2020-07-22 Nr. AB-13859-3-62-3-00187-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3264-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00187-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 4 148 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis į Kybartų pataisos namus (toliau – ir Kybartų PN) atvyko 2013 m. balandžio 11 d. ir nuo to laiko jam neužtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas ne kartą dėl netinkamų kalinimo sąlygų su skundais kreipėsi į Kybartų PN, tačiau situacija nesikeičia.

2.2. 2013 m. balandžio 11–16 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas karantino patalpoje – kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kur nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nebuvo vėdinimo, nebuvo televizoriaus ir vandens šildytuvo. Nuo 2013 m. liepos 3 d. pareiškėjas buvo perkeltas gyventi į 5 būrio 523 kambarį, nuo 2015 m. balandžio 20 d. – į kamerą Nr. 22, nuo 2015 m. gruodžio 28 d. – į kameras Nr. 22 ir Nr. 25, nuo 2016 m. kovo 23 d. – į kamerą Nr. 6, kuriose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

2.3. 2016 m. balandžio 20 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 2 būrio 206 kambarį, 2017 m. kovo 20 d. – į kamerą Nr. 4, 2017 m. rugsėjo 11 d. – į kamerą Nr. 102, kuriose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

2.4. Nuo 2018 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 104 kartu su dar trimis asmenimis. Kamera apstatyta baldais, dėl mažo jos ploto vaikščioti vienu metu galėjo tik vienas asmuo.

2.5. Ne visose kamerose buvo galimybė kameras vėdinti per langus, todėl stigo gryno oro, buvo drėgna, puvo lovų čiužiniai, kaupėsi pelėsis, rūdijo metalinės lovos.

2.6. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, jis pasijuto pažemintas, pradėjo kankinti nemiga, dažnai skauda galvą, jis tapo dirglus, pablogėjo savijauta. Pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, smarkiai pašlijo jo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjo skundo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. sausio 25 d. taikytina ieškinio senatis.

3.2. Kybartų PN patalpos įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl kalinimo sąlygų. Į visus pareiškėjo skundus bei prašymus buvo atsakyta raštu.

3.3. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerų tipo patalpose (iki 15 parų) ir bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galimas ir vėdinimas per langus.

3.4. Pareiškėjui bausmę atliekant kamerų tipo patalpose visais laikotarpiais buvo užtikrinamas tinkamas gyvenamasis plotas. Nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose teko 3,02 kv. m ploto, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų), kurias būtų galima vertinti kaip asmens kankinimą, nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan. Be to. pareiškėjui tinkamas gyvenamųjų patalpų plotas buvo neužtikrinamas labai nežymų laiko tarpą, t. y. tik 2 dienas. Šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

3.5. Pareiškėjui nebuvo diagnozuota sveikatos sutrikimų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis, nediagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimų ir / ar ligų atliekant bausmę Kybartų PN. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2019 m. sausio 28 d. dvi paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas prašė šioje byloje taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas teigė, kad jis Kybartų PN buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki skundo padavimo dienos, o skundą teismui išsiuntė tik 2019 m. sausio 28 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. sausio 28 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. sausio 28 d. atmesta kaip nepagrįsta. Daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pritaikęs 3 metų senaties terminą teismas nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2019 m. sausio 28 d.

6. Vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą teismas, be kita ko, nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. (2 paras) trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose. Teismas nurodė, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl patalpų netinkamo vėdinimo, byloje nenustatęs duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per langą. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jog kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat patalpas buvo galima vėdinti per langus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti.

8. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas buvo kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimo trukmę ir mastą, darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 4 148 000 Eur neturtinei bei 45 233, 04 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

9.1. Pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 30 straipsnių, Konvencijos 3 straipsnio, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7–14 straipsnių nuostatas.

9.2. Pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

9.3. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas kreipėsi į „Kauno miesto apygardos administracinį teismą“ (toks teismo pavadinimas nurodytas pareiškėjo apeliaciniame skunde) dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN Kybartų sektoriuje. Turi būti atsižvelgta į „Kauno miesto apygardos administracinio teismo“ 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą. Nagrinėjamu atveju praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas. Atsakovo atstovas žinojo, kad pareiškėjas 2015 m. dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą.

9.4. Teismas turėjo paminėti, kada pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10. Teismas klaidingai apibūdino bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas, kameras sumaišė su bendrabučio tipo patalpomis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 11–12 d. buvo paskirtas į 104 kambarį. Tai yra ne kambarys, o kameros tipo patalpa. Nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo 220 kambarį. Neaišku, kaip teismas nustatė, kad pareiškėjui 2 paras trūko 0,08 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamo gyvenamojo ploto patalpas, pripažino atsakovo neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjui turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nuo 2013 m. balandžio 11 d. pareiškėjas pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas daugiau kaip 580 dienų.

9.5. Pareiškėjas turi sveikatos problemų. Teismas iš byloje pateiktų duomenų turėjo nustatyti, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), nusilpo jo regėjimas, pareiškėjui nebuvo mokamos nustatyto dydžio valstybės piniginės išmokos, pareiškėjas buvo kalinamas negyvenamuose pastatuose.

9.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą neatsižvelgiama į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Atsakovo atstovas teismui pateikė suklastotus duomenis. Valstybė turėtų kaupti statistinius duomenis apie asmenų, kalinamų pataisos įstaigoje ir kiekvienoje jos kameroje ar kambaryje, skaičių.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes. Marijampolės PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Kybartų PN laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. sausio 28 d.

12. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. sausio 28 d. pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2019 m. sausio 28 d., konstatavo, jog 2 paras pareiškėjui trūko 0,08 kv. m gyvenamojo ploto.

13. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde iš esmės grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį; 2) pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais; 3) teismas, vertindamas asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, sumaišė kamerų tipo ir bendrabučio tipo patalpas; 4) teismas nepagrįstai neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą; 5) pareiškėjas turi sveikatos problemų, pablogėjo jo sveikata; 6) atsakovo atstovas teismui pateikė suklastotus duomenis.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinio proceso stadijoje vertintina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, ar tinkamai įvertino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 2 paras bei nusprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti.

15. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

16. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, išdėsto reikalavimą priteisti jam 45 233, 04 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat nurodo aplinkybes, t. y. kad pareiškėjui nebuvo mokamos nustatyto dydžio valstybės piniginės išmokos, pareiškėjas buvo kalinamas negyvenamuose pastatuose, kurių nebuvo nurodęs patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui, kuris buvo priimtas nagrinėti teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Taigi pagal EŽTT jurisprudenciją nėra draudžiama taikyti nacionaliniuose valstybių teisės aktuose įtvirtintą ieškinio (skundo) senaties terminą.

18. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. LVAT, spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų (aplinkybių), kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie jo netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jis pradėjo būti kalinamas Kybartų PN. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, tokios išvados taip pat neturi pagrindo daryti.

19. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis jau anksčiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo neturi teisinės reikšmės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2335-402/2015 išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. vasario 13 d. (skundo minėtoje byloje pateikimo teismui data) ir pareiškėjo skundą atmetė. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą ar kad egzistuoja pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, nurodytų Nutarties 6 punkte, pripažįsta, kad minėtas teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2019 m. sausio 28 d.

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nenustatė pagrindo nesiremti Kybartų PN pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo sąlygas ginčo laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų ar detalesnių argumentų, o apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaujamasi Kybartų PN teismui pateiktais duomenimis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas. Teismas, vertindamas įrodymus dėl gyvenamojo ploto, laikėsi ABTĮ nuostatų, vadovavosi aktualia LVAT suformuota praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokios kategorijos bylose taisyklėmis.

22. Vertinant pareiškėjo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimą aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, ir 111.2 punktas, pagal kurį pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ar sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, kt.). Į baldus, sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, kt.). Iš byloje pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų, įrengtų lovų skaičių matyti, kad nagrinėjamu atveju nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. pareiškėjui trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose, o kitais laikotarpis minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatytas 3 kv. m gyvenamojo ploto pažeidimas, nėra pagrindo nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą iš bendro ploto atimti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą.

23. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas sprendime turėjo paminėti, kada pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų iki 2016 m. sausio 28 d. teismas pagrįstai pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2019 m. sausio 28 d. Teismas sprendime detaliai išdėstė, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vertintu ginčo laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu kameroje Nr. 10 pareiškėjas nebuvo laikomas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neaptarė ir nenagrinėjo pareiškėjo kalinimo kameroje Nr. 10 sąlygų.

24. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 11–12 d. buvo paskirtas į 104 kambarį, nes tai yra kamerų tipo patalpa. Nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo 220 kambarį.

25. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 104 patalpa, kurioje pareiškėjas buvo 2017 m. rugsėjo 11–12 d., priskiriama bendrabučio tipo patalpoms. Be to, šioje patalpoje minėtu laikotarpiu vienam asmeniui teko 5,5 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gerokai daugiau, nei minimali ir kamerų, ir bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui turinti tekti minimalus gyvenamojo ploto norma. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad, kaip ir nurodo pareiškėjas, nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. spalio 3 d. jis buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpą Nr. 220. Pirmosios instancijos teismas sprendime minėtą patalpą įvardijo kaip kambarį. Iš pirmosios instancijos teismo turinio matyti, kad teismas pagrįstai minėtai patalpai taikė 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kuri taikoma bendrabučio tipo patalpoms. Taigi, aptarti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto atitiktį teisės aktų reikalavimams.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. pareiškėjui trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurią valandą pareiškėjas buvo apgyvendintas minėtoje patalpoje ir kurią valandą buvo iš jos iškeltas, minėta aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai ir konstatuotina, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista ne 2, o 3 paras.

27. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

29. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (3 paras pareiškėjui trūko 0,08 kv. m gyvenamojo ploto), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytas gyvenamojo ploto normos pažeidimas truko trumpai ir buvo nežymus, be to, šio pažeidimo metu pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Byloje nenustatyta, jog Kybartų PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui pablogėjo sveikata ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų padarinių. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

31. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė