2016-05-17 Nr. BB-2153-1-53-2-00017-2012-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-202-696/2016

Teisminio proceso Nr. 1-53-2-00017-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1; 1.2.14.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,

nukentėjusiajam V. B.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nutarties.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu V. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 376,60 Eur (10 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš T. G.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš G. V.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš V. Č.), 182 straipsnio 1 ir 2 dalį (dėl sukčiavimo prieš V. B.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš T. G.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš G. G.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš J. O.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo prieš N. K. (B), 186 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo už atliktus darbus prieš T. G.) išteisinta, pripažinus, kad ji nepadarė šių veikų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

T. G., V. Č., G. G., J. O. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti; N. K. (B) atsisakius civilinio ieškinio, procesas dėl jo nutrauktas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi nukentėjusiojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. D. buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2009 m. birželio 13 d., apie 15.00 val., V. B. namuose, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, jog pinigų negrąžins, pagal 2009 m. birželio 13 d. paprastąjį vekselį pasiskolino iš V. B. 10 000 Eur ir jų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.

2. V. D. buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2009 m. birželio 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, V. B. namuose, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, jog pinigų negrąžins, pagal 2009 m. birželio 15 d. paprastąjį vekselį pasiskolino iš V. B. 7000 Eur ir jų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.

3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. D. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl išteisinimo pagal 186 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl aštuonių veikų padarymo prieš kitus nukentėjusiuosius neskundžiama.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Skundžiamoje teismo nutartyje netirti ir nevertinti V. D. kaltinantys įrodymai, byloje esantys įrodymai vertinti atskirai vienas nuo kito, nevertinant jų visumos, remtasi tik nenuosekliais ir prieštaringais V. D., siekiančios išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymais. Nukentėjusiojo nuomone, teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, savo išvadas grindė prielaidomis. Be to, skundžiama nutartis neatitinka BPK nustatytų jos surašymui keliamų reikalavimų. Teismas nutartyje išdėstė vienpusiškus motyvus, spręsdamas apie V. D. panaudotą apgaulę ir jos tyčią sukčiauti, neaptarė sukčiavimo požymius patvirtinančių aplinkybių, nepateikė visapusiško inkriminuotų veikų teisinio vertinimo. Šios instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, jį atmesdamas neišdėstė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

4.2. Pasak kasatoriaus, teismai, darydami išvadą, kad V. D. veiksmuose nėra apgaulės ir piktnaudžiavimo požymių, nesivadovavo teismų praktika sukčiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2011, 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-517/2014). Iš bylos aplinkybių matyti, kad V. D. apgaulė pasireiškė nukentėjusiųjų suklaidinimu dėl jos galimybių ir ketinimų. Ji nuslėpė nuo nukentėjusiųjų, kad turi daug skolų, o tai prieštarauja sąžiningo asmens elgesiui. Dėl apgaulės nepateikus svarbios informacijos nukentėjusieji buvo įtraukti į jiems nenaudingus sandorius ir tai laikytina esmine aplinkybe, patvirtinančia V. D. kaltę. Imdama iš nukentėjusiųjų pinigus tokiomis aplinkybėmis, V. D. suvokė, kad visų įsipareigojimų įvykdyti negalės. Nors teisme V. D. parodė, kad pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis yra gintaro verslas, apie jį byloje duomenų nėra. Kasatoriaus įsitikinimu, V. D. aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir neišsaugojo įmonės dokumentų tam, kad nebūtų duomenų apie įmonės veiklą. Kasatorius pažymi, kad V. D., siekdama, jog nukentėjusieji perduotų jai pinigus, prieš tai juos įtikindavo, kad verčiasi gintaro verslu, kad šis verslas perspektyvus, kai kuriems asmenims rodė gintaro apdirbimo stakles, tačiau teismai netyrė, ar V. D. iš tikrųjų vertėsi šiuo verslu, nors nukentėjusysis V. B. to prašė skunduose. Šią aplinkybę nustatyti buvo būtina, nes V. D. elgesys sudarant regimybę, kad ji yra patikima (moki), galėjo turėti lemiamą reikšmę nukentėjusiųjų apsisprendimui paskolinti pinigus. Kita svarbi aplinkybė, lėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą paskolinti V. D. pinigus – paprastųjų neprotestuotinų vekselių išrašymas. Akivaizdu, kad V. D. piktnaudžiavimas nukentėjusiųjų pasitikėjimu buvo tik pagalbinė priemonė apgaulei atsirasti ir ją įgyvendinti. Skolindamasi pinigus V. D. teigė, kad pinigų reikia verslui, t. y. melavo, nes pajamų iš verslo ji neturėjo. Negalėjimą grąžinti skolų nukentėjusiesiems V. D. motyvavo tuo, kad pinigus yra paskolinusi L. D., tačiau iš bylos matyti, kad apie tai niekas nežinojo.

4.3. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų veiksmus skolinant pinigus V. D. vertino kaip pačių nukentėjusiųjų naivų, pasikliaujantį elgesį. Tokią išvadą būtų galima daryti tik įrodžius, kad nukentėjusieji, skolindami pinigus, žinojo tikrąją V. D. finansinę padėtį. V. D. skolinosi iš V. B. pinigus, būdama skolinga daugeliui fizinių ir juridinių asmenų, kurie tuo metu jau reikalavo skolų grąžinimo, ir jis to, kaip ir kiti nukentėjusieji, nežinojo. Taigi ji visiems melavo ir nutylėjo tiesą apie savo finansinę padėtį, taip įgaudama nukentėjusiųjų pasitikėjimą. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiųjų pakankamą apdairumą skolinant pinigus rodo paprastųjų neprotestuotinų vekselių išrašymas, nes jie galėjo pagrįstai tikėtis, kad, suėjus vekselyje numatytiems terminams, atgaus paskolintus pinigus. Tačiau, nors V. D. ir pasirašė vekselius, tačiau net neketino jų vykdyti, skolinosi pinigus vis iš kitų asmenų, neturėdama realių planų, kaip juos grąžins.

4.4. Nukentėjusysis nepritaria apeliacinės instancijos teismo konstatavimui, kad jeigu gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausiusių nuo skolininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, tai tokia gavėjo veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-293/2002, 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-244/2008, 2K-78/2009). Nukentėjusiojo nuomone, priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, V. D. sąmoningai sudarė situaciją, kurioje nukentėjusiesiems buvo pasunkintas pažeistų teisių gynimas. Byloje nustatyta, kad V. D. savo vardu neturėjo jokio turto ir gintaro verslo, negavo jokių teisėtų pajamų, suėjus vekseliuose nurodytam skolų grąžinimo terminui, savo įsipareigojimų ir toliau nevykdė, į telefono skambučius neatsakinėjo, vengė susitikti. Teismai nesiaiškino, ar ne nuo pradžių V. D. ketino nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tai svarbu atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą.

4.5. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, ar V. D. veiksmai skolinantis ar kitokiu būdu gaunant pinigus iš nukentėjusiųjų nebuvo nuolatinio, sisteminio pobūdžio. Kasatoriaus įsitikinimu, V. D. veika – pinigų skolinimasis iš V. B., T. G., G. V. – buvo tęstinio pobūdžio (pinigus iš jų skolinosi per kelis kartus), nulemta neapibrėžtos tyčios dėl imamų sumų dydžio ir laikoma baigta ta apimtimi, kiek ji realiai per kelis kartus apgaule įgijo svetimo turto.

Nukentėjusiojo V. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl V. D. išteisinimo ir apeliacinio skundo

Kasatorius teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai išteisino V. D. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalį dėl sukčiavimo V. B. atžvilgiu, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė V. B. apeliacinį skundą, neatsakęs į dalį skunde keliamų klausimų.

Teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai išteisino kaltinamąją, motyvuodamas savo sprendimą dėl BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties nebuvimo, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino V. B. apeliacinio skundo.

Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskola, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo nusikaltimu turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-589-696/2015, 2K-613-696/2015, 2K-62-696/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančio privalomai vykdytiną sprendimą, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar valdymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012, 2K-462/2013).

Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie skolininko asmenybę ar jo turtą. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2004). Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti paskolos sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535.2011).

Esant paskoliniams teisiniams santykiams, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau prašydamas paskolinti pinigų ir įsipareigodamas juos grąžinti, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai, daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Savo tikrų ketinimų nutylėjimas ar kitai šaliai neteisingų duomenų apie turtinę padėtį pateikimas, nesant realios galimybės grąžinti skolą, ar kiti veiksmai, tik imituojantys sutarties vykdymą, teismų praktikoje pripažįstami kitos sutarties šalies apgaule. Antai, kaltininko nukentėjusiajam išreikštas ketinimas grąžinti skolą, nesant realios galimybės to padaryti ar tiesiog panaudojant gautą paskolą tikslams, priešingiems negu teigiama paskolos davėjui, gali būti vertinamas kaip vienas iš apgaulės piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma būdų.

Kalbant apie apgaulę kaip sukčiavimo požymį, svarbu nustatyti, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu būtų esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008, 2K-322/2014, 2K-336/2014).

Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad darydamas veiksmą panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją, numato, kad dėl to neteisėtai sau ar kitiems asmenims įgis svetimą turtą ir turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori (siekia). Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau veikos padarymo metu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012, 2K-589-696/2015, 2K-143-696/2015).

Šioje byloje nustatyta, kad tarp kasatoriaus ir V. D. buvo sudarytos dvi paskolos sutartys. Viena 2009 m. birželio 13 d. , kai iš V. B. pasiskolino 10 000 Eur (išteisintosios teigimu 10 000 Lt), antra 2009 m. birželio 15 d., kai iš V. B. pasiskolino 7000 Eur (išteisintosios teigimu 10 000 Lt). Sudarytos dvi civilinės paskolos sutartys. Sutartys yra tikros, galiojančios, nė viena šalis neneigia sutarties buvimo. Dėl abiejų paskolų buvo surašyti skolos vekseliai. Ginčas yra tik dėl skolos nominavimo litais ar eurais. Tačiau nė viena paskola iki galo negrąžinta.

Civilinio kodekso 6.870 straipsnyje (Paskolos sutarties samprata) nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pažymėtina, kad paskolos sutartis, kaip ir daugelis kitų civilinių sutarčių, yra susijusi su rizika vienai iš sutarties šalių, ir tai supranta paskolos davėjas. Nepaisant to, jis priima sprendimą sudaryti sutartį, taigi prisiima sutarties nevykdymo riziką. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, jis turi teisę į teisinę gynybą. Įstatymai numato tam tikras sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Baudžiamajai atsakomybei būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su apgaulės panaudojimu, sudarant ar vykdant sutartį, dėl kurios nukentėjusiajam padaroma žala, o dėl apgaulės esmingai pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Būtent tai padarytą veiką daro nusikalstama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-589-696/2015).

Kaip nustatyta byloje ir tą konstatavo teismai, sudarant sutartį V. D. apgaulės veiksmų nepadarė. Ji nesuklaidino kasatoriaus nei dėl savo asmenybės, nei dėl gyvenamosios vietos, nei dėl kitų duomenų, pasunkinančių civilinės sutarties vykdymą. Nėra pagrindo teigti, kad ji suklaidino kasatorių dėl savo ketinimų, t. y. piktnaudžiavo pasitikėjimu. V. D. turtinė padėtis tuo metu iš tiesų buvo sunki. Tačiau pažymėtina, kad, esant gerai turtinei padėčiai, žmonės paprastai pinigų iš kitų asmenų nesiskolina, ir tai turėjo suprasti kasatorius. Kita vertus, kasatorius buvo pažįstamas su V. D. ir jos turtinė padėtis jam nebuvo paslaptis. Apie tai pasakojo pati V. D.. Taigi nėra pagrindo teigti, kad V. D. suklaidino kasatorių dėl savo turtinės padėties. V. D. neneigia skolos, tik teigia, kad jos dydis buvo nominuotas ne eurais, kaip parašyta vekselyje, o litais. Šį faktą patvirtina ir liudytoja Z. D., kuri dalyvavo sudarant sutartis. V. D. ne tik pripažįsta skolą, bet ir neneigia ketinimų ją grąžinti. Dalį skolos 1600 Lt V. D. grąžino. V. D. darbingo amžiaus, turi verslą ir nėra pagrindo išvadai, kad ji, turėdama galimybę, vengia grąžinti skolą. Kaip minėta, paskolos sutartis nepripažinta suklastota, ji yra galiojanti, skolininkas aiškus, taigi nėra pagrindo teigti, kad jos neįmanoma įvykdyti civilinio proceso numatyta tvarka. Teisėjų kolegija laiko, kad teismai pagrįstai išteisino V. D. pagal jai pateiktą kaltinimą dėl apgaulės (sukčiavimo), sudarant paskolos sutartį su kasatoriumi, todėl keisti teismų sprendimus nėra pagrindo.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, jį atmesdamas neišdėstė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų. Teisėjų kolegija patikrino šį kasacinio skundo argumentą ir laiko, kad nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus motyvais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai atsakyta į apeliacinio skundo argumentus, pateikti motyvai, kodėl neįžvelgiama apgaulės požymių V. D. veikoje, ir padaryta teisinga išvada, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis tarp šalių susiklostė ne baudžiamieji, o civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas