2016-11-22 Nr. BB-4852-1-94-2-00032-2012-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-364-648/2016

Proceso Nr. 1-94-2-00032-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 1.2.14.5.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant R. B. ,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintojo A. P. gynėjams advokatams Dainiui Žiedui, Adomui Liutvinskui,

nukentėjusiojo R. B. atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. B. atstovo advokato Gintaro Dabkevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. B. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 2 dalimis, 5 dalies l punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda.

Iš A. P. priteista nukentėjusiajam R. B. 4800 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksli data, laikas ir vieta nenustatyti, telefonu sutaręs su nukentėjusiuoju R. B. pirkti iš jo automobilį „Chrysler 300“ (duomenys neskelbtini) už 13 800 Eur; jis nurodė nukentėjusiajam išrašyti sąskaitą už šį automobilį UAB „G“ vardu ir 2007 m. gruodžio 19 d. avansu sumokėjo šiam dalį sumos – 9000 Eur, pravesdamas juos į R. B. nurodytą sąskaitą; 2008 m. liepos 1 d. šį automobilį iš R. B. paėmė, nesumokėjęs likusios sutartos sumos – 4800 Eur, ir 2009 m. birželio 23 d. šį automobilį, suklastodamas ir panaudodamas pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 000061, įregistravo savo, A. P. , vardu; taip apgaule įgijo 47 649 Lt ( t. y. 13 800 Eur) vertės automobilį „Chrysler 300“ (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajam R. B. 4800 Eur turtinę žalą.

A. P. buvo nuteistas ir už tai, kad nenustatytu laiku ir vietoje suklastojo automobilio „Chrysler 300“ (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 000061, įrašydamas melagingus duomenis, kad R. B. jam pardavė automobilį „Chrysler 300“ (duomenys neskelbtini) už 9000 Eur; pasirašydamas už R. B. šį suklastotą dokumentą 2009 m. birželio 23 d. panaudojo, pateikdamas valstybės įmonei „Regitra“, (duomenys neskelbtini); taip jis įregistravo šį automobilį savo vardu.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla A. P. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartis ir byla perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžiu panaikintas Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiojo R. B. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo R. B. atstovas advokatas G. Dabkevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (kasaciniame skunde padaryta klaida, nes skundas paduotas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, teigia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neišanalizuoti apeliacinių skundų argumentai, visiškai nevertintos itin reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios A. P. įvykdytos nusikalstamos veikos požymius, tai lėmė netinkamai pritaikytus BK 300, 182 straipsnius ir neteisingų bei neteisėtų išvadų, jog R. B. ir A. P. sieja civilinės teisės santykiai ir ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso būdu, suformulavimą.

2.1.1. Kasatorius nesutinka su A. P. išteisinimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju 2013 m. sausio 9 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-3310 (12) nustatyta, jog 2009 m. birželio 23 d. automobilio „Chrysler 300“ pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 000061 R. B. vardu pasirašė ne R. B. , o kitas žmogus. Ir nors ekspertizės metu nebuvo galima nustatyti, ar R. B. vardu pasirašė pats A. P. , faktas, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo suklastota, padirbant ne tik R. B. parašą, bet ir pirkėjo, yra neginčytinas. R. B. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį buvo sudaręs su UAB „G“ ir šios sutarties pagrindu 2007 m. gruodžio 19 d. gavo 9000 Eur. UAB „G“ vardu su pardavimą patvirtinančiais dokumentais automobilį iš nukentėjusiojo paėmė A. P. UAB „G“ minėtų dokumentų pagrindu automobilį įregistravo savo vardu VĮ „Regitra“ ir apdraudė privalomos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Tuo tarpu A. P. VĮ „Regitra“ pateikė suklastotą dokumentą, kuriame kaip pirkėjas jau nurodytas A. P. , o R. B. (pardavėjo) parašas suklastotas. Taigi, pasak kasatoriaus, A. P. disponavo žinomai suklastotu dokumentu, t. y. žinodamas, kad nukentėjusysis pardavė automobilį UAB „G“ VĮ „Regitra“ pateikė suklastotą dokumentą, kuriame pirkėju nurodomas A. P. , dėl to automobilis buvo neteisėtai įregistruotas jo vardu.

2.1.2. Skunde pažymima, kad byloje nustatytas neginčytinas faktas, t. y. jog R. B. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį sudarė su UAB „G“ A. P. prašymu. Pasak nukentėjusiojo atstovo, akivaizdu, kad VĮ „Regitrai“ pateikdamas pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje kaip pirkėjas jau nurodytas pats A. P. , jis tikrai žinojo, jog sutartis suklastota. Skunde teigiama, kad tokie A. P. veiksmai įrodo jo siekį neteisėtai užvaldyti R. B. automobilį. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad net ir nepavykus įrodyti, jog pats A. P. suklastojo R. B. parašą, akivaizdu, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo suklastota A. P. iniciatyva, nes buvo reikalinga tik A. P., siekiant įgyvendinti savo neteisėtus ketinimus. Todėl konkrečių veiksmų (pasirašymo) nenustatymas savaime nereiškia, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo tyčią klastojant pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 000061. Kasatorius teigia, kad byloje nustatytas faktas, jog A. P. žinodamas, kad dokumentas yra suklastotas, disponavo juo, siekdamas neteisėtai įregistruoti automobilį savo vardu. Nors byloje nenustatyta, kas konkrečiai suklastojo R. B. parašą, tačiau nepaisant to, pasak kasatoriaus, disponavimas žinomai suklastotu dokumentu ir jo pateikimas apyvartai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Skunde tvirtinama, kad A. P. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti – gabeno, laikė ir panaudojo suklastotą pirkimo–pardavimo sutartį.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas, nes teismas konstatavo, jog sutartis tarp A. P. ir R. B. yra suklastota, tačiau teismas padarė neteisėtą ir nelogišką išvadą, kad santykiai tarp A. P. ir R. B. yra civilinio pobūdžio. Pasak kasatoriaus, civiliniai teisiniai santykiai suklastotų sandorių pagrindu atsirasti negali.

2.1.3. Kasatorius kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikęs BK 300 straipsnį ir konstatavęs, jog neįrodyta, kad A. P. suklastojo pirkimo–pardavimo sutartį, klaidingai įvertino ir apgaulės – esminio sukčiavimo požymio, atribojančio sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, turinį. Skunde nurodoma, kad R. B. ir A. P. nesiejo ir nesieja jokie civiliniai teisiniai santykiai dėl automobilio „Chrysler 300“ pardavimo A. P. , iš kurių kilę ginčai galėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Anot kasatoriaus, tarp R. B. ir A. P. nėra jokio ginčo dėl sutarties sudarymo, kaip nurodo teismas, nes jie nėra sudarę jokios sutarties. Automobilio „Chrysler 300“ pardavimo sutartį R. B. sudarė su UAB „G“. A. P. dalį pinigų už automobilį pervedė R. B. kaip UAB „G“ atstovas, ir šis faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Automobilį A. P. neteisėtai įregistravo savo vardu panaudojęs apgaulę ir suklastotą dokumentą, todėl tokie nusikalstami veiksmai užtraukia asmeniui baudžiamąją, o ne civilinę atsakomybę.

2.1.4. Kasatorius, išdėstęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose dėl BK 182 straipsnio taikymo, nurodo, kad iš bylos duomenų akivaizdu, jog A. P. aiškiai suvokė, kokius padarinius sukels jo neteisėti veiksmai, ir jų siekė, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. A. P., žinodamas, kad pirkimo–pardavimo sutartis suklastota, pateikė ją VĮ „Regitra“ ir taip neteisėtai savo vardu įregistravo automobilį, pažeisdamas R. B. , kaip teisėto automobilio savininko, teises.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į keletą nuoseklių A. P. veiksmų, kurie atskleidžia, jog jis, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, veikė tiesiogine tyčia pagal iš anksto suplanuotą sukčiavimo schemą, aiškiai suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, numatydamas, kokius neteisėtus padarinius sukels jo veiksmai, ir tų padarinių siekė. Pažymi, kad teismas neįvertino to, kad: A. P. pervedė už automobilį „Chrysler 300“ 9000 eurų, siekdamas suklaidinti R. B. ir įgyti jo pasitikėjimą; 2010 m. sausio 13 d. A. P. pateikė civilinį ieškinį R. B. dėl be pagrindo įgytų lėšų, kuriuo prašė priteisti iš R. B. 9000 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų, tačiau apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą, kuriuo atmetė A. P. ieškinį; A. P. pateikė VĮ „Regitra“ žinomai suklastotą pirkimo-pardavimo sutartį, kurios panaudojimas sukėlė neteisėtus padarinius – automobilis buvo užregistruotas jo vardu, taip neteisėtai užvaldytas svetimas turtas. Nukentėjusiojo atstovas pažymi, kad visas A. P. elgesys rodo, jog jis siekė neteisėtai apgaule įgyti minėtą nukentėjusiojo automobilį, kurio vertė 13 800 Eur, o ne išvengti likusios sumos mokėjimo. Pagal suklastotą sutartį A. P. nieko nemokėjo ir neturėjo mokėti, nes jis tiesiog nusikalstamu būdu, apgaule užvaldė automobilį, kurį R. B. pardavė UAB „G“.

2.1.5. Kasatorius pažymi, kad teismo pozicija, jog dėl automobilio „Chrysler 300“ pardavimo susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka R. B. pareiškiant ieškinį dėl likusio įsiskolinimo UAB „G“, yra ne tik neteisinga, bet ir pažeidžianti vieną iš pagrindinių ir visuotinai pripažintų baudžiamosios teisės principų – atsakomybės neišvengiamumą. Automobilis buvo neteisėtai užvaldytas trečiojo asmens (A. P.), kuris nesusijęs jokiais civiliniais santykiais su R. B., todėl pareiškus civilinį ieškinį UAB „G.“ dėl likusio įsiskolinimo, A. P. liktų nenubaustas už padarytas nusikalstamas veikas. Be to, kasatorius nurodo, kad teismo išvada, jog nukentėjusysis turi galimybę savo reikalavimus civiline tvarka pareikšti UAB „G“, akivaizdžiai atskleidžia motyvų tarpusavio prieštaravimus, kad R. B. ir A. P. sieja civiliniai teisiniai santykiai.

2.1.6. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, savo sprendime išdėstė keliančius abejonių ir prieštaringus motyvus, kuriais vadovavosi kitaip vertindamas apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip priimdamas nutartį, pažeidė BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus.

3. Nukentėjusiojo R. B. atstovo advokato G. Dabkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, nesančių kasacinio nagrinėjimo dalyku (BPK 376 straipsnio 1 dalis)

4. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai nagrinėdami bylą netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, teismams vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant faktines bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

4.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasacinis skundas, pasak kasatoriaus, yra paduotas dėl baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių) esminių pažeidimų, taip pat netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 300 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies), tačiau dauguma nukentėjusiojo atstovo kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad neįrodyta, jog nagrinėjamoje byloje išteisintasis A. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir kad nepadaryta veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, kritika. Pastebėtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Be kita ko, kasaciniame skunde kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl A. P. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, išteisino A. P. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, padaręs išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti neginčijamą išvadą, jog A. P. pasirašė už R. B. 2009 m. birželio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartyje ir sutartį suklastojo įrašydamas melagingus duomenis, ją panaudojo žinodamas, kad ši sutartis suklastota. Tuo tarpu kasatorius kasaciniame skunde ne kartą teigia, kad A. P. žinojo, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra suklastota, ja disponavo, panaudojo žinomai suklastotą sutartį, pateikdamas VĮ „Regitra“. Taigi kasatorius skundu iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad kasatoriaus teiginys apie BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą šioje dalyje yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais. Be to, kasatoriaus motyvai apie byloje netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą (BPK 300 straipsnio 1 dalį) iš esmės grindžiami pateikiant savo versiją ir interpretacijas apie faktines bylos aplinkybes. Šie kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, o su įrodymų vertinimo pagrindu teismų padarytomis išvadomis, kurioms kasatorius nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, pripažįstami nepatenkančiais į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Todėl kasacinio skundo teiginiai dėl BK 300 straipsnio taikymo byloje nenagrinėtini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimo ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bylos įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, teismo nuosprendyje išdėstyti abejotini ir prieštaringi motyvai (BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimas), teismas klaidingai įvertino apgaulės – esminio sukčiavimo nusikaltimo požymio – turinį, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp nukentėjusiojo R. B. ir A. P. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Kasatoriaus nuomone, dėl šių pažeidimų teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį).

5.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kadangi teismų sprendimų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą itin kruopščiai patikrinti žemesnės instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008 ir kt.).

5.2. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

5.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, remiasi bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu: t. y. išteisintojo A. P. ir nukentėjusiojo R. B. parodymais, baudžiamosios bylos dokumentais – automobilių įsigijimo ir transportavimo sąskaitomis, raštais, banko duomenų išrašais, civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentais ir kitais įrodymais. Šioje baudžiamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai nustatyti R. B. ir A. P. tarpusavio santykių esmę, automobilio „Chrysler 300“ pirkimo–pardavimo sandorio ir jo įregistravimo A. P. vardu aplinkybes, byloje atliko įrodymų tyrimą – apklausė nuteistąjį A. P., ištyrė civilinių bylų dokumentus, kurie susiję su šia baudžiamąja byla, taip pat kitus byloje surinktus įrodymus. Teismas, vertindamas ištirtus įrodymus, pripažino, kad tarp A. P. ir R. B. yra kilęs ginčas dėl teisė nuosavybės į automobilį „Chrysler 300“. Nors išteisintasis ir nukentėjusysis nurodė skirtingas šio automobilio įgijimo aukcione JAV aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad minėto automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (prieš pargabenant jį į Lietuvą), automobilis pagal dokumentus buvo R. B. nuosavybė. Teismas nustatė, kad automobilio „Chrysler 300“ pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp R. B. ir UAB „G“. Tiek A. P., tiek R. B. pripažino ir tai, kad A. P. į R. B. nurodytą sąskaitą pervedė 9000 Eur. Į Lietuvą atgabentą automobilį UAB „G“ apdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bendrovės vardu buvo paimti laikinieji valstybiniai numeriai ir automobilis laikinai įregistruotas šios bendrovės vardu. Teismas padarė išvadą, kad R. B. automobilį pardavė UAB „G“, o tai, kad automobilis vėliau buvo įregistruotas A. P. vardu, nevertintina kaip A. P. panaudota apgaulė sutarties sudarymo metu.

5.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulė, kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį ji turi būti nustatoma visais atvejais, nes tai yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010, 2K-389/2013). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-322/2013). Sukčiavimas įgyjant svetimą turtą yra laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Taigi svetimo turto įgijimo sukčiaujant atveju, apgaulė panaudojama iki turto perleidimo ar (ir) jo perleidimo metu.

5.5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. P. pareikštame kaltinime dėl sukčiavimo nebuvo nurodytas būtinojo nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – apgaulės – esmė ir turinys – R. B. turto (automobilio) perdavimo A. P. metu. Iš kaltinimo matyti, kad A. P. buvo kaltinamas apgaule svetimą turtą įgijęs suklastodamas ir panaudodamas pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau, pastebėtina, kad automobilis „Chrysler 300“ iš nukentėjusiojo paimtas 2008 m. liepos 1 d., o įregistruotas A. P. vardu beveik po vienerių metų – 2009 m. birželio 23 d., taigi kaltinime visiškai neatskleista, kaip ir kuo A. P. apgaulė pasireiškė iki nukentėjusiajam perleidžiant turtą jam. Sukčiavimas yra padaromas veikiant tiesiogine tyčia, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas A. P. veiksmuose nenustatė šio būtinojo nusikaltimo sudėties požymio. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad A. P. veiksmų seka rodo jo išankstinę tyčią sukčiauti ir kasatorius nurodo aplinkybes, kurias teismas, jo nuomone, spręsdamas apie kaltininko kaltę turėjo vertinti, šie kasacinio skundo argumentai, pirma, yra kasatoriaus subjektyvus įvykių interpretavimas, antra, kaip minėta, teismo nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimas.

5.6. Kasatorius kasaciniame skunde akcentuoja, kad tarp A. P. ir R. B. nėra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nes R. B. su A. P. nėra sudaręs automobilio „Chrysler 300“ pirkimo-pardavimo sutarties. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja paties nukentėjusiojo R. B. pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu duotiems parodymams, kurie patvirtina verslo santykių tarp nukentėjusiojo ir A. P. egzistavimą. Tai akcentavo ir apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad dėl automobilio „Chrysler 300“ pardavimo tarp R. B. ir A. P. susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

5.7. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su šiomis apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis, nes jos, priešingai nei teigia kasatorius, padarytos išsamiai ištyrus ir įvertinus tiek atskirus bylos įrodymus, tiek ir jų visumą, juos tarpusavyje palyginus. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą procesinio įstatymo taikymo aspektu dėl A. P. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, konstatuoja, kad teismas tirdamas ir vertindamas bylos įrodymus nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas laikydamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 1-4 punktų, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus ir teismo išvadas dėl A. P. išteisinimo, atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis atitinka tokiam dokumentui proceso įstatyme keliamus reikalavimus.

5.8. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra įstatyme nurodytų pagrindų (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo R. B. atstovo advokato Gintaro Dabkevičiaus kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis