2013-08-19 Nr. AB-4221-3-61-3-02362-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1404/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02362-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.3.7; 9.4.4; 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. S-145-(7-121/2012) taip: iš dalies patvirtinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-166 ir pakeisti Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 2PM190180, nurodant, kad skolininkai muitinei S. A., A. B., D. S., T. V. ir E. K. 1 888 Lt muito mokestį, 20 413 Lt akcizo mokestį ir 4 860 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) sumoka solidariai; 2) atleisti pareiškėją nuo 7 420 Lt akcizo delspinigių ir 1 767 Lt PVM delspinigių sumokėjimo valstybei.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam ir kitiems asmenims (A. B., D. S., T. V. ir E. K.) muito mokestis, akcizo mokestis, PVM, akcizo mokesčio delspinigiai ir PVM delspinigiai skundžiamu sprendimu paskaičiuoti dėl to, jog Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu jie buvo nubausti už akcizais apmokestinamų prekių gabenimą pažeidžiant nustatytą tvarką. Tačiau, pareiškėjo teigimu, nėra aiškus Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo, Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo ir MGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo vykdymas, kadangi nėra aišku, kiek turi sumokėti kiekvienas skolininkas atskirai, t. y.

Kauno teritorinės muitinės sprendime nepasisakyta apie solidarią visų skolininkų atsakomybę, nors Muitinės departamento sprendime ir MGK sprendime nurodoma, kad muitinės pareigūnai remiasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 213 straipsniu, todėl visų skolininkų atsakomybė yra solidari, o ne dalinė. Pareiškėjas pabrėžė, kad visą paskaičiuotą muitą, t. y. 1 888 Lt, sumokėjo 2012 m. gegužės 21 d., tačiau iš visų skolininkų reikalaujama sumokėti dar kartą po 1 888 Lt muito mokesčio.

Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad prievolė valstybei yra solidari ir, ją įvykdžius vienam iš skolininkų, kiti nebeturi pareigos vykdyti šią prievolę. Taip pat nurodė, jog nepažįsta kitų skolininkų ir negali su jais susisiekti. Teigė, kad skundžiamame sprendime yra neaiškumų ir prieštaravimų, todėl jo negalima tiksliai įvykdyti. Be to, akcentavo, jog tai, kad 7 420 Lt akcizo delspinigiai ir 1 767 Lt PVM delspinigiai paskaičiuoti nuo nusižengimo padarymo dienos, t. y. nuo 2009 m. liepos 25 d., yra neteisinga, nes minėtas Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimas buvo priimtas 2009 m. gruodžio 7 d. ir įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą. Įsiteisėjus Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimui, mokesčiai buvo paskaičiuoti praėjus beveik pusantrų metų ir už visą tą laikotarpį buvo priskaičiuoti delspinigiai. Tvirtino, kad tokie sprendimai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Pažymėjo, jog nuostolių ir netesybų santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, kurios visoms netesyboms numato sutrumpintą ieškinio senaties terminą – 6 mėnesius, todėl neaišku, kodėl delspinigiai skaičiuoti nuo 2009 m. liepos 25 d. iki 2012 m. balandžio 3 d.

Kartu atkreipė dėmesį, kad niekur nedirba ir neturi jokio pragyvenimo šaltinio, dėl ko ekonominiu ir socialiniu požiūriu paskaičiuotus delspinigius netikslinga išieškoti, todėl pareiškėjas nuo delspinigių turėtų būti atleistas.

Atsakovas Muitinės departamentas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25–28) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės yra neteisėtai importuotos Lietuvos Respublikoje, akcizą ir PVM turėtų sumokėti asmenys, kurie pagal teisės aktų nuostatas laikomi asmenimis, turinčiais sumokėti importo skolą muitinei. Taigi Kauno teritorinės muitinės sprendimu įregistruota mokestinė prievolė (36 348 Lt) išieškotina solidariai ir pareiškėjui negalėjo būti išskirta 1/5 dalis priklausančios mokestinės prievolės, įpareigotos mokėti 5 asmenims. Be to, Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A2.8.-747-733/2009, kuris yra įsiteisėjęs, konstatavo, kad minėti asmenys, veikdami bendrininkų grupe, gabeno cigaretes su Rusijos Federacijos banderolėmis, ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Pabrėžė, jog tai, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas žodis „solidariai“, nereiškia, jog sprendime nurodyti asmenys nėra solidarūs skolininkai. Atkreipė dėmesį, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodytas Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis, reglamentuojantis solidarios atsakomybės nustatymą keliems asmenims už vieną skolą muitinei, o teisės aktai nenumato pareigos mokesčių administratoriui cituoti kiekvieno teisės akto nurodyto straipsnio tekstą.

Teigė, kad Muitinės departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui solidarią mokestinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą skolą muitinei, o atsižvelgiant į tai, jog importo mokesčiai (muitas, akcizas ir importo PVM) turi būti sumokami solidariai, su šiais mokesčiais susijusios sumos taip pat turi būti sumokėtos solidariai. Nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė sprendimą priėmė rytojaus dieną po informacijos gavimo apie įsiteisėjusį apylinkės teismo sprendimą. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, kad jis ir kiti asmenys patys negalėjo nei paskaičiuoti, nei sumokėti mokesčių, vertintini kaip gynybinė pozicija ir yra atmestini, nes teisės aktai mokesčių mokėtojui suteikia teisę konsultuotis su muitine jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais.

Taip pat akcentavo, kad nors pareiškėjas deklaruoja, jog neturi jokio pragyvenimo šaltinio ir nedirba, jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nepateikia. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis jis galėtų būti atleistas nuo delspinigių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 35–36) su skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad iš Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 2PM190180 turinio aiškiai matyti, jog skola valstybei įregistruota solidariai visiems sprendime nurodytiems skolininkams, o ne kiekvienam atskirai. Be to, nurodomas ir Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis, kuris numato, kad tuo atveju, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Pabrėžė, jog tai, kad Kauno teritorinės muitinės spendimo rezoliucinėje dalyje nėra įrašytas žodis „solidariai“, nepaneigia šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, atkreipė dėmesį, kad delspinigių apskaičiavimą reglamentuoja ne civilinius teisinius santykius nustatantys teisės aktai, o specialūs teisės aktai, reglamentuojantys mokesčių teisę, todėl pareiškėjo nurodytas teisinis reglamentavimas taikomas civiliniuose teisiniuose santykiuose, o ne mokestiniuose teisiniuose santykiuose. Nurodė, jog Kauno teritorinė muitinė 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu mokėtinus delspinigius apskaičiavo vadovaudamasi aktualiu laikotarpiu galiojusiais delspinigių skaičiavimą reglamentuojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi. Kartu akcentavo, kad skolos muitinei atsiradimo diena laikytina prekių sulaikymo diena – 2009 m. liepos 24 d., todėl šiuo atveju delspinigiai buvo pagrįstai pradėti skaičiuoti nuo sekančios dienos, t. y. nuo 2009 m. liepos 25 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu (b. l. 65–70) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnyje nustatyta, jog PVM objektu yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Prekių importo sąvoka yra išaiškinta PVMĮ 1 straipsnio 24 punkto 1 papunktyje: tai ne Bendrijos prekių įvežimas į Europos Bendrijų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai. Pati prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Bendrijos teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus (PVMĮ 14 str. 13 d.).

Importo PVM už prekes mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes, kaip tai nustatyta Muitinės kodekse (PVMĮ 94 str. 1 d.). Importo PVM tarifus nustato PVMĮ 19 straipsnis, o apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką reglamentuoja PVMĮ X skyrius. Taigi PVMĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato, kad sumokėti importo PVM privalo importuotojas, o šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad importuotojas – tai asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (įstatymo 2006 m. sausio 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2006 m. liepos 17 d.).

PVMĮ 14 straipsnio 13 dalis nustato, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus yra taikomi importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos, nustatytos Europos Sąjungos mastu, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus, žemės ūkio ar kitas rinkliavas. Kai prekėms netaikomi jokie importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda tada, kai pagal atitinkamas Muitinės kodekso nuostatas šalies teritorijoje būtų apskaičiuota importo skola muitinei, jeigu prekėms šie muitai ar rinkliavos būtų taikomi.

Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 8 straipsnio 2 dalis nustato, jog prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas akcizais apmokestinamas prekes, o šio straipsnio 11 dalis nustato, kad prievolė mokėti akcizus šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju tenka importuotojui. Importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai.

Kadangi Lietuvos Respublikos muitinė turi teisę taikyti solidarios atsakomybės nuostatas importo muitų atveju, su tuo susijusi ir Lietuvos Respublikos muitinės teisė taikyti solidarios atsakomybės nuostatas neteisėto importo PVM mokėjimo atveju.

Teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8.-747-733/2009 pripažino S. A., A. B., D. S., T. V. ir E. K. kaltais padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1632 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą („Akcizais apmokestinamų prekių laikymas, gabenimas, naudojimas ar realizavimas pažeidžiant nustatytą tvarką, kai neteisėtai laikomų, gabenamų, naudotų ar realizuotų prekių vertė viršija 50 minimalių gyvenimo lygių“). Teismas konstatavo, kad šie asmenys 2009 m. liepos 24 d., apie 01.40 val., Šilutės rajone, Rusnės saloje, prie Skirvytės upės antrosios krantinės, pasienio ruože, veikdami bendrininkų grupe, gabeno 5 960 vnt. cigarečių „Saint George Lights“ pakelių su Rusijos Federacijos banderolėmis, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.3 punkto reikalavimus. Nurodytų asmenų atsakomybę lengvinančių aplinkybių Šilutės rajono apylinkės teismas nenustatė, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad teisės pažeidimas buvo padarytas grupės asmenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N62-3291/2010 konstatavo, kad nurodytų asmenų kaltė padarius ATPK 1632 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeidimą visiškai įrodyta, ir nutarė Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atitinkamai Kauno teritorinė muitinė 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 2PM190180, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 4 ir 20 straipsniais, 31 straipsnio 1 dalimi, 38–41 straipsniais, 202 straipsnio 1 dalies a įtrauka ir 2 bei 3 dalimis, 213 straipsniu, 217 straipsnio 1 dalimi, pripažino S. A., A. B., D. S., T. V. ir E. K. skolininkais muitinei bei įregistravo šiems asmenims už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes 36 348 Lt mokestinę prievolę (muitą – 1 888 Lt, akcizą – 20 413 Lt, PVM – 4 860 Lt, akcizo delspinigius – 7 420 Lt, PVM delspinigius – 1 767 Lt).

Pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis nustato, jog tuo atveju, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Šio kodekso 4 straipsnis nustato, kad skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (12 p.), o skola muitinei – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (9 p.). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalis nustato, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, o skolininkais laikomas (3 d.) asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės yra neteisėtai importuotos Lietuvos Respublikoje, akcizą ir PVM turėtų sumokėti asmenys, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas laikomi asmenimis, turinčiais sumokėti importo skolą muitinei. Teismas konstatavo, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimu įregistruota mokestinė prievolė (36 348 Lt) išieškotina solidariai ir pareiškėjui negalėjo būti išskirta 1/5 dalis priklausančios mokestinės prievolės, įpareigotos mokėti 5 asmenims.

Be to, pabrėžė, jog Šilutės rajono apylinkės teismas konstatavo, kad minėti asmenys, veikdami bendrininkų grupe, gabeno cigaretes su Rusijos Federacijos banderolėmis, ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taip pat nurodė, kad skundžiamo Kauno teritorinės muitinės sprendimo motyvuojamoje dalyje yra išvardyti teisės aktai, kuriais vadovaudamasi muitinė priėmė savo sprendimą. Tarp šių aktų yra nurodytas ir Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis, reglamentuojantis solidarios atsakomybės nustatymą keliems asmenims už vieną skolą muitinei.

Tai įvertinęs, sutiko su atsakovo teiginiu, kad tai, jog Kauno teritorinės muitinės sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas žodis „solidariai“, nereiškia, jog nurodyti asmenys nėra solidarūs skolininkai.

Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog dėl Kauno teritorinės muitinės veiksmų jam priskaičiuotos didelės delspinigių sumos. Nurodė, jog byloje nustatyta, kad Kauno teritorinė muitinė savo sprendimą priėmė rytojaus dieną po informacijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pagėgių rinktinės Vileikių užkardos 2012 m. kovo 29 d. rašto Nr. (21/22)-55-223) gavimo apie įsiteisėjusį Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimą. MAĮ 2 straipsnio 18 dalis apibrėžia mokestinę prievolę kaip mokesčio įstatymo pagrindu atsirandančią mokesčio mokėtojo pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.

Tuo tarpu Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 414 redakcija) 14 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę sumokėti mokėtinus mokesčius nelaukdamas nustatytų terminų pabaigos, todėl teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas rūpestingas, galėjo sumokėti mokesčius iki nustatyto termino pabaigos. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jam ir kitiems skolininkams delspinigiai neteisėtai paskaičiuoti nuo nusižengimo padarymo dienos, t. y. nuo 2009 m. liepos 25 d., o nuostolių ir netesybų santykius reguliuoja CK normos, kurios visoms netesyboms numato sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 5 d.), kadangi mokestiniai teisiniai santykiai, iš kurių kilęs nagrinėjamas ginčas, yra viešieji teisiniai santykiai, jie yra savarankiški civilinės (privatinės) teisės atžvilgiu ir ginčo santykiams taikytina mokestinė teisė.

Pažymėjo, kad Kauno teritorinė muitinė 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu mokėtinus delspinigius apskaičiavo vadovaudamasi aktualiu laikotarpiu galiojusiais delspinigių skaičiavimą reglamentuojančiais teisės aktais, t. y. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, pagal kuriuos už neapskaičiuotą nedeklaruojamą importo PVM, akcizą skaičiuotini delspinigiai už kiekvieną kalendorinę dieną, susidariusią po tos dienos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą iki sprendimo priėmimo dienos. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatą, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.

Atsižvelgiant į paminėtą Bendrijos muitinės kodekso nuostatą ir Europos Bendrijos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendime byloje Nr. 459/07 suformuotą neteisėtai įvežtų prekių formuluotę, nagrinėjamu atveju skolos muitinei atsiradimo diena laikytina prekių sulaikymo diena – 2009 m. liepos 24 d., todėl delspinigiai pagrįstai buvo pradėti skaičiuoti nuo sekančios dienos, t. y. nuo 2009 m. liepos 25 d.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių pagrindai yra įtvirtinti MAĮ 100 straipsnyje, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių, kai yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, t. y.:

1) jei mokesčio mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo;

2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas;

3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui;

4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją, suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Be to, MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Atitinkamai MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka gali būti pripažįstama beviltiška, kai netikslinga priverstinai ją išieškoti, nes sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Taigi, pagal minėtas MAĮ nuostatas nurodytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas taikytinas ir MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės sietinos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba turi teisę į valstybės paramą.

Šiuo aspektu akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).

Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad MGK, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas jo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo 7 420 Lt akcizo delspinigių ir 1 767 Lt PVM delspinigių mokėjimo, nes mokestinio ginčo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, kad jo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, jog jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam jau yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą).

Kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui prašant atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog jis neturi pakankamai lėšų ar kitokio turto, kuris galėtų būti panaudotas mokestiniams įsipareigojimams padengti, konstatuotina, kad atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra teisinio pagrindo. Nurodė, jog Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1B-481 patvirtintų Atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių taisyklių 5 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas turi nurodyti, kokiu pagrindu (nurodomas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies ir/arba Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalies atitinkamas punktas) ir nuo kokios delspinigių sumos prašoma atleisti.

Kartu su prašymu mokesčių mokėtojas turi pateikti prašymą pagrindžiančius dokumentus ir įrodymus. Taigi atsakovas pagrįstai teigia, kad nors pareiškėjas deklaruoja, jog neturi jokio pragyvenimo šaltinio ir nedirba, jis nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, taip pat nenurodo įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis galėtų, jo nuomone, būti atleistas nuo delspinigių (prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių motyvavo tuo, kad mokestinės prievolės įregistravimas užtruko ne dėl jo kaltės, o dėl muitinės delsimo).

Teismas sprendė, kad MGK skundžiamame sprendime įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, faktines aplinkybes bei, vadovaudamasi atleidimo nuo delspinigių teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, visiškai pagrįstai neatleido pareiškėjo nuo delspinigių.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad MGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. S-145-(7-121/2012), Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1A-166 ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 2PM190180 yra priimti išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti juos ir tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo, dėl ko jis atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas S. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 74–77), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nepilnai ir nevisapusiškai išanalizavus byloje surinktus įrodymus bei neteisingai juos įvertinus ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas. Tvirtina, jog MGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. S-145-(7-121/2012), Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1A-166 ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas nėra teisingi ir aiškūs vykdymo prasme. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendime nėra pasisakyta apie solidarią visų skolininkų atsakomybę, todėl galima teigti, jog visi skolininkai yra atsakingi dalinės atsakomybės principu, o MGK ir pirmosios instancijos teismas, konstatavę, jog visų skolininkų atsakomybė yra solidari, minėto Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo neištaisė.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo jo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, išsamus ir pagrįstas, priimtas teisingai pritaikius tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas bei tinkamai įvertinus visus turimus įrodymus ir išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes. Pažymi, jog pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, o į visus pareiškėjo argumentus jau buvo atsakyta, tiek muitinės, tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimuose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–86) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno teritorinė muitinė mano, kad skundžiami MGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. S-145-(7-121/2012), Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1A-166, Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Nurodo, jog sutinka su ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Teigia, kad tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės aktų nuostatas ir vadovavosi teismine praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 2PM190180, kuriuo, be kita ko, pareiškėjas S. A. kartu su A. B., D. S., T. V. ir E. K. buvo pripažinti skolininkais muitinei bei jiems už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes buvo įregistruota 36 348 Lt mokestinė prievolė (muitas – 1 888 Lt, akcizas – 20 413 Lt, PVM – 4 860 Lt, akcizo delspinigiai – 7 420 Lt, PVM delspinigiai – 1 767 Lt), teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizo ir PVM delspinigių buvimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 2PM190180, Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1A-166, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas, ir MGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. S-145-(7-121/2012), kuriuo buvo patvirtintas minėtas Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas bei nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo akcizo ir PVM delspinigių, yra teisėti bei pagrįsti. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad, kaip teisingai akcentavo tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas, Kauno teritorinė muitinė ginčijamame 2012 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. 2PM190180 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog sprendimas priimamas remiantis, be kita ko, Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis numato, jog tuo atveju, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Teisėjų kolegija sutinka su MGK ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog minėto Kauno teritorinės muitinės sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas žodis „solidariai“, nereiškia, kad nurodyti asmenys (S. A., A. B., D. S., T. V. ir E. K.) nėra solidarūs skolininkai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Kauno teritorinės muitinės 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 2PM190180 vykdymo prasme yra visiškai aiškus ir nedviprasmiškas.

Pasisakydama dėl akcizo ir PVM delspinigių skaičiavimo tvarkos, teisėjų kolegija taip pat sutinka su MGK ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju delspinigių sumos yra apskaičiuotos tinkamai, pagrįstai ir teisingai, todėl MGK bei teismo išsakytų argumentų nebekartoja. Papildomai akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-944/2011 ir kt.). Pirmu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šiuo pagrindu delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Antras delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Šiuo atveju delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011 ir kt.).

Delspinigių skaičiavimo pirmuoju atveju (kai delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu) aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-877/2009, spręsdamas dėl akcizo delspinigių pagrįstumo, yra nurodęs, jog mokesčių mokėtojas nepagrįstai teigė, kad delspinigių skaičiavimas pažeidžia teisingumo principą. Be to, teismas akcentavo, kad delspinigių skaičiavimas iš tikrųjų priklausė tik nuo paties mokesčių mokėtojo. Pastarajam nebuvo jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti akcizus dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu jis laiku būtų sumokėjęs akcizus ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą (II dalis), Administracinė jurisprudencija Nr. 22, P. 425).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų akcizo ir PVM delspinigių. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, P. 204–211; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą (II dalis), Administracinė jurisprudencija Nr. 22, P. 445–446). Tačiau pareiškėjas nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių kad jo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, jog jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam jau yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius