2020-12-16 Nr. AB-24397-3-61-3-00938-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2316-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00938-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų saugią aplinką, teises ir teisėtus interesus. Pažymėjo, kad jo teisės, nepertraukiamai kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. (188 dienas), buvo pažeistos – kalėjo netinkamomis, antisanitarinėmis, pavojingomis sveikatai ir gyvybei, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

3. Laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas kamerose Nr. 106, Nr. 290, Nr. 346, Nr. 304, Nr. 301, Nr. 324, Nr. 342, kuriose trūko gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Dėl buitinio inventoriaus, baldų, sanitarinio mazgo bei atitvaro statinio beveik neturėjo galimybės judėti. Trūko privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą. Nurodė, kad tualetas turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Dėl gyvenamojoje patalpoje įrengto sanitarinio mazgo (tualeto), kuris nebuvo atitvertas, tvyrojo nepakeliama smarvė, kurioje jam teko gyventi, valgyti, miegoti, skaityti knygas. Naudojimasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu lėmė kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimo atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį kiekvieną dieną bei sukėlė jam baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo atstovas nepaaiškina, pagal kokius parametrus yra įrengti sanitariniai mazgai, nepateikia akredituotos įmonės atliktų sanitarinio mazgo skaičiavimo duomenų, ar sanitarinių atitvarų statiniai suderinti su statybos specialistais, ar jų konstrukcijos nekėlė pavojaus pareiškėjui, kokia buvo panaudota garso izoliacija ar aktualiu laikotarpiu buvo įrengta oro vėdinimo sistema. Be to, nustatant sanitarinio mazgo plotą yra aktualu nustatyti skiriamosios sienelės užimamą kameroje plotą. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, todėl, pareiškėjas laikė, kad buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašė skundą atmesti.

6. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

7. Dėl kamerų įrengimo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 14.6 papunktį kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Kameros įrengtos vadovaujantis Taisyklių III skirsnyje nustatyta tvarka. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio.

8. Dėl neturtinės žalos atsakovo atstovas nurodė, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

9. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Todėl manė, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 370 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri padaryta asmeniui dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) atlyginimo pagrįstumo.

12. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

13. Teismas iš pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., nustatė, jog pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

14. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas Lukiškių TI-K 2019 m. kovo mėn. pranešimas „Dėl K. K. skundo“, kuriame nurodoma, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 290, Nr. 346, Nr. 304, Nr. 301, Nr. 324 ir Nr. 342 buvo laikomas ne vienas, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismas įvertino, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 185 dienas.

15. Dėl saugios sveikatai aplinkos ypač reikšminga aplinkybė yra asbesto gaminių naudojimas aplinkoje. Remiantis viešai prieinama informacija, asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai, kuriuos įkvepiant jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi. Šias aplinkybes, kaip nurodė teismas, patvirtina ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2019 m. vasario 1 d. rašte Nr. S-94 pateikiama informacija. Atsakovo atstovas 2019 m. kovo mėn. pranešime „Dėl K. K. skundo“ patvirtino, kad 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, turėjusių įtakos jo kalinimo sąlygoms.

16. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais iš viso 185 paras, bei 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. atliekant pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbus, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

17. Įvertinęs, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas nurodė, kad šiuo atveju teismas atsižvelgė į pažeidimų trukmę, jų intensyvumą, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, todėl darė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo skundą ir jam priteisti visą jo prašomą 10 000 Eur sumą nėra pagrindo. Atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-85/2018; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatavo, kad adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti suma yra 370 Eur, kuri priteistina pareiškėjui.

III. 18. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimą tenkinti pilna apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepateikė racionalių argumentų visoms pareiškėjo iškeltoms ginčo aplinkybėms, šališkai konstatavo išvadas arba jų nepateikė, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepareikavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimams išspręsti.

20. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kuria nustatoma su keliais kalinamaisiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose jo minėtą dieną. Mano, kad atsakovo pateikti detalizuoti paaiškinimai dėl kalinamų asmenų skaičiaus nustatymo kameroje (Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 23 d. rašto Nr. 9-12515) parodo, jog pateikiami rytinio patikrinimo registruoti duomenys nėra visai tikslūs, atsakovo atstovo nurodytas skaičiavimo būdas fiksuoja tik kalinamų asmenų skaičių konkrečiu rytinio patikrinimo metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašė apskaičiuoti tekusį minimalų kameros plotą pagal miegamas vietas.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl sanitarinio mazgo apskaičiavimo. Paaiškina, kad apskaičiuoti sanitarinio mazgo plotą nėra galimybės, išskiriant kaip atskirą patalpą, nes tai nėra atskira patalpa, ribos, nuo kurios skaičiuojamas sanitarinis plotas, nustatyta nėra.

22. Pažymi, kad nustatytas vienam asmeniui suteikiamas plotas yra gyvenamasis. Gyvenamasis plotas turi būti apskaičiuojamas pagal grindų plotą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Pareiškėjas teigia, kad dėl asbesto buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje. Apie toksišką medžiagą įspėtas nebuvo, jokių įspėjamųjų ženklų lauko pasivaikščiojimo teritorijoje nebuvo.

23. Atsakovo atstovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., taip pat 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. atliekant pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbus, pareiškėjui galėjo kilti nepatogumų, todėl pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 370 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. D. H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo VĮ „Registro centro“ 2019 m. kovo 6 d. duomenų banko išrašo Nr. 10/285948 kopiją ir Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 6 d. rašto Nr. SD-129-5534 kopiją.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.

30. Vertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

31. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje apskaičiavo pagal atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei kartu apgyvendintų asmenų skaičių, ir nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali ploto norma (3,6 kv. m) buvo užtikrinta, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas nurodo, kad teismas gyvenamojo ploto normą turėjo skaičiuoti pagal miegamų vietų skaičių kameroje, taip pat turėjo atimti sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių gyvenamojo ploto normos pažeidimo atvejų ir tik bendrai nurodė, kad rytinio patikrinimo metu fiksuoti duomenys neparodo minimalaus ir maksimalaus asmenų skaičiaus, buvusio visą dieną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pareiškėjo argumentai, kad teismas turėjo atlikti skaičiavimą pagal miegamųjų vietų skaičių, atmestini kaip nepagrįsti, įvertinus tai, kad byloje pateikti duomenys apie fiksuotą asmenų kameroje skaičių, todėl nebuvo jokio pagrindo pridėti ir miegamąsias vietas, kuriomis niekas nesinaudojo.

33. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124„Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuris reglamentuoja vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (3,6 kv. m), nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos, kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje atsakovo atstovo pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 290, Nr. 346, Nr. 304, Nr. 301, Nr. 324 ir Nr. 342 buvo laikomas ne vienas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kameroje buvo laikomas vienas (3 paras), tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ginčo laikotarpiu neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu ne tik tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai kameroje buvo laikomas vienas. Vis dėlto, į aplinkybę, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas vienas, atsižvelgtina nustatant neturtinės žalos už privatumo pažeidimą atlyginimo dydį.

35. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas sudaro apie 0,56 kv. m. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo plotas galėjo būti nustatytas iš kadastrinių matavimų bylos ar oficialių įstaigų matavimų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra teisiškai nereikšmingi.

36. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su draudimu naudoti asbesto gaminius, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, argumentai dėl pavojaus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

37. Nustatant šioje byloje pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę: pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 188 paras, iš jų 3 paras pareiškėjas kameroje kalėjo vienas, 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. atliekant pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbus, pareiškėjui galėjo kilti nepatogumų. Byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma (370 Eur) yra adekvati pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019 ir kt.) ir nėra pagrindo jos keisti.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius