2017-02-28 Nr. AB-4769-3-61-3-03138-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-456-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03138-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 37.2, 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1, 3, 11), prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 2S-2875 ir šią instituciją įpareigoti priimti sprendimą jį pervežti pas brolį A. K. į Marijampolės pataisos namus.

Nurodė, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN), o jo brolis A. K. bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN). Pareiškėjas su prašymu buvo kreipęsis į Departamentą, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas paaiškina, kad žino konkrečius atvejus, kai brolį perveža pas brolį iš vienų pataisos namų į kitus, kad nenutrūktų giminystės ryšys. Be to, artimiesiems bus lengviau ir paprasčiau juos lankyti, dėl prastos materialinės padėties broliai gali naudotis tais pačiais daiktais, be to, pažymi, kad jo brolis serga ir pareiškėjas nori būti šalia jo.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 50–52, 31–63) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad Departamente buvo gauti ir išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 6 d. bei 2014 m. liepos 23 d. prašymai dėl jo perkėlimo tolimesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti iš Alytaus PN į Marijampolės PN, kadangi Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę atlieka pareiškėjo brolis A. K.. Departamentas pareiškėją informavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje.

Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Prie išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, priskirtini nuteistojo, kitų nuteistųjų arba pataisos įstaigos saugumo interesai, pataisos įstaigos valdymo interesai ir pan. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis BVK 65 straipsniu, į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bausmės atlikimo vienoje pataisos įstaigoje taisyklė. Pagal šio straipsnio nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 d.). Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 d.). Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 d.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, X skyriuje detalizuojama nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarka. Šių Taisyklių 72 punkte numatyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: 72.1. dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu; 72.2. dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pristato į Departamentą po tris egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos.

Išvadą tvirtina šio Departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba Šio Departamento direktoriaus pavaduotojas. Patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Departamento iniciatyva, kai yra Departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada. Nei BVK, nei kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas ar svarstant klausimą dėl nuteistojo perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą atsižvelgti į tai, jog artimieji giminaičiai atliktų paskirtą laivės atėmimo bausmę vienoje pataisos įstaigoje bei asmenų galimybes lankyti nuteistą asmenį.

Atsiliepime atsakovas taip pat pabrėžia, jog Departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo 2014 m. gegužės 6 d. bei 2014 m. liepos 23 d. prašymus išnagrinėjo tinkamai, sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų, juose nurodyta apskundimo tvarka. Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 99–101) pareiškėjo E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo teisės būti perkeltam iš Alytaus PN į Marijampolės PN. Posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad jo brolis A. K. paleistas į laisvę.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, kuriuo prašė būti perkeltas toliau atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę iš Alytaus PN į Marijampolės PN, kur bausmę atlieka jo brolis A. K.. Pareiškėjo prašymas Departamente buvo išnagrinėtas ir 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 2S-2875 pareiškėjui išaiškinta, kad jo prašyme išdėstytų motyvų negali priskirti BVK 69 straipsnyje nustatytoms aplinkybėms, todėl perkelti į kitus pataisos namus nėra pagrindo. Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Departamentas 2014 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. 2S-2875 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ konstatavo, kad pareiškėjo prašyme išdėstytų motyvų negalima priskirti Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje nustatytoms išimtinėms aplinkybėms bei padarė išvadą, kad nėra pagrindo perkelti pareiškėją iš Alytaus pataisos namų į Marijampolės pataisos namus.

Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja BVK. Pagal BVK 65 straipsnį į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bausmės atlikimo vienoje pataisos įstaigoje taisyklė. Pagal šio straipsnio nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 dalis). Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 dalis). Teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų apie gydytojo (gydytojų) siuntimą dėl ligos perkelti pareiškėją iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo BVK 69 straipsnio 2 dalies taikymo prasme išimtinio pobūdžio aplinkybių, kliudančių toliau laikyti pareiškėją toje pačioje pataisos įstaigoje. Pareiškėjas, kreipdamasis į Departamentą dėl perkėlimo į Marijampolės PN, savo prašyme nurodė, jog nori paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti kartu su broliu, taip pat pažymi, kad kartu su broliu esant Marijampolės PN, jų artimiesiems būtų arčiau atvykti į pasimatymus.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2014 m. gegužės 22 d. sprendimas adm. byloje Nr. A146-381/2014), pažymima, kad artimųjų galimybės lankyti nuteistąjį asmenį, negali būti vertinamos kaip išimtinės aplinkybės, kliudančios jį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, todėl šios aplinkybės negali būti pagrindas perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą.

Atsakovo priimtas aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinimo pagrindų nenustatyta. Reikalavimas dėl akto panaikinimo atmetamas. Kaip išvestinis iš šio reikalavimo atmetamas ir reikalavimas dėl įpareigojimo Departamento perkelti pareiškėją į Marijampolės PN, įvertinus ir aplinkybę, kad, pasak pareiškėjo, jo brolis A. K. yra išėjęs į laisvę.

III. Pareiškėjas E. K. apeliaciniu skundu (b. l. 109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas vilkino sprendimo priėmimą, todėl jo brolis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo priėmimo metu jau buvo paleistas į laisvę. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neatsižvelgė į byloje susiklosčiusią situaciją, jos nevertino objektyviai. Pareiškėjas teismo prašo iš atsakovo priteisti neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl to, kad stipriai išgyveno dėl brolio, kuris serga, ir to, kad jis nebuvo perkeltas į Marijampolės PN pas brolį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo E. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 2S-2875, kuriuo atsakovas, remdamasis BVK 69 straipsniu, atsisakė jį perkelti iš Alytaus PN į Marijampolės PN, taip pat pareiškėjas prašė įpareigoti šią instituciją priimti sprendimą jį pervežti pas brolį A. K. į Marijampolės PN.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendime konstatavo, kad atsakovo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 2S-2875 yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjo prašymas perkelti jį į Marijampolės PN neatitiko BVK 69 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriems esant asmuo gali būti perkeliamas į kitą pataisos įstaigą. Teismo vertinimu, tokių išimtinių (BVK 69 straipsnio 2 dalies taikymo prasme) aplinkybių, kurios kliudytų pareiškėją toliau laikyti Alytaus PN, nenustatyta ir nagrinėjamoje byloje.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka (pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino ir netinkamai, neobjektyviai įvertino byloje surinktus duomenis. Atmesdama šį apelianto argumentą, kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžia išvadas, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo E. K. reikalavimą, atsižvelgė į jo skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, byloje surinktų duomenų visumą, pagal įrodymų vertinimo taisykles ir nagrinėjamam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste išsamiai patikrino atsakovo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Kiek tai susiję su ginčo esme, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-149-146/2015; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1588-146/2015 ir kt.). Įstatymų leidėjas BVK 69 straipsnio 2 dalimi, suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-973-662/2016). Be to, iš ginčo metu galiojusios redakcijos BVK 69 straipsnio 2 dalies matyti, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.

Šiuo atveju, kaip teisingai konstatavo atsakovas bei pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas tokių aplinkybių, kurios patektų į BVK 69 straipsnio 2 dalį, nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatyta ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas vilkino sprendimo priėmimą, todėl per šį laiką jo brolis A. K. buvo paleistas iš Marijampolės PN. Dėl šios aplinkybės, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė tuo, kad jis labai jaudinosi dėl brolio sveikatos ir negalėjo jam paskirtos bausmės atlikti toje pačioje pataisos įstaigoje, kurioje bausmę atliko jo brolis. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nekėlė, apeliacinio teismo teisėjų kolegija šio reikalavimo nenagrinėja ir dėl su neturtinės žalos atlyginimu susijusių aplinkybių nepasisako (ABTĮ 130 str. 6 d.).

Apibendrindama išdėstytą, kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė