Legislator Case Law & Legislation
d51d6fee-af02-4f32-9bb8-81f9bb5e2229 AI generated

d51d6fee-af02-4f32-9bb8-81f9bb5e2229 · Vilniaus apygardos teismas

Case Number d51d6fee-af02-4f32-9bb8-81f9bb5e2229
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“, kurios teises perėmė Balcia Insurance SE, ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 25 935,50 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , 6 proc. palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. 2017 m. birželio 21 d. pareiÅ¡kimu ieÅ¡kovė reikalavimų dėl 10 456,95 Eur dalies atsisakė.

Legislator headnote

AI generated

d51d6fee-af02-4f32-9bb8-81f9bb5e2229 · Vilniaus apygardos teismas: Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieÅ¡kinio senaties pradžios momentas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo momento, o pastarasis atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužiojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog iÅ¡ regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pusė ieÅ¡kinio reikalavimų yra apskritai nepagrįsti, nes atsakovė nurodytu laikotarpiu nebuvo priekabos draudikas.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr. e2A-894-881/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00733-2017-2Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.6 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. liepos 30 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Liudos Uckienės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“ teisių perėmėjos Balcia Insurance SE apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-14454-235/2017 pagal ieÅ¡kovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance group“ ieÅ¡kinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“, kurios teises perėmė Balcia Insurance SE, ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 25 935,50 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , 6 proc. palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. 2017 m. birželio 21 d. pareiÅ¡kimu ieÅ¡kovė reikalavimų dėl 10 456,95 Eur dalies atsisakė.

Nurodė, kad 2013 m. sausio 8 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės Mercedes Benz Actros, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Krone STP27, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9501420), iÅ¡mokėjo nukentėjusiajam 20 913,89 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. Be to, 2011 m. kovo 29 d.

Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės Scania R420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9130103), iÅ¡mokėjo nukentėjusiajam 2 824,17 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. gruodžio 14 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės MAN, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9238294), iÅ¡mokėjo nukentėjusiam 4 039,49 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2012 m. vasario 9 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9155823), iÅ¡mokėjo nukentėjusiam 3 849,18 Eur draudimo iÅ¡mokÄ .

Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. spalio 27 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės Scania, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9117699), iÅ¡mokėjo nukentėjusiam 596,07 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. gegužės 26 d.

Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio –transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9100457), iÅ¡mokėjo nukentėjusiam 10 445,18 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. gegužės 5 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės DAF 105.410, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9105494), iÅ¡mokėjo nukentėjusiam 2 445,08 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. rugsėjo 20 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažintas junginio – transporto priemonės DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytojas, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9198341), iÅ¡mokėjo nukentėjusiam 2 420,34 Eur draudimo iÅ¡mokÄ .

Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. rugpjūčio 8 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – valdytoja, ieÅ¡kovė, kaip Å¡ios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9190762), iÅ¡mokėjo nukentėjusiam 4 337,60 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD.

Pažymėjo, jog kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. iÅ¡aiÅ¡kinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, ieÅ¡kovei turi bÅ«ti priteista 50 proc. iÅ¡mokėtos draudiminės iÅ¡mokos kompensacija. Geruoju atsakovė Å¡ios iÅ¡mokos dalies nepadengė. IeÅ¡kovė pripažįsta, jog praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ Å¡ioje byloje, tačiau prašė teismÄ , atsižvelgus į svarbias ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastis, šį terminÄ atnaujinti.

IeÅ¡kinio senaties termino praleidimÄ lėmė itin sudėtingas, skirtingų valstybių teisės normų taikymas, siekiant nustatyti Å¡alių prievolių pobÅ«dį ir ribas, nuoseklios ir neprieÅ¡taringos kasacinio teismo praktikos Å¡iais klausimais nebuvimas, sutrumpinta ieÅ¡kinio senaties termino trukmė (1 metai), kitos valstybės teisės turinio nustatymas, pareikalavęs net kreipimosi į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ , teismų praktikos analizė, ieÅ¡kovės klaidingas įsitikinimas dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo taisyklių, ieÅ¡kovės pasyvumo ginant savo pažeistas teises nebuvimas, atsakovės delsimas suformuluoti galutinę pozicijÄ dėl pareikÅ¡to reikalavimo grÄ Å¾inti dalį iÅ¡mokėtų sumų.Atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ prašė ieÅ¡kinį atmesti, taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Nurodė, kad ieÅ¡kovės patikslinti reikalavimai dėl 2011 m. kovo 29 d. įvykio (1 412,09 Eur), 2011 m. spalio 27 d. įvykio (298,04 Eur), 2011 m. gegužės 26 d. įvykio (5 222,59 Eur), 2011 m. gegužės 5 d. įvykio (1 222,54 Eur) ir 2011 m. rugsėjo 20 d. įvykio (1 210,17 Eur) yra nepagrįsti, nes ieÅ¡kovei pateiktas sprendimas atsisakyti tenkinti atgręžtinį reikalavimÄ dėl praleistos ieÅ¡kinio senaties, kuri yra vieneri metai nuo draudimo iÅ¡mokėjimo dienos. Å ioje byloje atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimas turi bÅ«ti atliekamas laikantis Lietuvos teisės aktų, įskaitant CK reikalavimus, dėl ieÅ¡kinio senaties.

Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieÅ¡kinio senaties pradžios momentas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo momento, o pastarasis atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužiojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog iÅ¡ regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pusė ieÅ¡kinio reikalavimų yra apskritai nepagrįsti, nes atsakovė nurodytu laikotarpiu nebuvo priekabos draudikas.

IeÅ¡kovė reikalauja iÅ¡ atsakovės 10 456,96 Eur už eismo įvykio (įvykusio 2013 m. sausio 8 d.) metu padarytÄ Å¾alÄ (50 proc. iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos). Duomenų apie tai, kokie yra teisiniai reikalavimo pagrindai ir faktinės aplinkybės, ieÅ¡kovė nei teismui, nei atsakovei nepateikė. Atsakovė nėra gavusi jokių reikalavimų iÅ¡ ieÅ¡kovės dėl Å¡io įvykio. Atsakovė vieÅ¡ai prieinamose duomenų bazėse patikrino ieÅ¡kovės pateiktÄ informacijÄ ir nustatė, kad tiek Mercedes Benz Acros, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) tiek priekaba Krone STP27, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo drausti ieÅ¡kovės bendrovėje.              II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nurodė, jog ieÅ¡kovė pripažįsta, kad yra praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atgręžtiniam reikalavimui pareikÅ¡ti, tačiau praÅ¡o šį terminÄ atnaujinti, nurodydama, jog egzistuoja keli ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo pagrindai, kurie lėmė objektyvias pavėluoto kreipimosi į teismÄ priežastis.

Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovę ir atsakovę sieja atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimo santykiai, kuomet ieÅ¡kovė, įvykdžiusi pagrindinę prievolę, gali dalį jos susigrÄ Å¾inti. Draudikui iÅ¡mokėjus visÄ Å¾alos atlyginimÄ , yra pareiÅ¡kiamas atgręžtinis reikalavimas pagal Civilinio kodekso 6.9 straipsnio 1 dalį bei 6.114 straipsni 3 dalį. Nepavykus įgyvendinti tokio reikalavimo į teismÄ kreipiamasi per 1 metus nuo pagrindinės prievolės įvykdymo (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 ir 4 dalys).

BÅ«tent tuo metu atsiranda atgręžtinio reikalavimo teisė. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovė praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ tokio pobÅ«džio reikalavimams reikÅ¡ti.Teismas, sutikdamas su atsakovės argumentais, jog ieÅ¡kovė yra draudimo rinkos profesionalė, kuri turi aiÅ¡kų suvokimÄ , kaip ir kokiais bÅ«dais įgyvendinti tinkamÄ savo teisių gynybÄ , todėl privalėjo laiku kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu, atsisakė atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Teismas pažymėjo, jog dar 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimÄ dėl transporto priemonės junginio atsakomybės padalijimo pusiau priekabos ir vilkiko draudikams, 2011 m. liepos 21 d. Draudikų biurui buvo praneÅ¡ta apie Vokietijoje pasikeitusiÄ teismų praktikÄ , už 2011 m. – 2012 m. įvykius draudimo iÅ¡mokos buvo iÅ¡mokėtos 2013 m. lapkričio – gruodžio mėn., tuo tarpu pretenzijos dėl iÅ¡mokų grÄ Å¾inimo buvo pateiktos 2015 m. gruodžio 30 d., į jas atsakymai pateikti 2016 m. gegužės 17 d.

Pakartotinė ieÅ¡kovės pretenzija atsakovei buvo iÅ¡siųsta 2016 m. rugsėjo 12 d., į jÄ 2017 m. balandžio 7 d. buvo pateiktas atsakymas. Kadangi visi draudimo iÅ¡mokų mokėjimai už Å¡ioje byloje nagrinėjamų eismo įvykių metu padarytÄ Å¾alÄ buvo atlikti po Å¡ios informacijos pateikimo, draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo dienÄ ieÅ¡kovė suprato (turėjo suprasti) apie savo teisės pažeidimÄ ir teisę kreiptis į atsakovę dėl atgręžtinio reikalavimo. IeÅ¡kovė, gavusi neigiamÄ atsakovės atsakymÄ , daugiau nei trejus metus delsė ir neįgyvendino savo pažeistų teisių, kas negali bÅ«ti pateisinama profesionalaus rinkos dalyvio atžvilgiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“, kurios teises perėmė Balcia Insurance SE, praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimÄ ir bylÄ grÄ Å¾inti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo arba priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:9.1. Nepaisant to, jog byloje ieÅ¡kovė kėlė taikytinos teisės klausimÄ , pirmosios instancijos teismas jo visiÅ¡kai neanalizavo ir teismo sprendime dėl jo net nepasisakė, kas laikytina CPK 265 straipsnio 1 dalies, nustatančios, jog priimdamas sprendimÄ , teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikÅ¡mės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi bÅ«ti taikomas Å¡ioje byloje ir ar ieÅ¡kinys yra tenkinamas, pažeidimu.

Ginčų dėl analogiÅ¡ko pobÅ«džio teisinių santykių Lietuvos teismų praktikoje buvo nemažai. Tiek ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, tiek AB „Lietuvos draudimas“ pareigai patenkinti nukentėjusiojo asmens reikalavimus taikytina Vokietijos teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016; 2016 m. birželio 15 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į kasacinio teismo padarytÄ iÅ¡vadÄ , jog atsakovės teisių ir pareigų apimtis nustatytina vadovaujantis Vokietijos teise, laikytina, jog ir ieÅ¡kinio senaties terminai taip pat turi bÅ«ti nustatomi vadovaujantis eismo įvykio valstybės (Vokietijos) teisės aktais.

Tokia iÅ¡vada darytina atsižvelgus į Civilinio kodekso 1.59 straipsnį, pagal kurį ieÅ¡kinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti, bei į 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos 3 straipsnį, pagal kurį taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, ir 8 straipsnio 8 punktÄ , pagal kurį taikytina teisė visų pirma nustato senaties taisykles, tarp jų ir taisykles, susijusias su senaties termino pradžia ir su Å¡io termino nutraukimu bei sustabdymu.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo byloje taikytinos teisės klausimo, todėl bylos esmė liko neatskleista. Dėl Å¡ių priežasčių sprendimas turi bÅ«ti panaikintas ir byla grÄ Å¾inta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.9.2. IÅ¡ Vokietijos teisės turinio matyti, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Netgi jei teismas laikytų, kad atsakovės atžvilgiu taikytini 2 skirtingi ieÅ¡kinio senaties terminai (vienas nukentėjusiojo asmens atžvilgiu – t. y. nustatomas pagal Vokietijos teisę, o kitas ieÅ¡kovės atžvilgiu, nustatomas pagal Lietuvos teisę), tokia teismo iÅ¡vada neturėtų pakeisti bylos teisinio rezultato, t. y. lemti skirtingo teismo sprendimo nustatant, ar ieÅ¡kinys turi bÅ«ti tenkinamas.

Bet kuriuo atveju byloje bÅ«tina teisingai kvalifikuoti tarp Å¡alių susiklosčiusiusius teisinius santykius. Byloje yra nustatytos ir neginčijamos aplinkybės, kad ieÅ¡kovė su atsakove yra laikomos solidariosiomis skolininkėmis nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, o ieÅ¡kovei kompensavus visÄ nukentėjusiojo asmens patirtÄ Å¾alÄ , ji įgijo teisę reikalauti 50 proc. iÅ¡mokėtų sumų iÅ¡ atsakovės. Taigi apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovės pareikÅ¡tas reikalavimas yra regresinis, ir jai taikytinas sutrumpintas 1 metų iÅ¡ draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams ieÅ¡kinio senaties terminas.

Tiek CK, tiek teismų praktika, apibrėžiant regreso, subrogacijos, cesijos (įstatyminės cesijos), atgręžtinio reikalavimo sÄ vokas ir jų turinį, yra vieni iÅ¡ labiausiai komplikuotų ir probleminių teisinių klausimų. Regresinė prievolė yra nauja, savarankiÅ¡ka prievolė, tuo tarpu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovė siekia taikyti atsakovei atsakomybę, kuri jai kilo nukentėjusiųjų asmenų atžvilgiu Vokietijoje įvykus eismo įvykiams – t. y. ieÅ¡kovė kreditoriaus teisėmis įstojo į jau egzistuojančiÄ atsakovės prievolę iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ dėl įvykusių eismo įvykių.

Regreso atvejų sÄ raÅ¡as TPVCAP draudime iÅ¡dėstytas įstatymo 22 straipsnyje. Å is sÄ raÅ¡as yra baigtinis ir negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas plečiamai. Å alių tarpusavio ginčas yra kilęs dėl kitokios situacijos, nei numatyta TPVCAPD 22 straipsnyje, todėl jis negali bÅ«ti laikomas regresiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad tokio pobÅ«džio ginčuose reikalavimo tenkinimo teisinis pagrindas yra CK 6.114 straipsnio 3 punktas. Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 21 d. prejudiciniame sprendime ERGO Insurance (sujungtos bylos C-359/14 ir C-475/15) nurodė, kad Å¡alių santykiams taikytinas Reglamento „Roma II“ 19 straipsnis, kurio pavadinimas yra „Subrogacija“.

Taigi ieÅ¡kovės CK 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindu pareikÅ¡tas reikalavimas teisiÅ¡kai turėtų bÅ«ti kvalifikuojamas kaip subrogacija (tiksliau dalinė subrogacija, kadangi ieÅ¡kovė, kreditoriaus teisėmis įstojusi į atsakovės jau egzistuojančiÄ solidariÄ jÄ prievolę iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , turi reikalavimo teisę tik į atsakovei tenkančiÄ 50 proc. prievolės dalį). CK 6.114 straipsnio 3 dalis (ieÅ¡kovės reikalavimo teisinis pagrindas) vadinasi „Reikalavimo perėjimas regreso tvarka pagal įstatymus“, tačiau jis iÅ¡dėstytas CK skyriuje „Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)“.

Tai dar kartÄ patvirtina teiginius, jog teisinis reglamentavimas Å¡iuo klausimu yra neaiÅ¡kus – todėl Å¡alių teisinius santykius bÅ«tina kvalifikuoti pagal jų prasmę, o ne pažodinį aiÅ¡kinimÄ . Esminis principas atribojant regresÄ nuo subrogacijos yra tai, ar draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , pareiÅ¡kia naujÄ savarankiÅ¡kÄ reikalavimÄ (regresas), ar įstoja į jau egzistuojančiÄ prievolę (subrogacija). Kaip ir minėta, nagrinėjamoje byloje reikalaujama, kad atsakovė įvykdytų tÄ pačiÄ , jau egzistavusiÄ savo prievolę iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ â€“ todėl ginčo Å¡alių santykiai negali bÅ«ti kvalifikuojami kaip regresiniai (kurių sÄ raÅ¡as, kaip minėta, yra baigtinis).

Kadangi atsakovės atsakomybė prieÅ¡ nukentėjusįjį asmenį nustatytina pagal Vokietijos teisę, tai ir pasikeitus kreditoriui (t. y. į atsakovės egzistuojančiÄ prievolę iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ kreditoriaus teisėmis įstojus ieÅ¡kovei), ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo tvarka nesikeičia, t. y. ieÅ¡kovės pareikÅ¡tam reikalavimui turi bÅ«ti taikoma tos pačios – Vokietijos teisės – ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančios teisės normos.9.3. IeÅ¡kinio senaties termino praleidimÄ nagrinėjamu atveju (jei teismas tokį konstatuotų) lėmė itin sudėtingas skirtingų valstybių teisės normų taikymas siekiant nustatyti Å¡alių prievolių pobÅ«dį ir ribas, nuoseklios ir neprieÅ¡taringos kasacinio teismo praktikos Å¡iais klausimais nebuvimas, sutrumpinta ieÅ¡kinio senaties termino trukmė (1 metai), kitos valstybės teisės turinio nustatymas, pareikalavęs net kreipimosi į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ , teismų praktikos analizė, ieÅ¡kovės klaidingas įsitikinimas dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo taisyklių, ieÅ¡kovės pasyvumo ginant savo pažeistas teises nebuvimas, atsakovės delsimas suformuluoti galutinę pozicijÄ dėl pareikÅ¡to reikalavimo grÄ Å¾inti dalį iÅ¡mokėtų sumų.

Å iuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindai atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir konstatuoti, jog ieÅ¡kovės teisės turi bÅ«ti ginamos, ir jos pažeistų teisių gynybai turėtų bÅ«ti suteiktas prioritetas prieÅ¡ teisinių santykių stabilumÄ , kadangi atsakovė, veikdama toje pačioje verslo srityje, neturėjo pagrindo tikėtis, kad atgręžtiniai reikalavimai jai nebus reiÅ¡kiami. Atnaujinus ieÅ¡kinio senaties terminÄ , pažeistų teisių gynybos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyra nebus pažeista.

IeÅ¡kovė procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė svarbias ir objektyvias aplinkybes, kurios lėmė vėlesnį ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimÄ . BÅ«tent, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei žemesnės instancijos teismų praktika nagrinėjamu klausimu nesudarė ieÅ¡kovei pagrindo aiÅ¡kiai suvokti savo teisės pažeidimo ir tikėtis palankios teisminio ginčo baigties. 2014 m. gegužės 9 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, kurioje pažymėjo, kad tokio pobÅ«džio bylose turi bÅ«ti taikoma Lietuvos teisė, kuri nenumato vilkiko TPVCAPD draudiko teisės atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti 50 proc. iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo iÅ¡ priekabos TPVCAPD draudiko.

Kasaciniam teismui analogiÅ¡koje byloje pripažinus, kad ieÅ¡kinys yra atmestinas, ieÅ¡kovė neturėjo teisinio pagrindo kitaip interpretuoti tarp Å¡alių susiklosčiusių teisinių santykių ir savo pažeistų teisių gynybos kreiptis į teismÄ . Taigi, ieÅ¡kinys atsakovei teisme nebuvo pareikÅ¡tas taip pat ir dėl to, jog visÄ laikÄ (iki pat 2016 m. gegužės mėn.) egzistavo tokie oficialÅ«s teisės aiÅ¡kinimai, kurie nesudarė ieÅ¡kovei pagrindo tikėtis efektyvios jos interesų gynybos teismuose.9.4.

IeÅ¡kovė ir atsakovė, nors ir neturėjo teisinio pagrindo reikÅ¡ti viena kitai atgręžtinių reikalavimų, tačiau nuolat stebėjo teismų praktikÄ ginčo klausimu ir neatmetė galimybės atnaujinti anksčiau pareikÅ¡tų reikalavimų nagrinėjimo, jei įvyktų reikÅ¡mingų pokyčių teisės aiÅ¡kinime. TokiÄ pozicijÄ patvirtina ir kartu su ieÅ¡kiniu pateiktas atsakovės 2015 m. gruodžio 30 d. raÅ¡tas, kuriame AB „Lietuvos draudimas“ konstatuoja, jog Å¡iai dienai neturi pagrindo tenkinti reikalavimÄ .

Atsakovė Å¡iame raÅ¡te nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-415/2014 kreipėsi į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ su praÅ¡ymu priimti prejudicinį sprendimÄ , kuris bÅ«tų aktualus analogiÅ¡ko pobÅ«džio ginčams, akcentuodamas, jog ir kitos teismuose nagrinėjamos tokio pobÅ«džio bylos yra stabdomos iki ESTT prejudicinio sprendimo gavimo ir iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos bylos Nr. 3K-3-415/2014 pabaigos. Taigi, ieÅ¡kovė, gavusi minėtÄ atsakovės raÅ¡tÄ , pagrįstai tikėjosi, jog Å¡i, nurodžiusi, jog Å¡iai dienai nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ , galutinį sprendimÄ dėl ieÅ¡kovės pareikÅ¡tų pretenzijų priims po to, kai bus gautas Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iÅ¡nagrinės civilinę bylÄ Nr. 3K-3-415/2014.

Toks ieÅ¡kovės elgesys (nesikreipiant į teismÄ kol neatsiras atsakovės nurodytos aplinkybės, sudarančios pagrindÄ peržiÅ«rėti jai pareikÅ¡tų reikalavimų pagrįstumÄ ir priimti galutinį sprendimÄ ) atitinka Å¡alių sÄ Å¾iningumo, ekonomiÅ¡kumo ir kooperavimosi pareigų vykdymÄ . Savo teisę reikalauti iÅ¡ atsakovės 50 proc. iÅ¡mokėtų draudimo iÅ¡mokų ieÅ¡kovė aiÅ¡kiai suvokė tik 2016 m. gegužės mėn. 6 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį atsakovės 2015 m. gruodžio 30 d. raÅ¡te nurodytoje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (3K-3-187-701/2016).

Tik po Å¡ios kasacinio teismo nutarties priėmimo ieÅ¡kovė įgijo apibrėžtÄ ir aiÅ¡kų teisinį pagrindÄ reikalauti pažeistų interesų gynybos teisme. Iki pat 2017 m. balandžio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, nebuvo suformuota teismų praktika dėl pretenzijos pareiÅ¡kimo (pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį) terminų taikymo ir ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momento nustatymo tokio pobÅ«džio ginčuose.

Ä®prastai ginčuose, kylančiuose iÅ¡ TPVCAPD draudiko atsisakymo iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kuomet pretenzijÄ pareiÅ¡kęs asmuo gauna atsakingojo draudiko atsisakymo mokėti draudimo iÅ¡mokÄ raÅ¡tÄ ir tokiu bÅ«du suvokia, kad jo subjektinė teisė į žalos atlyginimÄ yra pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-706/2015).

Atsakovė, gavusi ieÅ¡kovės pretenzijas, į jas pirmÄ kartÄ atsakė tik 2015 m. gruodžio 30 d. raÅ¡tu, kurį ieÅ¡kovė gavo 2016 m. sausio 6 d., o galutinį sprendimÄ atsisakyti mokėti draudimo iÅ¡mokÄ priėmė tik 2016 m. rugsėjo 12 d. raÅ¡tais (ieÅ¡kovė juos gavo 2016 m. rugsėjo 19 d.). IeÅ¡kovė į teismÄ kreipėsi per 1 metus nuo pirmojo atsakovės raÅ¡to gavimo – nors Å¡iame raÅ¡te atsakovė dar net nebuvo suformulavusi galutinės savo pozicijos dėl ieÅ¡kovės pareikÅ¡tų pretenzijų.

Tokiomis ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo taisyklėmis ieÅ¡kovė vadovavosi atsižvelgdama į tuo metu naujausiÄ teismų praktikÄ , t. y. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimÄ , priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2A-19-585/2016, taigi, pagrįstai tikėjosi, jog ieÅ¡kinio senaties terminas nėra praleistas.

10. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .11. AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:11.1. Teismo sprendimo 6-12 punktuose teismas aiÅ¡kiai ir iÅ¡samiai pasisakė dėl taikytinos teisės ir nurodė konkrečiÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , pagal kuriÄ ginčui taikytina Lietuvos Respublikos, o ne Vokietijos teisė. Prejudiciniame sprendime nurodyta, kad draudiko pareiga padengti draudėjo civilinę atsakomybę kyla iÅ¡ sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sÄ lygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformuodamas precedentines taisykles dėl visÄ Å¾alÄ kompensavusio draudiko teisės regreso tvarka iÅ¡siieÅ¡koti 50 procentų draudimo iÅ¡mokos iÅ¡ priekabos draudimo, nurodė, kad pagal vilkiko draudimo sutarčiai taikytinÄ teisę, nagrinėjamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos teisę, reikia nustatyti, ar ir kiek vilkiko draudikas, sumokėjęs visÄ draudimo iÅ¡mokÄ , gali atgręžtinio reikalavimo bÅ«du įgyvendinti nukentėjusio asmens teises į priekabos draudikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016).

Kitoje analogiÅ¡koje byloje kasacinis teismas pateikė dar platesnį iÅ¡aiÅ¡kinimÄ nurodydamas, kad abu draudikai draudimo sutarčių pagrindu turėjo pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokas nukentėjusiam asmeniui. Kadangi CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, o draudiko pareigai, pagal kuriÄ buvo iÅ¡mokėta visÄ nukentėjusio asmens žalÄ atlyginanti draudimo iÅ¡moka, taikoma Lietuvos teisė, Lietuvos teisė taikoma ir sprendžiant dėl iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjusio draudiko galimybės susigrÄ Å¾inti dalį sumos iÅ¡ kito už žalÄ atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kuriÄ turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iÅ¡ to kito draudiko atitinkamos dalies iÅ¡mokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDÄ® 19 straipsnio 10 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016). Taigi naujausioji teismų praktika, t. y. iÅ¡aiÅ¡kinimas dėl ieÅ¡kinio senaties skaičiavimo analogiÅ¡kose bylose, kuriose reiÅ¡kiami regresiniai reikalavimai, yra taikytinas tęstinės ir vieningos praktikos dalimi. 11.2.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jos reikalavimo pagrindas yra subrogacijos bÅ«du perimta teisė reikalauti pusės iÅ¡mokėtos sumos iÅ¡ atsakovės. Reikalavimas reiÅ¡kiamas kaip atgręžtinis (regresinis) reikalavimas bendraskoliui, o žalos atlyginimo prievolė (pagrindinė prievolė) jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu pagal Vokietijos teisę. Subrogacija yra reikalavimo teisės perėjimas įstatymo pagrindu – įstatyminė cesija, t. y. asmenų pasikeitimas prievolėje. Å ioje byloje nagrinėjant ginÄÄ asmenys po draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo nesikeitė, kadangi apeliantė visuomet veikė kaip kaltininko draudikas ir disponavo pastarojo teisėmis ir pareigomis, perimtomis pagal draudimo sutartį ir Å¡ioje byloje reiÅ¡kiamas reikalavimas dėl to, kad kaltininko draudikas, pagal Vokietijoje nustatytas žalos atlyginimo taisykles, turi teisę praÅ¡yti dalies žalos atlyginimo iÅ¡ bendraskolio (kito transporto priemonės junginio draudiko).

Apeliantė neįstoja nukentėjusiojo vietoje (kas reikÅ¡tų subrogacijÄ CK 6.1015 straipsnio pagrindu), kadangi žalos atlyginimo santykiai ir atitinkama prievolė atlyginti nukentėjusiojo nuostolius jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu. Regreso atveju, prieÅ¡ingai nei subrogacijos, asmeniui įvykdžiusiam pagrindinę prievolę kreditoriui (Å¡iuo atveju nukentėjusiajam) atsiranda nauja teisė – atgręžtinis reikalavimas solidariajam skolininkui. Taigi ginčo santykiams taikomas CK 6.114 straipsnio 3 punktas, kuris numato, kad apeliantei regreso tvarka reikalavimas pereina pagal įstatymÄ , kai Å¡is įvykdo prievolę, kuriÄ jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais (Å¡iuo atveju pagal kasacinio teismo praktikÄ â€“ su atsakove). 11.3.

Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ principÄ vienam solidariajam skolininkui įvykdžius visÄ prievolę ji baigiasi (CK 6.123 straipsnis), todėl toks bendraskolis įgyja teisę pareikÅ¡ti regresinį, t. y. atgręžtinį reikalavimÄ kitiems bendraskoliams. CK 6.280 straipsnio 2 dalis, specialioji dalis CK 6.9 straipsnio atžvilgiu, skirta reglamentuoti bendraskolių tarpusavio reikalavimus deliktiniuose santykiuose (asmenų, bendrais veiksmais sukėlusių žalÄ nukentėjusiajam). Minėtas straipsnis nustato, kokia tvarka bendraskolis įgyja teisę reikalauti sumokėtų sumų atlyginimo, kadangi iÅ¡ paties CK 6.280 straipsnio pavadinimo matyti, jog kalbama apie regreso teisės įgijimÄ , tai patvirtina ir teismų praktika.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtose bylose, suformulavo aiÅ¡kiÄ taisyklę, kad draudikas, įvykdęs prievolę, kuriÄ turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iÅ¡ kito draudiko dalies iÅ¡mokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDÄ® 19 straipsnio 10 dalis). Pati TPVCAPDÄ® 19 straipsnio 10 dalies formuluotė aiÅ¡kiai nurodo, kad atgręžtiniai reikalavimai gali bÅ«ti teikiami tiek regreso, tiek subrogacijos pagrindu. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad regreso teisės atveju TPVCAPDÄ® riboja subrogacijÄ baigtiniu sÄ raÅ¡u (TPVCAPDÄ® 22 straipsnis).

Minėtas sÄ raÅ¡as riboja tik draudiko teisę pateikti atgręžtinius reikalavimus (regresÄ ) į kaltus asmenis, tuo tarpu regresinių reikalavimų kitiems asmenims, įskaitant kalto asmens draudikÄ , neriboja ir Å¡ių reikalavimų pareiÅ¡kimo pagrindas yra jau minėto įstatymo 19 straipsnio 10 dalis. Taigi, pagal ginčo santykių esmę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ reikalavimas, reiÅ¡kiamas atsakovei, laikytinas regresiniu, todėl Å¡iam taikytina Lietuvos Respublikos teisė. 11.4.

Kaip pažymėjo Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, teisinis reguliavimas dėl atsakomybės padalijimo tarp draudikų nekito ir 2010 m. Teismo sprendimas nesukÅ«rė naujos teisės normos ar reguliavimo dėl atsakomybės padalijimo tarp transporto priemonės junginio draudikų. Teismų praktika – tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – nėra ir negali bÅ«ti laikoma reikalavimo teisės atsiradimo pagrindu, o kartu momentu, nuo kurio asmuo suvokia savo teisės pažeidimÄ .

Tokiu atveju keičiantis teismų praktikai, asmenys turėtų teisę kreiptis į teismÄ ir siekti įgyvendinti savo teises, nepaisydami to, kad realiai jų reikalavimo teisė atsirado metai, du ar deÅ¡imtmetis prieÅ¡ teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ . 11.5. Sprendžiant, kada apie pažeistÄ teisę turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo, bÅ«tina nustatyti teisės pažeidimo pobÅ«dį bei momentÄ . Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumÄ , atsakovo veiksmų ar neveikimo įtakÄ ieÅ¡kovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikÅ¡mingas aplinkybes.

Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrÄ Ä¯vykį, su kuriuo ieÅ¡kovas sieja savo teisių pažeidimÄ , momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieÅ¡kovo teiginius apie tam tikrÄ sužinojimo laikÄ ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rÅ«pestingo bei atidaus asmens standartÄ ir tiriant, ar apie nurodomÄ Ä¯vykį, tokį standartÄ atitinkantis asmuo, turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant Å¡ias aplinkybes taip pat bÅ«tina atsižvelgti ir į konkretaus ieÅ¡kovo charakteristikÄ â€“ patirtį, iÅ¡silavinimÄ , galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

IeÅ¡kovė yra draudikas, kitaip tariant draudimo rinkos profesionalas, kurio pateikti reikalavimai yra įprastinės draudiko veiklos (regreso ir subrogacinių santykių įgyvendinimo) rezultatas. IeÅ¡kovė, turėdama visas technines priemones ir galimybę gauti reikiamÄ informacijÄ apie kitos jurisdikcijos teisės aktus ir sprendimus bei valdydamas didelės apimties teisinių kompetencijų bagaÅ¾Ä (tiek profesionalių teisininkų komandÄ , tiek patirtį analogiÅ¡kuose atvejuose), turėjo laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.

IeÅ¡kovės delsimas kreiptis į teismÄ laikytinas jos pasirinkimu prisiimti teisinę ir ekonominę rizikÄ , tikintis, kad yra galimybė atnaujinti senaties terminÄ ar pasiekti, kad bÅ«tų taikomas Vokietijos teisėje nustatytas ieÅ¡kinio senaties terminas. Teismų praktika yra reikÅ¡minga asmens apsisprendimui dėl savo teisių įgyvendinimo, t. y. teisinės ir ekonominės rizikos vertinimui, apskaičiuojant bylos laimėjimo tikimybę. Tuo tarpu svarbiomis ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindÄ praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ atnaujinti, gali bÅ«ti pripažįstamos tik ieÅ¡kinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovÄ ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo Å¡io asmens valios.

Ä®rodinėjimo pareiga dėl svarbių ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieÅ¡kovui (CPK 12, 178 straipsnis). Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkinamas.12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).13.

Visų pirma, apeliantė tvirtina, jog ieÅ¡kovė su atsakove yra laikomos solidariosiomis skolininkėmis nukentėjusiojo per autoįvykį asmens atžvilgiu, o ieÅ¡kovei kompensavus visÄ nukentėjusiojo asmens patirtÄ Å¾alÄ , ji įgijo teisę reikalauti 50 proc. iÅ¡mokėtų sumų iÅ¡ atsakovės, todėl prieÅ¡ingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovės CK 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindu pareikÅ¡tas reikalavimas teisiÅ¡kai turėtų bÅ«ti kvalifikuojamas kaip subrogacija (tiksliau dalinė subrogacija), o ne laikomas regresiniu.

14. Subrogacinė prievolė nuo regresinės prievolės skiriasi tuo, kad tai nėra nauja prievolė; draudikui perėmus draudėjo reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėjÄ ir žalÄ padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi Å¡ios prievolės Å¡alis; draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011).15.

Tuo tarpu Å¡ioje byloje reikalavimas reiÅ¡kiamas kaip atgręžtinis (regresinis) reikalavimas bendraskoliui, o žalos atlyginimo prievolė (pagrindinė prievolė) jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu pagal Vokietijos teisę. Apeliantė Å¡ioje byloje neįstoja nukentėjusiojo vietoje (kas reikÅ¡tų subrogacijÄ CK 6.1015 straipsnio prasme), kadangi žalos atlyginimo santykiai ir atitinkama prievolė atlyginti nukentėjusiojo nuostolius jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu. Regreso atveju, prieÅ¡ingai nei subrogacijos, asmeniui įvykdžiusiam pagrindinę prievolę kreditoriui atsiranda nauja teisė – atgręžtinis reikalavimas solidariajam skolininkui.

Taigi ginčo santykiams taikomas CK 6.114 straipsnio 3 punktas, kuris numato, kad apeliantei regreso tvarka reikalavimas pereina pagal įstatymÄ , kai Å¡is įvykdo prievolę, kuriÄ jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais. Be to, pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ principÄ vienam solidariajam skolininkui įvykdžius visÄ prievolę ji baigiasi (CK 6.123 straipsnis), todėl toks bendraskolis įgyja teisę pareikÅ¡ti regresinį, t. y. atgręžtinį reikalavimÄ , kitiems bendraskoliams.

16. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog draudikas, įvykdęs prievolę, kuriÄ turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo teise reikalauti iÅ¡ kito draudiko dalies iÅ¡mokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDÄ® 19 straipsnio 10 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016). Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, nes pagal aukÅ¡tesniųjų teismų formuojamÄ praktikÄ tokio pobÅ«džio reikalavimai yra laikomi atgręžtiniais.

17. Antra, nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl taikytinos užsienio teisės ir pareigos nustatyti (pateikti) šios teisės turinį. Apeliantė įrodinėja, jog atsakovės teisių ir pareigų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis Vokietijos teise, atitinkamai, ieškinio senaties terminai taip pat turi būti nustatomi vadovaujantis eismo įvykio valstybės (Vokietijos) teisės aktais.18. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.

CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis).

20. Draudiko pareiga iÅ¡mokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo iÅ¡mokÄ atsiranda ne iÅ¡ nukentėjusiajam padarytos žalos, bet kyla iÅ¡ jį ir draudėjÄ siejančios draudimo sutarties. Kadangi draudikas nukentėjusiajam asmeniui iÅ¡moka draudimo iÅ¡mokÄ remdamasis sutartine prievole, byloje reikia nustatyti vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytinÄ teisę. TPVCAPDÄ® 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.

TPVCAPDÄ® 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek Å¡is įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos SÄ jungos valstybės narės, kuri numato pareigÄ sudaryti draudimo sutartį, teisė. AnalogiÅ¡kos Draudimo įstatymo nuostatos galiojo ir eismo įvykio bei draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo metu.

21. Nagrinėjamos bylos atveju pareigÄ sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustato Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė.22. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016, iÅ¡aiÅ¡kino, jog nors draudiko prievolė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ dėl žalos, padarytos už žalÄ atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu (Å¡iai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalÄ yra atsakingas žalÄ padaręs asmuo (Å¡iai prievolei taikoma Vokietijos teisė).

23. Be to, TPVCAPDÄ® 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, iÅ¡moka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančius teisės aktus.24. Nagrinėjamu atveju eismo įvykiai, dėl kurių kilo ginčas, įvyko Vokietijoje, taigi apskaičiuojant žalos dydį ir nustatant civilinės atsakomybės ribas, nagrinėjamam ginčui bÅ«tų taikoma Vokietijos teisė, pagal kurios turinį, kaip teisingai nurodo apeliantė, dėl eismo įvykių, kai žalÄ sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonių valdytojų ir priekabų valdytojų atsakomybė yra bendra.

25. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog atsakingų už žalÄ asmenų prievolei atlyginti eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ , su kuria glaudžiai susijusi atitinkama atsakingų už žalÄ asmenų civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų pareiga iÅ¡mokėti nukentėjusiems asmenims draudimo iÅ¡mokas, taikytina teisė nustatoma pagal deliktinėms prievolėms taikytinas kolizines normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016).

26. CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalÄ , padarytÄ eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijÄ dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Å i specialioji norma yra blanketinė, nukreipianti į Hagos konvencijÄ , kai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas reikalavimams dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, kaip yra iÅ¡aiÅ¡kinęs kasacinis teismas, Hagos konvencijos nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju yra tenkinamos Å¡ios konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sÄ lygos.

Hagos konvencijoje įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nors Vokietija nėra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie šios konvencijos. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos teisę pirmiausiai nustatomas atsakomybės pagrindas ir mastas, taip pat ir bet koks atsakomybės padalijimas (Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktai).

27. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose eismo įvykiai įvyko iÅ¡ esmės tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir Å¡ioje byloje, rėmėsi Vokietijos teisės turinį atskleidžiančiomis Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimu. Minėtame sprendime pateiktas aiÅ¡kinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiÅ¡kų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vienÄ junginį, kuriam negali bÅ«ti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos.

Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalÄ sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo iÅ¡mokÄ paprastai iÅ¡moka lygiomis dalimis. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendime pateiktas Vokietijos teisės normų aiÅ¡kinimas taikytinas, inter alia, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės tarp transporto priemonės ir priekabos valdytojų paskirstymo eismo įvykiuose, įvykusiuose iki Å¡io sprendimo priėmimo, nes taikytinos Vokietijos teisės nuostatos arba buvo analogiÅ¡kos tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) spręstoje byloje, tiek ir nagrinėtose bylose, arba nors patys teisės aktai ir keitėsi, tačiau aktualių nuostatų turinys iÅ¡ esmės nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-190-313/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016).28.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, pažymėjo, jog klausimas, ar vilkiko draudikas, iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokÄ nukentėjusiajam, prireikus turi atgręžtinio reikalavimo teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį priekabos draudikui, spręstinas vadovaujantis ES Reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, kuriame atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai. Draudiko pareiga padengti draudėjo civilinę atsakomybę kyla iÅ¡ sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sÄ lygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal Reglamento „Roma I“ 7 straipsnį.

29. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju vilkikų draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintÄ atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudikÄ dėl už šį sumokėtos draudimo iÅ¡mokos dalies atlyginimo, nes visos įvykiuose dalyvavusios transporto priemonės yra registruotos Lietuvoje, todėl vilkikų ir priekabų valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė pagal nacionalinę, t. y. Lietuvos, teisę.

30. Taigi prieÅ¡ingai nei teigia apeliantė, atgręžtinio reikalavimo teisė pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį priekabų draudikui kyla iÅ¡ nacionalinės teisės, atitinkamai ji įgyvendinama remiantis Lietuvos teisėje įvirtintomis taisyklėmis, kurios taip pat nustato ir ieÅ¡kinio senaties terminus tokio pobÅ«džio atgręžtiniams reikalavimams.31. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016 dėl Vokietijoje įvykusio įvykio, kuriame dalyvavo transporto priemonių junginys, spręsdamas dėl transporto priemonės junginio dalių civilinės atsakomybės draudikų atsakomybės klausimo, iÅ¡aiÅ¡kino, kad draudikas, įvykdęs prievolę, kuriÄ turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iÅ¡ kito draudiko dalies iÅ¡mokos, sumokėtos nukentėjusiam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDÄ® 19 straipsnio 10 dalis).

Tokiu atveju tarp draudimo bendrovių susiklosto civiliniai draudimo teisiniai santykiai, kuriems ir taikoma CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2014 metais iÅ¡nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-292/2014 pažymėjo, kad tokiais atvejais taikomas bÅ«tent CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, t. y. nuo tada, kai draudikas iÅ¡moka 100% iÅ¡mokos ir supranta, jog turi teisę atgręžtinio reikalavimo bÅ«du iÅ¡ kito draudiko reikalauti grÄ Å¾inti 50% iÅ¡mokos.

Tai reiÅ¡kia, jog draudikas įvykdęs bendrÄ solidariÄ prievolę, nuo jos įvykdymo, turi vienerių metų terminÄ savo reikalavimui įgyvendinti (tiek teisminiu, tiek neteisminiu bÅ«du).

32. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ reglamentavimÄ ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Nustatyti, ar ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentÄ , nuo kurio prasidėjo Å¡io termino eiga. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistÄ teisę tik žinodamas, kad Å¡i pažeista.

33. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinį dėl draudimo iÅ¡mokų priteisimo pareiÅ¡kė 2017 m. vasario 20 d., praėjus daugiau kaip Å¡eÅ¡eriems metams nuo pirmųjų autoįvykių ir ketveriems metams nuo paskutinio autoįvykio. Tai patvirtina bylos medžiaga, iÅ¡ kurios matyti, jog autoįvykiai, dėl kurių siekiama įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę, įvyko ir draudimo iÅ¡mokos, kuomet ieÅ¡kovei atsirado teisė į ieÅ¡kinį, nukentėjusiesiems buvo iÅ¡mokėtos tokia tvarka: - autoįvykis įvyko 2011 m. kovo 29 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2011 m. rugpjūčio 2 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2012 m. rugpjūčio 2 d.; - autoįvykis įvyko 2011 m. gegužės 5 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2011 m. spalio 6 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2012 m. spalio 6 d.;- autoįvykis įvyko 2011 m. gegužės 26 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2011 m. spalio 6 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2012 m. spalio 6 d.;- autoįvykis įvyko 2011 m. rugpjūčio 8 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2012 m. spalio 23 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2013 m. spalio 23 d.; - autoįvykis įvyko 2011 m. rugsėjo 20 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2012 m. spalio 23 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2013 m. spalio 23 d.; - autoįvykis įvyko 2011 m. spalio 27 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2012 m. sausio 17 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2013 m. sausio 17 d.; - autoįvykis įvyko 2011 m. gruodžio 14 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2012 m. spalio 11 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2013 m. spalio 11 d.; - autoįvykis įvyko 2012 m. vasario 9 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2012 m. kovo 8 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2013 m. kovo 8 d.; - autoįvykis įvyko 2013 m. sausio 8 d., draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo 2013 m. gegužės 6 d., Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 2014 m. gegužės 6 d.34.

Tai, kad ženkliai praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ , pripažįsta ir pati ieÅ¡kovė, tačiau tvirtina, jog ieÅ¡kinio senaties terminÄ praleido dėl svarbių priežasčių, todėl praÅ¡o jį atnaujinti ir ieÅ¡kinį tenkinti.35. IeÅ¡kovė tvirtina, jog ieÅ¡kinio senaties termino praleidimÄ lėmė itin sudėtingas, skirtingų valstybių teisės normų taikymas, siekiant nustatyti Å¡alių prievolių pobÅ«dį ir ribas, nuoseklios ir neprieÅ¡taringos kasacinio teismo praktikos Å¡iais klausimais nebuvimas, sutrumpinta ieÅ¡kinio senaties termino trukmė (1 metai), kitos valstybės teisės turinio nustatymas, pareikalavęs net kreipimosi į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ , teismų praktikos analizė, ieÅ¡kovės klaidingas įsitikinimas dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo taisyklių.

Pasak ieÅ¡kovės, ieÅ¡kinys atsakovei teisme nebuvo pareikÅ¡tas taip pat ir dėl to, jog visÄ laikÄ (iki pat 2016 m. gegužės mėn.) egzistavo tokie oficialÅ«s teisės aiÅ¡kinimai, kurie nesudarė ieÅ¡kovei pagrindo tikėtis efektyvios jos interesų gynybos teismuose.36. Nagrinėjant ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo klausimÄ , turi bÅ«ti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sÄ Å¾iningas, ar, prieÅ¡ingai, savo teises įgyvendino nerÅ«pestingai, aplaidžiai. Å ia prasme kiekvienÄ konkrečiÄ situacijÄ bÅ«tina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualÅ«s sÄ Å¾iningo, atidaus bei rÅ«pestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimÄ Ä¯vertinti susiklosčiusiÄ teisinę situacijÄ , asmens amžių, iÅ¡silavinimÄ ir pan.

Be to, svarbiomis ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindÄ praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ atnaujinti, gali bÅ«ti pripažįstamos tik ieÅ¡kinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovÄ ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo Å¡io asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).

37. IeÅ¡kinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimÄ , jeigu per šį laiko tarpÄ suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu apginti pažeistÄ teisę (CK 1.124 straipsnis). IeÅ¡kinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytÄ terminÄ suteikia tokiai teisei gynybÄ nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimÄ per visÄ ieÅ¡kinio senaties termino eigÄ nereaguoja ir nereiÅ¡kia ieÅ¡kinio, tai kita civilinio teisinio santykio Å¡alis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Teisinio santykio Å¡alis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieÅ¡kinio senaties terminu, jei kita Å¡alis nepateisinamai ilgÄ laikÄ neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo paÅ¡alinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). IeÅ¡kinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. BylÄ nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniÅ¡kai, nes tai bÅ«tų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).38.

IeÅ¡kovė yra draudikas, draudimo rinkos profesionalas. IeÅ¡kinyje reiÅ¡kiami reikalavimai yra kilę iÅ¡ įprastinės draudiko veiklos. Kaip teisingai nurodė atsakovė, ieÅ¡kovė, turėdama visas technines priemones ir galimybes gauti reikiamÄ informacijÄ apie kitos jurisdikcijos teisės aktus ir sprendimus bei valdydama didelės apimties teisinių kompetencijų bagaÅ¾Ä (tiek profesionalių teisininkų komandÄ , tiek patirtį analogiÅ¡kuose atvejuose), turėjo laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.

Pagrindu ieÅ¡kinio senaties terminui atnaujinti įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos objektyvios, nuo ieÅ¡kovės valios nepriklausančios, aplinkybės, sutrukdžiusios ieÅ¡kovei ginti savo teises per įstatymo nustatytÄ terminÄ ir egzistavusios visÄ termino praleidimo laikotarpį. Tuo tarpu apeliantė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kliudžiusių jai kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovei. Nors teismų praktika yra reikÅ¡minga asmens apsisprendimui dėl savo teisių įgyvendinimo, t. y. teisinės ir ekonominės rizikos vertinimui, apskaičiuojant bylos laimėjimo tikimybę, tačiau teismų praktikos nestabilumas, teisinių santykių sudėtingumas ar panaÅ¡iai negali bÅ«ti pripažįstama svarbia priežastimi praleistam ieÅ¡kinio senaties terminui atnaujinti.

39. Juolab, kad tokiÄ praktikÄ formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo prasmę, bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiÅ¡kinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių tik į ateitį, todėl pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiÅ«rėti teismų priimtus procesinius sprendimus. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.

Taigi nors ieÅ¡kovės elgesys (nesikreipiant į teismÄ kol neatsiras atsakovės nurodytos aplinkybės, sudarančios pagrindÄ peržiÅ«rėti jai pareikÅ¡tų reikalavimų pagrįstumÄ ir priimti galutinį sprendimÄ ) ir atitinka Å¡alių sÄ Å¾iningumo, ekonomiÅ¡kumo ir kooperavimosi pareigų vykdymÄ , tačiau tai nėra pateisinama priežastis atnaujinti ženkliai praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Minėta, jog ieÅ¡kovė yra profesionalė, todėl manydama, jog turi teisę į ieÅ¡kinį, ji privalėjo Å¡iÄ teisę realizuoti laiku ir tinkamai.

Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog apie savo teisę reikalauti iÅ¡ atsakovės 50 proc. iÅ¡mokėtų draudimo iÅ¡mokų ieÅ¡kovė aiÅ¡kiai suvokė tik 2016 m. gegužės 6 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016. Tai, kad iki minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo nebuvo suformuota teismų praktika dėl pretenzijos pareiÅ¡kimo (pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį) terminų taikymo ir ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momento nustatymo tokio pobÅ«džio ginčuose, nepaneigia ieÅ¡kovės pareigos laiku įgyvendinti savo pažeistų teisių gynybÄ , juolab, kad net ir nesant aukÅ¡tesniųjų teismų iÅ¡aiÅ¡kinimų, teismai turi pareigÄ iÅ¡spręsti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ .

40. Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad naikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.41. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Teisėjai                                                                              Vilija Mikuckienė Laima Ribokaitė Liuda Uckienė