienkartiniai ar momentiniai, o ilgalaikiai, intensyvūs, atsakovas nesiekė pašalinti kilusias pasekmes, negrąžino neišmokėtos pensijos dalies geranoriškai.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą,

Atsiliepime į skundą (b. l. 69–71) paaiškino, kad VRM 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 1D-2407(11) yra teisėtas ir pagrįstas. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kurias pritaikius pareiškėjui buvo perskaičiuota pensija, galiojo.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatytos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, atsižvelgiant į neturtinės žalos (CK 6.250 str.) specifiką. Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareiškėjo skunde minima patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra pagrįsti įstatymu, teisėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 3 d. nutartimi sustabdė bylą kol įsigalios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 104-105), o šiam nutarimui įsigaliojus, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi bylą atnaujino (b. l. 108).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 123–129) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį - 5 402,92 Lt; įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, netaikyti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 400 Lt teismo išlaidų.

Teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija, remdamasi savo 2007 m. gruodžio 4 d sprendimu Nr. 11SP-3352 (b. l. 87), mokėjo pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją - 430 Lt. 2010 m. kovo 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 93-94). 2010 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 1D-2407(2) Vidaus reikalų ministerija atsisakė pareiškėjui grąžinti valstybinės pensijos dalį (b. l. 27-28).

2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. T.y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. priimtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, todėl tokiu būdu buvo suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jų teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas ir konstatavo, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis (430 lt per mėnesį) pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo sumažintas iki 244,58 Lt (b. l. 111). Vadovaudamasis minėtame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos, Vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką - 5 402,92 Lt , susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (b. l. 111).

Teismas įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją, apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Atsižvelgdamas į tai, kad įstatymai, reglamentuojantys valstybinių pensijų mokėjimo santykius, numato teisinį mechanizmą pažeistoms teisėms į pensiją ginti ir pareiškėjas šiuo mechanizmu naudojosi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią praėjusio laikotarpio valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenustato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Dėl Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 1D-2407(11) teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu Vidaus reikalų ministerija (išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija), atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Apskaičiuodama pensijų dydžius, VRM vadovavosi galiojančių teisės aktų normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nusprendė, kad ginčijamas įsakymas teisėtas, nes Vidaus reikalų ministerijai nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Pareiškėjo reikalavimą dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas pripažino nepagrįstu ir jį atmetė. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies ir CK 6.271 straipsnio nuostatomis, teismas nusprendė, kad pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra pagrįsti įstatymu teisėti, pagrįsti įstatymu.

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą priteisti teismo išlaidas, teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio nuostatomis. Nustatė, kad skundą teismui parengė advokatas A. M., o patirtoms išlaidoms už advokato pagalbą pagrįsti į bylą pateiktas 2011 m. balandžio 10 d. 800 Lt pinigų iš pareiškėjo priėmimo kvitas (b. l. 35). Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į priešieškinį ar ieškinį parengimą maksimaliai priteistina 3 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžiai. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą, už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai), priteistina 0,12 MMA dydžio suma. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.18 punktu, už vieną atstovavimo valandą priteistina 0,15 MMA dydžio suma. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos ir paslaugų teikimo laikas skaičiuojamas jį apvalinant: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių – laikoma kaip valanda. Rengiant pareiškėjo skundą teismui, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, kuriuo nuo 2008 m. sausio 1 d. nustatyta 800 Lt MMA. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti teismo išlaidų suma neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 400 Lt teismo (atstovavimo) išlaidoms atlyginti.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 133–151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas nepagrįstai nepanaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 1D-2407(11). Vidaus reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei Lietuvos Respublikos Seimas rengė, svarstė ir teikė Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo projektus sąmoningai ir nesuvokdami, kad toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams. Vidaus reikalų ministerija nesiėmė priemonių, kad šis teisinis reguliavimas būtų panaikintas ir kompensuotos jo vykdymo pasekmės. Teismas nepasisakė dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2010 m. birželio 26 d. sprendimų vykdymo.

2. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimo ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją. Laikinajame įstatyme bei Valstybinių pensijų įstatyme numatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimas ir nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas galimai prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo sumažintų pensijų mokėjimas, buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Toks pratęsimas galioja tik vienos pensijos rūšies gavėjų grupei ir tai, apelianto nuomone, prieštarauja Konstitucijos bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms.

3. Teismas netinkamai išsprendė reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritesimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teismas neįvertino Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų nevykdymo fakto, Minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų pagrindu pareiškėjui turi būti grąžinta neišmokėta valstybinės pensijos dalis, tačiau Vidaus reikalų ministerija iki šiol dar riboja pagal Laikiną įstatymą pareiškėjui mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsakovai nevykdo nustatytų turtinių įsipareigojimų, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų, taip diskriminuoja pareiškėją ir nukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo ir tokiu būdu daro pareiškėjui žalą, iš to seka palūkanos ir delspinigiai.

4. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo sumažinta mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri ir toliau mokama sumažinta. Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 1D-2407(11) yra neišsamus, biurokratinis, pareiškėjui nepaaiškintos aplinkybės, lėmusios jo valstybinės pensijos sumažėjimą. Dėl neteisėto teisinio reguliavimo pareiškėjui yra padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pajautė emocinę depresiją, pažeminimus, pablogėjo jo reputacija, neturėdamas lėšų priverstas skolintis, paūmėjo jo ligos, sumažėjo bendravimo galimybės, jautė garbės ir orumo pažeminimą, pasijuto nereikalingas savo valstybėje. Apelianto nuomone, yra visos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, civilinės atsakomybės sąlygos.

5. Teismas netinkamai taikė Rekomendacijų nuostatas, todėl nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti visas jo turėtas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 170–171) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo reikalavimai atmesti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundo reikalavimai buvo atmesti, tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialiosios teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą sprendimą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė ir apie apeliaciniame skunde kvestionuojamo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas, pagal kurias buvo pratęstas Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas inter alia sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams. Nagrinėjamoje byloje Konstituciniam Teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atitinkamo pareiškėjo prašymo.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 164–166) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų ir juo atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, kurio įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 402,92 Lt dydžio nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, nors Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas - Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

2. Teismas nepagrįstai įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui valstybinę pensiją, netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.Teismo sprendimas šioje dalyje ne tik prieštarauja bylos medžiagai, bet ir jo priėmimo metu bei šiuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui. VRM 2012 m. balandžio 5 d. raštas Nr. 1D-2407 (11), Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma apie pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ir jos mažinimo teisinius pagrindus, patvirtina, jog pareiškėjui Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas valstybinės pensijos ribojimas nebuvo taikomas. Be to, Konstitucinio Teismo nutarime pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymų leidėjas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu (Nr. XI-2196), įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d., pakeitė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą nustatant, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Taigi, prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 2010 sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., neteko galios iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos.

3. Remdamiesi ABTĮ 44 straipsnio, CPK 93 straipsnio 2 dalies bei Rekomendacijų nuostatomis teigia, kad teismo teismas netinkamai išsprendė teismo išlaidų atlyginimo klausimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktoje 2012 m. balandžio 12 d. sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. V.M.-1/2012 nurodytos kai kurios teisinės paslaugos (žodinė konsultacija, kopijavimai, „darbas Litex internete“) nenumatytas nei CPK nei Rekomendacijose.

Pareiškėjas V. M. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 172–186) prašo apeliacinį skundą atmesti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstumo bei teisėtumo.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris, inter alia nustatė valstybinių pensijų ir kitų išmokų, išvardytų šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose (minėto straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos valstybinės pensijos, tarp jų - valstybinės pensijos, paskirtos ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), perskaičiavimo ir šių išmokų mokėjimo tvarką.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija nuo 2010 m. sausio 1 d. (Laikinojo įstatymo įsigaliojimo) iki 2010 m. rugsėjo 1 d. (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios) ribojo pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos už tarnybą (430 Lt per mėnesį) dydį, taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Ši aplinkybė byloje nustatyta. Ją patvirtina bylos šalių, t.y. pareiškėjo pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymai (VRM 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr.1D-2407 (11), Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. spalio 25 d. pažyma Nr.11D(P)-5033 apie pareiškėjo V. M. 2010-2012 m. valstybinės pensijos dydį kiekvieną mėnesį), taip pat atsakovo pateikti įrodymai (2012 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr.1D-2407 (11), Tarnybos 2012 m. spalio 9 d. pažyma Nr.11 D (P)- 4492). Pagal minėtus bylos proceso šalių pateiktus įrodymus pareiškėjas per 2010 m.sausio -2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį turėjo gauti 13760 Lt (430 Lt x 32 =13760 Lt) valstybinės pensijos. Kadangi pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, Vidaus reikalų ministerija taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtinos pareiškėjui valstybinės pensijos dydį nustatė taikydama koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama pensija, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui už 2010 m. sausio mėn. buvo apskaičiuota ir išmokėta 244,58 Lt dydžio valstybinė pensija. Kitais ginčui aktualaus laikotarpio mėnesiais minėtu būdu apskaičiuotos mokėtinos valstybinės pensijos dydis keitėsi, atsižvelgiant į pareiškėjo atitinkamą mėnesį gaunamas draudžiamąsias pajamas. Vidaus reikalų ministerijai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui už 2010 m. sausio -2012 m. rugpjūčio mėnesius buvo išmokėta iš viso 8357,08 Lt valstybinės pensijos, t.y. dėl šios įstatymo normos taikymo pareiškėjas negavo iš viso 5 402, 92 Lt paskirtos valstybinės pensijos.

Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovai apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, o pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame nustatyta, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažino prieštaravusiomis (prieštaraujančiomis) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai), pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėjui turi būti grąžinta dėl šios pripažintos antikonstitucine įstatymo normos taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka - 5 402, 92 Lt (13 760 Lt – 8 357,08 Lt = 5 402,92 Lt).

Valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuoja atitinkami specialieji įstatymai, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, pagrįstai rėmėsi viešosios teisės normomis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A552-519/2013 ir kt.) pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydžio ribojimas buvo taikytas tik pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, apėmė laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pripažinimo netekusia galios), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šis reikalavimas prieštarauja ir paties pareiškėjo pateiktiems pirmosios instancijos teismui įrodymams, kad pensijos dydžio ribojimą atsakovas paskutinį kartą taikė 2012 m. rugpjūčio mėnesį.

Atsižvelgiant į minėtas nagrinėjamai bylai aktualias faktines aplinkybes, šio ginčo atveju yra aktualios tik tos įstatymo nuostatos, kurios lėmė pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažinimą, t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kuri galiojo ir buvo taikyta perskaičiuojant pareiškėjo valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nustatant pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį kiekvieną mėnesį. Pareiškėjas savo skunde, pirmosios instancijos teismui, kaip ir apeliaciniame skunde, nurodė argumentus ir dėl kitų įstatymų nuostatų, kurios, esant atitinkamoms įstatymu nustatytoms sąlygoms, numatė paskirtų valstybinių pensijų ribojimą (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies). Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis buvo ribojamas tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, teisėjų kolegija pareiškėjo (apelianto) argumentus dėl jo valstybinės pensijos perskaičiavimui netaikytų įstatymų normų vertina kaip perteklinius, nesusijusius su nagrinėjamo ginčo esme.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarimo, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų 5 straipsnio 1 dalies, atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Aptarti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentai patvirtina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo raidą, taip pat ir pareiškėjo nurodytą šio įstatymo 15 straipsnio redakciją.

Nustatęs, kad kai kurios Laikinojo įstatymo normos prieštarauja Konstitucijai, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) šio įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų perskaičiavimu, inter alia tų, kurios šiame nutarime tam tikra apimtimi pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojimas nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d., Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Laikinojo įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kurios šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos.

Todėl jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų kai kurių valstybinių pensijų teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas ar net laikinai nutrauktas valstybinių pensijų mokėjimas. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtam teisinio reguliavimo neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, taip pat į tai, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu, Konstitucinis Teismas nutarė, kad šis nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjui kilusius klausimus dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821) galiojimo aspektų yra atsakęs Konstitucinis Teismas. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio kontekste pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195) pašalino iš Lietuvos teisės sistemos Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, t.y. įstatymo normą, kuri buvo taikyta pareiškėjui ir ji nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui nebetaikoma, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri numato valstybinės pensijos perskaičiavimą ir pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikyta visą ginčui aktualų laikotarpį.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas gauna visą paskirtą valstybinę pensiją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimo ateityje mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai ir teisėtai. Sprendime teisingai pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima esant būtinųjų sąlygų visumai: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas ir šiuo atveju turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle. Žalos atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien tik išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala, o būtina pagrįsti argumentais, susietais su atitinkamumais realiai egzistavusiais faktais. Nors, kaip jau minėta, neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau atitinkamais atvejais neturtinės žalos pagrindimas galimas ir tiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, susieto su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymu. Kaip jau minėta, teigdamas, kad nemokant visos paskirtos valstybinės pensijos, pareiškėjas remiasi ir tomis įstatymų normomis, kurios jo atžvilgiu net nebuvo taikytos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino VRM 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 1D-2407(11) turinį ir jo pasekmes. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) pateiktus analogiškoje byloje išaiškinimus, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl VRM 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 1D-2407(11) panaikinimo keistina, skundžiamas sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjo atžvilgiu ir toliau taikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, naikintinas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatavo, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013 ir kt.).

Dėl paskirto dydžio valstybinės pensijos mokėjimo ir susidariusios nepriemokos grąžinimo pareiškėjas V. M. kreipėsi į atsakovą, o gavęs neigiamą atsakymą – į teismą per laikotarpį, kuris buvo galimas reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareikšti, taigi sprendimas pareiškėjo atžvilgiu dėl valstybinės pensijos sumažinimo nėra įvykdytas, t.y. teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo šiuo aspektu negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu negavo jam paskirtos valstybinės pensijos atitinkamos dalies dėl to, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas būtinumą dėl šalies ūkį apėmusios ekonominės krizės atitinkamai koreguoti (laikinai sumažinti) valstybinių pensijų mokėjimą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. Dėl atsakovų nurodytos aplinkybės, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d.

įstatymui Nr. XI-2195), teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik minėtos Laikinojo įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, neteisėtai neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pareiškėjui kilę padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą.

Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės gauti atitinkamo dydžio valstybinę pensiją ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju kaip jau minėta, dar nėra išsisprendę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir iš esmės teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, netaikyti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo. Šis įpareigojimas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi byloje nustatyta, jog ši įstatymo norma pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo taikyta. Tai akivaizdu iš VRM 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 1D-2407 (11), paties pareiškėjo ir atsakovo pateiktų pažymų apie pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikytą valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindą. Pabrėžtina, kad net ir tuo atveju, jei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) būtų taikyta pareiškėjo atžvilgiu, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą minėtas teisinis reguliavimas jau buvo netekęs galios (2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-2196,įsigaliojęs nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.). Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nepagrįsta, neteisėta, todėl naikintina, o atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias atstovavimo išlaidas. Šių išlaidų pagrindimui pateikė 2012 m. balandžio 10 d. atstovavimo sutartį Nr. V.M.-1/2012, sudarytą su advokatu V. M.; 2012 m. balandžio 10 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 620169, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas sumokėjo advokatui pagal minėtą sutartį 800 Lt už dokumento surašymą ir atstovavimą; 2012 m. balandžio 12 d. sąskaitą už teisines paslaugas 1550 Lt sumai Nr. V.M.-1/2012, į kurią įtrauktos teisinės paslaugos – skundo teismui surašymas (1200 Lt), atstovavimas teisme (250 Lt), kopijavimas, kopijų tvirtinimas ir pateikimas skundo su priedais (50 Lt), darbas LITEX internete (50 Lt). Iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 800 Lt sumokėjo advokatui už skundo teismui surašymą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Su priteista atstovavimo išlaidų suma nesutinka tiek pareiškėjas, tiek atsakovai.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.), t.y. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies ir Rekomendacijų, kuriomis pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nuostatomis. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Teisinių paslaugų teikimo pirmosios instancijos teisme metu pagal Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 MMA buvo 800 Lt.

Nustatant priteistiną užmokesčio dydį už skundo teismui surašymą, taikytinas Rekomendacijų 8.2 punktas, pagal kurį už ieškinio teismui surašymą maksimalus užmokesčio dydis yra 2400 Lt (3 x 800 Lt MMA). Kadangi teismo posėdis, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovas advokatas truko 16 minučių, remiantis Rekomendacijų 8.18 ir 9 punktais, išlaidos už šią teisinę paslaugą nepriteisiamos. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai. Minėta proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos (atmestos) skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jis buvo pareiškęs 7 reikalavimus (4 ir 5 eil. Nr. įvardyti reikalavimai tapatūs, o procesinio pobūdžio prašymai negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais). Iš pareikštų 4 materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų, 2 reikalavimai (pagal šia apeliacinės instancijos teismo nutarimi atliktus priimto sprendimo pakeitimus) patenkinti iš dalies. Atsižvelgiant į tai, proporcingai patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai, pareiškėjui turi būti atlyginta ¼ dalis atstovavimo išlaidų, priteisiant 200 litų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria Vidaus reikalų ministerija įpareigota nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant V. M. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo, taip pat panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-2407(11).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 200 (du šimtai) litų atstovavimo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas