2023-02-08 Nr. AB-3309-3-61-3-04357-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-41-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04357-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. A. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus (toliau – ir Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius) vedėjo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-1167 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“; įpareigoti Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrių priimti naują sprendimą, atitinkantį Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir teismo nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą.

2. Pareiškėjos skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja kreipėsi į Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrių dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo. Pareiškėja 2020 m. balandžio 16 d. gavo Užimtumo tarnybos Ukmergės skyriaus vedėjo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-65 neskirti išmokos - asmuo neturi teisės gauti išmoką – neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 5 str. 1 d.). Pareiškėja 2020 m. balandžio 30 d. el. paštu kreipėsi į Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrių, prašydama peržiūrėti priimtą formalų sprendimą, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, bet gavo atsakymą, kad ji nevykdė savarankiškos veiklos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos ir dėl to neatitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, kaip tai apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, išmoka nėra skiriama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostata.

2.2. Pareiškėja 2020 m. gegužės 14 d. kreipėsi su skundu į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Ginčų komisija), prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos Ukmergės skyriaus sprendimą, nes manė, kad sprendimas formalus ir visiškai neatitinka faktinės situacijos, nes savarankiškai dirbo iki karantino paskelbimo ir toliau dirbo jį sušvelninus. 2020 m. birželio 10 d. Ginčų komisija priėmė sprendimą Nr. 2lR-457(AG-412/04-2020) panaikinti Užimtumo tarnybos Ukmergės skyriaus 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-65 bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims karantino laikotarpiu. Pažymėjo, kad atsakovo vertinimas, jog iki karantino pradžios turėjo vykdyti veiklą yra teisiškai nepagrįstas. Atsakovas tinkamai neįvertino 2020 m. balandžio 8 d. pateikto prašymo dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo karantino laikotarpiu ir neįvertino šio prašymo individualių aplinkybių, veiklos specifiškumo, netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas. 2020 m. liepos 2 d. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius apskundė Ginčų komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Ginčų komisijos sprendimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas konstatavo, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus tęstinį laikotarpį, jos veikla buvo registruota ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, ji veiklą sustabdė tik dėl šalyje paskelbto karantino, o vėliau šią veiklą tęsė, taigi, teismo vertinimu, pareiškėja atitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvoką. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius 2020 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. SSI(19.1 )-l 167 neskirti išmokos.

2.3. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius ieško būdų kaip išvengti teisėtai priklausančios išmokos skyrimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą ir t. t. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius panaikino ir priėmė pakeistos formuluotės, bet savo esme analogišką naują sprendimą, kuris yra formalus, neatitinkantis teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių. Naujame sprendime nurodytas teisinis išmokos neskyrimo pagrindas yra identiškas, kokiu buvo paremtas ir ankstesnis sprendimas. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius sprendimą neskirti išmokos grindė aplinkybe, kad pareiškėja neturi teisės gauti išmokos, nes nevykdė veiklos iki karantino paskelbimo dienos, todėl neatitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvokos. Aplinkybė, kad paskutinis savarankiškos veiklos vykdymo laikotarpis iki karantino buvo nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 25 d., tiek Ginčų komisijai, tiek teismui buvo žinomas ir įvertintas faktinių aplinkybių ir norminių aktų taikymo požiūriu. Tiek Ginčų komisija, tiek teismas konstatavo, kad nors pareiškėja veiklos nevykdė iki karantino paskelbimo dienos, bet ji atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, todėl išmoka turi būti skirta.

3. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Pareiškėja prašymą skirti išmoką pateikė 2020 balandžio 9 d., tuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) redakcija buvo 2020 m. kovo 17 d. Nr. XIII-2822. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) duomenimis, pareiškėja iki kreipimosi skirti išmoką, vykdė individualią veiklą paskutinį kartą 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 25 d. laikotarpiu, kitas veiklos vykdymo laikotarpis buvo tik 2020 m. gegužės 11 d. iki 2020 m. gegužės 27 d. Savarankiškos veiklos vykdymo laikotarpiai teikia aiškią išvadą, kad pareiškėja nebuvo savarankiškai dirbantis asmuo, kaip tai apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, t. y. tuo metu, kai teikė prašymą skirti išmoką, faktiškai nevykdė veiklos. Pareiškėja neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnyje numatytos sąlygos išmokai gauti, t. y. neatitiko konkrečiai sąlygos, kad iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdytų veiklą, dėl tokios priežasties buvo priimtas sprendimas neskirti išmokos.

4.2. Pareiškėjos teiginiai, jog Ginčų komisija ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad Užimtumo tarnyba netinkamai interpretavo teisės aktus ir pareiškėja laikytina savarankiškai dirbanti, yra neteisingas, kadangi tiek Ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas abu kartus sprendimuose akcentavo, kad sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio normų. Šiuo metu pareiškėjai yra skirta išmoka, paskelbus antrąjį karantiną ir skirta nuo karantino paskelbimo dienos, t. y. 2020 m. lapkričio 7 d., atitikus visas Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-1167 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“; įpareigojo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. A. 2020 m. balandžio 8 d. prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo.

6. Teismas nustatė, kad ginčo santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas).

7. Teismas, įvertinęs aktulias minėtų įstatymų nuostatas, darė išvadą, kad savarankiškai dirbančio asmens sąvoka apima ir individualių įmonių savininkus, kurie verčiasi individualia veikla, siekdami gauti pajamų per tęstinį laikotarpį, įskaitant ir veiklą pagal verslo liudijimus. Paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, asmuo įgyja teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento II skyriaus 2020 m. balandžio 29 d. raštą, kuriame nurodoma, jog nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. vasario 25 d. pareiškėja turėjo įgijusi verslo liudijimus iš viso 149 veiklos dienoms. Taip pat pareiškėja į bylą yra pateikusi ir verslo liudijimus: kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veiklai.

8. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėja vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus tęstinį laikotarpį, jos veikla buvo registruota ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, ji veiklą sustabdė tik dėl šalyje paskelbto karantino, o vėliau šią veiklą tęsė, taigi, teismo vertinimu, pareiškėja atitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, kas jau yra konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu. Be to, atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėjos veikla prašymo pateikimo metu buvo išregistruota.

9. Nagrinėjamu atveju atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje turi vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, 10 straipsnyje įtvirtintais principais ir nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo sprendimo turinio akivaizdu, kad nors sprendime yra nurodyta įstatymo norma, kuria remiantis buvo priimtas toks sprendimas, tačiau pareiškėjai buvo tik formaliai atsakyta vienu argumentu, kad pareiškėja iki kreipimosi gauti išmoką dienos, t. y. 2020 m. balandžio 9 d. faktiškai nevykdė veiklos, todėl neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnyje numatytų sąlygų išmokai gauti.

10. Teismas vertino, kad atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas. Ginčų komisija savo sprendime, kuriuo buvo panaikintas atsakovo ankstesnis, t. y. 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas, priimtas pareiškėjos atžvilgiu, buvo pažymėjusi, kad atsakovas skundžiamame sprendime nedetalizavo, kokių konkrečių reikalavimų pareiškėja neatitiko, kad gautų išmoką; kad atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjos 2020 m. balandžio 8 d. prašymo individualių aplinkybių, veiklos specifiškumo; kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo nuostatas. Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą neatsižvelgė tiek į Ginčų komisijos, tiek į teismo sprendimuose duotą išaiškinimą ir konstatuotas aplinkybes bei neįvertino pareiškėjos prašymo individualių aplinkybių ir veiklos specifiškumo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje (ginčui aktuali redakcija) numatytų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, nes jis nėra tiek pagrįstas ir motyvuotas, kad būtų aišku, kodėl pareiškėjai, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, atsižvelgiant į jos individualios veiklos specifiškumą, nėra skirta išmoka.

11. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-1167 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“ bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. balandžio 8 d. prašymą ir priimti individualų sprendimą, įvertinus pareiškėjos veiklos specifiškumą, bei jį pagrįsti aiškiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

III. 12. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

13.1. Teismas, teikdamas motyvus, dėl netinkamai priimto Užimtumo tarnybos sprendimo taiko netinkamą Užimtumo įstatymo redakciją (taiko 2020 m. balandžio 10 d. – 2020 m. gegužės 8 d. redakciją, nors pareiškėja prašymą skirti išmoką pateikė 2020 m. balandžio 9 d., tuo metu galiojo 2020 m. kovo 19 d. – 2020 m. balandžio 9 d. redakcija). Tačiau, nors ir redakcija teismo taikoma netinkama, tačiau ir ji aiškiai reglamentuoja išmokos gavimo sąlygas, viena iš jų, aktuali šiam ginčui, t. y. savarankiška veikla turėjo būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir neturėjo būti išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas (redakcija 2020 m. balandžio 10 d. – 2020 m. gegužės 7 d.)). Taigi ir taikant teismo sprendime minimą redakciją, sprendimas nebūtų kitoks, nes esminė sąlyga nekito, tik buvo formuluojama kitaip, t. y. išliko reikalavimas iki karantino paskelbimo dienos vykdyti veiklą, nebeliko reikalavimo iki prašymo pateikimo dienos veiklą vykdyti, tačiau pareiškėjos atžvilgiu tai nepablogina jos padėties, kadangi ji ir iki karantino paskelbimo ir iki prašymo pateikimo dienos veiklos nevykdė.

13.2. Teismas sprendime netinkamai aiškina Užimtumo įstatymo nuostatas: nors pareiškėja per 12 mėnesių ir vykdė veiklą 3 mėnesius, tačiau jos nevykdė iki prašymo skirti išmoką pateikimo dienos, t. y. iki 2020 m. balandžio 9 d. Teismas sprendime, taip pat pateikia argumentą, jog pareiškėja vykdė veiklą, tačiau ją sustabdė dėl šalyje paskelbto karantino, tačiau tai taip pat nėra tiesa. Pagal SODROS gautus duomenis, pareiškėja veiklą vykdė iki 2020 m. vasario 25 d., o karantinas Lietuvos Respublikoje paskelbtas tik 2020 m. kovo 16 d., tai reiškia, kad pareiškėja nebevykdė savarankiškos veiklos ne dėl Lietuvos Respublikoje įvesto karantino, o dėl asmeninių priežasčių.

13.3. Verslo liudijimas yra terminuoto galiojimo dokumentas, todėl pasibaigus jo terminui, kuriam jis buvo išduotas, pasibaigia ir teisė užsiimti verslo liudijime nurodyta veikla, todėl dokumento / duomenų, jog pareiškėjos veikla išregistruota Užimtumo tarnyba ir neturėjo pateikti teismui, kadangi pareiškėjos veikla buvo pasibaigusi, nes nebuvo pratęsta.

13.4. Išmoka skiriama, tik esant visumai sąlygų, numatytų Užimtumo įstatymo 51 straipsnyje. Pareiškėja savarankišką veiklą vykdė, verslo liudijimo pagrindu nuo 2020 m. sausio 14 d. – 2020 m. sausio 31 d. ir 2020 m. vasario 5 d. – 2020 m. vasario 25 d. Karantino paskelbimo dieną (2020 m. kovo 16 d.) ir prašymo pateikimo dieną (2020 m. balandžio 9 d.) pareiškėja neturėjo galiojančio verslo liudijimo (dokumento), patvirtinančio, jog yra sumokėtas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Todėl iki paskelbiant karantiną pareiškėja buvo nutraukusi savo veiklą ir karantino paskelbimo dieną, bei prašymo pateikimo dieną jokios veiklos nevykdė, dėl ko ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja neatitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, apibrėžtos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, bei neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnyje numatytos sąlygos išmokai gauti, t. y. neatitiko sąlygos „iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą“. Dėl nustatytų aplinkybių Užimtumo tarnybos sprendimas neskirti pareiškėjai išmokos yra teisėtas.

13.5. Užimtumo tarnybos priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, motyvų išdėstymas jame yra aiškus ir pakankamas. Pareiškėja jį skundžia, aiškiai suvokdama sprendime išdėstytus pagrindus, faktines aplinkybes ir realizuoja savo teisę ginti galimai pažeistas teises (skundžia sprendimą). Atsižvelgiant į tai, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus.

14. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

15.1. Atsakovas savo skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė panaikinti Ginčų komisijos priimtą sprendimą. Taip pat juos išdėstė ir atsiliepime į pareiškėjos skundą dėl pirmojo atsakovo sprendimo neskirti pareiškėjai išmokos (2020 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. SSI(19.1)-65). Taigi, šiuos atsakovo argumentus jau anksčiau išnagrinėjo ir Ginčų komisija, ir Vilniaus apygardos administracinis teismas (pastarasis net du kartus – nagrinėdamas atsakovo skundą dėl Ginčų komisijos sprendimo ir priimdamas sprendimą šioje byloje). Apeliaciniame skunde atsakovas nepateikia jokių naujų argumentų, kurie nebūtų buvę teismui žinomi ir jau įvertinti.

15.2. Ginčų komisija ir teismas net tris kartus visapusiškai įsigilino ir išnagrinėjo pareiškėjos situaciją ir tris kartus konstatavo, kad ji atitinka savarankiškai dirbančio asmens statusą, bei priėmė sprendimus naikinti abu atsakovo sprendimus neskirti pareiškėjai išmokos.

15.3. Apeliaciniame skunde atsakovas bando įtikinti teismą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas taiko netinkamą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2020 m. balandžio 10 d., ir teigia, kad pareiškėja prašymą atsakovui dėl išmokos skyrimo pateikė 2020 m. balandžio 9 d., todėl turėtų būti taikoma ankstesnė redakcija, galiojusi iki 2020 m. balandžio 9 d. Kaip matyti iš paties atsakovo prie apeliacinio skundo pridėtos pareiškėjos prašymo su atsakovo registracijos spaudu kopijos, prašymą atsakovas gavo ir užregistravo 2020 m. balandžio 10 d. Taigi, visai nesvarbu, kokia buvo prašymo surašymo data, nes prašymas yra gautas 2020 m. balandžio 10 d., t. y. galiojant 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo redakcijai Nr. XIII-2846.

15.4. Atsakovo bandymas manipuliuoti datomis nekeičia faktinių aplinkybių, kad tiek pagal įstatymus, tiek faktiškai pareiškėja atitiko ir iki šiol atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką: vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą daug metų, per pastaruosius 12 mėn. iki prašymo pateikimo ją vykdė ilgesnį, kaip 3 mėn. laikotarpį, veiklai yra būdingas tęstinumas ir (ar) kartotinumas bei galimybė tokią veiklą vykdyti ateityje, veiklą buvo sustabdžiusi tik dėl paskelbto karantino ir, jį sušvelninus, tęsė toliau.

15.5. Pareiškėja individualią veiklą vykdė iki karantino paskelbimo, ją sustabdę tik dėl baimės užsikrėsti COVID-19 virusu, nes yra senyvo amžiaus ir turiu daug sveikatos problemų. Jokių kitų asmeninių priežasčių sustabdyti individualią veiklą, kaip apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, ji neturėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal Užimtumo įstatymą.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik atsako į atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

19. Šioje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija), be kita ko, nustatančios, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka, šią sąlygą – savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, aiškinimo.

20. Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis taikoma savarankiškai dirbančių asmenų atžvilgiu. Sutinkamai su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, savarankiškai dirbančiais asmenimis, be kita ko, laikomi asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys). Šioje byloje nustatyta, kad A. A. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. vasario 25 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą, t. y. atitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatytą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, 149 dienas, t. y. ilgesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Todėl pareiškėja įgijo teisę į ginčo išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas ir pats atsakovas, panaikindamas savo 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.1)-1097 dalį, kurioje nurodyta, kad A. A. išmokos neskyrimo pagrindas „asmuo neturi teisės gauti išmoką – neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos“. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pritaikė tinkamą įstatymo redakciją. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Papildomai akcentuotina, jog atsakovas pareiškėjos prašymą kaip gautą užregistravo 2020 m. balandžio 10 d., taigi nagrinėjant jį, turėjo būti taikoma aktuali nagrinėjimo metu galiojanti Užimtumo įstatymo redakcija.

22. Teismo vertinimu, apeliantas netinkamai pritaikė teisės normą, o būtent Užimtumo įstatymo 5 1 straipsnio 1 dalį, traktuodamas jog pareiškėja iki prašymo pateikimo dienos 3 mėnesius turėjo nepertraukiamai vykdyti veiklą. Tačiau įstatymo leidėjas šį terminą susieja su paskutiniai 12 mėnesių iki karantino paskelbimo, per kuriuos ne mažiau nei 3 mėnesius dirbančiam asmeniui, sumokėjusiam visas privalomas socialinio draudimo įmokas, atsiranda teisė į išmoką.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimų turinys turi atitikti teisės aktų reikalavimus (pvz., 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. A-3061-858/2015). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas tik formaliai atsakė pareiškėjai į jos prašymą vienu argumentu, nurodydamas, jog ji iki prašymo pateikimo dienos nevykdė veiklos. Toks sprendimas yra nemotyvuotas, todėl negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, jog jo priimtas sprendimas buvo motyvuotas ir pakankamai aiškus, kaip nepagrįstą.

24. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė