2013-04-17 Nr. CB-1093-2-01-3-12707-2011-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-226/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12707-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės sanatorijos „Pušyno kelias“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovui UAB sanatorijai „Pušyno kelias“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2005 m. gegužės 4 d. pradėjo dirbti atsakovo Vaikų skyriuje logopede, nuo 2009 m. spalio 1 d. jai nustatyta 19 val. darbo savaitės trukmė ir 900 Lt darbo užmokestis per mėnesį. Ieškovės turėtos pareigos buvo ne pagrindinės, savo darbo grafiką ji turėjo derinti su pagrindiniu logopedės darbu Vilniaus lopšelyje–darželyje „Atžalėlė“ nuo 9 val. iki 12.22 val.

Ieškovė 2011 m. liepos 18 d. kreipėsi į darbdavį pareiškimu, kuriame nurodė, kad prašo nutraukti su ja darbo sutartį nuo 2011 m. liepos 18 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir kad prašymo atleisti iš darbo priežastis yra ta, jog darbdavys, nesilaikydamas DK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų paskelbti darbo grafiką prieš dvi savaites, jai 2011 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 11/281 „Dėl vaikų skyriaus logopedų darbo grafiko tvirtinimo“ įteikė 2011 m. birželio 27 d. Ieškovė prašė ją atleisti iš darbo tą pačią – pareiškimo padavimo – dieną, t. y. nuo 2011 m. liepos 18-ąją, atsiskaityti su ja paskutinę darbo dieną bei išmokėti dviejų mėnesių išeitinę išmoką. Darbdavys ieškovės pareiškimui užrašė rezoliuciją „atleisti šalių susitarimu be išeitinių pašalpų“. Ieškovė buvo atleista iš darbo 2011 m. liepos 18 d. darbdavio įsakymu Nr. 11/323 nuo 2011 m. liepos 18 d. pagal DK 125 straipsnį šalių susitarimu, išmokant jai kompensaciją už nepanaudotas 15,39 atostogų dienas, su ja galutinai atsiskaityta 2011 m. liepos 19 d.

Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu 2005 m. gegužės 4 d. darbo sutarties Nr. 345 nutraukimą ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti 893,36 Lt neapskaitytą ir neišmokėtą už 2010 m. liepos mėnesį darbo užmokestį kaip skolą, priteisti 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog ieškovė sutiko būti atleista iš pareigų pagal DK 125 straipsnį, patvirtina jos parašas prie įrašo apie atleidimą jos darbo sutarties bei darbdavio darbo sutarties egzemplioriuose, kur grafoje dėl darbo sutarties nutraukimo yra pasirašęs ir atsakovo vadovas. Dėl įrašo „aš nesutinku išeiti iš darbo“, esančio darbo sutartyje po atsakovo įmonės antspaudu, liudytojai S. R., V. K., K. J. parodė, kad, jau atleidus ieškovę iš darbo, ji, 2011 m. liepos 20 d. atvykusi į atsakovo administraciją, bandė padaryti įrašą darbo sutartyje, dėl tokių ieškovės veiksmų kilo konfliktas, kurį tyrė atsakovo vadovo sudaryta komisija. Ši tyrimo išvadose pažymėjo, jog 2011 m. liepos 19 d. ieškovė, susipažinusi su įsakymu dėl jos atleidimo, pasirašė po darbo sutarties punktu apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 125 straipsnį, tą dieną buvo galutinai atsiskaityta su ieškove, o įrašą „aš nesutinku išeiti iš darbo“ darbo sutartyje ieškovė padarė 2011 m. liepos 20 d. savavališkai, apgavusi administratorę. Teismas konstatavo, kad šie nustatyti faktai leidžia daryti išvadą, jog įrašą „aš nesutinku išeiti iš darbo“ ieškovė padarė jau būdama atleista iš pareigų.

Teismas nustatė, kad šalys nevykdė DK 125 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir nesudarė rašytinio susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų. Ieškovė, prašydama nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl jai nepriimtinų darbo sąlygų, darbdavį turėjo įspėti ne vėliau, kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, tačiau, pateikusi darbdaviui pareiškimą dėl jos atleidimo iš darbo 2011 m. liepos 18 d., tą pačią dieną reikalavo su ja nutraukti darbo sutartį. Kadangi darbdavys patenkino jos prašymą nutraukti darbo sutartį nuo pareiškime nurodytos datos, tai teismas padarė išvadą, jog pagal faktines byloje nustatytas aplinkybes darbdavys su ieškove nutraukė darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, t. y. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje dėl ginčų, kylančių iš darbo santykių, yra pasisakyta, kad darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos, po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu, kaip nustatyta DK 127 straipsnio 4 dalyje. Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti ir tai yra imperatyvioji teisės norma, sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme atleisti iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis nuo pareiškimo padavimo dienos iki šios datos yra mažesnis nei trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti iš darbo nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudojo ir patenkino darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, bandžiusi darbo sutartyje padaryti įrašą, jog ji nesutinka būti atleista iš darbo, kai darbdavys buvo patenkinęs jos prašymą atleisti iš pareigų jos pareiškime nurodyta data, t. y. pareiškimo padavimo dieną, nebegalėjo atšaukti savo pareiškimo.

Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji darbdavio buvo priversta išeiti iš darbo. Ieškovė atsakovui nepateikė savo darbo grafiko pagrindinėje darbovietėje. Atsakovas nurodė, kad darbo grafikas su ligoniais atsakovo gydymo įstaigoje buvo pakeistas pacientų pageidavimu, ieškovė buvo informuota apie atsakovo darbo grafiko pasikeitimą prieš savaitę iki darbo grafiko pasikeitimo, t. y. formaliai atsakovas pažeidė DK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytą darbo grafikų paskelbimo tvarką, tačiau, teismo nuomone, ieškovė taip pat elgėsi nerūpestingai, t. y. neteikė darbdaviui savo darbo grafiko pagrindinėje darbovietėje. Atsakovo teigimu, darbo grafikas buvo pakeistas, atsižvelgiant į pacientų pageidavimus, todėl jo paskelbimas prieš dvi ar vieną savaitę jokios įtakos ieškovei negalėjo turėti, ji turėjo išspręsti kitą problemą – kaip suderinti jos pagrindinį darbą su darbu ne pagrindinėje darbovietėje. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.

Ieškovė nurodė, kad jai atsakovas skolingas 893,36 Lt darbo užmokesčio už 2010 m. liepos mėnesį, kai ieškovė dirbo savo darbą bei pavadavo bendradarbę A. D. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. liepos 31 d. imtinai. Teismas iš atsakovo pateiktų 2010 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 10/271, 2010 metų liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio nustatė, kad ieškovė savo kolegę pavadavo 10 darbo dienų, už kurias jai priklausytų atlyginimas; iš atsakovo įsakymo Nr. 10/302 – kad ieškovei už padidėjusį darbo krūvį 2010 m. liepos mėnesį apskaičiuotas 760 Lt atlyginimas, todėl, ieškovei pateikus A. D. vidutinį darbo užmokestį – 68,72 Lt, už 10 darbo dienų atliktą pavadavimo darbą atsakovas turėtų sumokėti 687,20 Lt. Teismas nustatė, kad ieškovei už pavadavimo darbą 2010 m. liepos mėnesį buvo apskaičiuotas 760 Lt priedas, išmokėta 642 Lt; iš ieškovės einamosios sąskaitos banke – kad 2010 metų liepos mėnesį ieškovei atsakovas dalimis pervedė į ieškovės sąskaitą 1155,2 Lt darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas su ja neatsiskaitė, ir atmetė šį reikalavimą (CPK 178 straipsnis).

Atmetęs pagrindinius ieškovės reikalavimus, teismas atmetė ir išvestinį – priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 16 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą iš dalies panaikino, ieškinį iš dalies patenkino:

pripažino ieškovės atleidimą iš UAB sanatorijos „Pušyno kelias“ pagal DK 125 straipsnį neteisėtu, nusprendė laikyti ją atleista pagal DK 297 straipsnio 4 dalį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo, t. y. 2012 m. liepos 16 d.;

priteisė iš UAB sanatorijos „Pušyno kelias“ ieškovės naudai 4279,08 Lt išeitinę išmoką;

priteisė iš UAB sanatorijos „Pušyno kelias“ ieškovės naudai 12 735,84 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos – 2011 m. liepos 18 d. – iki 2012 m. liepos 16 d. įskaitytinai;

priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1080 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų;

kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą;

priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 440 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų; priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 880 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme; priteisė iš atsakovo valstybės naudai 648,45 Lt žyminio mokesčio ir 17,18 Lt pašto išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės atleidimo iš darbo pagrįstumą, netinkamai įvertino darbdavio (atsakovo) veiksmus iki atleidimo bei priežastis, lėmusias ieškovės valios susiformavimą, pateikiant darbdaviui prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį; kad kitą ginčo dalį, t. y. dėl darbo užmokesčio priedo už 2010 m. liepos mėnesį priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo, teismas išsprendė teisingai.

Dėl darbo sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nagrinėjamoje byloje nesant darbo sutarties šalių susitarimo, atsakovui nepatenkinus ieškovės prašymo atleisti iš pareigų jos nurodytu pagrindu, darbo santykiai negalėjo pasibaigti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad, darbdaviui sutikus, jog yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio kitu pagrindu nepasibaigia, jie tęsiasi iki pasibaigs įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais, išvardytais DK 124 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011). Tai reiškia, kad atsakovas negalėjo priimti ne tik sprendimo atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 125 straipsnį, bet ir sprendimo dėl jos atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai skundžiamame sprendime interpretavo ieškovės valią bei įvykusį jos pakalbį su direktoriumi dėl atleidimo iš darbo. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, turi būti atsižvelgiama į tai, ar įstatymo nustatyta forma yra pareikšta darbuotojo valia. Darbuotoja (ieškovė) prašymo atleisti ją pagal šį straipsnį nepateikė, o teisė apsispręsti dėl tolesnių darbo santykių priklausė būtent jai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad vien dėl šios priežasties atleidimas iš darbo negali būti laikomas teisėtu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju darbo santykiai faktiškai nutrūkę, todėl toks darbo ginčas spręstinas tiesiogiai teisme; kad teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be kita ko, turi įvertinti, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas priežastis, lėmusias ieškovės norą nutraukti darbo santykius su atsakovu, nepagrįstai darbo grafiko pakeitimą bei jo paskelbimo tvarkos, nustatytos DK 147 straipsnyje, pažeidimą priskyrė prie formalių pažeidimų.

Ieškovės įsidarbinimą ne pagrindinėje darbovietėje nulėmė galimybė suderinti darbuotojos funkcijų vykdymą abiejose darbovietėse. Šešerius metus iki atleidimo jos darbo sąlygos nei atsakovo, nei pagrindinėje darbovietėje nesikeitė, be to, atsakovas žinojo apie kitą jos turimą darbą ir darbo laiką. Teisėjų kolegija atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus, kad ieškovė nepateikė 2011 m. savo darbo grafiko lopšelyje–darželyje. Tokia pažyma, išduota kalendorinių metų pradžioje, yra byloje pateikta.

DK 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas gali eiti kitas pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje, jeigu to nedraudžia įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“ patvirtintų Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumų 4 punkte nustatyta, kad darbuotojas, norintis eiti antraeiles pareigas (dirbti darbą), iki tokios darbo sutarties sudarymo privalo pateikti darbdaviui, kuris darbuotoją priima į antraeiles pareigas (darbą), iš pagrindinės darbovietės gautą pažymą, kurioje turi būti nurodytas jo kasdienio darbo toje darbovietėje pradžios ir pabaigos laikas.

Šios pažymos galioja vienerius darbo metus ir yra saugomos kartu su darbo sutartimi. Pasikeitus darbo ir poilsio laikui pagrindinėje darbovietėje, darbuotojas turi apie tai pranešti priėmusiam jį į antraeiles pareigas (darbą) darbdaviui ir pateikti pažymą. Šiuo Vyriausybės nutarimu taip pat nustatyta pareiga ir darbdaviui, gavusiam pažymą apie darbo ir poilsio laiką, užtikrinti, kad asmuo, dirbantis pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, nedirbtų ilgiau kaip 12 valandų per dieną. Taigi neturėdamas tokios pažymos apie ieškovės darbą, darbdavys nebūtų galėjęs įgyvendinti šio teisės akto bei DK nustatomos darbdaviui pareigos užtikrinti atitinkamą ieškovės darbo laiko trukmę ir poilsio režimą.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad dėl to aplinkybė, jog ieškovė darbdaviui buvo pateikusi tokią pažymą, yra labiau tikėtina.

Teisėjų kolegija sprendė, kad darbdavys, be ieškovės pritarimo vienašališkai pakeitęs esminę darbo sutarties sąlygą – pakeitęs jos darbo laiką (DK 95 straipsnio 4 dalis), o kitam darbuotojui (ją ligos ir atostogų metu pavadavusiai R. R.) nustatęs tą darbo laiką, kuriuo anksčiau dirbo ieškovė, nesilaikė DK 129 straipsnyje nustatytos tvarkos, privalomos darbo organizavimo pakeitimui – prieš pakeisdamas darbo grafiką, nepasiūlė darbuotojai (ieškovei) dirbti nauju laiku. Tai ypač aktualu dėl darbo ne pagrindinėje darbovietėje specifikos – darbo sutartimi dėl kitų pareigų šalių susitariama dėl darbo ne pagrindinėje darbovietėje, kuris gali būti atliekamas tik darbuotojo laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. Nesutikus darbuotojai dirbti pakeistu laiku, jau buvo galima pradėti inicijuoti atleidimo procedūras darbdavio valia, nesant darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad priimtų pagal neterminuotą darbo sutartį darbuotojų teisės yra tapačios kitų pagal neterminuotą darbo sutartį dirbančių darbuotojų teisėms, jiems taikomos lygiai tokios pačios įstatyme įtvirtintos garantijos, kaip ir visiems kitiems darbuotojams.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju svarbi priežastis, įvardyta DK 127 straipsnio 2 dalyje, t. y. netinkamas darbo organizavimas, egzistavo, kaip ir kita svarbi priežastis reikalauti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį – darbo užmokesčio mokėjimo sistemingas vėlavimas, ką pripažino atsakovas, atsikirsdamas į ieškovės reikalavimą dėl neišmokėtos dalies darbo užmokesčio, bei patvirtino kaip liudytojai apklausti jo darbuotojai.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, nustačius, jog darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą (DK 297 straipsnio 3 dalis); sprendė, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu, nes jos ir darbdavio santykiai buvę gana konfliktiški, o ieškovė nepageidauja grįžti dirbti į atsakovo įmonę, jau buvo išreiškusi savo valią ten nebedirbti, pateikdama prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija ieškovei iš atsakovo priteisė keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 297 straipsnio 4 dalis), t. y. 4279,08 Lt (1069,77 Lt x 4 mėn.); taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kuris įstatymų leidėjo valia skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo 2011 m. liepos 18 d. iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2012 m. liepos 16 d. įskaitytinai, t. y. už vienerius metus, atėmus iš jų dvi darbo dienas, iš viso – 12 735,84 Lt ( [1069,77 Lt x 12 mėn.] - [50,70 Lt x 2 d. d.] ).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, kad ieškovė atleista iš darbo pagal DK 297 straipsnio 4 dalį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo, ir pripažinti, kad ieškovė atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2012 m. liepos 16 d., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie teisiniai argumentai:

1. Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių taikymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo atveju DK 297 straipsnio 3, 4 dalys negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011). Nagrinėjama byla iš esmės yra dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, todėl teismas, taikęs DK 297 straipsnio 3, 4 dalis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Taikydamas DK 297 straipsnio 3, 4 dalis, teismas neįvertino, kad įstatymų leidėjas jose nurodė privalomą šių normų taikymui aplinkybę – priverstinės pravaikštos laikotarpį. Ieškovė nebuvo priverstinėje pravaikštoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011, išaiškino, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nepriteisiamas, kai teismai konstatuoja, kad darbuotojas turėjo būti atleistas pagal jo prašymą. Tokia suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika aktuali ir šioje byloje, nes darbuotoja prašė ją atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį – darbuotojo pareiškimu, o darbdaviui atleidus ją iš darbo tą pačią dieną, darbuotoja negalėjo būti priverstinėje pravaikštoje, nes darbo santykiai buvo pasibaigę.

2. Dėl DK 35 straipsnio taikymo, sprendžiant dėl darbuotojai priteisto vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2011, išaiškino, kad byloje sprendžiant dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, svarbu įvertinti, ar kuriai nors šalių toks dydis adekvatus ir neprieštarauja teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams. Nagrinėjamoje byloje teismui nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir ignoravus DK 35 straipsnyje įtvirtintus principus, buvo pažeistos kasatoriaus teisės, nes teismas vertino tik darbdavio veiksmus ir taikė kraštutinę galimą sankciją, o aplinkybių dėl darbuotojos padaryto įstatymo pažeidimo (DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų nesilaikymo), darbuotojos elgesio atleidimo iš darbo laikotarpiu, bylos vilkinimo nepagrįstai nevertino. Proporcingumo principo ignoravimas šioje byloje akivaizdus ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008).

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti šie teisiniai argumentai:

1. Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių taikymo. Teismas darbdavio pažeidimus vertino kaip vienašalį esminės darbo sutarties sąlygos pažeidimą, nes pakeitęs ieškovės darbo laiką (DK 95 straipsnio 4 dalis), o kitam savo darbuotojui (ieškovę ligos ir atostogų metu pavadavusiai R. R.) nustatęs darbo laiką, kuriuo anksčiau dirbo ieškovė, nesilaikė DK 129 straipsnyje nustatytos tvarkos, privalomos darbo organizavimo pakeitimui, prieš pakeisdamas darbo grafiką, nepasiūlė ieškovei dirbti nauju laiku. Tai ypač aktualu dėl darbo ne pagrindinėje darbovietėje specifikos – darbo sutartimi dėl kitų pareigų šalių susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje, kuris gali būti atliekamas tik darbuotojo laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. Vadinasi, darbdavys, be ieškovės pritarimo vienašališkai pakeitęs esminę darbo sutarties sąlygą – pakeitęs jos darbo laiką (DK 95 straipsnio 4 dalis), nesilaikė DK 129 straipsnyje nustatytos tvarkos, privalomos darbo organizavimo pakeitimui.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010, ir 2011 m. spalio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011, kuriose išsamiai pasisakyta dėl DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Pirmiau nurodytos ir ši bylos turi teisiškai reikšmingų aplinkybių (ratio decidendi) esminių panašumų.

Atsakovo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose šalių darbo santykiai nutraukti kitu teisiniu pagrindu, iš esmės grindžiant skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškovams pareiškiant teismui skirtingus reikalavimus, pagrįstus skirtinga valios išraiška nei nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo išnagrinėtų civilinių bylų ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės (ratio decidendi) turi esminių skirtumų, dėl kurių nėra pagrindo atsižvelgti į kasatoriaus nurodytas kasacinio teismo nutartis.

Atsakovas kasaciniame skunde neginčija teismo sprendimo dalies, kuriuo be ieškovės valios atleidimas iš darbo pagal DK 125 straipsnį pripažintas neteisėtu, neginčija nė vienos teismo padarytos išvados dėl darbdavio padarytų materialiosios teisės normų (DK 95 straipsnio 4 dalies, 129, 147 straipsnių) pažeidimų, tačiau nurodinėja teismui, kaip jis privalėjo atlikti įrodymų vertinimą ir konstatuoti, kad nėra priverstinės pravaikštos. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktų ir jais remiantis padarytų išvadų dėl pagrindo priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas konstatavo priverstinės pravaikštos egzistavimą, nes darbuotoja dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti, todėl teismo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma, kurią darbuotoja būtų uždirbusi, jeigu nebūtų pažeista jos teisė dirbti. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse byloje Nr. 3K-7-296/2005, Nr. 3K-3-545/2010, Nr. 3K-3-276/2011). Taigi teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai ieškovės pažeistas teises apgynė DK 297 straipsnio 3, 4 dalių pagrindu.

2. Dėl DK 35 straipsnio taikymo, sprendžiant dėl darbuotojai priteisto vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Atsakovas faktiškai pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už priverstines pravaikštas, nes ginčija tik priteisto vidutinio darbo užmokesčio dydį. Kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2011, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes šių bylų ratio decidendi turi esminių skirtumų.

DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad pasibaigus 3 dienų įspėjimo terminui darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi. Taigi, darbuotojo prašymas bei jame nurodytos sąlygos ir aplinkybės yra vertinamos paties darbdavio. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad darbdavys, pažeidinėdamas DK nuostatas, siekė priversti ieškovę parašyti prašymą nutraukti darbo sutartį, todėl ne tik kad nesinaudojo jo naudai įstatymo suteikto trijų dienų įspėjimo terminu, priešingai, skubėjo nutraukti darbo santykius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų gynybos būdų taikymo

Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sąlygų nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnyje nustatytu teisiniu pagrindu – šalių susitarimu – nebuvo, nes įstatymo reikalaujama forma, t. y. raštu, neįvyko derybos dėl tokio darbo sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo faktinį darbo santykių pasibaigimo pagrindą, nustatytą DK 127 straipsnio 1 dalyje (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu). Apeliacinės instancijos teismas tokią bylą nagrinėjusio teismo išvadą pripažino teisiškai ydinga, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai skundžiamame sprendime interpretavo ieškovo valią bei įvykusį jos pakalbį su direktoriumi dėl atleidimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nutraukiant darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, turi būti atsižvelgiama į tai, ar įstatymo nustatyta forma yra pareikšta darbuotojo valia, o ieškovė prašymo atleisti iš darbo šiuo pagrindu nepateikė, todėl vien dėl šios priežasties atleidimas iš darbo negali būti laikomas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistavo svarbi priežastis reikalauti nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį – netinkamas darbo organizavimas, taip pat ir kita DK 127 straipsnio 2 dalyje nurodyta svarbi priežastis – darbo užmokesčio mokėjimo sistemingas vėlavimas, ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios DK redakcijos 297 straipsnio 3 dalies normą, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodytos reikalavimo formuluotės: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti darbuotojo teisių gynimo būdą bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovės ir darbdavio santykiai buvę gana konfliktiški, o ieškovė nepageidauja grįžti dirbti į atsakovo bendrovę, be to, jau buvo išreiškusi savo valią ten nebedirbti, pateikdama prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, padarė išvadą, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju darbo santykiai yra faktiškai nutrūkę, todėl toks darbo ginčas spręstinas tiesiogiai teisme ir taikytinas DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintas darbuotojo teisių gynimo būdas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės pažeistoms teisėms atkurti taikytinas DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisių gynybos būdas, padaryta nustačius reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu apgintos ieškovės teisės, nes konstatuota, kad darbdavys pažeidė darbo įstatymus, todėl darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo, kuriuo toks ginčas išspręstas, įsiteisėjimo dienos. DK 297 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad priverstinės pravaikštos laikas (kartu ir laikotarpis, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis) neteisėtai atleidus darbuotoją iš darbo, tęsiasi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; išimčių šioje normoje nenustatyta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Dėl DK 35 straipsnio taikymo, sprendžiant dėl darbuotojai priteisto vidutinio darbo užmokesčio dydžio

Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis).

Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už visų darbdavio veiksmų padarinius yra atsakingas pats darbdavys pagal įstatymą. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas neteisėtai atleido iš darbo ieškovę pagal DK 125 straipsnį, taip pat kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu būdu, pagal kurį apskaičiuotinas ir priteistinas priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, išeitinės išmokos dydis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aktualiomis byloje kilusiai teisinei situacijai spręsti teisės aktų nuostatomis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino darbuotojų teisių gynimo būdus (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys) reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė turėjo 1700 Lt advokato pagalbos surašant atsiliepimą į kasacinį skundą išlaidų, pridėjo tai patvirtinančius 2012 m. lapkričio 9 d. sąskaitą–faktūrą, pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 593257. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, ieškovei iš kasatoriaus priteistina 1700 Lt advokato pagalbos išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis, 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85).

Kasaciniame teisme patirta 17,69 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei E. P. (duomenys neskelbtini) iš kasatoriaus UAB sanatorijos „Pušyno kelias“ (j. a. k. 123072287) 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Lt advokato pagalbos kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai iš kasatoriaus UAB sanatorijos „Pušyno kelias“ (j. a. k. 123072287) 17,69 Lt (septyniolika litų 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas