2020-03-25 Nr. AB-6092-3-62-3-02099-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1456-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02009-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jis nuo 2015 metų iki 2018 metų buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo laikoma nuo 12 iki 16 asmenų, be to, didžiąją ploto dalį užėmė baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų asmeniniai daiktai buvo laikomi tiesiog patalpoje, nes netilpdavo į spintą, todėl gyvenant tokiose ankštose ir prigrūstose patalpose, jam dažniausiai nelikdavo net 1 kv. m ploto. Dėl ploto trūkumo nuolat kildavo konfliktinės situacijos ir didžiąją laiko dalį būnant gyvenamojoje patalpoje jam teko praleisti gulint arba sėdint lovoje.

3. Patalpose buvo šalta ir drėgna, ant lubų, sienų ir jų kampuose buvo nenuvalomi grybelis ir pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, jo buvo galima rasti ant stalo, lovoje, daiktuose, drabužiuose. Nebuvo jokios ventiliacijos, o esant blogoms oro sąlygoms, gyvenamosios patalpos per langus išsivėdinti buvo neįmanoma. Visai nebuvo naktinio apšvietimo, dėl to jis ne kartą buvo užkliuvęs, atsitrenkęs ar nukritęs. Dieninis apšvietimas buvo labai blogas, dėl to pareiškėjas negalėjo normaliai skaityti, rašyti ir mokytis, jam nuolat skaudėdavo akis ir galvą, pablogėjo regėjimas. Nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, o ant langų buvo uždėtos grotos, dėl to, kilus gaisrui, pareiškėjas negalėtų pasišalinti iš patalpų. Dėl to jis nuolat gyveno apimtas neigiamų emocijų, baimės, išgyvenimų ir streso.

4. Gyvenamosios patalpos buvo įrengtos virš metalo apdirbimo gamybinių patalpų, kur buvo pjaustomi ir apdirbami metalai, laikomi dujų balionai su sprogstamomis medžiagomis, šiose patalpose buvo kilęs gaisras. Kilus gaisrui tose gamybinėse patalpose, pareiškėjas ir kiti nuteistieji nebuvo evakuojami ar bent išvesti iš uždūmintų gyvenamųjų patalpų.

5. Alytaus PN buvo daug parazitų – tarakonų ir blakių, dėl to naktį pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti, nuolat kentėjo nuo įkandimų. Nebuvo įrengta pakankamai praustuvių, jų buvo mažiau negu nustato teisės aktai, tai sukėlė didelių nepatogumų. Nebuvo teisės aktuose nustatyto atskiro tualeto personalui (pareigūnai naudodavosi nuteistųjų tualetu be eilės, nekreipdami dėmesio į susidariusias eiles), o klozetų, pisuarų buvo mažiau negu nustato teisės aktai, tai irgi sukėlė didelių nepatogumų, fizinį skausmą ar net kančias. Sanitariniuose mazguose, t. y. dušuose-prausyklose irgi buvo labai šalta, drėgna, buvo gausu įvairių parazitų, grybelio ir pelėsio, labai blogas apšvietimas ir slidžios grindys, ant kurių pareiškėjas ne kartą buvo paslydęs, nukritęs ir susižeidęs.

6. Alytaus PN bendrabučių, kuriuose pareiškėjas gyveno, stogai buvo padengti šiferiu (asbestu), o uraganai, lijundros ir kita, metų laikų kaita skatino asbestinių skaidulų (dulkių) atsiradimą, kurios galėjo paveikti jo sveikatą ateityje. Bendrabučiai, kuriuose jis laikomas, buvo netinkami gyventi ir avarinės būklės, jų išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir išorinių durų sąramos pasėdusios, kai kur iš stogo ir sienų iškritę plytos, tai kėlė rimtą grėsmę jo saugumui ir sveikatai. Kadangi Alytaus PN pažeidimai tęstiniai, tai ieškinio senaties terminas dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, o kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė, taigi pareiškėjo reikalavimams senaties terminas netaikytinas.

7. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą teigė, kad 13 būrio 2 miegamajame buvo 14 miegamųjų vietų, o ne 10, kaip nurodė Alytaus PN. Pareiškėjas išvardino kitus asmenis, kurie gali paliudyti teismui dėl miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas nutyli, jog dėl gaisro buvo iškviestos visos specialiosios tarnybos, ir kad šis meluoja, jog po 7 lokalinio sektoriaus gyvenamosiomis patalpomis nėra gamybinių patalpų, nes pareiškėjas ne kartą pats lankėsi tose gamybinėse patalpose. Alytaus PN suteikė teismui neteisingą informaciją, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 6 d. buvo paskirtas ir gyveno 16 būrio (2 lokaliniame sektoriuje) 5 miegamajame, kadangi jis buvo paskirtas ir gyveno minėto būrio 3 miegamajame, kuriame buvo įrengta 16 miegamųjų vietų.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Alytaus PN pareiškėjo reikalavimui iki 2015 m. rugsėjo 21 d. prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Alytaus PN nurodė duomenis apie būrius ir gyvenamąsias patalpas, kuriose pareiškėjas buvo paskirtas ginčo laikotarpiu, kokiais konkrečiai laikotarpiais pareiškėjas buvo jose laikomas, koks šių gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 3 būrį, kuriame poilsio kambarys įrengtas. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje, užsiimti įvairia laisvalaikio ar naudinga veikla.

10. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktuose pažymėta, kad visose Alytaus PN patalpose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) pažeidimų nenustatyta, šios higienos normos reikalavimų dėl reikiamos temperatūros užtikrinimo, ventiliacijos, apšvietimo laikomasi.

11. Asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Alytaus PN nėra, asbestas Alytaus PN pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Darbo cechai ir jų patalpos priklauso valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“, virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta. Pastatuose, kuriuose gyvena nuteistieji, yra įrengti evakuaciniai išėjimai, pas būrių viršininkus bei praleidimo punktuose yra gesintuvai. Kenkėjai pataisos įstaigoje yra naikinami pagal sudarytą sutartį. Alytaus PN duomenimis, būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, sanitarinių įrenginių netrūko, be to, 7 lokalinis sektorius yra gamybinėje zonoje (dauguma nuteistųjų yra dirbantys), o 19 ir 16 būryje atliekantys bausmę nuteistieji (didelė dalis) yra dirbantys ūkio aptarnavimo brigadoje ir valgykloje, todėl sanitariniais mazgais ir praustuvais naudojasi darbo vietoje. Pareiškėjo nusiskundimai dėl sanitarinių mazgų trūkumo nepagrįsti.

12. Alytaus PN neturi duomenų apie pareiškėjo patirtas traumas buityje dėl netinkamo apšvietimo, paslydus ir pan. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, jis privalo konkrečiai apibūdinti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2018 m. vasario 28 d. (su pertrauka nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., kai buvo išvykęs iš Alytaus PN).

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jo reikalavimui 3 metų ieškinio senaties terminas neturi būti taikomas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2018 m. vasario 28 d. laikytas Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas, kaip nurodė skunde, visu kalinimo laikotarpiu jautė jo nurodytus išgyvenimus ir kančias, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 21 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, šio termino atnaujinti neprašė, teismas aplinkybių, kad praleistas terminas atnaujintinas, nenustatė, todėl tenkino Alytaus PN prašymą dėl senaties taikymo ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. vasario 28 d.

16. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto jam kalint 1 lokalinio sektoriaus 21 būryje vertinamu laikotarpiu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teigė, jog 13 būrio 2 miegamajame buvo 14 miegamųjų vietų, o ne 10, kaip nurodė atsakovo atstovas, ir kad pareiškėjas buvo laikomas 16 būrio 3 miegamajame (kuriame buvo 16 miegamųjų vietų), o ne 16 būrio 5 miegamajame. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų buvo nustatyta, kad Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. (t. y. laikotarpiu, iš dalies atitinkančiu byloje nagrinėjamą ginčo laikotarpį) 13 būrio 2 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 31,46 kv. m, buvo įrengta 10 miegamųjų vietų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2145-492/2017). Teismo vertinimu, Alytaus PN pateikta atsiliepime informacija yra dėl šios patalpos tokia pati, Alytaus PN duomenys buvo pagrįsti kitais įrodymais (sistemos „Įskaita“ duomenimis ir pareiškėjo perkėlimais), todėl teismas vadovavosi atsakovo atstovo duomenimis.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose: nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. spalio 6 d. – 19 būryje (2 lokaliniame sektoriuje, bendrabutyje Nr. 2), 5 miegamajame, kurio plotas 44,72 kv. m, kartu su kitais 11 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 27 d. – 16 būryje (2 lokaliniame sektoriuje, bendrabutyje Nr. 2), 5 miegamajame, kurio plotas 45,10 kv. m, kartu su kitais 11 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,76 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. – 13 būryje (7 lokaliniame sektoriuje), 2 miegamajame, kartu su kitais 9 nuteistaisiais, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. vasario 28 d. – 1 būryje (1 lokaliniame sektoriuje, bendrabutyje Nr. 2), 3 miegamajame, kartu su kitais 10 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,88 kv. m ploto. Taigi pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

19. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamųjų patalpų ir sanitarinių mazgų neatitikimo higienos reikalavimams (oro temperatūros, drėgmės, švaros, pelėsio, apšvietimo), teismas vadovavosi higienos norma HN 134:2015. Teismo vertinimu, Alytaus PN pateikti Visuomenės sveikatos centro aktai patvirtino, jog Alytaus PN patalpose esminių higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Bendrabučio tipo miegamieji yra ventiliuojami atidarius langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas nurodė, jog už gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas. Nors pareiškėjas skundėsi, kad buvo patalpose pelėsio, tačiau skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės gyvenamosios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamų higienos sąlygų Alytaus PN ar Visuomenės sveikatos centrui dėl jo netenkinančių gyvenimo sąlygų, todėl teismas šiuos argumentus atmetė.

20. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nuo sienų, kitų paviršių byrančio tinko, pastatų, kuriuose jis buvo laikomas avarinės būklės, nes teismų praktikoje konstatuota, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 (jame dalį vertinto laikotarpio buvo laikomas pareiškėjas) buvo ne avarinės, o blogos būklės. Teismas nurodė, jog pareiškėjas nedetalizavo, kokiose konkrečiai patalpose buvo jo nurodyti trūkumai, nenurodė ir nepateikė duomenų, kad buvo kilusi grėsmė jo saugumui ir sveikatai.

21. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo pareiškėjo regėjimas, jis patyrė traumas, buvo paslydęs duše, teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpio duomenų nustatė, kad 2018 m. sausio 29 d. gydytojas įraše nurodė, jog pareiškėjas blogai mato, tačiau šis įrašas neleido daryti išvados, kad pareiškėjo blogo regėjimo priežastis buvo netinkamas apšvietimas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kada jis buvo nukritęs, atsitrenkęs ar susižalojęs dėl nepakankamo apšvietimo ar slidžių grindų, o asmens sveikatos istorijoje duomenų apie tokius pareiškėjo susižalojimus, kuriuos lėmė netinkamas apšvietimas, slidžios grindys, nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė minėtus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

22. Kaip deklaratyvius ir neindividualizuotus teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų neužtikrinimo, nes pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie tai, kada ir kaip pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas, kokie konkretūs žalingi padariniai kilo pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Teismas atsižvelgė į Alytaus PN nurodytus duomenis, kad virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų ginčo laikotarpiu nebuvo įrengta (t. y. kad pareiškėjo gyvenamosios patalpos nebuvo virš gamybinių patalpų), ir kad gaisras ginčo laikotarpiu nebuvo kilęs. Teismas sprendė, kad gaisro atveju pareiškėjo saugumu buvo pasirūpinta, kadangi buvo įrengti evakuaciniai išėjimai ir buvo gesintuvai, todėl pareiškėjui nebuvo pagrindo nuolat bijoti galbūt kilsiančio gaisro pasekmių.

23. Iš bylos duomenų nustatęs, kad Alytaus PN užtikrinama buitinių parazitų ir kenkėjų stebėsena ir naikinimas, teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu atmetė kaip nepagrįstus. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija, teismas nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytoją su nusiskundimais dėl kenkėjų įkandimų.

24. Įvertinęs Alytaus PN pateiktus duomenis apie sanitarinių įrenginių (klozetų, pisuarų, praustuvų) kiekį, 19, 16, 13 ir 1 būriuose laikomų asmenų skaičių, teismas pažymėjo, jog , 6, 8 ir 13 būriui, t. y. trims būriams, buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, tad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 13 būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais. Vienas sanitarinis mazgas buvo įrengtas ir 1, 4 ir 5 būriams, t. y. trims būriams, tad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 1 būryje, taip pat naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl sanitarinių mazgų trūkumo buvo iš dalies pagrįsti, t. y. jų trūko 13 ir 1 būryje, o Atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus neįrengdamas atskiro sanitarinio mazgo kiekvienam būriui ir neįrengdamas pakankamo kiekio sanitarinių įrenginių (laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. (kai pareiškėjas buvo 13 būryje) ir laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. vasario 28 d. (kai pareiškėjas buvo 1 būryje)), todėl konstatavo Alytaus PN neteisėtus veiksmus.

25. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pastatų stogo dangoje buvo asbesto, asbesto dulkių, nes Alytaus PN šiuos pareiškėjo paaiškinimus paneigė ir nurodė, jog Alytaus PN pastatų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje asbesto nėra, kadangi pastatų stogai degti rulonine stogo danga.

26. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė apie konkrečius atvejus, kad dėl negalėjimo pasinaudoti sanitariniu mazgu kilo pavojingi padariniai jo fizinei ir psichinei sveikatai, to nenustatė ir iš asmens sveikatos istorijos. Pažymėdamas, jog neturtinės žalos atsiradimas konstatuojamas ir už ją atlyginama, kai ją darantys veiksniai yra intensyvūs, atsižvelgdamas į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir nenustatęs, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

III. 27. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

28. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, nes Alytaus PN pateikė melagingus duomenis dėl 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 2 miegamojo, nes ten buvo įrengta 14 miegamųjų vietų iki 2016 m. balandžio mėn., jos visos buvo užpildytos, o tik vėliau skaičius sumažintas, jų liko 10. Taip atsakovo atstovas siekia išvengti atsakomybės, pareiškėjas teismui buvo nurodęs konkrečius nuteistuosius, kurie šią aplinkybę gali paliudyti. Teismas galėjo išreikalauti iš Alytaus PN patalpų plano schemą, kurioje pažymėti visi baldai ir kurios atnaujinamos dėl žmonių pasikeitimo kiekvieną mėnesį, taip pat budinčiųjų grafikus, buvusius patalpoje, kur nurodytos nuteistųjų pavardės. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN pateikė naujus, o ne jo kalinimo laikotarpiu buvusius duomenis apie miegamąsias vietas.

29. Alytaus PN nuslėpė informaciją dėl gaisro, kilusio 2016 metais, pateikė melagingus duomenis, kad po gyvenamosiomis patalpomis 7 lokaliniame sektoriuje nėra gamybinių patalpų. Šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus teismas galėtų išsireikalauti iš atitinkamų institucijų arba patikrinti pats.

30. Pareiškėjo teigimu, senaties terminas taikomas nuo momento, kai baigiasi besitęsiančios kančios, t. y. nuo kančių nutraukimo dienos. Dėl Alytaus PN pažeidimų pareiškėjas patyrė depresiją, juto baimę, negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.

31. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Alytaus PN pažymi, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose 2015–2018 metais.

33. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Alytaus pataisos namuose buvo pažeista I. S. teisė į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje. Tačiau teismas konstatavo, kad dėl minėto atsakovo atstovo pažeidimo yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą, o apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

34. I. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimą ir jo skundą išnagrinėti pilnai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo surinktą medžiagą dėl miegamųjų vietų skaičiaus ir dėl gamybinių patalpų (cecho) po gyvenamosiomis patalpomis buvimo.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

38. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

39. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

40. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas skundą teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 21 d. ir atsakovo atstovas prašė reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs svarbių termino praleidimo bei atnaujinimo priežasčių, taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir vertino, kad I. S. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 20 d. pareikšti ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

41. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

42. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

43. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

44. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

45. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas ir nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,15 kv. m iki 3,88 kv. m. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

46. I. S. apeliaciniame skunde teigia, kad 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 2 miegamajame nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2016 m. balandžio mėn. buvo įrengta 14 miegamųjų vietų ir tik po to buvo sumažinta iki 10 miegamųjų vietų skaičiaus minėtoje patalpoje. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių neturi. Be to, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2145-492/2017, kurioje panašiu laikotarpiu nustatytas toks pat miegamųjų vietų, kiek ir nurodė atsakovo atstovas atsiliepime, skaičius. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad anksčiau minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis gyvenamojo ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

47. Nagrinėjamoje byloje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl per mažo praustuvių, klozetų, pisuarų kiekio ir dėl to patiriamų nepatogumų laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2018 m. vasario 28 d., kas sudaro pagrindą pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisės į tinkamą (pakankamą) sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo įstaigoje.

48. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl žemos temperatūros dušuose-prausyklose, dėl grybelio ir pelėsio jose buvimo, dėl susižalojimų (traumų patyrimo), dėl tinko byrėjimo nuo lubų ir sienų, dėl patalpų ventiliacijos ir vėdinimo per langus, dėl naktinio apšvietimo nebuvimo, dėl gesintuvo, priešgaisrinės sistemos avarinio išėjimo nebuvimo, dėl grotų ant langų ir tarakonų bei blakių gyvenamosiose patalpose buvimo, dėl stogų padengimo šiferiu, turinčio asbesto, dėl gyvenamųjų patalpų virš metalo apdirbimo gamybinių patalpų (cecho) įrengimo ir dėl gaisro jose kilimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

49. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

50. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (dauguma 7 lokalinio sektoriaus nuteistųjų ginčo laikotarpiu dirbo VĮ "Mūsų amatai" ir sanitarinius mazgus bei praustuvus turėjo savo darbo vietoje), taip pat į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir pan., vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai dėl nežymaus pažeidimo (vertintinas kaip nereikšmingas) buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

51. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė