2021-12-22 Nr. AB-28012-3-61-3-00317-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1260-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00317-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) (po reorganizacijos – Vilniaus PN) sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad jam nebuvo užtikrintas būtinasis 3,6 kv. m. plotas vienam asmeniui, kameros plotą mažino baldai ir kiti įrenginiai, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš tualeto sklido nemalonus kvapas, kameros buvo blogai ventiliuojamos. Nebuvo užtikrintas saugumas, jeigu kambaryje / kameroje kils grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto, neveikė aliarmo iškvietimo skambutis. Pareiškėjui nebuvo suteiktos pakankamos priemonės higienai palaikyti, nesuteiktas užimtumas už kameros ribų.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė orumo pažeminimą, kančias, sveikatos pablogėjimą, dvasinius sukrėtimus, emocinius, dvasinius išgyvenimus.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Nuteistieji, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

7. Atsakovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

8. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.2. punktą, kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui veną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus, todėl šiuo aspektu taip pat nėra jokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas, būdamas įkalinimo įstaigoje, pagal pastarojo prašymus, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Vilniaus pataisos namų laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Suimtieji galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedami į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedami žaisti stalo tenisą, į Laisvalaikio užimtumo patalpas taip pat turėjo teisę į pasimatymą su artimaisiais, paskambinti telefonu, susitikti su advokatais, nueiti pas gydytojus, kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, tai vyko už kameros ribų. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas tiek kamerose, tiek už kamerų ribų. Visose įkalinimo įstaigos pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

11. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės padarė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, cituoja abstrakčius tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo G. V. skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

14. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.246 str., 6.247 str., 6.249 str., 6.250 str., 6.271 str. 1 d., 4 d.).

15. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, teismas vadovavosi teisės aktais ir byloje pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose atliko bausmę pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičiumi. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) buvo užtikrinta.

16. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, jog gyvenamąjį plotą mažino baldai, atmetė.

17. Teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Nuteistieji, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo teises.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 34:2015) 17 punktu ir nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN sanitariniuose mazguose įrengtos ventiliavimo sistemos, teismas padarė išvadą, jog įstaigos administracija nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo teiginius dėl neįrengtos ventiliacijos sanitariniame mazge atmetė.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes ji stebėjo pareigūnai, teismas vadovavosi Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktu ir sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, todėl pareigūnų elgesys, jiems užeinant į kamerą, yra pateisinamas teisės aktų reikalavimais.

20. Vadovaudamasis HN 134:2015 44 punktu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

21. Atsakydamas į pareiškėjo nusiskundimus dėl nesuteikto užimtumo, teismas visų pirma pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamose užsiėmimuose ar būtų kreipęsis su prašymais/skundais dėl trūkstamo užimtumo, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti ar nagrinėti. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes (pareiškėjui nagrinėjamu laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti lauke – žaisti krepšinį bei tinklinį; poilsio ir švenčių dienomis nuteistieji buvo išvedami žaisti stalo tenisą; pareiškėjas turėjo teisę į pasimatymą su artimaisiais, paskambinti telefonu, susitikti su advokatais, nueiti pas gydytojus; pareiškėjas kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, tai vyko už kameros ribų; socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas tiek kamerose tiek už kamerų ribų; visose pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti ir pasivaikščiojimo kiemeliuose; siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą bei įdomesnį laisvalaikio praleidimą, į kameras buvo duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai), padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo neužtikrinimo laikytini bendro pobūdžio, pareiškėjas nepagrindė, kaip pasireiškė jo kankinimas nesuteikiant užimtumo, todėl šiuos teiginius teismas vertino kaip neįrodytus ir atmetė.

22. Teismas, įvertinęs valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas) nuostatas (5.1 p., 7.16 p.) padarė išvadą, kad aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.

23. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl, nesant visų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, neturtinės žalos priteisimas nėra galimas ir pareiškėjo skundas atmestinas.

III. 24. Pareiškėjas G. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normų (10 str., 78 str., 86 str. 1 d., 2 d., 87 str. 4 d.). Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neargumentavo, kokiu pagrindu laikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis tinkamais, pagal kuriuos atliko skaičiavimus, nepasisakė kokiais motyvais atmetė pareiškėjo į bylą pateiktus priešingus atsakovo atstovo teiginiams dokumentinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė kokios aplinkybės lėmė atsakovo atstovo duomenų teisėtumą, kai minėti duomenys neatitinka jokių įstatymo nustatytų normų (nustatytų dydžių), taip pat pirmosios instancijos teismas nepasisakė kokiu skaičiavimo metodu, apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, neanalizavo tos dalies, jog baldų ir inventoriaus gabaritai nereglamentuojami, todėl yra aktualu nustatyti ne tik formaliai matematiniais paskaičiavimais pagal pateiktus duomenis, suteiktą pareiškėjui patalpos grindų plotą, bet ir nustatyti kiek realiai pareiškėjas turėjo laisvos vietos minėtoje kameroje.

24.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo atstovo duomenis laikė patikimais, nustatant kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių minėtose kamerose, kamerų išplanavimus ir inventoriaus išdėstymą kamerose. Neįvertinus baldų ir kitų daiktų užimamo ploto, kai yra apskaičiuojamas ir nenustatomas gyvenamojo ploto pažeidimas, inventorius, baldai, kiti pašaliniai daiktai, perpildo ir perkrauna patalpą, nes jų dydžiai nereglamentuoti, plotas užimtas ne dėl pareiškėjo kaltės ir jis pats savo valia, minėto ploto reguliuoti negalėjo, tačiau pažeidimą teismas nekonstatuoja, o pareiškėjas, nustatytu gyvenamojo ploto norma 3,6 kv. m vienam asmeniui, realiai pasinaudoti negalėjo kiekvieną dieną skundžiamuoju laikotarpiu.

24.3. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nustatė, jog teismas, spręsdamas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas suimtasis turi individualią miego vietą, ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m. gyvenamojo ploto, ar kalinamasis gali laisvai judėti tarp baldų.

24.4. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė nustatytas rekomendacijas – kokybinius standartus ir reikalavimus numatytus „Teismų procesinių sprendimų standartuose“ (Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 13P-65(7.1.21)). Pirmosios instancijos teismas nesiėmė efektyvesnių veiksmų įrodymams ištirti, kurie prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nepagrįstai paliko reikšmingas abejones dėl atsakovo pateiktų duomenų patikimumo, kurie prieštarauja teisės aktų nustatytiems reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė visus atsakovo atstovo duomenis kaip nekeliančius abejonės, tačiau savo išvadoms pagrįsti nepateikė jokių argumentų.

24.5. Pirmosios instancijos teismas, skelbdamas sprendimą, nebuvo objektyvus ir nešališkas, nes išspręsti teisminiame procese iš dalies ne tie klausimai, kurie buvo keliami pareiškėjo skundu, o tai leidžia teigti, kad į skundą nebuvo įsigilinta, iš anksto žinant galutines išvadas.

24.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo svarbiausią pareiškėjo pateiktą dokumentinį įrodymą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.39E)7R-1514.), aukščiausios kontroliuojančios institucijos raštą, kuriuo yra pripažįstama, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN turėjo būti uždaryti, kad būtų nutrauktas asmenų teisių pažeidimas ir jų žalojimas, nes minėtos patalpos neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių žmogaus teisių standartų.

24.7. Pareiškėjas, matydamas, kad nėra įrengto aliarmo skambučio, suprato ir žinojo, kad greitos pagalbos negali tikėtis, jau vien ta mintis kėlė baimes, nepatogumus, saugumo stoką ir atitinkamą elgesį, kuris žemino jo paties orumą, nes negalėjo laikytis asmeninėmis visuomenėje priimtinomis vertybėmis, tačiau kurios kameroje su kitais suimtaisiais būtų priimtos kaip netinkamos, todėl sukeliančios pavojų pareiškėjui. Be to, pareiškėjas rėmėsi teisės aktų reikalavimais, kad aliarmo skambučio įrengimas yra saugumo garantas.

24.8. Pareiškėjas nesutinka su kartu buvusių asmenų skaičiavimo metodika, kurią taikė teismas. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovo atstovo nurodyti duomenys yra netikslūs. Pirmosios instancijos teismas, net nepagrįsdamas savo priimtų išvadų, laikė atsakovo atstovo duomenis patikimais, net ir esant byloje dokumentiniais įrodymais pateiktų prieštaravimų.

24.9. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentuotų paaiškinimų, kodėl galima tikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo plotą ir baldų plotą, kai pateikiama informacija iš esmės neatitinka teisės aktų nustatytos normos. Pirmos instancijos nepagrįstai priėmė ir laikė tinkamais atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nepareikalaudamas iš atsakovo paaiškinimų, kaip gavo minėtus duomenis, kas juos apskaičiavo, ar minėtas asmuo turėjo įgaliojimus atlikti minėtus skaičiavimus, kokios normos nustato minėtus skaičiavimus. Nesant galimybės apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamo ploto teisės aktų nustatyta tvarka, darytina išvada, kad visa kamera yra sanitarinis mazgas ir nėra pritaikyta apgyvendinimui.

24.10. Gyvenamojoje patalpoje (kameroje) įrengtas atviras sanitarinis mazgas, turintis praustuvę ir klozetą, kurio užimamas plotas nėra reglamentuotas, t. y. nėra nustatytas jo plotas, o klozetas ir praustuvė įrengti atskirai vienas nuo kito, nes turi pertvarą. Iš to seka, jog norint apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje tam, kad būtų laikomasi tarptautinių teismų patvirtintos praktikos daugiavietėje kameroje į gyvenamojo ploto apskaičiavimą nėra įskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, tokios galimybės nėra, nes nėra apibrėžtas specialistų sanitarinio mazgo plotas. Sanitarinis mazgas nėra laikomas atskira patalpa. Sanitarinis mazgas neturi atskiros vėdinimo sistemos ir yra vėdinamas kaip ir visa kamera per tą patį langą, todėl visas kameros rūšinis įrengimas atitinka būtent pagalbines patalpas, priskirtinas tualetui.

24.11. Galimai buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovo atstovas į bylą (ABTĮ 49 str. 1 d.). Pareiškėjas skunde nurodė, kad procesas vyktų rašytine tvarka, tačiau nurodė, jog būtų suteikta teisė pateikti rašytinius papildomus paaiškinimus į atsakovo teikiamus duomenis. Pirmosios instancijos teismas galimai nesupažindino pareiškėjo šalies su papildomai teiktais duomenimis į bylą.

24.12. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pažeidimo, kad atsakovas turi pareigą suteikti prieinamumą prie sanitarinių įrenginių kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų suimtųjų minimalų privatumą. Tiek iš dalies atitverta tualeto zona, tiek apgyvendinimas su kitais suimtaisiais, taip pat gyvenamos erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida pripažįstami netinkamais.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl manytina, kad nėra jokio

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas pareiškėjo G. V. reikalavimas priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. gegužės 27 d., atlyginti.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ginčo laikotarpis yra nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. gegužės 27 d., tačiau iš motyvuojamosios teismo sprendimo dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino būtent laikotarpį nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. (pvz., vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas kameroje Nr. 108, kurioje pareiškėjas buvo 2019 m. sausio 23 d.), todėl teisėjų kolegija toliau taip pat pasisako dėl laikotarpio nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. gegužės 27 d.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl privatumo tualete neužtikrinimo, aliarmo mygtuko neįrengimo, minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų tikslu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021).

34. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

35. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

36. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

38. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

39. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 7,9 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

40. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo, pažymėtina, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/201; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-758-261/2021ir kt.) Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas sanitarinio mazgo plotu ir dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, laikytini jo subjektyvia interpretacija, neturinčia jokio teisinio pagrindo.

42. Dėl pareiškėjo argumento, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaida neužtikrina tinkamo privatumo nuo stebinčių pareigūnų ir kameroje kartu esančių asmenų, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

43. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 125 paras buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.).

44. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas, todėl kai pareiškėjas kamerose bausmę atliko vienas (19 parų), atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės taip pat niekas negalėjo matyti.

45. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 125 paras, iš jų 19 parų kamerose buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 106 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

46. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (106 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 330 Eur suma, kuri laikytina proporcinga ir adekvačia kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

48. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes jis galimai nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.). Be to, iš bylos medžiagos (b. l. 57) matyti, kad atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą kartu su priedais buvo išsiųstas pareiškėjui. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteisiama 330 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui G. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 330 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Milda Vainienė