d54a06dc-a2b5-4dd6-8e30-da5bfced495f · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-446-881/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-09612-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.1.;

114.11. Â Â

 (S)

  Â

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 18 d.

 Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo UAB „Navaga“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-670-821/2012 pagal ieÅ¡kovo „BTA Insurance Company“ SE ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Navaga“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, trečiasis asmuo – V. L..

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

                                Â

I. Ginčo esmė

            ieÅ¡kovas „BTA Insurance Company“ SE ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „Navaga“ 10 316,51 Lt draudimo iÅ¡mokÄ , 6 proc. metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, taip pat bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad su atsakovu sudarė privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 2662203, pagal kuriÄ buvo apdrausta automobilio Renault Premium 420.19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė už autoįvykio metu padarytÄ Å¾alÄ . 2010 m. birželio 9 d. Vokietijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis Alfa Romeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Autoįvykio kaltininku pripažintas atsakovo vairuotojas V. L.. Dėl apgadinto automobilio ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo 51 582,52 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Kadangi atsakovas neįvykdė pareigos praneÅ¡ti draudikui raÅ¡tu per tris darbo dienas apie įvykį, taip pat nepateikė draudikui praÅ¡omos informacijos, ieÅ¡kovas įgijo teisę reikalauti iki

20 proc. iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos.  Â

Â

           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies – priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 5 158,25 Lt draudimo iÅ¡mokos, 6 proc. metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme 2011 m. spalio 28 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 117 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų; kitoje dalyje ieÅ¡kinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2010 m. birželio 21 d. ieÅ¡kovas iÅ¡ Vokietijos gavo praneÅ¡imÄ -pretenzijÄ dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio. 2010 m. birželio 28 d. praneÅ¡imu ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ , praÅ¡ydamas užpildyti praneÅ¡imo apie eismo įvykį užsienyje formÄ , pateikti formoje reikalaujamų dokumentų kopijas bei įvykyje dalyvavusios transporto priemonės nuotraukas. PaÅ¡to siuntų lydraÅ¡tis Nr. 221 patvirtina, kad Å¡is praneÅ¡imas atsakovui buvo iÅ¡siųstas 2010 m. birželio 28 d. dienÄ . Teismas konstatavo, kad nors atsakovas

neigė gavęs ieÅ¡kovo praneÅ¡imÄ , įrodymų draudiko paÅ¡tu iÅ¡siųsto praneÅ¡imo prezumpcijai

paneigti nepateikė, todėl tikėtina, kad atsakovas praėjus protingam terminui nuo iÅ¡siuntimo (po penkių kalendorinių dienų), t. y. 2010 m. liepos 2 d., ieÅ¡kovo praneÅ¡imÄ turėjo gauti. Atsakovas per draudiko nustatytÄ terminÄ nepranešė apie 2010 m. birželio 9 d. eismo įvykį. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieÅ¡kovui savo iniciatyva pateikė praneÅ¡imÄ apie eismo įvykį ir kad jo

negalėjo pateikti dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad

atsakovas pažeidė TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pareigÄ per nustatytÄ terminÄ praneÅ¡ti draudikui apie eismo įvykį. Teismas pažymėjo, kad tokiÄ pareigÄ atsakovas turėjo ir tuo atveju, kai nėra aiÅ¡ku, kuris įvykio dalyvis yra atsakingas už eismo įvykio kilimÄ . Nors atsakovas neigė automobilio Renault Premium 420.19 dalyvavimÄ eismo įvykyje, teigdamas, jog automobilio vairuotojas trečiasis asmuo

V. L. apie šį įvykį atsakovui nepranešė, tačiau atsakovo atstovas posėdžio metu patvirtino, jog minėtas automobilis eismo įvykio metu galėjo bÅ«ti Vokietijoje. Taip pat negalėjo paaiÅ¡kinti, kokiu bÅ«du 2010 m. birželio 9 d. Berlyno policijos eismo įvykio deklaracijoje galėjo atsirasti tikslÅ«s ir iÅ¡samÅ«s atsakovo automobilio ir vairuotojo V. L. duomenys bei trečiojo asmens V. L. raÅ¡yta informacija apie eismo įvykį. Taigi teismas konstatavo, kad nors atsakovo atstovai teigė, kad jokio įvykio trečiasis asmuo nepadarė, tačiau jokių įrodymų savo atsikirtimams patvirtinti nepateikė. Teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti į bylÄ pateiktų dokumentų patikimumu bei legitimumu, nes dokumentais liudijama informacija yra neprieÅ¡taringa ir nuosekli, dokumentus ieÅ¡kovui pateikė draudimo įmonės atstovas pretenzijoms nagrinėti (TPVCAPD įstatymo

14 str., CPK 114 str.1 d.). Teismas pabrėžė, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.

Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovui iÅ¡mokėjus didesnę, nei nurodyta eismo įvykio deklaracijoje, žalos sumÄ , bei nesant byloje pateiktos ekspertizės ataskaitos, pagrindžiančios nukentėjusiam asmeniui iÅ¡mokėtos žalos padidėjimÄ , nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog žala padidėjo dėl atsakovo pažeidimo ar kaip kitaip sudarė didelius sunkumus ieÅ¡kovui iÅ¡siaiÅ¡kinti eismo įvykio aplinkybes bei nustatyti realios žalos dydį. Todėl, atsižvelgdamas į Å¡ias aplinkybes, teismas priteisė ieÅ¡kovui 10 procentų (5 158,25 Lt) nuo jo iÅ¡mokėtos nukentėjusiam asmeniui iÅ¡mokos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Navaga“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Nurodo, kad ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad už žalos atsiradimÄ yra kaltas atsakovas, kad buvo patirta žala ir kokio dydžio, kad ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ dėl informacijos apie eismo įvykį pateikimo, taip pat, kad ieÅ¡kovas tÄ Å¾alÄ kompensavo. IeÅ¡kovo pateiktos dokumentų kopijos nepatvirtintos CPK 114 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Navaga“ apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas „BTA Insurance Company“ SE ginčija jo pagrįstumÄ ir praÅ¡o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu bÅ«tų galima suabejoti skundžiamu sprendimu. Pažymi, kad atsakovas tyčia nebendradarbiavo su draudimo įmone, ignoravo įstatyminę prievolę praneÅ¡ti apie įvykį per 3 darbo dienas ir draudikui praÅ¡ant teikti informacijÄ apie įvykį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.Â

 Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindÄ , atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes bylai iÅ¡spręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo tenkino iÅ¡ dalies (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

           Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , kuriuo iÅ¡ apelianto ieÅ¡kovui priteista 5 158,25 Lt draudimo iÅ¡mokos, apeliantas tvirtina, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad už žalos atsiradimÄ yra kaltas atsakovas, kad buvo patirta žala, jei taip, kokio dydžio, kad ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ dėl informacijos apie eismo įvykį pateikimo, taip pat, kad ieÅ¡kovas tÄ Å¾alÄ kompensavo. Teisėjų kolegija su Å¡iais apelianto argumentais nesutinka.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes apie Vokietijoje įvykusį eismo įvykį, jo aplinkybes, padarytÄ Å¾alÄ ir jos kompensavimÄ nustatė iÅ¡ byloje esančios Vokietijos policijos pareigÅ«nų užpildytos 2010 m. birželio 9 d. eismo įvykio deklaracijos, ieÅ¡kovo ir „Inter Europe AG“ susiraÅ¡inėjimo, 2010 m. lapkričio 15 d. draudžiamojo įvykio tyrimo akto Nr. ZK/10/1361, 2010 m. lapkričio 23 d. tarptautinio mokėjimo pavedimo bei Å¡alių paaiÅ¡kinimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais ne kartÄ konstatuota, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį iÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifikÄ ir pagal įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ bei susiformavusiÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ nenustatyta, kad teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Å . v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vienos iš šalių parengti ir pateikti įrodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių teisiniu požiūriu yra tinkami ir gali būti nuneigiami kitais įrodymais, o ne atmetami vien dėl to, kad atsakovas su jais nesutinka. Nesant įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktų dokumentų turinio, apelianto argumentai dėl CPK 114 straipsnio

1 dalies ir kitų formos reikalavimų nesilaikymo yra formalūs ir teisiškai nereikšmingi.

           Teismas taip pat atmeta apelianto argumentÄ , kad 2010 m. birželio 28 d. ieÅ¡kovo praneÅ¡imas apeliantui neegzistavo ir nebuvo siunčiamas. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, kartu su ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas pateikė Å¡io praneÅ¡imo nuoraÅ¡Ä (b. l. 8), o vėliau – ne originalaus dokumento patvirtintÄ kopijÄ (b. l. 35), todėl natÅ«ralu, kad Å¡ių dokumentų dydžiai skiriasi, o nuoraÅ¡e nėra praneÅ¡imÄ pasiraÅ¡iusio asmens paraÅ¡o. Å io praneÅ¡imo iÅ¡siuntimo apeliantui aplinkybes ir iÅ¡siuntimÄ reglamentuojančias teisės normas iÅ¡samiai iÅ¡analizavo pirmosios instancijos teismas. Nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, teisėjų kolegija jiems pritaria.

Remdamasis iÅ¡dėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

           Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

           Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .           Â

Teisėjai                                                                                               Â

     Jadvyga Mardosevič

                                Â

                                            Â

                       Â

Vilija Mikuckienė

     Â

 Virginijus Kairevičius