2018-12-12 Nr. AB-22788-3-61-3-03993-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1532-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03993-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. T. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja B. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-12959 (toliau – VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 2016-R95-I-31475 (toliau – VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 148,90 Eur, ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą pašalpos skirtumą – 7 135,92 Eur; 4) priteisti pareiškėjos naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos pašalpos skirtumo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-12959 jai paskirta motinystės pašalpa nepagrįstai paskaičiuota pritaikius maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (65,98 Eur), kuris nustatytas taikant Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintuose Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatuose (toliau – Pašalpų nuostatai) įtvirtintus maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimus, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas) nurodytą teisinį reguliavimą pripažino prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjos nuomone, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui, jai turi būti taikomas be antikonstituciniais pripažintų apribojimų paskaičiuotas asmens dienos kompensuojamasis uždarbis. Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nurodė, jog nepaisant to, kad VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusį Konstitucinio Teismo kovo 15 d. nutarimą, 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. PA_SP5-152 (toliau – Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 4 d. sprendimas) perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d., netaikydamas iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, numatančių maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ribojimą, reikalavimą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir VSDFV sprendimą palaikė, nes šiuose sprendimuose neteisingai paskaičiuotas ir išmokėta motinystės pašalpos dydis. Taip pat palaikė reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą priėmė vadovaudamasis galiojusiais teisės aktais. Informavo teismą, kad Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 4 d. sprendimu, atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. sausio 2 d. buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d. buvo perskaičiuota ir išmokėtas skirtumas. Prašė pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų nepriteisti arba jas sumažinti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 38–40) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas priimti vadovaujantis galiojusiais teisės aktais, todėl jų naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir priteisė iš VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjai B. T. 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d. (toliau – ir Pašalpa), ir VSDFV. sprendimo, kuriuo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad pareiškėja, teikdama skundą teismui siekė, kad jai paskirta Pašalpa būtų perskaičiuota netaikant Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu antikonstituciniu pripažinto Įstatyme ir Pašalpų nuostatuose įtvirtinto kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ribojimo

9. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai Pašalpa buvo skaičiuojama taikant inter alia (lot. – be kita ko) Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Pašalpų nuostatų 7 punkte bei 10 punkto pirmoje pastraipoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų motinystės pašalpų dydžio ribojimu, kurį Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino prieštaravusiu Konstitucijai. Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad: asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime išdėstytus išaiškinimus ir vadovaudamasis Pakeitimo įstatymu, VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. sausio 4 d. sprendimu perskaičiavo pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu paskirtą Pašalpą. Teismas nurodė, kad su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 4 d. sprendime atliktais skaičiavimais pareiškėja sutinka ir jų neginčija. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyrius priimdamas 2017 m. sausio 4 d. sprendimą iš esmės visiškai patenkino pareiškėjos skundą. Susiklosčius tokiai teisinei situacijai, pareiškėjos skunde reiškiami reikalavimai (naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, VSDFV sprendimą, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti Pašalpą ir priteisti 5 proc. procesines palūkanas) netenkintini, o skundas atmestinas.

10. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu, pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui (2 dalis). Teismo sprendimu pareiškėjai tiesiogines pasekmes sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, todėl bylinėjimosi išlaidos (522,5 Eur) priteistinos iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

III. 11. Pareiškėja B. T., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos B. T. skundas atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai. Taip pat prašo pareiškėjos atsisakytų reikalavimų dalyje bylą nutraukti.

12. Pareiškėja ginčija VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir VSDFV sprendimą iš esmės argumentuodama, tuo, kad jų priėmimo metu turėjo būti atsižvelgta į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą ir pareiškėjai negalėjo būti taikomas kompensuojamojo uždarbio ribojimas, kuris nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Atitinkamai tokie minėtų institucijų sprendimai turėtų būti laikomi neteisėtais.

13. Pareiškėjos atstovas teismui pateikė 2017 m. vasario 13 d. prašymą, kuriuo atsisakė vieno iš reikalavimų – įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą pašalpos skirtumą, bet kuriame palaikė reikalavimą dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo. Atitinkamai ir teismo posėdyje atstovas nurodė, jog nepaisant to, kad VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusį Konstitucinio Teismo nutarimą, VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 4 d. sprendimu perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 11 d., netaikydamas iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, numatančių maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ribojimą, palaiko reikalavimą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir VSDFV sprendimą. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje, nesivadovavo jau analogiškose bylose suformuota teismų praktika.

14. Taip pat pareiškėja nurodo, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 94 straipsnio 1 dalimi, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė skundą, o vėliau reikalavimus sumažino, nes atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pateikus skundą, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu ieškovo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Pareiškėjos teigimu, šios nuostatos taikytinos ir administraciniam procesui, todėl skundo dalies reikalavimų atsisakymas, po to, kai pateikus skundą teismui, atsakovui geruoju įvyko dalį skundo reikalavimų, nepanaikina pareiškėjos teisės reikalauti iš atsakovo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį.

15. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. VSDFV Vilniaus skyriui (kaip viešojo administravimo subjektui) nesuteikta teisė skirti bei mokėti pašalpas kitaip nei numatyta įstatymuose. VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą pagal maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį, veikė įstatymų nustatytose ribose ir vadovavosi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojančiomis Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Pašalpų nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis, kurios, iki oficialaus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo Teisės aktų registre privalėjo būti taikomos, o pasikeitus teisiniam reguliavimui pareiškėjos motinystės pašalpą nedelsdamas perskaičiavo bei išmokėjo susidariusį skirtumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir naikinti skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus.

17. Atsakovas pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 ir 3 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl teismas pareiškėjos nurodytu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu vadovautis neprivalėjo.

18. Atsakovo teigimu, atsižvelgus į po skundo padavimo pasikeitusią faktinę situaciją, pareiškėjos skundo reikalavimų patenkinimas teismo sprendimu nereikštų asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, nes pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriui 2017 m. sausio 4 d. sprendimu perskaičiavus pareiškėjos motinystės pašalpą ir 2017 m. sausio 10 d. išmokėjus susidariusį skirtumą, atsakovas iš esmės visiškai patenkino pareiškėjos skundą, todėl, susiklosčius tokiai teisinei situacijai, jos skundas atmestinas.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo ir VSDFV sprendimo panaikinimas ar nepanaikinimas nepakeistų pareiškėjos teisinės padėties, nes jos reikalavimai buvo patenkinti. Be to, skundžiamų sprendimų priėmimo metu jie buvo teisėti, nes buvo priimti vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Skundžiami sprendimai negali būti panaikinti dar ir dėl to, kad jų pagrindu pareiškėjai išmokėta motinystės pašalpos dalis (naujai priimto sprendimo pagrindu pareiškėjai išmokėtas tik motinystės pašalpos skirtumas). Taip pat VSDFV akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo, vilkinimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-421/2014, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-327-492/2017).

21. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo dalį kuria nuspręsta priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus pareiškėjai B. T. 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

22. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė 2017 m. vasario 13 d. paaiškinimą, kuriuo atsisakė vieno iš keturių byloje pareikštų reikalavimų – įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant B. T. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjai atsisakius tik vieno iš keturių pareikštų skundo reikalavimų ir teismui šioje dalyje bylą nutraukus, atsižvelgiant į ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, jai galėtų būti priteista ne didesnė nei 25 proc. (1/4) bylinėjimosi išlaidų suma. Vis dėlto, atsakovas pažymi, kad teismui pareiškėjos skundą atmetus pilna apimtimi, teismas tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taikydamas ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį ir, pažeisdamas ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, jas priteisti iš šalies, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, neturėjo jokio teisinio pagrindo.

23. Atsakovas pažymi, kad priteisdamas pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, pareiškėjai buvo pateikę atsisakymus nuo skundo ir todėl nagrinėjamos bylos buvo nutrauktos. Atsižvelgiant į tai, bylų, kuriose priimtos pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys, aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra analogiškos, todėl nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys nagrinėjamai bylai nėra aktualios.

24. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėja nesutinka su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjos skunde buvo reiškiami keturi neva savarankiški reikalavimai. Pareiškėja pažymi, kad esminis reikalavimas, kurį pats atsakovas ir įvykdė geruoju, po to, kai buvo pateiktas skundas teismui, tai reikalavimas – įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant B. T. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį ir išmokėti neišmokėtos pašalpos skirtumą. Kiti reikalavimai nėra savarankiški, o išvestiniai iš pagrindinio, todėl sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą turi būti vadovaujamasi ne kiekybiniais, bet kokybiniais vertinimo kriterijais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomone, darytina išvada, kad bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo pareiškėjos naudai turi būti priteisiamos visa apimtimi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais pareiškėjai apskaičiuotas motinystės pašalpos dydis, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl įpareigojimo perskaičiuoti motinystės pašalpą, išmokėti jos skirtumą.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė pareiškėjos skundą. Pareiškėjos nuomone, kadangi atsakovas geruoju patenkino reikalavimą perskaičiuoti motinystės pašalpą, išmokėjo neišmokėtą pašalpos skirtumą – 7 135,92 Eur, ir pareiškėja atsisakė minėto reikalavimo, administracinė byla šioje dalyje turėjo būti nutraukiama, o kiti pareiškėjos reikalavimai – panaikinti Sprendimus – turėjo būti tenkinami.

29. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos skundas buvo atmestas, todėl nebuvo pagrindo atlyginti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Teisėjų kolegija nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjai buvo skirta motinystės pašalpa. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu nustatytu motinystės pašalpos dydžiu, kreipėsi į VSDFV, kuri 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą. 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas. Atsižvelgdamas į šį nutarimą, VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. sausio 4 d. naujai perskaičiavo pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą ir 2017 m. sausio 10 d. išmokėjo susidariusį skirtumą.

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. ir VSDFV 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimų teisėtumo, pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja turi teisę į motinystės pašalpą. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tik dėl pašalpos dydžio. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad minėtų sprendimų dalys, kuriomis pareiškėjai skirta motinystės pašalpa, yra teisėtos ir pagrįstos. Kalbant apie sprendimų dalis, kuriose nurodytas pašalpos dydis, teisėjų kolegija pastebi, kad jos buvo ištaisytos VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 4 d. sprendimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. ir VSDFV 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimų nėra pagrindo naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, jų panaikinimas nesukurtų jokių teisinių pasekmių.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal bylos medžiagą matyti, jog 2017 m. vasario 13 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriuo atsisakė dalies reikalavimų – įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant B. T. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 148,90 Eur, ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą pašalpos skirtumą. Prašymas buvo argumentuojamas tuo, kad atsakovas šį reikalavimą patenkino geruoju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentais, jog administracinė byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta (ABTĮ 103 str. 4 d.).

33. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja nurodė 4 reikalavimus: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-12959 ; 2) panaikinti VSDFV 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 2016-R95-I-31475; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 148,90 Eur ir išmokėti neišmokėtą pašalpos skirtumą – 7 135,92 Eur; 4) priteisti pareiškėjos naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos pašalpos skirtumo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad skunde buvo tik vienas esminis reikalavimas, o visi kiti buvo išvestiniai, todėl atsakovui geruoju patenkinus esminį reikalavimą, skundas turėtų būti laikomas patenkintu visiškai ir pareiškėja įgyja teisę į visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pareiškėjos pozicija. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, kad pareiškėjos reikalavimai panaikinti Sprendimus nebuvo patenkinti, tačiau iš esmės pareiškėjos skundas buvo patenkintas visa apimtimi. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovas, geruoju tenkindamas pareiškėjos skundo reikalavimus įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 148,90 Eur ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą pašalpos skirtumą – 7 135,92 Eur, iš esmės visiškai tenkino pareiškėjos reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra išvestinis, todėl vertinant bylinėjimosi išlaidų dalį, kurią pareiškėja turi teisę gauti iš atsakovo, reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo nėra aktualus. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui geruoju patenkinus visus pareiškėjos reikalavimus, pareiškėja įgyja teisę į visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

34. Dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo teisėjų kolegija nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijų nustatyto dydžio, yra pagrįstos ir būtinos, todėl priteistinos iš atsakovo.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Pareiškėjos B. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės teisingai, tačiau nenutraukė administracinės bylos dalies, o pareiškėjos skundą atmetė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimas keistinas, naikinant jo dalį, kuria pareiškėjos B. T. skundas dalyje dėl reikalavimų įpareigoti perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 148,90 Eur, ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą pašalpos skirtumą – 7 135,92 Eur atmestas ir šią administracinės bylos dalį nutraukiant. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta, pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjos B. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos B. T. skundo reikalavimas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 148,90 Eur, ir išmokėti neišmokėtą pašalpos skirtumą – 7 135,92 Eur ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius