2019-12-18 Nr. AB-23917-3-61-3-03845-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2330-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03845-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. (D. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. spalio 26 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant galiojančias teisės aktų nuostatas, nes kameros nuolat buvo perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Pareiškėjas tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, kadangi jis buvo kalinamas sąlygomis nesilaikant nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K dirbo maisto dalintoju bei atliko kitus ūkio darbus. Pareiškėjo teigimu, darbo sąlygos buvo prastos, nebuvo išduodami darbo rūbai, dirbo nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Pareiškėjas pažymėjo, jog dirbdamas ūkio darbus buvo įpareigotas atlikti dezinfekcijos darbus, nors jiems atlikti nebuvo apmokytas bei nebuvo išduotos darbui reikalingos priemonės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Skirstant asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas paaiškino, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka. Dėl įdarbinimo tvarkos atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 68 straipsniu, 125 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti galėjo būti palikti tik tie nuteistieji, kurie patys buvo išreiškę tokį norą. Nuteistasis, pasirašydamas sutikimą – pasižadėjimą pasilikti įstaigoje ūkio darbams atlikti, buvo supažindinamas su Nuteistųjų palikimo Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus ir pasišalinimo iš ūkio būrio tvarkos aprašu bei įsipareigodavo pavestą jam darbą vykdyti sąžiningai.

5. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. spalio 26 d. Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nebuvo nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje nebuvo ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais. Pateikti duomenys patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl darbo sąlygų, vadovaudamasis BVK 68 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad ginčo tarp šalių, jog pareiškėjas dirbo savo noru, o atsakovas priėmė jį dirbti, nebuvo. Nors pareiškėjas teigė, kad nebuvo aprūpintas darbo rūbais bei reikmenimis ir turėjo atlikti darbą, kuriam nebuvo paruoštas – atlikti dezinfekciją, tačiau, atsakovo tvirtinimu, priešingai – pareiškėjui buvo išduoti darbui reikalingi rūbai ir darbo priemonės, o ūkio darbui – dezinfekcijai pareiškėjas buvo išklausęs kursus ir gavęs tai patvirtinančius įrodymus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8 punktas nustato, kad dirbantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai išduodama darbo specifiką atitinkanti darbinė apranga pagal sezoną. Darbinę aprangą dirbantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduoda darbdavys. Teismas nustatė, kad į bylą pateiktas Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 12 d. pranešimas Nr. 24-8150 „Dėl D. S. skundo“ patvirtino, kad pareiškėjas buvo aprūpintas visomis darbui reikalingomis priemonėmis, jam buvo išduoti darbo drabužiai ir pirštinės. Kartu su atsiliepimu į skundą atsakovas teismui pateikė išrašus iš suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio žurnalo aprūpinimo, kurie patvirtino, jog pareiškėjui paminėtos darbui reikalingos priemonės buvo išduotos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo išduodamos priemonės ir darbinė apranga teismo, buvo atmesti.

9. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis dirbdamas ūkio darbus buvo įpareigotas atlikti dezinfekcijos darbus, nors jiems atlikti nebuvo apmokytas bei nebuvo išduotos darbui reikalingos priemonės, kadangi byloje esanti rašytinė bylos medžiaga patvirtino, jog pareiškėjas dalyvavo uždarosios akcinės bendrovės „Sveikatos kodas“ mokymuose – instruktaže, kuriuose buvo supažindintas su patalpų, daiktų ir įrenginių priežiūra, jų valymo būdais ir valymo technologijomis. Mokymų metu pareiškėjas buvo informuotas ir apie užkrečiamų, alerginių, profesinių ir kitų ligų profilaktines priemones, asmeninių apsaugos priemonių naudojimo reikšmę rankų, kvėpavimo takų ir akių apsaugą.

10. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas dėl darbo sąlygų ir darbo drabužių išdavimo į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė.

11. Teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

III. 12. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas nepagrįstai nenustatė daugelio Lukiškių TI-K pažeidimų dėl pareiškėjo kalinimo nežmoniškomis sąlygomis ir todėl priėmė netinkamą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos nurodyto dydžio pareiškėjas nepagrindžia jokiais įrodymais, tiesiog pateikia samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo D. S. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. spalio 26 d. neužtikrinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis kameros patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (3,6 kv. m); pareiškėjas buvo aprūpintas visomis darbui reikalingomis priemonėmis (jam buvo išduoti darbo drabužiai ir pirštinės); buvo supažindintas su patalpų, daiktų ir įrenginių priežiūra, jų valymo būdais ir valymo technologijomis, o mokymų metu pareiškėjas buvo informuotas ir apie užkrečiamų, alerginių, profesinių ir kitų ligų profilaktines priemones, asmeninių apsaugos priemonių naudojimo reikšmę rankų, kvėpavimo takų ir akių apsaugai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nes nenustatyta viena iš CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad buvo priimtas netinkamas sprendimas. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, jog pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas dėl skunde nurodytų aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (tolius – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, nustatė, jog pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos, nes atsakovo atstovas neatliko pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų.

21. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nustatė aplinkybes, susijusias su kalinimo sąlygomis, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

22. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

23. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

24. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, kada nebuvo užtikrintos tinkamos darbo sąlygos, o atsakovas pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio aplinkybėmis, susijusiomis su netinkamu kalinimu (b. l. 1–11), o atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakyme nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje (3,6 kv. m); kad pareiškėjas buvo apmokytas atlikti darbus ir jam buvo išduotos darbui reikalingos priemonės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl ginčo esmės. Deklaratyvus pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netinkamą sprendimą, nesudaro jokio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

25. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad minimalus patalpų plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis kaip 4 kv. m, o vertinant tenkantį plotą turi būti atsižvelgta į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes nagrinėjamu atveju aktualus Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad minimali gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui yra 3,6 kv. m. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Pareiškėjo pretenzijas, kad jam teko dezinfekuoti dušus, o jis nebuvo apmokytas dirbti tokį darbą, nebuvo aprūpintas šiam darbui atlikti specialiosiomis priemonėmis, paneigė atsakovo pateikti įrodymai: išrašai iš suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio žurnalo aprūpinimo (b. l. 42, 43–44), duomenys, kad pareiškėjas dalyvavo uždarosios akcinės bendrovės „Sveikatos kodas“ mokymuose – instruktaže (b. l. 20). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl darbo sąlygų ir darbo drabužių išdavimo į atsakovo atstovo administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 37).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme rašytinio proceso tvarka, neturėjo galimybės teismui paaiškinti savo pozicijos, jam nebuvo leista ginti savo interesų. Pareiškėjo prašymas dėl žodinio proceso nebuvo tenkintas 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi (b. l. 83–84), nes nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias pirmosios instancijos teisme paaiškinti savo poziciją ir ginti savo interesus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo šią bylą rašytinio proceso tvarka, nes pats pareiškėjas skunde (b. l. 1–11) prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurias būtų paaiškinęs ir kurios būtų turėjusios esminės įtakos priimam teismo sprendimui.

29. Byloje nenustačius aplinkybių, kad atsakovo atstovo darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė