2017-10-18 Nr. AB-18844-3-61-3-00539-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4438-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00539-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-94(00135).

2. Pareiškėjo manymu, Departamentas nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktuose nustatyti pagrindai. Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Leidimas) pareiškėjui išduotas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui, todėl pareiškėjas negalėjo daryti įtakos priimant darbuotojus, vadinasi, argumentai, kad pareiškėjas pateikė duomenis apie asmenis, niekada šioje įmonėje nedirbusius, negalėjo būti pagrindas panaikinti Leidimą. Sprendžiant dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turėjo būti atsižvelgta į tai, ar jis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi reikiamo dydžio nuosavą kapitalą, joje dirba 3 darbuotojai, veiklą vykdo ilgiau nei 6 mėnesius, daugiau nei 2 metus veikia pelningai. Departamentui buvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Departamentas nenustatė, kad įmonė buvo fiktyvi, todėl neturėjo teisinio pagrindo panaikinti Leidimą. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas neišsamus, neobjektyvus, nemotyvuotas, teisiškai ir faktiškai nepagrįstas. Teismo posėdyje taip pat prašė vadovautis Įstatymo nuostatomis, galiojančiomis nuo 2017 m. sausio 1 d.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu Leidimas pareiškėjui panaikintas, nes Departamentui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir jos darbuotojus, taip pat dėl to, kad atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nėra darbas šioje įmonėje. Kreipdamasis dėl Leidimo pakeitimo, pareiškėjas pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintus asmenis, tačiau Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant kitą administracinę bylą (eI-8401-484/2016) pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narės skundą, liudininke apklausta viena iš įmonės darbuotojų M. G. patvirtino, kad šioje įmonėje ji įdarbinta fiktyviai. Pareiškėjas buvo paskirtas įmonės direktoriumi ir sudarė darbo sutartis su šios įmonės darbuotojais, todėl žinojo, kad asmenys įmonėje buvo įdarbinti fiktyviai. Leidimas pareiškėjui panaikintas ne dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi įmonė, todėl Departamentas neturėjo to įrodyti. Teikdamas prašymą pakeisti Leidimą, pareiškėjas patvirtinto nurodytų duomenų teisingumą, todėl prisiima visas dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo kilusias neigiamas pasekmes. Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje negyvena, nes iš Lietuvos Respublikos išvyko 2016 m. rugsėjo 29 d. ir grįžo 2017 m. sausio 11 d. Be to, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo užmokestį dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Prašyme pareiškėjas nurodė gausiąs minimalų darbo užmokestį, tačiau pagal Sodros duomenis jam per mėnesį buvo mokamas 8,52–9,28 Eur darbo užmokestis. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, pareiškėjas nepateikė, todėl Departamentas turėjo pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Ginčijamas sprendimas priimtas objektyviai ir nuodugniai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, yra motyvuotas ir pagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje panaikintas dėl to, kad, kreipdamasis dėl jo pakeitimo, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

7. Bylos duomenys patvirtino, kad kreipdamasis dėl Leidimo pakeitimo, pareiškėjas nurodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir direktorius, kuriam yra mokamas Vyriausybės patvirtintas minimalus darbo užmokestis. Siekiant pagrįsti, kad įmonė atitinka tuo metu galiojusias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kartu su pareiškėjo prašymu buvo pateikti duomenys, kad joje visą darbo dieną dirba: R. K. (vadybininko pareigose), M. G. (administratorės pareigose) ir A. M. (vadybininkės pareigose). Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-8401-484/2016, pagal vienos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narių skundą teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausė liudytoją M. G., kuri, kaip teigia pareiškėjas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo administratore. Liudytoja parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji buvo įdarbinta fiktyviai, t. y. jokių darbo funkcijų realiai įmonėje neatliko, įmonės direktoriaus, kuris pasirašė darbo sutartį, nematė ir nepažįsta, darbo užmokesčio iš šios įmonės taip pat negavo.

8. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatomis. Įvertinęs Vilniaus apygardos administraciniame teisme nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktimi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams bei nagrinėjamos bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad joje nustatytos faktinės aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje administracinėje byloje. Nustatytų duomenų teisingumo pareiškėjas iš esmės neneigė, tačiau manė, kad jie nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti jam išduotą leidimą gyventi Lietuvoje, kadangi faktinė situacija yra iš esmės pasikeitusi, be to, Departamentas neįrodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi įmonė. Teismas pažymėjo, kad Leidimas pareiškėjui panaikintas ne dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi įmonė, o dėl to, kad, kreipdamasis dėl Leidimo pakeitimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vadinasi, aplinkybės dėl to, ar šiuo metu įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus ar, kad ji buvo fiktyvi, nebuvo ir neturėjo būti vertinamos. Teismas nustatė, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą remtis anksčiau nustatytomis ir prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčiomis aplinkybėmis bei vadovautis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis.

9. Pareiškėjo argumentus, kad tikrovės neatitinkančius duomenis privalėjo pateikti, nes turėjo atitikti pasikeitusias Įstatymo nuostatas, teismas vertino kaip neturinčius teisinės reikšmės. Be to, šie duomenys tik patvirtino faktą, kad pareiškėjo siekis yra be kokia kaina įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, net ir piktnaudžiaujant teisės aktuose nustatytomis procedūromis.

10. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad jo atžvilgiu galėjo būti taikomas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Su tokia pareiškėjo pozicija teismas nesutiko, kadangi sprendžiant dėl to, ar Leidimas pareiškėjui buvo išduotas teisėtai ir pagrįstai, turi būti vertinama, ar jis atitiko Įstatymo sąlygas, galiojusias kreipimosi metu. Vadinasi, nustačius, kad leidimas gyventi Lietuvoje užsieniečiui buvo išduotas, nors kreipimosi metu jis neatitiko Įstatyme nustatytų sąlygų, toks leidimas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu privalo būti panaikintas. Atsakovas neturėjo pagrindo taikyti nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Įstatymo nuostatų, kadangi dėl Leidimo pakeitimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. gruodžio 29 d.

11. Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad nuo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo (2016 m. vasario 3 d.) iki ginčijamo sprendimo priėmimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui kas mėnesį mokėjo tik 9,28 Eur darbo užmokestį. Kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo pareiškėjas pateikė darbo sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas įmonėje dirba direktoriumi ir jam mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Jokie kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas turi pakankamas lėšas ir (ar) gauna reguliarias pajamas, būtinas pragyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentui nepateikti. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pareiškėjo argumentai, kad šios nuostatos galėjo būti taikomos tik pareiškėjui nepateikus papildomų duomenų dėl turimų lėšų, yra visiškai nepagrįsti. Juo labiau, kad įrodymus apie turimas lėšas ar gaunamas pajamas pareiškėjas galėjo pateikti teismui, tačiau to nepadarė.

12. Taip pat pažymėta, kad iki leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo momento, pareiškėjui kas mėnesį būdavo mokamas 325 Eur darbo užmokestis. Toks elgesys, juo labiau, kad pareiškėjas yra ir įmonės direktorius, tik patvirtino faktą, kad buvo siekiama atitikti Įstatymo sąlygas, o ne vykdyti realią ekonominę veiklą.

13. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra faktiškai ir teisiškai pagrįstas, pakankamai motyvuotas, priimtas remiantis patikrinimo metu nustatytais objektyviais duomenimis, kurių pareiškėjas nepaneigė. Teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktų nuostatas ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

III. 14. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pažymi, kad pareiškėjui Leidimas buvo išduotas kaip akcininkui, o ne bendrovės vadovui, todėl priimamų darbuotojų kriterijams bei jų darbui iš esmės pareiškėjas neturėjo esminės įtakos. Pareiškėjo funkcijoms nepriklauso iki jo vadovavimo pasamdytų darbuotojų vertinimas ir veiklos stebėjimas. Todėl šiuo atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas.

16. Taikant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą atsakovas privalėjo įrodyti jos egzistavimą, tačiau šiuo atveju pareiškėjui nepagrįstai buvo paskirta įrodinėjimo našta. Pareiškėjo teigimu, jis turi pakankamai lėšų pragyvenimui ir nėra pagrindo taikyti šios normos.

17. Teigia, jog šiuo atveju nenustatyta, kad bendrovė yra fiktyvi ir pareiškėjas nevykdo verslo plano, pagal kurį investavo į bendrovę. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei pareiškėjas atitinka visas sąlygas, nurodytas Įstatymo 45 straipsnyje, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

18. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, o tik atkartojantis atsakovo argumentus. Be kita ko, pirmosios instancijos sprendime visiškai nėra vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 14 punkto sąlygų egzistavimu, bylos esmė nėra atskleista.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

20. Nurodo, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai – fiktyvios darbo sutarties sudarymas – turi esminę įtaką pareiškėjo sudarytų bei pateiktų dokumentų įvertinimui ir visiškai nėra svarbu, ar jis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi įmonės akcininko ar įmonės vadovo pagrindu. Pareiškėjas sudarė darbo sutartį, kuri yra fiktyvi, nes M. G. niekada UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratore nedirbo, atlyginimo negaudavo, o taip pat nustatyta, kad M. G. nepažįsta pareiškėjo. Atsakovas mano, kad pareiškėjo atveju nėra aktualus akcininko ir direktoriaus atsakomybių ribų vertinimo klausimas, kadangi pareiškėjas yra įmonės akcininkas ir direktorius, todėl bet kuriuo atveju jis turi prisiimti atsakomybę už atliktus neteisėtus veiksmus.

21. Pažymi, jog teismas pareiškėją buvo iškvietęs liudytoju į teismo posėdį R. Y. byloje (bylos Nr. eI-8401-484/2016), tačiau pareiškėjas neatvyko. Pareiškėjas turėjo galimybę paaiškinti apie bendrovės veiklą bei jos darbuotojus, tačiau šia teise nepasinaudojo.

22. Teigia, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, prisiima atsakomybę dėl galimai kilsiančių padarinių dėl melagingų duomenų pateikimo, todėl elgdamasis neteisėtai, privalo prisiimti ir tokio elgesio, kurį sąmoningai pasirinko, pasekmes.

23. Atkreipia dėmesį, jog sprendimas panaikinti Leidimą buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti Leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

24. Pažymi, kad dėl situacijos, susijusios su M. G. fiktyviu įdarbinimu UAB „(duomenys neskelbtini)“, jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byloje Nr. eA-4464-624/2017).

25. Pažymi, kad ginčijamame sprendime buvo nustatyti ir kiti duomenys, įrodantys, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas pragyvenimo lėšas įrodinėjo pateikdamas tik darbo sutartį, tačiau buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo pat leidimo laikinai gyventi įforminimo 2016 m. vasarį pradėjo sudaryti tik 8,52–9,28 Eur/mėn.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-94(00135) teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Byloje nustatyta, kad Baltarusijos pilietis A. T., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2015 m. gruodžio 29 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pakeisti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, duomenis apie lėšas pragyvenimui Lietuvoje, gyvenamąją patalpą ir kt.

Departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2016 m. gruodžio 15 d. sprendime (administracinė byla Nr. eI-8401-484/2016), kuriuo atmestas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narės skundas atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi, nurodžius, kad teismo posėdyje apklausta liudytoja M.

G. patvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbo ir darbo užmokesčio iš šios įmonės negavo, Departamento Kontrolės skyrius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje patikrinęs duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis, nustatė, kad darbuotojai, kurių darbo sutartis pareiškėjas pateikė kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2016 m. liepos 1–31 d. buvo atleisti, ir 2016 m. liepos 1 d.–rugpjūčio 1 d. įdarbinti kiti trys Lietuvos Respublikos piliečiai.

Šie Lietuvos Respublikos piliečiai buvo priimti po to, kai Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narei, o vienas iš jų iki 2016 m. liepos 13 d. dirbo kitoje įmonėje, kurios dalyviai yra užsieniečiai, turinys išduotus leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (ir yra buvę UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nariai). Be to, Departamentas nustatė, kad nuo 2016 m. vasario mėnesio pareiškėjo gaunamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro 9,28 Eur neatskaičius mokesčių, pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos 2016 m. rugsėjo 29 d., o atvyko 2017 m. sausio 11 d.

Įvertinęs gautus duomenis, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir jos darbuotojus, nevykdo teisėtos veiklos šioje įmonėje, negyvena Lietuvos Respublikoje, todėl yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

28. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą pakeisti Leidimą pateikė 2015 m. gruodžio 29 d., pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti taikyta Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., yra nepagrįsti.

29. Pagal sprendimo dėl pareiškėjui išduoto Leidimo pakeitimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

30. Viena iš Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų – turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.; 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija). Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla, yra lygus vienai minimaliai mėnesinei algai (Įstatymo 27 str., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 p.). Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtinta 350 Eur minimali mėnesinė alga, o nuo 2016 m. liepos 1 d. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 patvirtinta 380 Eur minimali mėnesinė alga.

31. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

32. Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, tame tarpe – ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

33. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), 5 punktas (2006 m. lapkričio 1 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) ir 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

34. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

35. Įvertinusi ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi egzistavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2, 5, 14 punktuose) nustatyti pagrindai.

36. Kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekdamas pagrįsti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl kurioje užsiimamos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos jis prašė pakeisti minėtą leidimą, atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, pareiškėjas pateikė duomenis, kad šioje įmonėje visą darbo dieną dirba R. K., M. G. ir A. M.. Departamentas, įvertinęs Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-8401-484/2016 gautus duomenis, kurių pareiškėjas iš esmės neginčija, kad M. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo ir darbo užmokesčio negavo, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), taip pat neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad prašyme išduoti Leidimą ties grafa „pragyvenimo lėšos“ nurodė – minimalus mėnesinis darbo užmokestis, šaltinis – darbo sutartis, tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjo darbo užmokestis nuo 2016 m. vasario mėn. – 9,28 Eur, o kitų duomenų, patvirtinančių, kad turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, pareiškėjas nebuvo pateikęs, Departamentas pagrįstai konstatavo ir kad pareiškėjas neturi lėšų ar reguliarų pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.). Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą (pakeistą) leidimą laikinai gyventi. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo jis atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, yra teisėtas ir pagrįstas.

37. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pagrįsti arba reikšmingi: kaip jau minėta, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, turi atitikti visas Įstatyme numatytas sąlygas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas, kuris yra įmonės akcininkas, nevykdė ir nevykdo funkcijų, susijusių su darbuotojų vertinimu ar veiklos stebėjimu, nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui; aplinkybė, kad byloje nebuvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi Įstatymo prasme, nėra reikšminga, kadangi leidimo laikinai gyventi panaikinimas nėra siejamas su tokia aplinkybe; apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, iš esmės yra pagrįsti tik pareiškėjo nesutikimu su teismo argumentais, dėl kurių jo skundas netenkintas.

38. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė