2021-04-21 Nr. AB-8698-3-61-3-00329-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-670-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00329-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., M. B. ir A. S.-T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu, įvardytu prašymu, kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), priteisti 572 750 Eur turtinei žalai ir 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad bendrosios kompetencijos teismai nebaigė spręsti ginčo dėl statybų (duomenys neskelbtini), teisėtumo, t. y. nebuvo nustatinėjami galimi įstatymo pažeidėjai ir nebuvo pritaikytos jokios priemonės teisinei taikai atkurti. Tokia situacija susidarė dėl to, jog prokuroras R. J. pateikė ieškinį, grindžiamą protingumo kriterijų neatitinkančiomis neteisinėmis prielaidomis (neva negalima kurti daiktų, kol nėra juos apibrėžiančių teisinių sąvokų ir tariamai statybvietėje „statomas (...) regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys“), o Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į Inspekcijos pritarimą prokuroro ieškiniui, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 tokį ieškinį patenkino.

3. Pareiškėjas nurodė, kad priėmus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo papildymą 281 straipsniu, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d., buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo pripažintas negaliojančiu, o statyba yra pradėta, Inspekcija kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybos padarinių šalinimo. Tuo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 281 straipsnio 3 dalis nustatė, kad pasirinkdama statybos padarinių šalinimo būdą (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalis numato 4 galimus būdus), Inspekcija privalo atsižvelgti į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad po ilgo delsimo Inspekcija 2012 m. kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą dėl neteisėto statybą leidžiančių dokumentų išdavimo ir prašė įpareigoti statytoją J. I. nugriauti visus statinius ir savo lėšomis sutvarkyti statybvietę. Inspekcija, neatsižvelgusi į tai, kad statomas objektas buvo skirtas viešiesiems interesams tenkinti, kad statiniai pagal kultūros paveldo specialistų parengtas specialiąsias sąlygas darniai komponuojami į kraštovaizdį, kad griaunant statinius sunaikinamas vienintelis pagyvenusio žmogaus gyvenamasis būstas, kad statytojas neturi lėšų statybos padariniams šalinti ir kad nėra galimybės atkurti buvusią padėtį, nes jau buvo likviduota statybvietėje buvusi vandenvietė, ieškinyje pareikalavo viską nugriauti. Bendrosios kompetencijos teismai, neatsižvelgę į pateiktus įrodymus apie pareiškėjo finansinį neįgalumą, Inspekcijos ieškinį patenkino ir J. I. įpareigojo viską nugriauti savo lėšomis, nevertindami net aplinkybės, jog griovimui pagal specialistų parengtą sąmatą reikia 277 155 Eur.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad atsižvelgęs į tai, jog Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai nustato, jog statinys griaunamas (ardomas) ir statybvietė tvarkoma teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis, jis administracinės teisenos tvarka 2015 m. kreipėsi į teismą dėl asmenų pripažinimo kaltais, išduodant statybą (duomenys neskelbtini), leidžiantį dokumentą. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 nustatė, kad išduodant statybą (duomenys neskelbtini), leidžiantį dokumentą, neteisėti veiksmai neegzistavo. J. I., vadovaudamasis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada, kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe, su kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimų panaikinimo bei proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pareiškėjas akcentavo, kad kasaciniame skunde buvo nurodyta bendrosios kompetencijos žemesniųjų instancijų teismų priimtų sprendimų neatitiktis nacionalinei teisei, taip pat aplinkybė, kad jie prieštarauja ir tarptautinei teisei, kaip analogiškais atvejais nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime byloje Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 49426/09) ir 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25545/14). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 pripažino, kad Lietuvos nacionalinių teismų praktika prasilenkia su Europos Žmogaus Teisių Teismo vertybėmis, ginant žmogaus teises, ir atnaujino procesą remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Galbūt įvertinusi administracinių teismų išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra kaltų asmenų dėl statybą (duomenys neskelbtini), leidžiančių dokumentų išdavimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė bylos nagrinėjimo ribas atnaujintame procese, pažymėdama, jog statytojui tekusi statybos padarinių našta kaltiems asmenims turi būti paskirstoma proporcingai atsakomybės laipsniui.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcijos ieškiniu inicijuotas visų statinių (duomenys neskelbtini), griovimas pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo pakoreguotas pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr.XI-1427 redakcija), o tai reiškia, kad griautinas ir atstatytinas į buvusią padėtį neteisėtai pastatytas statinys, jeigu jis kaip kultūros paveldo objektas buvo perstatytas ar pertvarkytas, taip pat turi būti atstatytas statinys (jo dalis), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgiant į tai, kad statybvietėje nugriautas siurblinės statinys nebuvo kultūros paveldo objektas, o dėl gręžinio įrengimų nusidėvėjimo vandenvietė nefunkcionavo, ji negalėjo tenkinti ir netenkino jokių viešųjų interesų. Dėl to jokie griovimo darbai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi apibrėžtas atnaujinto bylos nagrinėjimo ribas nėra vykdytini. Aktualizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje nustatytą bylos nagrinėjimo ribų apibrėžtį, tenka spręsti tik statytojui tekusios statybos padarinių naštos paskirstymą tarp kompetentingų asmenų, privalėjusių patikrinti, ar tikrinusių statinio projektą ir įgaliotų išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, kuri buvo užbaigta įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu pagal Inspekcijos ieškinį, byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams, Inspekcijai tampant ieškovu. Nagrinėjamoje byloje Inspekcija, būdama ieškovu, kaip dalies funkcijų perėmėjas, likvidavus Vilniaus apskrities viršininko administraciją, pagal galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 ir 26 dalis byloje tapo ir įstatyminiu atsakovu. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius A. K., kuris tvirtino vieną iš pagrindinių dokumentų – teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 534 – visu bylos nagrinėjimo metu dirbo Inspekcijos vyriausiuoju inspektoriumi.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad bet kurios statyboms skirtos teritorijos užstatymas vykdomas pagal tos teritorijos detalųjį planą. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. (statybos leidimas Nr. AS1-38 buvo išduotas 2005 m. kovo 8 d. (toliau – ir statybos leidimas), nustatė teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo kontrolės bei tikrinimo tvarką (minėto įstatymo 34–35 strs.). Pagal šią tvarką buvo tikrinama ne tik procedūrų seka, projektų derinimo ir svarstymo atitikimas įstatymo reikalavimus, bet ir teritorijos plano sprendinių atitiktis teisės aktų reikalavimams. Šias funkcijas atliko Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (direktorius A. K.). Tai, kad tas pats pareigūnas nepertraukiamai atsakingose pareigose dirba Inspekcijoje, reiškia, jog Inspekcijai dalyvaujant teismo procesuose pagal prokuroro ieškinį dėl statybų teisėtumo, Inspekcijos atstovui teisme negalėjo būti nežinoma, jog statyba (duomenys neskelbtini), vykdoma pagal teisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, kad Inspekcijos atstovas teisme palaikydamas prokuroro ieškinį, tyčia klaidino teismą. Eidamas pagal atitinkamos veiklos sritį kontroliuojančios institucijos pareigas, tos institucijos pareigūnas yra prilygintinas ekspertui, todėl teismui buvo pagrindas tikėti, jog prokuroro prielaidos yra pagrįstos.

8. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad tokia Inspekcijos pozicija yra nukreipta prieš žmogaus teises, valstybės interesus, siekiant sunaikinti teisėtai sukurtą nacionalinį turtą ir pakertanti piliečių pasitikėjimą valstybe, pažeidžiant teisinio tikrumo principą, kaip tai įvertino Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodė, kad atsakomybė už statytojui padarytą žalą tenka Inspekcijai. Realią materialinę žalą sudaro jo negautos pajamos už laikotarpį, kai 2004 m. liepos 9 d. pasirašius partnerystės sutartį su valstybės ir savivaldybės institucijomis, buvo įšaldytos J. I. 3 000 000 Lt (868 860 Eur) asmeninės santaupos, kurias anksčiau buvo planuota panaudoti gyvenamajai statybai Vilniuje. Pagal tuo metu vyravusius gyvenamojo ploto statybos kaštus (vienas kv. m. kainavo 2 500–3 000 Lt), buvo galima pastatyti 1 000 kv. m. gyvenamojo ploto. Įvertinus vienerių metų trukmę gyvenamojo namo statybai, per 13,5 metų (162 mėnesius) negautos pajamos, skaičiuojant vieno kv. m gyvenamojo ploto nuomos kainą 8 Eur per mėnesį, patirta žala sudaro 1 296 000 Eur (8 x 1 000 x 162).

9. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad nėra lėšų reikalingiems įrodymams surinkti, pažymėjo, kad reikia tenkintis nuostolių skaičiavimu pagal 2015 m. atliktą sukurto nekilnojamojo turto įkainojimą (suvestiniai įkainojimo ataskaitos duomenys pateikiami) – 790 000 Eur. Skaičiuojant minimalią pagal 5 procentų procesinių palūkanų normą patirtą žalą dėl investicijos įšaldymo nuo 2004 m. liepos 9 d., patirtos žalos dydis sudaro 572 750 Eur (790 000 x 5 proc. x 174/12). Jeigu būtų priskaičiuotos bankui sumokėtos palūkanos nuo 400 000 Lt bankinio kredito sumos, panaudotos statybos konservavimui, turto amortizacija, negautos pajamos dėl sužlugdyto verslo ginčo objekte ir bylinėjimosi išlaidos, nuostolių suma ženkliai padidėtų.

10. Pareiškėjas nurodė, kad vertinant moralinę žalą dėl periodiškai žiniasklaidoje skleistų melagingų žinių apie jo, kaip advokato, tariamai neteisėtas statybas, tai padarė nepataisomą žalą jo reputacijai ir profesiniam prestižui, o dėl to šimtus kartų sumažėjo metinės verslo pajamos, moralinės žalos materialiniai padariniai ženkliai viršija milijoną eurų. Įvertinus ilgalaikiu stresu sužalotą imuninę sistemą ir dėl to padarytą nepataisomą žala jo sveikatai, neturtinės žalos dydį, proporcingą netektims, sunku adekvačiai įvertinti, todėl moralinę žalą tenka vertinti iš dalies – 150 000 Eur.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė administracinę bylą dėl praleisto 3 metų senaties termino skundui dėl žalos atlyginimo paduoti nutraukti, o administracinės bylos nenutraukus, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. J. I. skundą patenkinus, atsakovo atstovas prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

12. Atsakovo atstovas, aptaręs faktines bylos aplinkybes ir remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad teismas neturėtų vertinti pareiškėjo skundo motyvų, kuriais kvestionuojamos aplinkybės, patvirtintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

13. Inspekcija akcentavo, kad pareiškėjo argumentas, jog Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys buvo grindžiamas neva protingumo kriterijų neatitinkančiomis teisinėmis prielaidomis, buvo paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kuriuo prokuroro ieškinys buvo tenkintas, pripažįstant neteisėtais Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, sprendiniams bei Trakų istorinio nacionalinio parko individualiam apsaugos reglamentui, patvirtintam Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436, prieštaraujančius sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo ir statybos leidimą. Kaip 2010 m. balandžio 6 d. sprendime nurodė Lietuvos apeliacinis teismas ir 2010 m. spalio 6 d. nutartyje nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ginčo sklype pastatyti statiniai (administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatas, sanitarijos ir higienos pastatai, pagalbinis pastatas (klėtis ir malkinė), ūkinis pastatas (daržinė ir tvartas), veterinarijos punktas su inkubatoriumi) pagal technines charakteristikas iš esmės priskirtini pastatų, skirtų ilgalaikiam poilsiui, kategorijai, o pagal Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą, teritorijoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų statyba ar esamų plėtotė nenumatyta, šiame sklype yra galima tik pažintinė rekreacija. Inspekcijos nuomone, institucija, minėtoje byloje pateikdama prokuratūrai savo vertinimą dėl teisės aktų pažeidimų ir palaikydama prokuratūros ieškinį byloje, jokių pareiškėjo nurodytų žmogaus teisių ar valstybės interesų nepažeidė. Priešingai, įtarusi, kad galbūt buvo pažeistas viešasis interesas, Inspekcija ėmėsi priemonių dėl jo gynimo procedūros inicijavimo, t. y. atliko tuos veiksmus, kurie buvo priskirti jos kompetencijai, o galutiniais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais kaip pagrįsti buvo tenkinti minėtų prokuratūros ir Inspekcijos ieškinių reikalavimai.

14. Atsakovo atstovas akcentavo, kad viešasis interesas Lietuvos teisinėje sistemoje nėra konkretus (nėra baigtinio viešojo intereso atvejų sąrašo) ir apibrėžtas, o, priešingai, jis yra paremtas vertinamojo pobūdžio kriterijais, t. y. jo egzistavimas galutinai gali būti patvirtinamas tik teismo. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendime būtent ir įvertino, jog nagrinėjamu atveju sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo bei statybos leidimas pažeidė viešąjį interesą, todėl minėtus administracinius aktus panaikino. Dėl pareiškėjo nurodytų Inspekcijos veiksmų Trakų rajono apylinkės teismui teikiant ieškinį, susijusį su neteisėtos ginčo statybos padarinių pašalinimu, įpareigojant statinius nugriauti, taip pat yra priimtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7228-643/2015. Minėtuose teismų sprendimuose buvo pripažinta, kad Inspekcijos veiksmai, siekiant pašalinti neteisėtos ginčo statybos padarinius, buvo tinkami ir teisėti.

15. Inspekcijos nuomone, pareiškėjo skundas, kuriuo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, yra reikalaujama itin didelio žalos atlyginimo, yra grindžiamas deklaratyviais teiginiais, paremtais tik pareiškėjo subjektyvia nuomone, nepateikiant absoliučiai jokių įrodymų. Pareiškėjas nepagrindė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti jo reikalavimą.

16. Atsakovo atstovas, pacitavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatą, pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nėra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kokius neteisėtus veiksmus Inspekcija, kaip Lietuvos valstybės atstovas, atliko ir taip J. I. galbūt sukėlė žalą. Pareiškėjas aiškiai nenurodė, kokias aplinkybes grindžia su skundu pateikiamais dokumentais (2004 m. liepos 9 d. partnerystės (asociacijos) sutartimi ir 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. 534). Inspekcija nurodė, kad, pasirašant 2004 m. liepos 9 d. partnerystės (asociacijos) sutartį, ji nedalyvavo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotas 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. 534 teismine tvarka nebuvo ginčijamas, be to, jis buvo vėlesnis nei minėta sutartis, o argumentų dėl jo galimo neteisėtumo (prieštaravimo faktinėms aplinkybėms ir teisės normoms) pareiškėjas skunde taip pat nenurodė.

17. Inspekcija akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog administracinio sprendimo panaikinimas teisme savaime nėra pagrindas priteisti žalą.

Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas, todėl ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo savaime neteisėti, o nurodytas 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas apskritai nebuvo panaikintas teismine tvarka, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl neteisėtų veiksmų.

18. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad būtent Inspekcijos ir prokuratūros ieškiniai teismuose buvo tenkinti, o pareiškėjo atsikirtimai bylose buvo atmesti, todėl visiškai neaišku, kaip Inspekcija, vykdydama teisėtus veiksmus, J. I. galėjo sukelti žalą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartyje buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo kitoje administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017, kurioje J. I. patirtą žalą taip pat siejo su Inspekcijos veiksmais neva pasirenkant netinkamą statybos padarinių pašalinimo būdą, t. y. kreipiantis į teismą dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius. Minėtoje byloje teismas konstatavo Inspekcijos veiksmų teisėtumą, o šios teismo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgusi į tai, Inspekcija prašė jomis remtis, atmetant pareiškėjo skundą. Atsakovo atstovo nuomone, Pareiškėjas nepagrindė būtinos sąlygos valstybės viešajai atsakomybei kilti – Inspekcijos neteisėtų veiksmų.

19. Inspekcija, pacitavusi Civilinio kodekso 6.247 straipsnio 1 dalies nuostatą bei aptarusi teismų praktiką, susijusią su priežastinio ryšio nustatymu, akcentavo, kad pareiškėjo skunde nėra jos neteisėtus veiksmus įrodančių duomenų, todėl priežastinio ryšio nustatymo klausimas netenka prasmės. Pareiškėjas visiškai nepagrindė nei neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio egzistavimo aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo skundą.

20. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, bet ir žalos padarymo fakto, o nekonkrečiai ir prieštaringai išdėstyti skundo motyvai neleidžia tinkamai įgyvendinti rungtyniškumo principo ir atsikirsti į skundą. J. I. skunde žalą siejo su negautomis pajamomis už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 9 d., pasirašius partnerystės (asociacijos) sutartį, bei įšaldytomis 868 860 Eur asmeninėmis santaupomis, apie kurių tariamą įšaldymą nėra pateikta nei vieno motyvo bei įrodymo, tačiau pats pareiškėjas pripažino, kad neturi galimybės pateikti teismui negautas pajamas bei įšaldytas lėšas pagrindžiančių dokumentų. Jis taip pat nurodė, kad patirta žala turi būti vertinama pagal 2015 m. kovo 2 d. atliktą konsultaciją dėl ginčo statinių rinkos kainos. Inspekcijai nėra aišku, kaip ši konsultacija yra susijusi su skundo reikalavimais ir lėšų įšaldymu. Taip pat nėra aišku, kodėl remiamasi būtent 2015 m. atliktu nekilnojamojo turto įvertinimu.

21. Inspekcijos nuomone, J. I. turėtų motyvuoti, kodėl su minėtu dokumentu į teismą kreipėsi beveik po ketverių metų. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad santykiai dėl žalos, padarytos viešojo administravimo institucijų veiksmais, atlyginimo savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl turi būti atsižvelgiama ir į Civiliniame kodekse nustatytą terminą, per kurį gali būti paduodamas prašymas teismui dėl žalos atlyginimo. Taip pat nėra aišku, kuo remdamasis, pareiškėjas reikalauja priteisti 5 procentų procesines palūkanas dėl investicijos įšaldymo nuo 2004 m. liepos 9 d. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad J. I. procesinių palūkanų nuo reikalaujamos žalos sumos galėtų reikalauti tik nuo šios bylos dėl žalos atlyginimo iškėlimo dienos. Be to, byloje nėra nė vieno įrodymo apie pareiškėjo lėšas, kurias jis tariamai įšaldė, ir jų neišvengiamo bei realaus panaudojimo galimybes. J. I. investavimo sutartis pasirašinėjo ne dėl Inspekcijos ar apskrities viršininko administracijos veiksmų ir dar iki nurodyto 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo patikrinimo akto surašymo bei bylų iškėlimo dienos, todėl nėra suprantama, kaip šiuo atveju net teoriškai galėtų būti įrodomas priežastinio ryšio egzistavimo faktas.

22. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo prašoma priteisti 150 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti taip pat nėra pagrįsta, be to, priežastiniu ryšiu ji nėra siejama su neteisėtais veiksmais. Aptarusi su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką bei teisės doktriną, Inspekcija nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir hipotetiniai. J. I. nenurodė nė vieno argumento, kokia Inspekcijos neteisėta veika priežastiniu ryšiu yra susijusi su jo galbūt patirta neturtine žala, kaip ir kodėl sumažėjo pareiškėjo reputacija, prestižas, pajamos. Inspekcija nėra atsakinga nei už žiniasklaidoje galbūt skelbtą (neaišku, kokią) su J. I. susijusią informaciją, nei už pareiškėjo galbūt patirtą ilgalaikį stresą. J. I. nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų.

23. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog bylinėjimasis yra susijęs su tam tikrais nepatogumais, tačiau tai vertintina kaip įstatymu nustatytos teisių gynybos įgyvendinimo priemonės, kurių pagalba atkuriama pažeista teisė. Rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama ir objektyvi būsena. Pagrindas moralinei žalai atsirasti yra kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas, tačiau pareiškėjas tokių aplinkybių nepagrindė.

24. Atsakovo atstovas nurodė, kad J. I. pats buvo ginčo teisinių santykių planavimo organizatoriumi. Trakų rajono savivaldybė, atstovaujama šios savivaldybės administracijos direktoriaus, 2004 m. birželio 28 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartimi detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas perdavė pareiškėjui (sutarties objektas – ginčo žemės sklypas; planavimo tikslai – žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo, statybos reglamentų nustatymas, naudojant žemę pagal jos tikslinę naudojimo paskirtį). J. I., būdamas ginčo žemės sklypo nuomininku ir šio sklypo planavimo organizatoriumi bei ginčo statinių statytoju, turėjo žinoti ir įvertinti, jog galimybė statyti statinius jo sudarytoje ginčo žemės sklypo valstybinės žemės nuomos sutartyje nebuvo numatyta, nuomotojo sutikimas ginčo statinių statybai taip pat nebuvo gautas (Lietuvos apeliacinis teismas, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 panaikindamas statybos leidimą, nustatė pažeidimą, kad statytojai nepateikė visų privalomų dokumentų leidimui gauti). Pareiškėjas, kaip planavimo organizatorius, turėjo aiškiai nustatytas funkcijas ir viešojo administravimo srityje veikė ne kaip paprastas fizinis asmuo, įvertinant ir tai, kad kuriamas objektas buvo ne gyvenamieji statiniai, skirti asmeninėms reikmėms, o visuomenės reikmėms skirti poilsio statiniai (statybos leidimas buvo išduotas apžvalgos aikštelės (regyklos), pastato su poilsio patalpomis, sanitarijos, higienos pastatų ir panašiai statybai), todėl neturtinė žala jam neturėtų būti priteisiama ir dėl šių aplinkybių.

25. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad J. I. yra praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kadangi tiek nuo 2004 m. liepos 9 d. partnerystės (asociacijos) sutarties, tiek nuo 2015 m. kovo 2 d. atliktos konsultacijos dėl ginčo statinių rinkos kainos, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-571-916/2015 įsiteisėjimo yra praėję daug daugiau laiko. Atsižvelgęs į tai bei į Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Remdamasi Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi ir ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto nuostatomis, Inspekcija padarė išvadą, kad, J. I. praleidus 3 metų senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo pateikti, yra pagrindas teismui tokį skundą atmesti arba bylą nutraukti.

26. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas jau buvo iškėlęs administracinę bylą dėl žalos atlyginimo, kurioje taip pat buvo keliami Inspekcijos neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo klausimai. Visos faktinės aplinkybės, taip pat ir įsiteisėję teismų sprendimai dėl įpareigojimo ginčo statinius griauti, tariamo lėšų įšaldymo ir panašiai jau buvo žinomi ir keliant bylą pirmą kartą, jos nepasikeitė, todėl terminas skundui pateikti yra akivaizdžiai praleistas.

27. Inspekcija akcentavo, kad pareiškėjas selektyviai byloje atsakovu traukė valstybę, atstovaujamą jos, nors jokie Inspekcijos ar apskrities viršininko administracijos administraciniai sprendimai teismuose nebuvo nuginčyti, tačiau atsakovais (ir net trečiaisiais suinteresuotais asmenimis) nebuvo traukiami subjektai, kurių sprendimai buvo pripažinti neteisėtais bylose, kuriose buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010. Atsakovo atstovo nuomone, toks J. I. elgesys yra nesąžiningas. Inspekcija pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl atsakomybės, turėtų būti įvertinta visų neteisėtus veiksmus atlikusių subjektų atsakomybė, kuri šiuo atveju (nepaisant to, kad skundas yra visiškai nepagrįstas) yra ignoruojama ir nepagrįstai keliama antra administracinė byla dėl žalos atlyginimo. Net ir nustačius visas atsakomybės sąlygas, valstybė, atstovaujama Inspekcijos, galėtų atsakyti tik proporcingai įvertinus kitų subjektų veiksmus.

28. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pagal esamą situaciją yra tikėtina, jog patenkinus pareiškėjo skundą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturėtų objektyvių galimybių iš karto įvykdyti teismo sprendimą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S.-T. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą pagal J. I. skundą dėl praleisto 3 metų senaties termino skundui paduoti nutraukti, o to nepadarius – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. A. S.-T. taip pat prašė pripažinti, kad ji į administracinės bylos procesą buvo įtraukta nepagrįstai, ir ją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalinti.

30. A. S.-T. palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją. Akcentavo, kad skunde nėra nurodyta, jog 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. 534, kuris nebuvo panaikintas, J. I. sukėlė žalą. A. S.-T. pabrėžė, kad, pasirašydama nurodytą patikrinimo aktą, ji dirbo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyresniąja specialiste, tačiau patikrinimo akto pasirašymo metu nebuvo atestuota specialistė, todėl savarankiškai valstybinės teritorijų planavimo priežiūros atlikti negalėjo. Nurodė, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 3800, IV skirsnio „Pagrindinės šias pareigas einančio darbuotojo funkcijos“ 1 punkte taip pat buvo nurodyta, kad vyresnysis specialistas ne vykdo, o tik dalyvauja vykdant detaliojo planavimo dokumentų valstybinę priežiūrą, o vadovaujantis V skirsnio „Atsakomybė ir atskaitomybė“ 2 punktu, už šio specialisto atliktą darbą atsako departamento vyriausiasis specialistas ir departamento direktorius. A. S.-T. nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ji, dirbdama vyresniąja specialiste, savarankiškai teritorijų planavimo valstybinės priežiūros nevykdė, net ir teoriškai negali būti atsakinga už kokią nors pareiškėjui J. I. kilusią žalą ir į administracinę bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta nepagrįstai.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą pagal J. I. skundą dėl praleisto 3 metų senaties termino skundui paduoti nutraukti, o to nepadarius – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. M. B. taip pat prašė pripažinti, kad ji į administracinės bylos procesą buvo įtraukta nepagrįstai, ir ją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalinti.

32. M. B. pažymėjo, kad ji nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. dirbo tik teritorijų planavimo valstybinės priežiūros srityje, o tiksliau vykdė Vilniaus apskrities bendrojo plano ir savivaldybių lygmens teritorijų planavimo dokumentų valstybinę priežiūrą pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo reikalavimus bei pareigybės aprašymo nurodymus. Ji niekada nebuvo atsakinga už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo kontrolę ar statinių griovimą.

33. M. B. akcentavo, kad, dirbusi teritorijų planavimo valstybinės priežiūros srityje, ji negali būti atsakinga už kokią nors pareiškėjui J. I. kilusią žalą, todėl manė, jog į administracinę bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta nepagrįstai.

II. 34. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo J. I. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

35. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, Trakų rajono savivaldybė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija ir viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Šėlos parkas“ 2004 m. liepos 9 d. sudarė partnerystės sutartį, kuria buvo susitarta įkurti pažintinio turizmo objektą – apžvalgos aikštelę (regyklą) su vaikų poilsio parku ir istorinio (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XIV–XVI a. laikotarpio) Trakų žvėryno simboline miniatūra. Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2005 m. kovo 8 d. pareiškėjui ir VšĮ „Šėlos parkas“ išdavė statybos leidimą Nr. AS1-38, suteikiantį teisę statytojams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statyti apžvalgos aikštelę (regyklą), administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines, lieptą ir apėjimo taką.

36. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalinio pakeitimo tvirtinimo“, panaikinti statybos leidimą, nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kuriuo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį tenkino ir Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382 bei statybos leidimą, suteikiantį teisę žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) statyti regyklą, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą A, sanitarijos ir higienos pastatą B, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines (7 vnt.), lieptą bei apėjimo taką, panaikino ir 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025, sudarytą tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir J. I., nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

37. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl statinių, esančių (duomenys neskelbtini), nugriovimo. Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 Inspekcijos ieškinį tenkino ir statytojus J. I. bei VšĮ „Šėlos parkas“ įpareigojo nugriauti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), remiantis neteisėtais statybą leidžiančiais dokumentais pastatytus statinius. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-41-781/2015 Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-571-916/2015 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį paliko nepakeistą.

38. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Tumeliai prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25545/14), kurioje taip pat buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą), 2018 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 procesą civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, užbaigtoje įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu, atnaujino. Minėtoje byloje teismas nusprendė, kad įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų, pripažino, jog bylose dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo papildomai turi būti nustatomi kalti asmenys, kurių lėšomis turi būti vykdomas statinių griovimas. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose yra nagrinėjama atnaujinta civilinė byla Nr. eA2-78-983/2019 pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas, t. y. siekiant nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo.

39. Teismas nurodė, kad J. I. skundas yra grindžiamas tuo, jog teismo procese, kuriame Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi su ieškiniu, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos teisių perėmėja yra Inspekcija), iš esmės neprieštaravo prokuroro pozicijai (net formavo ją), todėl padarė pareiškėjui žalą. J. I. tokį skundą pateikti administraciniam teismui taip pat, esą, paskatino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018.

40. Teismas, aptaręs su žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

41. Teismas pabrėžė, kad J. I. prašė vertinti nurodytus įsiteisėjusius teismų sprendimus, taip pat įvertinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos teisių perėmėja yra Inspekcija) kaltę teismo procese dėl statybų teisėtumo. Pasak pareiškėjo, Inspekcija padarė jam tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, teismas padarė išvadą, kad J. I. abejoja įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir iki šiol mano, kad jis vykdė statybas pagal galiojantį statybos leidimą. Teismas tokius pareiškėjo teiginius, grindžiamus prielaidomis, atmetė ir pažymėjo, kad įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose buvo konstatuota, jog statybos (duomenys neskelbtini), buvo vykdomos neteisėtai, todėl Inspekcijos ir jos pareigūnų negalima kaltinti neatitinkančių tikrovės duomenų teikimu teismo procese dėl statybų teisėtumo. Atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Inspekcija ar jos pareigūnai J. I. padarė kokią nors žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), nes, esą, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis teismo procese dėl statybų teisėtumo.

42. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neargumentavo, kodėl su skundu į teismą kreipėsi tik 2019 m., nors teismo procesas dėl statybų neteisėtumo baigėsi, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kaip nurodyta teismų praktikoje, santykiai dėl žalos, padarytos viešojo administravimo institucijų veiksmais, atlyginimo savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl turi būti atsižvelgiama ir į Civiliniame kodekse nustatytą terminą, kurį praleidus, prašymas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Teismas akcentavo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.). Kadangi teismų procesas dėl statybų neteisėtumo baigėsi 2010 m. spalio 6 d., šioje administracinėje byloje pareiškėjo prašomas žalos (tiek turtinė, tiek neturtinė) atlyginimas, praleidus senaties terminą, dar ir šiuo aspektu negali būti priteistas.

43. Teismas pažymėjo, kad J. I. administraciniuose teismuose prašė žalos atlyginimo ne tik dėl statybos neteisėtumo, esą, nepagrįsto pripažinimo (kaip yra šiame procese), bet ir dėl statybos padarinių šalinimo: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7228-643/2015, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 paliko nepakeistą, minėtu aspektu pareiškėjo skundą atmetė.

44. Teismas nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjama atnaujinta civilinė byla Nr. eA2-78-983/2019 pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas, t. y. siekiant nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo. Būtent tame procese, kuris aktualus statybų padarinių šalinimui, bus vertinama Inspekcijos kaltė (jei tokia yra).

45. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą jam iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 572 750 Eur turtinės žalai ir 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 46. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodant pirmosios instancijos teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus baigtas nagrinėti ginčas atnaujintame procese bendrosios kompetencijos teisme.

47. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina kritiškai, kadangi byla dėl statybos leidimo išdavimo ir jo padarinių dar nesibaigė. Tai reiškia, kad teisinės taikos atkūrimo procesas dar nėra baigtas, o jo pasekmės jau įvykusios.

48. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškinio senaties yra ydinga tuo, kad jis klaidingai interpretuoja ieškinio senaties, apibrėžtos Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje, esmę. Pagal ieškinio senaties sampratą ji siejama ne su bet kokiais juridiniais faktais, o tik su tais, kuriais pažeistos asmens teisės, ir kada asmuo apie pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti (Civilinio kodekso 1.127 str.). Su statybos leidimo panaikinimu nesibaigė statytojui daroma žala. Leidimo panaikinimas ne tik sustabdė investicinį procesą, bet ir užkirto galimybę statytojui gauti pajamas. Tai tęstinis statytojo teisių pažeidimas, vykstantis kiekvieną dieną, todėl ieškinio senaties terminas tokiu atveju prasideda tą kiekvieną dieną (Civilinio kodekso 1.127 str. 5 d.). Statytojo teisėtų investicinių lūkesčių valstybės aprobuotame projekte sužlugdymas su kiekviena diena didina nuostolius, nes su valstybės institucijų paskatinimu (pasirašyta partnerystės sutartis su valstybės ir savivaldybės institucijomis) ir pritarimu (išduotas statybos leidimas) atlikta investicija atitraukė statytojo lėšas nuo kitos investicijos, kuri būtų generavusi realias pajamas.

49. Pareiškėjas akcentuoja, kad bandant grąžinti bylą į normalų teisinį procesą, paaiškėjo aplinkybė, jog statybos leidimas buvo panaikintas neteisėtai, kadangi keliant institucinės kaltės klausimą dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo administraciniai teismai pateikė išvadą, jog išduodant statybos leidimą neteisėti veiksmai neegzistavo. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 tapo pagrindu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl proceso atnaujinimo ir prašyti dalies žalos atlyginimo administracinės teisenos tvarka, kaltinant Inspekciją dėl tyčinio bendrosios kompetencijos teismų klaidinimo, palaikant prokuroro ieškinį, kuris akivaizdžiai neatitiko protingumo kriterijų. Tai reiškia, kad tik nuo 2017 m. vasario 13 d. galėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, sietinas su Inspekcijos atsakomybe už teismo klaidinimą, jai teigiant, kad kompetentingos institucijos patikrinimo aktas nėra teisėtas, nors tas aktas niekuomet nebuvo ginčytas ir galioja.

50. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ankstesni jo bandymai nustatyti kaltus asmenis dėl galbūt neteisėto statybą leidžiančių dokumentų išdavimo nebuvo įmanomi, nes bylą nagrinėję teismai atsisakė priimti priešieškinius. Tokius atsisakymus teismai grindė galimybe šį klausimą spręsti atskiroje byloje.

51. Pareiškėjui nėra žinoma, kodėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartyje nustatytą aplinkybę, jog nėra kaltų asmenų, išduodant statybos leidimą, pirmosios instancijos teismas laikė nereikšminga ir dėl jos jokių argumentų nenurodė.

52. Pareiškėjo nuomone, siekiant išvengti administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų sprendimų kolizijos, vertinant tuos pačius faktus, ir viename procese spręsti apie visos žalos dydį pagal galutinius nuostolių skaičiavimo duomenis, bylą administracinės teisenos tvarka yra tikslinga stabdyti, kol bus padarytos galutinės išvados bendrosios kompetencijos teisme. Esant galutiniam ginčo sprendimui pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas atnaujintame procese, bus galimybė nustatyti, ar žala turi būti priteisiama remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, ar 6.272 straipsniu.

53. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, administracinės bylos nestabdyti ir J. I. apeliacinį skundą atmesti.

54. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, dėstomi argumentai iš esmės nėra pagrįsti teisės aktų nuostatomis, taip pat konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, remiamasi tik pasvarstymais ir bendro pobūdžio teiginiais, nesiejant jų su bylos kontekstu arba siejant netinkamai, nors ABTĮ yra aiškiai nurodyti pagrindai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuos apeliantas turėtų pagrįsti, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neįrodė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

55. Inspekcija, pacitavusi ABTĮ 145–147 straipsnių nuostatas, nurodo, kad bylai aktualūs jos atsikirtimai yra išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime ir teismo posėdyje, bei prašo jais remtis ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas į teismą kreipėsi su nepagrįstu skundu, todėl nebuvo pagrindo jo tenkinti, atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo spendimas turėtų būti paliktas nepakeistas.

56. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017, ir sąmoningai klaidina apeliacinės instancijos teismą, nurodydamas, jog minėtoje nutartyje buvo pripažintas statybos leidimo, išduoto statinių (duomenys neskelbtini), statybai, teisėtumas, kadangi jokia neteisėta institucijų veika nebuvo nustatyta. Minėtoje administracinėje byloje statybos leidimo teisėtumo ar visų galbūt kaltų asmenų nustatymo klausimai nebuvo sprendžiami. Statybos leidimas neteisėtu buvo pripažintas ir panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 paliko nepakeistą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėję teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi, taigi negali būti asmenų kvestionuojami. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas net teoriškai negalėjo kvestionuoti kitos kompetencijos kasacinio teismo sprendimo.

57. Inspekcija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartimi buvo atmestas J. I. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriame buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, priteisti žalos atlyginimą. Minėtoje byloje J. I. patirtą žalą siejo su Inspekcijos veiksmais teisminiuose procesuose siekiant pašalinti statinių statybos (duomenys neskelbtini), padarinius bei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos dalyvavimu pasirašant 2004 m. liepos 9 d. partnerystės (asociacijos) sutartį.

58. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis yra reikšminga tuo, jog joje buvo konstatuotas Inspekcijos veiksmų, inicijuojant teisminį procesą dėl statybos (duomenys neskelbtini), padarinių pašalinimo, teisėtumas, todėl šios aplinkybės taip pat nebegali būti kvestionuojamos.

59. Inspekcija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jo neva patirtą žalą sieja su Inspekcijos veiksmais, palaikant prokuroro ieškinį byloje dėl statybos leidimo ir kitų administracinių aktų panaikinimo bei inicijuojant teismų procesus dėl statybos padarinių pašalinimo. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis turi prejudicinę galią ir šioje nagrinėjamoje byloje, kurioje iš esmės analogiškais pareiškėjo nurodytais motyvais buvo grindžiamas Inspekcijos veiksmų neteisėtumas. Įsiteisėjus teismų sprendimams, kuriais buvo panaikinti su statinių (duomenys neskelbtini), statyba susiję administraciniai aktai, Inspekcija pagal kompetenciją inicijavo minėtos statybos padarinių pašalinimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartyje konstatavo, kad Inspekcija neteisėtų veiksmų J. I. atžvilgiu neatliko. Taigi, atsižvelgiant į šį prejudicinį faktą, nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, neteisėtus veiksmus.

60. Atsakovo atstovas nurodo, kad Inspekcijos veiksmai dalyvaujant teismo procese ir palaikant prokuroro ieškinį, kuriame buvo prašoma panaikinti ginčo statinių statybai (duomenys neskelbtini), išduotą statybos leidimą, sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo bei nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį, negali būti pripažinti neteisėtais, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 minėtas prokuroro ieškinys buvo patenkintas, t. y. įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo patvirtintas Inspekcijos veiksmų pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas turi gerbti įsiteisėjusius teismų sprendimus ir nesiekti jau antrame jo inicijuotame teismo procese dėl žalos atlyginimo įrodyti tariamą tų pačių Inspekcijos veiksmų neteisėtumą, dėl kurių teismai jau yra priėmę įsiteisėjusius sprendimus.

61. Inspekcija akcentuoja, kad J. I. klaidina teismą, nurodydamas, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartyje konstatavo, kad nebuvo neteisėtų institucijų veiksmų, išduodant statybos leidimą, kadangi bylos dalykas buvo apibrėžtas paties apelianto skundu, jo argumentais, todėl daryti tokio apibendrinamojo pobūdžio išvadų, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tariamai nustatė, jog iš viso nėra už statybos leidimo neteisėtumą atsakingų asmenų ir jų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo, tai neatitinka nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje konstatuotų aplinkybių, nei įrodinėjimo taisyklių.

62. Atsakovo atstovas pažymi, kad ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis buvo pagrindu atnaujinti bylos nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme, todėl pareiškėjas sieja tarpusavyje nesusijusias aplinkybes ir daro selektyvias išvadas, kurios negali būti laikomos pagrįstomis. Pats J. I. formulavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos bylos dalyką ir vien aplinkybė, jog jis nepagrindė savo skundo ar jį pateikė netinkamų asmenų atžvilgiu, negali būti pagrindu išvadoms, kurios nurodamos apeliaciniame skunde.

63. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo pateikti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jo patirtą žalą siejo su Inspekcijos veiksmais dalyvaujant teismo procesuose pagal prokuroro ieškinį dėl statybą (duomenys neskelbtini), leidusių administracinių aktų (sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo, statybos leidimo, valstybinės žemės nuomos sutarties) ginčijimo, teismas pagrįstai konstatavo, jog su tuo susiję teisminiai procesai pasibaigė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2010 m. spalio 6 d. nutartimi palikus nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą.

64. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad J. I. nepagrindė, kodėl į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus net 9 metams nuo minėtų teismų procesų pasibaigimo. Inspekcija su pareiškėjo teiginiu, kad, panaikinus statybos leidimą, jo teisių pažeidimas įgijo tęstinį pobūdį, nesutinka. Statybos leidimas buvo panaikintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Sužinojęs apie minėto administracinio akto panaikinimą ir įvertinęs statybos leidimo panaikinimo įtaką savo teisėms bei interesams, pareiškėjas turėjo pakankamai ilgą laiką, t. y. 3 metus, kreiptis į teismą su reikalavimu dėl žalos atlyginimo. J. I. teisiniais argumentais nepagrindė tęstinio jo pažeidžiamų teisių pobūdžio, kadangi apeliacinio skundo motyvai, jog statybos leidimo panaikinimas sustabdė investicinį procesą ginčo žemės sklype, užkirto galimybę statytojui gauti pajamas iš kitų investicijų, tėra deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais.

65. Inspekcija nurodo, kad nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, jog ieškinio senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas nebent nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties priėmimo, kadangi minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiami ne statybos leidimo teisėtumo klausimai, o žalos atlyginimo iš konkrečių asmenų klausimai ir apelianto skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Tai, kad J. I. padavė nepagrįstą skundą, dėl kurio buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis, negali būti laikoma senaties termino pradžia, nes ne tada pareiškėjas sužinojo apie savo galbūt pažeistas teises; Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2017 m. vasario 13 d. nutartį, jis tik sužinojo faktą, kad teismui buvo pateikęs nepagrįstą skundą. Be to, J. I. skunde pirmosios instancijos teismui apskritai nebuvo pagrįstos atsakomybės sąlygos, t. y. nei neteisėti veiksmai, nei žala, nei priežastinis ryšys.

66. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas teismo posėdyje pareiškė žodinį prašymą, kol bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas atnaujintoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų civilinėje byloje Nr. eA2-78-983/2019 sustabdyti bylos nagrinėjimą, šis prašymas buvo išspręstas teismo posėdyje ir J. I. buvo informuotas apie jo netenkinimo motyvus. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pareigos dar kartą sprendime pateikti argumentų dėl J. I. pareikšto prašymo stabdyti bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą. Inspekcijos nuomone, apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktas prašymas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pavedant teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus baigtas nagrinėti ginčas minėtoje civilinėje byloje, neturėtų būti tenkinamas. Nagrinėjamoje byloje J. I. keliami reikalavimai nėra susiję su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nagrinėjama civiline byla Nr. eA2-78-983/2019. Šioje byloje pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, kurią sieja su Inspekcijos veiksmais, dalyvaujant teismų procesuose, kurių metu buvo panaikinti administraciniai aktai, bei Inspekcijos veiksmais siekiant pašalinti statybos padarinius, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi atnaujintoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nagrinėjamoje byloje pagal Inspekcijos ieškinį sprendžiami kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų nustatymo ir statybos padarinių pašalinimo naštos paskirstymo klausimai. Bylos nėra susijusios tokiu ryšiu, kad jų nebūtų galima išnagrinėti atskirai, todėl nėra būtinybės sustabdyti bylos nagrinėjimą. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eA2-78-983/2019 nustačius kaltus asmenis, neteisėtai išdavusius statybos leidimą, pareiškėjui nebus užkirstas kelias inicijuoti savarankiškus teisminius procesus dėl žalos atlyginimo, jeigu jis manys, kad nustatyti kalti asmenys jam sukėlė žalą.

67. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S.-T. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o J. I. apeliacinį skundą atmesti.

68. A. S.-T. savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos atsiliepime į pareiškėjo skundą.

69. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Inspekcijos atsiliepime pateikta daug tikrovės neatitinkančių teiginių, kuriuos, nerengiant viešo bylos nagrinėjimo proceso, nebūtų galimybės paneigti ir išsiaiškinti tikrovės neatitinkančių teiginių pateikimo motyvus, byla nagrinėtina viešo (žodinio) proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 70. Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismo procese, kuriame Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi su ieškiniu, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos teisių perėmėja yra Inspekcija), iš esmės neprieštaravo prokuroro pozicijai, tyčia klaidino teismą, todėl padarė pareiškėjui žalą.

71. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

72. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija vertina, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės išimtį ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

73. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

74. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas apelianto argumentus visų pirma pažymi, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji deliktinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkintas nustačius neteisėtus Inspekcijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

75. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

76. Iš teismo sprendimo motyvų seka, kad teismas nustatė, jog nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Inspekcija, jos pareigūnai padarė kokią nors žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) pareiškėjui, nes, esą, teikė neatitinkančius tikrovės duomenis teismo procese dėl statybų teisėtumo. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas su teismo sprendimo išvadomis nesutinka.

77. Teismas tikrindamas, ar šioje byloje atsakovas atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo nurodytuose teismo procesuose, taip pat ar dėl to padarė pareiškėjui žalą, patikrino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teismui pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš esmės apeliaciniame skunde nėra teisinių argumentų, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atsakovas teisminiuose procesuose atliko, kokias teisės normas pažeidė. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai iš esmės nėra pagrįsti teisės aktų nuostatomis, taip pat konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, remiamasi bendro pobūdžio teiginiais.

78. Pažymėtina, kad apeliantas netinkamai aiškina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-349-662 /2017. Šioje byloje statybos leidimo teisėtumo ar visų galbūt kaltų asmenų nustatymo klausimai nebuvo sprendžiami. Paminėta nutartis turi prejudicinę galią ir šioje nagrinėjamoje byloje, kurioje iš esmės panašiais pareiškėjo motyvais buvo grindžiamas Inspekcijos veiksmų neteisėtumas. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad: „Inspekcija ieškinį dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo Trakų rajono apylinkės teismui pateikė įsiteisėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kuriais panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos ir Trakų rajono savivaldybės administracijos administraciniai aktai dėl ginčo žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo bei statybos leidimo išdavimo ir nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis. Kaip minėta anksčiau, pripažinus šių aktų neteisėtumą, Inspekcija privalėjo kreiptis į teismą dėl neteisėtos statybos padarinių klausimo išsprendimo“. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog statybos (duomenys neskelbtini), buvo vykdomos neteisėtai, todėl Inspekcijos, jos pareigūnų negalima kaltinti neatitinkančių tikrovės duomenų teikimu teismo procese dėl statybų teisėtumo.

79. Kaip atskirą pagrindą skundui atmesti, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Apeliantas taip pat su šia teismo išvada nesutinka. Dėl apelianto argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1987-822/2020, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-32-662/2021, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-41-552/2021, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-438/2021 ir kt.). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas savo skundo pagrindu nurodo neteisėtus atsakovo veiksmus teisminiuose procesuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesiniai veiksmai buvo atlikti konkrečiu metu ir pareiškėjui, kuris dalyvavo teismo procese, buvo žinomi iš karto. Nėra pagrindo procesinius veiksmus pripažinti tęstiniu pažeidimu, kuris tęsiasi iki šiandien. Pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kodėl į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus net 9 metams nuo minėtų teisminių procesų pasibaigimo.

80. Be to, nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad ieškinio senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties priėmimo, kadangi minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiami ne statybos leidimo teisėtumo klausimai, o žalos atlyginimo iš konkrečių asmenų klausimai ir apelianto skundas atmestas kaip nepagrįstas. Nėra pagrindo laikyti, kad tik kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis, apeliantas sužinojo apie savo galbūt pažeistas teises, kurias gina šioje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas ieškinio senaties terminus pagrįstai susiejo juos su teismo procesu dėl statybos leidimo teisėtumo ir teisingai nurodė, kad teismų procesas dėl statybų neteisėtumo baigėsi 2010 m. spalio 6 d. įsiteisėjus teismo sprendimui, tai šioje administracinėje byloje pareiškėjo prašoma žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), praleidus senaties terminą, negali būti priteista atlyginti.

81. Apeliantas kelia ir bylos sustabdymo klausimą. Visų pirma, teismas pažymi, kad apelianto nurodytoje byloje Nr. eA2-78-983/2019 procesas yra pasibaigęs ir byla galutinai užbaigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020. Taip pat teismas pažymi, kad šioje byloje pareiškėjo keliami reikalavimai nebuvo susiję su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nagrinėjama civiline byla Nr. eA2-78-983/2019. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, kurią sieja su Inspekcijos veiksmais dalyvaujant teismų procesuose, kurių metu buvo panaikinti administraciniai aktai (statybos leidimas, sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo, valstybinės žemės nuomos sutartis), bei Inspekcijos veiksmais siekiant pašalinti statybos padarinius. Atnaujintoje Trakų rūmų civilinėje byloje Nr. eA2-78-983/2019 pagal Inspekcijos ieškinį buvo sprendžiami kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų nustatymo, statybos padarinių pašalinimo naštos paskirstymo klausimai. Šios bylos nebuvo susijusios tokiu ryšiu, kad jų nebūtų galima išnagrinėti atskirai, todėl nebuvo būtinybės sustabdyti nagrinėjamą bylą.

82. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius