2013-07-22 Nr. AB-3776-3-61-3-03160-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1893/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03160-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-8107(11) (toliau – ir Sprendimas); 2) solidariai priteisti iš atsakovių 29 134,57 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėti VRM 2005 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 19309, paskirtą 1 545,08 Lt dydžio pensiją; 4) solidariai priteisti iš atsakovų 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu, Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėjo pareiškėjui 29 134,57 Lt. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog valstybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos – negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pažymėjo, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė neturtinę žalą, nes nepagrįstas ir neteisėtas pensijos sumažinimas sukėlė išgyvenimus bei nepatogumus, todėl prašė teismo priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas VRM, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančia Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tačiau 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nebetaikomos. Tvirtino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą skundo padavimo terminą, nes apie atsakovo perskaičiuotą ir mokamą sumažintą pensiją žinojo dar nuo 2010 metų pradžios, tačiau VRM veiksmų teismui neskundė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas ir pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pabrėžė, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 16 783,93 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1D-8107(11) dalį, kurioje atsisakyta A. P. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kitoje dalyje pareiškėjo A. P. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. lapkričio 21 d., skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 10 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises, todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, atmesti.

Tarnybos 2012 m. lapkričio 29 d. pažyma Nr. 11D(P)-5893 patvirtino, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1 545,08 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 49 442,56 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 40 182,08 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 23 398,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 40 182,08 Lt. Bylos duomenys patvirtino, kad faktiškai pareiškėjui išmokėta 23 398,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 16 783,93 Lt suma.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Sprendimą, kuriame yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą VRM Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VRM mokėti 1 545,08 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti 5000 Lt neturtinę žalą. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio nuostatas. Nors pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nenurodė ir nepateikė, atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 43-44) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų, juos atmetant. Atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog VRM Sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Atkreipia dėmesį, kad VRM nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų nebetaiko, taip pat teisės aktuose nenumatytas pensijos kompensavimo mechanizmas. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimą motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 50).

Pareiškėjas A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52-53) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. P. skundu prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį, įpareigoti VRM ateityje mokėti paskirtą karių ir pareigūnų valstybinės pensijos dalį, panaikinti VRM Sprendimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Nustatyta, kad pareiškėjui A. P. buvo paskirta 1 545,08 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo iki 1 255,69 Lt, o pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dalis dar sumažėjo (b. l. 7). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams A. P. 2012 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. VRM šio prašymo nepatenkinus, A. P. 2012 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į teismą.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu A. P. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis A. P. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 16 783,93 Lt (40 182,08 Lt – 23 398,15 Lt) (b. l. 20) suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai šiame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525–844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė