2017-08-23 Nr. AB-15550-3-62-3-02144-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1141-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02144-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 12 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 227 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2013 m. birželio 12 d. buvo kalinamas Marijampolės PN 7, 3, 12, 22 būriuose, karantine ir baudos izoliatoriuje. Patalpos, kuriose jis laikytas, buvo prastos būklės, jose neužteko ploto, baldų, trūko oro, nebuvo vėdinimo (nors beveik visi rūkė), karšto vandens, netiko apšvietimas, buvo drėgmė (pelijo drabužiai), parazitai, žiemą buvo šalta. Lovos buvo prastos būklės, čiužiniuose – parazitai, drausta turėti pledus. Sanitariniame mazge nebuvo sienelių, durų, ventiliacijos, vietoje unitazo buvo skylė grindyse. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nepakako ploto ir laiko pasivaikščioti. Šiltu vandeniu galėjo naudotis tik duše, kartą per savaitę, jame nebuvo pertvarų, veikė ne visos dušo galvutės. Marijampolės PN konstrukcijoje buvo asbesto, stogas šiferinis ir tai kėlė rimtą pavojų sveikatai.

Pareiškėjas teigė nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kenksmingomis sąlygomis dirbęs Marijampolės PN esančioje metalo liejykloje. Pataisos namų valgykla buvo purvina, joje lakstydavo žiurkės. Maisto energetinė vertė buvo tik 1100 – 1400 kcal. 2012 m. pareiškėjas susirgo gelta ir negavo medicininės pagalbos. Išduodamo tualetinio popieriaus kokybė buvo labai prasta ir jo užtekdavo tik 3 dienoms. Būnant Marijampolės PN nė karto nebuvo leista išvykti į namus. Būnant baudos izoliatoriuje buvo uždrausti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Trumpalaikių pasimatymų metu pareiškėjas galėjo bendrauti tik per telefoną, artimieji negalėdavo perduoti maisto. Po ilgalaikių pasimatymų būdavo atliekama krata, jos metu pareiškėjas turėdavo nusirengti nuogai, nors dalyvaudavo ir kitos lyties pareigūnai. Pareigūnai skaitydavo pareiškėjo laiškus, netinkamai elgėsi su nuteistaisiais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, jo nuomone, jo reikalavimui senaties terminas neturėtų būti taikomas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Gyvenamosios patalpos suremontuotos, jose pakeisti langai. Sanitariniai mazgai turėjo atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, todėl patalpose nesikaupė drėgmė. Prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti šalto vandens čiaupai. Nuteistieji kartą per savaitę galėjo nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriant nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. Teisės aktai nenumatė būriuose nuteistuosius skirstyti į rūkančiuosius ir nerūkančiuosius. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės PN administracija iš pareiškėjo negavo pranešimų apie tai, jog kiti nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose. Atsakovas paaiškino, kad nuteistajam išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus, viešojo maitinimo patiekalai, paruošti pataisos namuose, atitiko nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes. Visi įstaigos pareigūnai nešiojo identifikacines korteles, administracija neužfiksavo pareigūnų sadistinių veiksmų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų direktorių nesikreipė. Patalpų atitikimas higienos normoms buvo periodiškai tikrinamas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numatytas 3 metų senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 2 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Byloje nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas vertino tik pareiškėjo kalinimo sąlygas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d.

Dėl kalinimo perpildytose patalpose teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punktas – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Kadangi objektyvūs duomenys apie pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių teismui nebuvo pateikti, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 21 d. bausmę atliko 22 būrio 2 brigadoje, 22 būrio antroje gyvenamojoje patalpoje (144,92 kv. m, 46 vietos), kurioje vienam asmeniui teko 3,15 kv. m ploto. Tai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 21 d. 7 paras atliko nuobaudą baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 21 (16,5 kv. m, 4 vietos), kurioje vienam asmeniui teko 4,1 kv. m ploto; nuo 2013 m. vasario 21 d. 15 parų – kameroje Nr. 17 (16,13 kv. m, 4 vietos), kurioje vienam asmeniui teko 4,0 kv. m ploto; nuo 2013 m. balandžio 18 d. 15 parų – kameroje Nr. 15 (16,46 kv. m, 4 vietos), kurioje vienam asmeniui teko 4,11 kv. m ploto; nuo 2013 m. birželio 4 d. 9 paras – kameroje Nr. 14 (20,45 kv. m, 5 vietos), kurioje vienam asmeniui teko 4,09 kv. m ploto. Taigi, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 21, Nr. 17, Nr. 15 ir Nr. 14 buvo užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimas.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas teigė kamerose turėjęs miegoti ant grindų, bet teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Šiuos argumentus paneigė Marijampolės PN 2015 m. gruodžio 3 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad nuteistieji į kameras talpinti atsižvelgiant į įrengtų vietų skaičių. Joje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo uždarytas į kameras Nr. 21, Nr. 17, Nr. 15 ir Nr. 14, nors pareiškėjas teigė kameroje Nr. 17 nebuvęs laikytas. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Marijampolės PN 22 būrio gyvenamosiose patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, buvo netinkamas apšvietimas, žiemą šalta, teismas akcentavo, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuota, kad Marijampolės PN patalpos vėdinamos per atidaromus langus, kamerose Nr. 14, Nr. 15, Nr. 17 ir Nr. 21 bei kitose tikrintose kamerose santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl drėgmės atmesti. Nors atsakovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 17 ir Nr. 21 natūrali ir dirbtinė apšvieta, santykinė oro drėgmė, oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 22 ir 26 punktų reikalavimus, teismui nepateikti duomenys apie kitų kamerų ir 22 būrio gyvenamųjų patalpų atitiktį šiems reikalavimams pareiškėjo buvimo jose ar panašiu metu, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos natūralios apšvietos ir oro temperatūros liko nepaneigti.

Dėl parazitų kamerose teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo su UAB „Dezinfa“, o byloje nebuvo duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Tai paneigė pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes dėl buitinių parazitų buvimo.

Dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės teismas pabrėžė, jog Higienos normos HN 76:2010 11 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos galimybės kasdien ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėti atsakovo veiksmai nenustatyti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas pateko į asmenų, kuriems privalėjo būti sudarytos sąlygos gryname ore būti 2 kartus per dieną po vieną valandą, kategoriją. Teismas taip pat nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 19 punkto nuostatas, bei pažymėjo, kad reikalavimai pasivaikščiojimo kiemų dydžiui nebuvo nustatyti.

Dėl Marijampolės PN tiekiamo maisto teismas akcentavo, kad Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrino maisto, tiekto Marijampolės PN, kokybę ir Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, bei Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 nuostatų pažeidimų nenustatė. Vykdant valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę, grubūs higienos-sanitarijos pažeidimai nenustatyti. Tai paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad drausta iš artimųjų priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokių konkrečių maisto produktų ir kada jis negalėjo priimti, todėl laikytina, jog teismui nepateikti objektyvūs duomenys apie pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

Dėl rūkymo Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose ir koridoriuje teismas pabrėžė, kad atsakovo argumentai, jog visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, nebuvo paneigti. Tai patvirtino ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PT-120, kuriame konstatuota, kad koridoriuose nesijautė rūkalų kvapo, visur buvo iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai. Pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkė, arba su prašymu perkelti jį į gyvenamąsias patalpas, kuriose laikomi nerūkantys asmenys. Be to, pareiškėjas sutiko atlikti bausmę kartu su rūkančiaisiais. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo nusiskundimai atmesti.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pastebėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo metu konstatavo, jog kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpose, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių patalpose įrengti sanitariniai mazgai, juose buvo šalto vandens tiekimo sistema, atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl galimybės pasinaudoti dušu, tualetų skaičiaus, privatumo naudojantis tualetu, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio teismas nurodė, kad, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, nuteistiesiems ne rečiau nei kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Dušų, klozetų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Jose numatyta, jog 1 rulonas tualetinio popieriaus išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl neteisėti atsakovo veiksmai šiuo aspektu nenustatyti. Minėtose normose taip pat nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), dušo sieteliai (1 vnt. penkiolikai asmenų). Atsakovas teismui nenurodė 22 būrio sanitariniuose mazguose įrengtų praustuvių, unitazų (klozetų) skaičiaus bei maišytuvų skaičiaus dušinėje, todėl laikytina, kad praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekis sanitariniame mazge galėjo būti nepakankamas.

Dėl teisės turėti pledus teismas pažymėjo, kad nuteistiesiems, išskyrus bausmę atliekančius drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisakė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173.16 p.). Pareiškėjas nenurodė konkrečių pažeidimo atvejų ir nepateikė įrodymų apie kreipimąsi į administraciją dėl leidimo turėti nuosavą pledą, todėl šis jo nusiskundimas laikytinas nepagrįstu.

Dėl netinkamo pareigūnų elgesio teismas pabrėžė, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu. Pareiškėjo teiginiai, kad pareigūnai netinkamai elgėsi su nuteistaisiais, kad jam nebuvo suteiktas gydymas, buvo abstraktūs, grįsti tik subjektyvia jo paties nuomone. Be to, siekdamas neturtinės žalos, galbūt atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas turėtų pasinaudoti Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Dėl kontakto su artimaisiais teismas nustatė, kad pareiškėjas per tris mėnesius galėjo gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą, kuriais pasinaudojo. Ryšys su šeima galėjo būti palaikytas ir kitais būdais, kurie jam nebuvo apriboti, t. y. pasinaudojant teise gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, gauti smulkiųjų paketų su spauda, vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo kontakto su artimaisiais neturėjo pagrindo. Teismas kartu pastebėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokie jo laiškai buvo cenzūruoti. Bylos duomenimis, visi laiškai, gauti iš artimųjų, pareiškėjui buvo įteikti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasimatymų, laiškų skaitymo, neišleidimo išvykti į namus, kratų darymo buvo nekonkrečios, todėl neaišku, kada nebuvo leista išvykti į namus, kada nesuteikti pasimatymai ir t. t. Be to, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl pasimatymų, laiškų skaitymo, neišleidimo išvykti į namus, kratų darymo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus. Teismas kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, todėl jų nevertino.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl nusiskundimų sveikata kreipėsi du kartus, tačiau šie nusiskundimai buvo susiję su abstinencija vartojant heroiną. Pareiškėjas dėl psichinės sveikatos sutrikimų nesikreipė. Byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo apšvietimo, oro temperatūros, per mažo sanitarinių įrenginių skaičiaus) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismo vertinimu, šioje byloje buvo pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimams negalėjo būti taikytas, nes jis nėra numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Be to, atsakovas teismui pateikė melagingą informaciją apie pareiškėjo laikymo sąlygas. Pareiškėjas taip pat teigia, jog visos pataisos įstaigos žino, kada bus atliekama maisto patikra. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nepateikė asmenų, laikytų kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu, skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl ploto trūkumo nebuvo paneigti, o atsakovas pateikė melagingą informaciją apie vietų kamerose skaičių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui A. L., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, bet atmetė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui negalėjo būti taikytas, o teismo sprendimas buvo priimtas remiantis atsakovo pateiktais klaidingais duomenimis.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (žala sveikatai), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2013 m. birželio 12 d. laikytas Marijampolės PN kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2010 m. vasario 23 d. buvo 2013 m. vasario 23 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2010 m. vasario 24 d. – 2013 m. vasario 24 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, nors ir pažeisdamas teritorinio administracinių bylų teismingumo taisykles, dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 2 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-10841-643/2015, b. l. 18), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas savo reikalavimui pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jis negalėjo savalaikiai sužinoti apie jo teisių pažeidimą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas prancūzų kalbos nemoka.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas Marijampolės PN ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Daugelis šių aktų buvo nurodyti Marijampolės PN 2014 m. lapkričio 24 d. atsakyme į pareiškėjo prašymą (b. l. 16). Be to, pareiškėjas savo reikalavimus reiškė vadovaudamasis Konvencijos 3 straipsniu, taigi jis savo kalinimo sąlygas prilygino kankinimui, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais pareiškėjas galėjo suvokti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. birželio 12 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. birželio 12 d.) kalint Marijampolės PN 22 būryje ir baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 14, Nr. 15, Nr. 17 ir Nr. 21, minimalaus gyvenamojo ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m – nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (Marijampolės PN 2015 m. gruodžio 3 d. pažyma „Dėl A. L. bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose“, b. l. 31; patalpų schemos, b. l. 46-48), su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe sutinka. Pastebėtina, jog atsakovo pateikti duomenys iš esmės atitiko pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, pavyzdžiui, pareiškėjas teigė, kad 22 būrio gyvenamoji patalpa buvo apie 12 m ilgio ir 10 m pločio, joje laikyta nuo 50 iki 60 asmenų (pareiškėjas akivaizdžiai nežinojo tikslių patalpos išmatavimų ir su juo laikytų asmenų skaičiaus), o iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, jog antroji gyvenamoji patalpa buvo 12,60 m ilgio ir 11,63 m pločio, joje galėjo gyventi 46 asmenys; ir pareiškėjas, ir atsakovas nurodė, kad baudos izoliatoriuje buvo laikomi 4-5 asmenys. Taigi, nebuvo pagrindo šių duomenų laikyti klaidingais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam būtų užtikrinta minimalaus ploto norma, t. y. įstaiga neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo teisėjų kolegija akcentuoja, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte įtvirtinta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad baudos izoliatoriaus kamerose tualetas nuo bendros gyvenamosios patalpos nebuvo atskirtas. Atsakovas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir nepateikė pareiškėjo teiginius paneigiančių duomenų. Remdamasi tuo, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų nuostatoms šioje byloje tenka atsakovui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės PN tinkamai neįrengė sanitarinio mazgo ir taip neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad atsakovas teismui pateikė melagingą informaciją. Akcentuotina, kad pareiškėjas neįvardijo, kokie atsakovo pateikti duomenys yra klaidingi, bei nenurodė jokių, jo vertinimu, teisingų duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų 22 būrio patalpose, baudos izoliatoriaus kamerose ir dušinėse, parazitų buvimo, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimų trukmės, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo, kratos atlikimo, galimybės išvykti namo, laiškų skaitymo (ypač atsižvelgiant į tai, kad vienintelis pareiškėjo nurodytas atvejis įvyko 2011 m., apie vokų pažeidimus ar panašias aplinkybes pareiškėjas neužsiminė), maisto kokybės, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose, draudimo naudotis nuosavu pledu yra nepagrįsti, bet Marijampolės PN nebuvo užtikrintas tinkamas praustuvių ir klozetų kiekis sanitariniame mazge. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl šių pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų nepasisakys.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant pakankamo praustuvių ir klozetų kiekio sanitariniame mazge bei privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – praustuvių ir klozetų kiekio sanitariniame mazge bei privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pastebėtina, kad, vertindamas asmens patirtos neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl laikymo Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata. Nors pareiškėjas skunde teigė patyręs fizinių sužeidimų, kai nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. dirbo metalo liejykloje, bei negavęs medicinos pagalbos, kai 2012 m. susirgo gelta, jokių kitų sveikatos sutrikimų, kurie galbūt galėjo kilti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, pareiškėjas neįvardijo. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2015 m. gruodžio 1 d. pažymoje (b. l. 101) nurodyta, kad pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. gruodžio 7 d. pažymoje (b. l. 102) teigiama, kad pareiškėjas 2013 m. į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nusiskundimų sveikata kreipėsi du kartus, abu kartus dėl absitencijos vartojant heroiną. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog tinkamų laikymo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimas pareiškėjui sukėlė žymias neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 227 700 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (sanitariniame mazge buvo per mažas praustuvių ir klozetų kiekis, tris kartus (7, 15 ir 15 parų) baudos izoliatoriuje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė