d554779b-7c6b-4bf2-bbd6-cdb18f5f3a6a · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1710-467/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02018-2011-2                               Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.1; 114.9.2; 114.9.3.2; 114.11; 128.2.(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S Lietuvos Respublikos vardu2012 m. spalio 2 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjos L. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjos L.

K. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė :PareiÅ¡kimo esmė             PareiÅ¡kėja L. K. 2011 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad jos tėvas B. N. buvo ne tik politinis kalinys, bet ir tremtinys, kadangi po įkalinimo pabaigos (1958-11-26) jam buvo uždrausta grįžti į LietuvÄ penkerius metus.

Juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo tikslas – okupacijų nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimas pareiÅ¡kėjai L. K.. PareiÅ¡kėja nurodė, kad jos tėvas B. N., gimęs 1927 m., gyvenęs (duomenys neskelbtini), Ypatingo pasitarimo prie Tarybų Socialistinių Respublikų SÄ jungos Valstybės Saugumo Ministerijos 1950 m. kovo 4 d. nutarimu pagal RTFSR BK 581a ir 5811 straipsnius ir 136 straipsnio 1 dalies g punktÄ buvo nubaustas dvideÅ¡imt penkeriems metams laisvės atėmimo. Bausmę atliko Verchne-Uralskio ir Vladimiro miesto kalėjimuose, o nuo 1957-12-11 iki 1958-11-26 Mordovijos ATRS pataisos darbų stovykloje.

Atlikus bausmę, B. N. buvo draudžiama grįžti į Lietuvos TSR, todėl jis iÅ¡vyko į Ukrainos TSR, kur gyveno nuo 1958-11-26. Lietuvos Aukščiausias Teismas 1990-12-21 pripažino B. N. nekaltu Lietuvos Respublikai ir jam buvo atkurtos visos pilietinės teisės. B. N. 1992-04-10 mirė Ukrainos Respublikoje. Ä®rodymai apie tai, kad pareiÅ¡kėjos tėvui buvo uždrausta grįžti į LietuvÄ po to, kai jis atliko bausmę, nėra iÅ¡likę. Tačiau 1956-1958 m. TSR politinė situacija ir teisinės sistemos veiklos tyrimas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad objektyviai buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad paleistiems politiniams kaliniams (ypač lietuviams, latviams ir estams) buvo draudžiama grįžti į gimtinę ir jie bÅ«davo siunčiami arba pas deportuotas Å¡eimas, arba priverstinai bÅ«davo paskiriama jų gyvenamoji vieta.

Å iuos teiginius pareiÅ¡kėja grindė pateiktomis mokslinio darbo iÅ¡traukomis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro PasiprieÅ¡inimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija nepripažino pareiÅ¡kėjai nukentėjusiojo asmens (tremtinio) statuso, motyvuodama tuo, kad ji gimė buvusio politinio kalinio Å¡eimoje jau po to, kai buvo pasibaigęs įkalinimas ir nėra dokumentų, patvirtinančių jos tremtį. Neturėdama kitos galimybės įrodyti, kad pareiÅ¡kėjos tėvas B. N. buvo ne tik politinis kalinys, bet po įkalinimo jam buvo uždrausta grįžti į LietuvÄ , pareiÅ¡kėja kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu nustatyti šį juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ .

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) atsiliepimu į pareiÅ¡kimÄ prašė spręsti teismo nuožiÅ«ra. Nurodė, kad nėra aiÅ¡ku, kokiu pagrindu pareiÅ¡kėjos tėvui buvo uždrausta grįžti į LietuvÄ . Pagal pateiktus dokumentus (tėvų santuokos liudijimÄ bei pareiÅ¡kėjos gimimo liudijimÄ ) galima spręsti, kad pareiÅ¡kėjos tėvas apsigyveno (duomenys neskelbtini), nes 1959-01-24, t.y. nepraėjus 2 mėnesiams po paleidimo į laisvę, ten įregistravo santuokÄ , o taip pat ten 1959-09-26 gimė ir pareiÅ¡kėja.

Todėl galėjo bÅ«ti, jog jis į minėtÄ vietovę atvyko tikslingai pas bÅ«simÄ sutuoktinę, iÅ¡ anksto suplanavęs, o ne todėl, kad jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvos TSR.Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras teismo posėdžio metu prašė pareiÅ¡kėjos L. K. pareiÅ¡kimo netenkinti. Nurodė, jog juridinio fakto, kad B. N. buvo tremtyje, negalima nustatyti, nes nėra tai patvirtinančių duomenų. Nėra jokių dokumentų, kad B. N. kartu su įkalinimo bausme buvo paskirta ir tremtis kaip papildoma bausmė.

B. N. Ypatingojo pasitarimo 1950-03-04 nutarimu buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo bausme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1989-09-06 nutartimi jis yra reabilituotas. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad B. N. buvo nuteistas 25 metams, apie jokiÄ papildomÄ bausmę nekalbama. Pagal esamus byloje dokumentus matyti, kad B. N. Mordovijos Respublikoje buvo paleistas 1958 m., pasibaigus sutrumpintos bausmės atlikimo laikui, vėliau iÅ¡vyko į UkrainÄ . Nėra objektyvių duomenų, kad po Revizijos komisijos sprendimo, kuriuo B.

N. buvo sutrumpinta bausmė, jam buvo taikoma papildoma bausmė – trėmimas. Pagal tuometinę praktikÄ , Å¡velninant bausmę, kalinimas nebÅ«davo keičiamas kita bausme, todėl B. N. negalėjo bÅ«ti taikomas draudimas grįžti į LietuvÄ . Priėmus net ir įsakÄ , kuriuo bÅ«davo uždraudžiama tam tikrų kategorijų grupėms grįžti į LietuvÄ , vis tiek bÅ«davo daromos iÅ¡imtys, ir tokiu atveju bÅ«tų iÅ¡likę dokumentai, nes konkrečiam asmeniui leidimÄ arba uždraudimÄ duodavo komisija.

Pagal Mordovijos Respublikos bausmių vykdymo tarnybos 2010-10-22 pažymÄ B. N. po bausmės atlikimo iÅ¡vyko į (duomenys neskelbtini), Ukraina, o nebuvo iÅ¡siųstas į tremtį. Å iÄ archyvinę pažymÄ reikėtų vertinti pagal joje padarytus įraÅ¡us. Be to pagal pareiÅ¡kėjos ir liudytojų paaiÅ¡kinimus B. N. galėjo pasirinkti iÅ¡ kelių valstybių, kur jis norėjo vykti, o tai negali bÅ«ti laikoma tremtimi. Taip pat pagal dokumentus nustatyta, kad B. N., iÅ¡vykęs į UkrainÄ po bausmės atlikimo, labai greitai susituokė, nepraėjus 2 mėnesiams.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiÅ¡kėjos L. K. pareiÅ¡kimÄ atmetė. Teismui bylos duomenimis nenustačius, kad pareiÅ¡kėjos tėvui B. N. įkalinimo bausmė buvo pakeista į tremtį, o pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimų, kad jos tėvui paleidimo metu buvo padarytas įraÅ¡as paleidimo dokumentuose apie draudimÄ grįžti į LietuvÄ 5 metus, nepatvirtinus kitais bylos duomenimis, taip pat atsižvelgęs į aplinkybes, jog B.

N. turėjo motyvÄ po bausmės atlikimo vykti į (duomenys neskelbtini), Ukrainoje, kad turėjo kvietimÄ ten vykti ir kad ten jis nepraėjus 2 mėnesiams po paleidimo į laisvę (1959-01-24) sudarė santuokÄ su pareiÅ¡kėjos mama, teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog B. N. po bausmės atlikimo nuvyko gyventi į UkrainÄ dėl valdžios institucijų priimto sprendimo, ribojančio jam teisę pasirinkti gyvenamÄ jÄ vietÄ , o ne savo noru. Teismas, iÅ¡tyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog pareiÅ¡kėjos praÅ¡omo nustatyti fakto buvimo tikimybė yra pernelyg maža, kad pareiÅ¡kimÄ galima bÅ«tų tenkinti.

Apeliacinio skundo argumentai Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėja L. K. praÅ¡o sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kimÄ patenkinti. Nurodo, jog pareiÅ¡kėjos tėvui B. N. draudimas grįžti į gimtinę (tremtis) buvo taikomas ne kaip bausmės suÅ¡velninimas, kai įkalinimo bausmė keičiama į tremtį, o kaip atskira papildoma priemonė, taikoma tiems asmenims, kurie buvo nuteisti už pasiprieÅ¡inimÄ okupaciniam režimui. Baltijos Å¡alių aktyvistai buvo iÅ¡skirti į atskirÄ grupę.

Su jais buvo pasielgta ypatingai griežtai. Maskvos centrinė komisija davė nurodymÄ vietinėms komisijoms remtis tuo metu jau negaliojančiu 1952-03-11 TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Ä®saku, kad paleisti „nacionalinių organizacijų“ aktyvistai lietuviai, latviai ir estai turi bÅ«ti iÅ¡siųsti pas deportuotas Å¡eimas (Marko Elie atlikto tyrimo medžiaga Reabilitacija. Kaip tai buvo. Dokumentai prezidiumo (politbiuro) TSKP ir kitų medžiagų. II tomas. "Vasario 1956, 1980 metų pradžioje." Maskva 2003, p. 19 .

SSRS Aukščiausios Tarybos Ä®sakas buvo iÅ¡leistas 1956/03/24 GARF R-7523/72/606/142-163). PareiÅ¡kėjos tėvo Å¡eima nebuvo deportuota, ji liko Lietuvoje, dėl to jis ir nebuvo nusiųstas pas Å¡eimÄ , o jam buvo uždrausta grįžti į LietuvÄ , kaip politiniam kaliniui ir pasiprieÅ¡inimo aktyvistui. Teismas visiÅ¡kai netinkamai vertino pareiÅ¡kėjos parodymus teismo posėdžio metu. PareiÅ¡kėja teigė, jog draudimas pasirinkti gyvenamÄ jÄ vietÄ B. N. buvo įraÅ¡ytas (o ne pritaikytas) pažymoje apie jo paleidimÄ iÅ¡ kalėjimo, kurioje buvo padarytas įraÅ¡as „be teisės grįžti į LietuvÄ 5 metus“.

Tai pat pareiÅ¡kėja teigė, kad su pažymos turiniu apie tėvo paleidimÄ iÅ¡ kalėjimo ji susipažino, kai buvo maža, o vėliau paaiÅ¡kino, kad apie tai, jog tėvas buvo politinis kalinys ir kitas įkalinimo aplinkybes, sužinojo tuo metu, kai jai buvo apie 20 metų. Teismas neteisingai vertino tas aplinkybės, kad pareiÅ¡kėjos tėvas vedė po dviejų mėnesių, kai išėjo iÅ¡ kalėjimo, kad esÄ tėvas į UkrainÄ vyko tikslingai, pas savo sužadėtinę. Byloje nėra domenų apie tai, kad jis buvo pažįstamas su P. K. iki savo atvykimo į UkrainÄ .

Jeigu teismas teisingai bÅ«tų įvertinęs istorinę pokario laikų aplinkybę, kad to meto visuomenėje buvo moterų pervirÅ¡is, kaip nesenai įvykusio karo pasekmė, o tėvas be moterų draugijos kalėjo 10 metų, tuomet pareiÅ¡kėjo tėvo ir motinos dviejų mėnesių draugystę iki santuokos bÅ«tų galima paaiÅ¡kinti visiÅ¡kai kitaip. Teismas neteisingai vertino liudytojos R. A. parodymus, kuri paaiÅ¡kino teismui, kad B. N. 1983 metais papasakojo jai apie tai, kad jis negalėjo grįžti į LietuvÄ 1958 metais po paleidimo iÅ¡ kalėjimo, o ne tai, kad jis negali grįžti į LietuvÄ 1983 metais (kada liudytoja buvo aplankiusi jį Ukrainoje).

Teismas neteisingai vertino liudytojo H. O. teisme paaiÅ¡kinimus, kad B. N. buvo uždrausta grįžti į LietuvÄ . Tai, kad B. N., negalėdamas grįžti į LietuvÄ pas savo tautiečius ir gimines, pasinaudojo kalėjimo draugo pasiÅ«lymu važiuoti pas jį, visiÅ¡kai suprantama iÅ¡ psichologinės pusės ir paaiÅ¡kinama. NatÅ«ralu, kad žmogus atsidÅ«ręs padėtyje, kada jis negali grįžti pas savo Å¡eimÄ ir į gimtinę, ieÅ¡ko prieglobsčio pas nors kiek pažįstamus žmones, kur jam paprasčiau prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Tai visiÅ¡kai neįrodo aplinkybės, kad kalėjimo draugo kvietimas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis iÅ¡vyko į UkrainÄ . B. N. giminės liko Lietuvoje. Tai, kad jis negrįžo į LietuvÄ iÅ¡ karto po iÅ¡trėmimo termino pabaigos, paaiÅ¡kinama 1960-1968 metų TSRS politinės situacijos ir tuometinės TSRS teisinės sistemos veiklos ypatumais ir leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog objektyviai buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad jis negalėjo grįžti į LietuvÄ ir kai buvo pasibaigęs oficialus draudimas.

Dauguma lietuvių, iÅ¡vežtų iÅ¡ Lietuvos į kitas TSRS respublikas, prisitaikė naujose gyvenimo vietose ir grižo į gimtinę tik po 1990 metų, kai buvo visiÅ¡kai reabilituoti. Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, padarė klaidingas iÅ¡vadas, taikydamas TSRS valstybei teisinės valstybės principus. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama pareiškėjos L.

K. apeliacinio skundo ribose, t. y. analizuotinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Pagal apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijoje keliamas įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo klausimas.Apeliacinis skundas netenkintinas.PareiÅ¡kėja L. K., apeliacinį skundÄ grįsdama netinkamu įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme, teigia, jog teismas turėjo patikrinti faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus ir įvertinti tai, ar netiesioginiai įrodymai – prielaidos yra motyvuoti, t.y. pagrįsti byloje esančiais įrodymais, ar prieÅ¡ingos prielaidos tikimybė yra mažesnė, tačiau nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir didesnę reikÅ¡mę suteikė Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovo A.

A. S. paaiÅ¡kinimams, netinkamai vertino pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimus, liudytojų R. A., H. O. parodymus. Teismas, įvertinęs pareiÅ¡kėjos apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti.    Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iÅ¡likusį raÅ¡ytinį įrodymÄ â€“ Mordovijos Respublikos administracijos bausmių vykdymo federalinės tarnybos 2009-10-22 pažymÄ (b.l. 27-28), kurioje nurodyta, jog B. N. kalėjo Dubrovlago MVD, į kurį atvyko 1957-12-11 iÅ¡ Vladimiro srities kalėjimo Nr.3, PVT komisijos sprendimu (protokolas Nr.144, 1956-09-15) kalėjimo laikotarpis sutrumpintas iki 10 metų, o į laisvę paleistas 1958-11-26, pasibaigus kalėjimo laikotarpiui, iÅ¡vyko į (duomenys neskelbtini) padarė iÅ¡vadÄ , jog Komisijos sprendimu, Å¡velninant bausmę B.

N., įkalinimas nebuvo keičiamas į tremtį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas informacijÄ , esančiÄ Mordovijos Respublikos administracijos bausmių vykdymo federalinės tarnybos 2009-10-22 pažymoje, laikė patikima. Faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas nustato bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, turi bÅ«ti patikimi. Pagal teismų praktikÄ Ä¯rodymų patikimumas atsiskleidžia faktinių duomenų (informacijos), gautų iÅ¡ keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumu. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimÄ , labai svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar nėra prieÅ¡taravimų tarp faktinių duomenų, gautų iÅ¡ tos pačios rÅ«Å¡ies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių.

Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas pareigÄ iÅ¡tirti ir įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus, vertino suinteresuoto byloje asmens Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovo A. A. S. paaiÅ¡kinimus, kurie patvirtino teismo iÅ¡vadÄ , paremtÄ raÅ¡ytiniu įrodymu. Savaime suprantama, kad aptartas raÅ¡ytinis įrodymas – pažyma, ir suinteresuoto asmens atstovo paaiÅ¡kinimai negali bÅ«ti laikomi lygiaverčiais Å¡ių įrodinėjimo priemonių patikimumo prasme, kadangi suinteresuoto asmens paaiÅ¡kinimai paremti patirtimi, sprendžiant klausimus, susijusiais su represuotais asmenimis, tačiau jie neprieÅ¡tarauja vienas kitam.

Dėl to, pirmosios instancijos teismo pateiktas paaiÅ¡kinimo, kaip pagalbinio ir neprieÅ¡taraujančio raÅ¡ytiniam įrodymui, vertinimas pripažintinas pagrįstu. PareiÅ¡kėja apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos paaiÅ¡kinimus, nes draudimas pasirinkti gyvenamÄ jÄ vietÄ B. N. buvo įraÅ¡ytas (o ne pritaikytas) pažymoje apie jo paleidimÄ iÅ¡ kalėjimo, kurioje buvo padarytas įraÅ¡as „be teisės grįžti į LietuvÄ 5 metus“, taip pat paaiÅ¡kinimus apie tokios pažymos turinio sužinojimo momentÄ bei tėvo vedybų aplinkybes.

BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiÅ¡kėja tvirtino, jog, dar tėvui esant gyvam, ji matė pažymÄ apie jo paleidimÄ iÅ¡ kalėjimo, kurioje ranka mažomis raidėmis buvo padarytas įraÅ¡as „be teisės grįžti į LietuvÄ 5 metus" (b.l. 83). Tačiau byloje daugiau nėra duomenų, užuominų apie tokį terminuotÄ draudimÄ . Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiÅ¡kėjos prieÅ¡taringus ir netikslius paaiÅ¡kinimus, kadangi tokioje situacijoje, kai pačiai pareiÅ¡kėjai nebuvo žinomos net esminės tėvo nuteisimo ir paleidimo aplinkybės, kÄ patvirtina jos paaiÅ¡kinimai bei tvirtinimas, jog tėvas vengė apie tai kalbėti, o galimas sužinojimo apie tariamai egzistavusio įraÅ¡o buvimÄ momentas (pareiÅ¡kėjos vaikystėje ar jaunystėje) pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimuose ženkliai skiriasi, negalima daryti pakankamai pagrįstos iÅ¡vados, jog egzistavo pažyma su įraÅ¡u, draudžiančiu pareiÅ¡kėjos tėvui grįžti į LietuvÄ .

Teismo iÅ¡vados dėl Å¡alies reikalavimų pagrįstumo turi bÅ«ti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo. Nagrinėjamu atveju, visų byloje esančių duomenų kontekste, pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimai negali bÅ«ti laikomi patikimais. Be to, pareiÅ¡kėjai nepateikus įrodymų, patvirtinančių draudimÄ jos tėvui grįžti į LietuvÄ , nėra pagrindo kalbėti apie įrodymų, patvirtinančių įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ , pakankamumÄ .PareiÅ¡kėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog jos tėvas tikslingai vyko į UkrainÄ pas savo sužadėtinę, nes vedė jÄ po dviejų mėnesių nuo išėjimo iÅ¡ kalėjimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiÅ¡kėja netinkamai interpretuoja pirmosios instancijos teismo motyvacijÄ .

Pirmosios instancijos teismas pareiÅ¡kėjos tėvo apsisprendimo vykti į UkrainÄ pagrindu laikė jo kameros draugo kvietimÄ , o apsisprendimÄ likti gyventi Ukrainoje sÄ lygojo vedybos su pareiÅ¡kėjos motina. Taigi Å¡ios dvi savarankiÅ¡kos aplinkybės veikiau liudija apie pareiÅ¡kėjos tėvo teisės pasirinkti gyvenamÄ jÄ vietÄ turėjimÄ , o ne tremtį. PareiÅ¡kėja taip pat nesutinka su liudytojų R. A., H. O. parodymų įvertinimu, tačiau apeliaciniame skunde nurodo tik savo samprotavimus apie tai, kur vyktų iÅ¡ kalėjimo paleistas asmuo, kuris negali grįžti į namus.

Teismas, darydamas tam tikras iÅ¡vadas dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, negali remtis bendro pobÅ«džio pamÄ stymais, t.y. prielaidomis, kaip tam tikroje situacijoje galėtų pasielgti tam tikras asmuo. Liudytojai savo parodymuose nenurodė pakankamai pagrįstų prielaidų, leidžiančių bylos nagrinėjimo kontekste nustatyti pareiÅ¡kėjos praÅ¡omÄ juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ . Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti įrodymų sÄ sajumÄ , leistinumÄ , įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautÄ informacijÄ (CPK 183, 250 str.).

Ä®vertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Atlikdamas Å¡ias pareigas, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę ir iÅ¡ įrodymų viseto duomenų padaryti iÅ¡vadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo įrodinėjimo taisyklę, pagal kuriÄ , ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu.

Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti iÅ¡vadÄ , kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visetÄ , teismui nepakanka duomenų iÅ¡vadai, jog pareiÅ¡kėjo tėvas B. N. buvo tremtinys, kadangi byloje yra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokiÄ iÅ¡vadÄ . IÅ¡dėstytų motyvų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes apeliacinio skundo argumentai nepaneigia jo teisėtumo ir pagrįstumo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

             Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .              Teisėja                                                                                                      Alma Urbanavičienė