2017-04-24 Nr. AB-8752-3-61-3-02097-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-447-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02097-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikytas netinkamomis, žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas – 8 kv. m, jis laikytas su dar 3 asmenimis, todėl darė išvadą, kad leistina vienam asmeniui tenkančio ploto norma buvo mažesnė keletą kartų, be to, nebuvo sąlygų judėti, sportuoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, blogas natūralus apšvietimas, dirbtinė dieninė ir dirbtinė naktinė apšvietos, kamerose nuolat buvo tarakonų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas teigė patyręs gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, t. y. visi šie veiksniai darė neigiamą įtaką jo dvasinei pusiausvyrai, pareiškėjui taip pat sutriko miegas, jis jaučia nuolatinę depresiją. Pareiškėjas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos higienos norma HN 76:1999, Lietuvos higienos norma HN 76:2010, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vidaus tvarkos taisyklių 104 punktu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. lapkričio 16 – 2012 m. lapkričio 18 d., 2012 m. gruodžio 11 d. – 2012 m gruodžio 12 d., 2013 m. sausio 4 d. – 2013 m. sausio 6 d., 2013 m. kovo 8 d. ryte, 2013 m. kovo 12 d. ryte, 2013 m. balandžio 12 d. laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. 2012 m. liepos 26 d. – 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. lapkričio 19 d. – 2012 m. gruodžio 6 d., 2012 m. gruodžio 13 d. – 2013 m. sausio 3 d., 2013 m. sausio 7 d.

– 2013 m. kovo 7 d., 2013 m. kovo 13 d. – 2013 m. balandžio 11 d., 2013 m. balandžio 15 d. – 2013 m. balandžio 18 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas visą laiką vyko per Lukiškių TI-K į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir Lukiškių TI-K buvo itin trumpus laikotarpius. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Atsakovas pažymėjo, kad didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.1 punktą nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime).

Atsakovas darė išvadą, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (šiuo metu jie yra 87), ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po du).

Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsniu ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Atsakovas paaiškino, kad, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais.

Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kasmet ji buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovas paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Atsakovas vadovavosi Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktu ir pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių, kitų baldų. Teismas rėmėsi HN 76:2010 21 punktu, pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m, ir darė išvadą, kad tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punktu, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, skunde nėra konkretumo. Atsakovas pažymėjo, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Atsakovas pabrėžė, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovo manymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Atsakovas nurodė, kad sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.

Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 125 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. (netinkamomis sąlygomis laikytas 17 parų). Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose trūkstant minimalaus ploto laikomiems asmenims iš viso 17 parų. Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o atsakovo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, teismo vertinimu, nėra reikšmingi. Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, ir darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K siekia užtikrinti laikomiems asmenims tvarką ir kaip įmanoma geresnes sąlygas, nes įvertinus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus matyti, jog, nustačius pažeidimus, Lukiškių TI-K juos taiso arba dažniausiai pažeidimų apskritai nenustatoma. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (nuo 2012 m. gegužės 18 d. – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) 2012 m. sausio 3 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (sutarties galiojimas – iki 2012 m. gruodžio 31 d.), nurodyta sutartis buvo pratęsta nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 dienos. Teismas akcentavo, kad pagrindinis trūkumas yra susijęs su kamerų plotų nepakankamumu, o kiti pažeidimai, juos siejant su kamerų ploto trūkumu, tėra mažareikšmiai.

Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (17 parų pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 125 Eur, kurį priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi ir vertino, kad didesnės negu 125 Eur neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

III. Pareiškėjas D. N. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo prašymą dėl žalos atlyginimo dydžio tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, laikotarpis buvo daug ilgesnis, pažeidimai tęstiniai. Pareiškėjo manymu, jam priteistas žalos atlyginimas yra labai mažas. Pareiškėjas nurodo, kad reikalinga skaičiuoti ne 3,6 kv. m su baldais, o 4 kv. m ploto, atmetant baldų užimamą plotą. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2013 m. balandžio 18 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 125 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 17 parų Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai, t. y. vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma, teigdamas, kad jo patirta neturtinė žala buvo didesnė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Departamento įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Departamento įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymą ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K (b. l. 8–11), iš kurių matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. atskirais periodais buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kuriuose matomas konkrečiais laikotarpiais kamerose buvusių asmenų skaičius bei vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į nacionaliniuose teisės aktuose numatytą 3,6 kv. m minimalų plotą, nesuklydo ir teisingai nurodė, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 17 parų, be kita ko, šio fakto neneigia ir atsakovas.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl kameroje esančio inventoriaus užimamo ploto, nepagrįstais laiko pareiškėjo skundo argumentus dėl kameros ploto skaičiavimo, kadangi gyvenamasis plotas buvo iš dalies užstatytas reikalingiausiais buitiniais reikmenimis, nevaržant pareiškėjo judėjimo laisvės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); LVAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017).Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne papildomai konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Pareiškėjas šioje byloje neargumentavo, kad kameroje esantys baldai trukdė jo normaliam judėjimui.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui kurį laiką nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, nėra užfiksuota pareiškėjo prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus. Taigi, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai apie dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtus didelius dvasinius ir fizinius skausmus, yra nepagrįsti.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 8 000 Eur suma. Įvertinusi aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju 125 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Laimė Baltrūnaitė Ramūnas Gadliauskas