2015-11-25 Nr. AB-22766-3-64-3-01969-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-110-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01969-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015 pagal atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovei D. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B. ir J. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir ŠRATC, pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 2–4) priteisti iš atsakovės D. B. (toliau – ir atsakovė) 1 022,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovei D. B. buvo apskaičiuota rinkliava už tris asmenis, kadangi Pagirių k. buvo registruota D. B., J. B. ir J. B. Susidarė skola nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 1 022,52 Lt. Atsakovei buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, įspėjimai apie susidariusią skolą. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T-244 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pakruojo rajone įvedė privalomą vietinę rinkliavą ir nustatė jos dydį, kuris buvo pakeistas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-380, bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtino Pakruojo rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 3.2 ir 3.3 punktuose pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą bei kurie buvo papildyti ir pakeisti sprendimais: 2008 m. rugpjūčio 28 d. Nr. T-271; 2010 m. kovo 25 d. Nr. T-85. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2006 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T-213 patvirtino Pakruojo rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisykles (pakeistos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-389, 2009 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. T-45 ir 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T-84), kurių 6.1 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai už mokamą rinkliavą naudojasi regionine komunalinių atliekų tvarkymo sistema, o 6.5 punktas nustatė, kad jie privalo teikti pareiškėjui duomenis, reikalingus rinkliavai skaičiuoti. Šie sprendimai yra viešai paskelbti http://www.pakruojis.lt. Rinkliava atsakovei skaičiuojama 2007 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. T-244 1 punkte ir 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. T-380 1 punkte bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtintų Nuostatų 3.1 ir 6.2 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Rinkliavos mokėjimas yra atsakovės prievolė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 str.)), kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.).

Atsakovė D. B. prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškino, kad nesupranta, už ką ji turi mokėti vietinę rinkliavą, nes žoles kompostuoja, popierių sudegina, o kitų atliekų neturi.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. B. su pareiškėjo ŠRATC prašymu nesutiko, paaiškino, kad pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (b. l. 90–93) pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovės D. B. pareiškėjui ŠRATC 1 022,52 Lt (296,14 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T-244 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pakruojo rajone įvedė privalomą vietinę rinkliavą ir nustatė jos dydį bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtino Nuostatus, kurių 3.2 ir 3.3 punktuose pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. argumentai, kad pareiškėjas jiems neteikia paslaugų, bei atsakovės D. B. argumentai, kad žoles kompostuoja, popierių sudegina, o kitų atliekų neturi, jokios įtakos atsakovės prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui neturi. Atsakovė patenka į Nuostatų 4.1 punkte nurodytą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą mokėtojų kategoriją, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę, remdamasis Nuostatų reikalavimais, apskaičiuoti atsakovei priklausančią mokėti rinkliavą, o atsakovė turėjo pareigą ją sumokėti. Kadangi pagal nustatytą teisinį reguliavimą, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovės argumentai, kad ji neturi konteinerio atliekoms šalinti. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliekų turėtojos, t. y. atsakovės, siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, priešingai, atsakovė D. B. tvirtina, kad atliekas tvarko pati. Atsakovė nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį klausimas nėra aktualus. Atsakovė nėra sumokėjusi Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl teismas nusprendė iš jos priteisti nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą už nurodytą laikotarpį. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, nuo įmokos į biudžetą gali atleisti tik Pakruojo rajono savivaldybės taryba, tačiau sprendimo, kad atsakovė yra visiškai ar iš dalies atleista nuo rinkliavos, ji nepateikė.

III. Atsakovė D. B. ir tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. B. apeliaciniame skunde (b. l. 97, 113) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliantai tvirtino, kad atsakovė su ŠRATC nėra sudariusi paslaugų teikimo sutarčių ir paslaugomis nesinaudoja.

Pareiškėjas ŠRATC su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 118–120) pareiškėjas nurodė, kad gyventojams nėra suteikta teisė patiems šalinti visas savo komunalines atliekas, o tik kai kurias kompostuoti ar sušerti gyvuliams. Kitas atliekas šalinti gali tik juridiniai asmenys, gavę atitinkamą leidimą ir turintys atliekų šalinimo įrenginius. Galimybė atsisakyti visų ar dalies savivaldybės atliekų tvarkymo sistemos teikiamų paslaugų nėra numatyta ir Nuostatuose. Rinkliava nėra sutartinio pobūdžio prievolė, šią taisyklę patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi (b. l. 128–131), priimta administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015, atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ŠRATC reikalavimo sumokėti Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovė D. B. ir tretieji suinteresuoti asmenys J. B. bei J. B. nesutiko su paskaičiuota vietine rinkliava ir nurodė, kad atliekų surinkimo paslaugų teikimo sutartis nesudaryta, ir kad paslaugomis atsakovė nesinaudoja.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildino iš Pakruojo rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų, patvirtintų Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurių 2.4 ir 3.4.4 punktus, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą skaičiuojama pagal gyventojų, gyvenančių atitinkamame būste, skaičių.

Iš byloje esančios pažymos apie gyventojų skaičių teismas nustatė, kad būste, esančiame Pagirių kaime, Pakruojo rajone, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. gyveno trys asmenys (b. l. 7): D. B., J. B. ir J. B. Iš pareiškėjo pateiktos į bylą pažymos apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą teismas taip pat nustatė (b. l. 55), kad skaičiuojant priklausančią sumokėti atsakovei rinkliavą nurodytu laikotarpiu buvo įvertinti duomenys apie būste gyvenusių asmenų skaičių. Įvertinęs nurodytus teisės aktus ir bylos dokumentus, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę apskaičiuoti atsakovei priklausančią mokėti rinkliavą už tris būste gyvenusius asmenis, o atsakovė atitinkamai turėjo pareigą ją sumokėti.

Teismas nustatė, kad atsakovė nėra sumokėjusi Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jos nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su atliekų neturėjimu, atliekų tvarkymo paslaugų neteikimu ir sutarties dėl atliekų tvarkymo nesudarymu, atsižvelgęs į nustatytą teisinį reguliavimą, teismas pripažino neturinčiomis įtakos prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.

Remdamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

V. Atsakovė D. B. 2015 m. liepos 15 d. pateikė (išsiuntė paštu, b. l. 172) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015.

Prašyme atnaujinti procesą atsakovė prašo pakartotinai išsamiai išnagrinėti administracinę bylą, tinkamai įvertinant pareiškėjo ŠRATC veiklą, atsižvelgiant į spaudoje paskelbtus straipsnius, bei priimti byloje teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuolat pažymima, kad administracinės bylos proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra; bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos (LVAT 2015 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-52-520/2015, 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-33-552/2015, 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-64-261/2015 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumărescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją ; taip pat LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas procesas.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovės prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015, kurioje procesas baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiųstas 2015 m. liepos 15 d. (b. l. 172), t.y. nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

ABTĮ 157 straipsnio, reglamentuojančio prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, 1 dalies 4 ir 5 punktai numato, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) ir motyvai, t. y. prašymas turi būti motyvuotas. Įstatymo reikalavimas nurodyti proceso atnaujinimo pagrindą reiškia, kad pareiškėjas prašyme turi nurodyti bent vieną ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą. Nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo sprendžiamas tik procesinis klausimas, t. y. patikrinama, ar pareiškėjas pagrindė kurį nors iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų. Jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs asmuo nepateikia argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovė, prašydama atnaujinti administracinės bylos Nr. A-842-442/2015 procesą, prašyme nenurodė jokio konkretaus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyto pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės prašymo turinį ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų motyvavimo aspektu, konstatuoja, kad prašymo turinys neatitinka nė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje 1–12 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų. Pabrėžtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas, yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

Iš atsakovės 2015 m. liepos 15 d. prašymo atnaujinti procesą matyti, kad ji nesutinka su jai nepalankiais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr.I-2367-257/2014, kuriuo iš atsakovės D. B. pareiškėjui ŠRATC buvo priteista 1 022,52 Lt (296,14 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi Nr.A-842-442/2015, kuria atsakovės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas buvo atmestas, o minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas), siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo, be kita ko, atsižvelgiant į straipsnius spaudoje, teigdama, kad ji nėra skolinga pareiškėjui ŠRATC už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą.

Minėta, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas procesas. Įstatymas nenumato pagrindo atnaujinti procesą dėl tos priežasties, kad suinteresuotas asmuo nesutinka su įrodymų vertinimu ir prašo byloje, kurioje priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, atlikti pakartotinį bylos įrodymų tyrimą ir faktinių aplinkybių vertinimą. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 52). Pažymėtina, kad atsakovės 2015 m. liepos 15 d. prašymas atnaujinti procesą yra pateiktas pakartotinai prašant nagrinėti bylą iš naujo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nenumatytais pagrindais, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi Nr.P-89-602/2015 (b.l.150-155) atsisakydamas tenkinti atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų 2015 m. gegužės 29 d. prašymą atnaujinti šioje byloje procesą, yra konstatavęs, kad suinteresuoto asmens prašymas atnaujinti procesą nesutinkant su įrodymų vertinimu ir tokiu pagrindu siekiant bylos nagrinėjimo iš naujo, neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Nustačiusi, kad atsakovės 2015 m. liepos 15 d. prašymas atnaujinti administracinės bylos Nr. A-842-442/2015 procesą neatitinka nė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų, vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija atsakovės prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015 netenkina ir atsisako atnaujinti šios administracinės bylos procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės D. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015 pagal atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovei D. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B. ir J. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė