2022-04-25 Nr. AB-10340-3-65-3-00410-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-427-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00410-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1.1; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja G. J. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2_184893 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (toliau – ir Skyriaus sprendimas), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (9.8) I-5913 „Dėl Fondo valdybos Panevėžio skyriaus veiksmų“ (toliau – ir Valdybos sprendimas) bei priteisti jai iš Lietuvos valstybės 263,90 Eur turtinei ir 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, jog ji 2019 m. balandžio 16 d. gavo raginimą sumokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio įsiskolinimą, nors ji tokiu draudimu nesinaudojo ir negalėjo naudotis. Pareiškėja praktiškai buvo raginama emigruoti iš Lietuvos, nes jai nurodyta kuo greičiau deklaruoti išvykimą ir už laikotarpį, per kurį susidarė įsiskolinimas, pateikti draustumą kitoje šalyje įrodančius dokumentus; dėl to patyrė didelę moralinę žalą. 2019 m. balandžio 26 d. nuo pareiškėjos banko sąskaitos buvo nurašytas „PLAIS palaikymo mokestis“ (po 1,02 Eur) ir po to – viskas, kas buvo jos sąskaitose, t. y. 263,90 Eur, abi banko sąskaitos užblokuotos, vienoje iš jų rezervuota 1 249,50 Eur suma. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) Šeškinės polikliniką, prašydama nemokamai užregistruoti pas šeimos gydytoją, tačiau po kelių dienų buvo informuota, jog nėra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu. Valdyba atsisakė pripažinti, jog vykdomas pareiškėjos persekiojimas yra neteisėtas, ir kompensuoti jos patirtą žalą.

3. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis, nes nepagrįstai reikalauta sumokėti įsiskolinimą už 5 metus, atimant iš jos banko sąskaitose buvusius pinigus, nors pareiškėja aktualiu laikotarpiu negavo apmokestinamųjų pajamų, nesinaudojo nemokamomis medicinos paslaugomis ir yra žemiau oficialios skurdo ribos. Taip pat pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, nes pareiškėja diskriminuojama dėl jos socialinės padėties (30–40 Eur/mėn. suma yra labai didelė, didesnė už pareiškėjos gaunamas pajamas (ji jokių pajamų negauna), o turtingesni žmonės turi mokėti tik 7–9 proc. nuo savo pajamų), įsitikinimų ir pažiūrų (pareiškėjai nepriimtina registruotis Darbo biržoje tik tam, kad gautų bedarbystės pašalpą ir galėtų nemokamai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis).

Šiuo atveju pažeistas ir Konstitucijos 48 straipsnis, nes ji praktiškai šantažuojama, verčiama dirbti žeminančiomis sąlygomis prieš savo valią ir įsitikinimus (įsiregistravimą Darbo biržoje prilygina įsipareigojimui dirbti / priverstiniam darbui; atėmus pareiškėjos pinigus ir užblokavus jos banko sąskaitas, ji pasmerkta badui ir netenka galimybių susirasti ją tenkinantį darbą). Konstitucijos 32 straipsnio pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėja, atsisakiusi registruotis Darbo biržoje, iš esmės verčiama išvykti iš Lietuvos.

Buvo šiurkščiai pažeistos ir Konstitucijos 21 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjos teisės, nes suvaržyta jos teisė į nemokamą medicinos pagalbą (nors ji yra nepasiturinti), ji verčiama mokėti už paslaugas, kurių negauna, verčiama išvykti iš Lietuvos arba registruotis Darbo biržoje, atimant iš jos pinigus ir galimybę naudotis banko sąskaitomis, kas šiuo metu laikytina prigimtine žmogaus teise, ypač pandemijos laikotarpiu (apčiuopiamas pavojus sveikatai ir gyvybei).

Pareiškėja Konstitucijos preambulės nuostatų „įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“ ir „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ pažeidimą grindžia tuo, kad ji apiplėšinėjama, verčiama vykti iš Lietuvos. Buvo nepaisyta Konstitucijos 5, 6 ir 7 straipsnių nuostatų, nes Valdyba ir Šeškinės poliklinika šiurkščiai pažeidė anksčiau minėtas pareiškėjos teises, savo veiksmus grįsdamos akivaizdžiai antikonstituciniais žemesnės galios teisės aktais.

4. Pareiškėja patirtą žalą aiškina tuo, kad, užblokavus jos banko sąskaitas ir jose rezervavus didžiulę sumą, ji neteko galimybės teisėtai įsidarbinti, gauti paramą ar kt. Dėl patirto nesaugumo jausmo, streso, neteisingumo pablogėjo pareiškėjos sveikata, tačiau Šeškinės poliklinika atsisakė suteikti jai medicinos pagalbą (atitinkamai, pareiškėja negalėjo įvertinti savo sveikatos būklės ir patirtos žalos). Negalėjimas naudotis banko sąskaita taip pat apsunkina pareiškėjos galimybę rūpintis savo motina, pasisamdyti advokatą. Karantino laikotarpiu pareiškėja negalėjo apsipirkinėti internetu, buvo priversta atsiskaitinėti grynaisiais (kilo pavojus pareiškėjos ir kitų asmenų, ypač jos mamos, sveikatai ir gyvybei). Pareiškėja išeikvojo daug laiko ir pastangų rinkdama dokumentus, rašydama prašymus ir laukdama atsakymų.

5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

6. Skyrius tvirtino, kad pareiškėja nuo 2016 m. sausio 1 d. nebuvo draudžiama kaip dirbantis asmuo, ji nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos ir nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, todėl ji turėjo prievolę mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas kaip savarankiškai besidraudžiantis asmuo. Elektroninėje gyventojų aptarnavimo sistemoje kiekvienam asmeniui, sulaukusiam 16 metų, yra automatiškai sukuriama paskyra, pareiškėja tokią paskyrą irgi turėjo, į ją buvo išsiųsti informaciniai pranešimai apie susidariusią skolą. Kadangi pareiškėja įmokų nemokėjo, buvo priimtas sprendimas dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolų išieškojimo priverstine tvarka. 2019 m. balandžio 24 d. ir 29 d. priverstine tvarka išieškota 263,90 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kurios užskaitytos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir už dalį 2016 m. rugsėjo mėnesio. Skyrius teigė, kad pareiškėja, kaip savarankiškai privalomuoju sveikatos draudimu besidraudžiantis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos, privalėjo įstatymo nustatyta tvarka mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o Skyriaus sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Skyriaus nuomone, pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jos reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

7. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

8. Valdybos įsitikinimu, Skyrius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai privalomojo sveikatos draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji negavo sveikatos priežiūros paslaugų, neturi įtakos šiai prievolei. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos buvo apskaičiuojamos ir išieškomos teisėtai, todėl nėra nė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, sudarančių pagrindą žalai atlyginti.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. kovo 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjos G. J. skundą.

10. Teismas nustatė, kad Skyriaus direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsniu ir 40 straipsnio 3 dalimi, ginčijamu 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. VRE_SP2_184893 nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš pareiškėjos, kaip savarankiškai besidraudžiančio asmens, į Valstybinio socialinio draudimo fondą įmokų skolą, kuri 2019 m. balandžio 24 d. buvo 1 352,82 Eur.

11. Pareiškėja 2020 m. birželio 30 d. kreipėsi į Skyrių, prašydama pateikti jai sprendimus, kuriais remiantis 2019 m. balandžio mėn. buvo nuskaitytos piniginės lėšos, buvusios banko sąskaitose, o sąskaitos yra blokuojamos.

12. Skyrius 2020 m. liepos 13 d. parengė raštu Nr. DV_S-15371 informavo pareiškėją, jog ji laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d., kai nebuvo draudžiama kaip dirbantis asmuo, nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos ir nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimo valstybės lėšomis, privalėjo savarankiškai mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas; kadangi pareiškėja šių įmokų nemokėjo, per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą dėl priskaičiuoto įsiskolinimo buvo pateiktas mokėjimo nurodymas kredito įstaigai.

13. Pareiškėja 2020 m. liepos 30 d. pateikė Valdybai skundą dėl Skyriaus sprendimo ir prašė, be kita ko, pripažinti, kad ši sprendimas pažeidžia jos teises ir yra neteisėtas, bei grąžinti pinigines lėšas, kompensuoti materialinius nuostolius bei atlyginti moralinę žalą.

14. Valdyba ginčijamame 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendime Nr. (9.8) I-5913 konstatavo, kad Skyrius privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimą ir jų išieškojimą vykdė teisėtai ir pagrįstai. Skyrius už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. pagrįstai skaičiavo pareiškėjai privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kadangi visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o aplinkybė, kad pareiškėja negavo sveikatos priežiūros paslaugų, neturi įtakos prievolei sumokėti šių įmokų skolą.

15. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad pareiškėja nekėlė ginčo dėl atsakovų nurodytų aplinkybių, jog ji nuo 2016 m. sausio 1 d. nebuvo draudžiama kaip dirbantis asmuo, nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos, nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, ir dėl aplinkybės, kad pareiškėja nuo 2016 metų savarankiškai nemokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Nenustatyta, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. pareiškėją buvo galima priskirti kuriai nors iš Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 2–10 dalyse, 6 straipsnio 4 dalyje išvardytų asmenų, kurie neprivalo mokėti už save privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kategorijų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja Skyriui ar Valdybai teikė duomenis apie jos atitiktį Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 9 punkte nurodytoms sąlygoms, dėl ko ji neprivalėjo mokėti už save socialinio draudimo įmokų. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ji slaugo namuose savo motiną. Medicinos dokumentų išrašo-siuntimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjos motina 2017 metais buvo operuota, po operacijos taikytas spindulinis gydymas. Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės (ji negavo nemokamos medicinos pagalbos, rūpinasi savo motina ir kt.) negali būti priskirtos Sveikatos draudimo įstatyme numatytoms išimtims, kurioms esant pareiškėja neprivalėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

16. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus minimaliosios mėnesinės algos dydžius ir vadovaudamasis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies (2013 m. balandžio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu galiojusi redakcija), 17 straipsnio 11 dalies (nuo 2018 m. sausio 1 d. ir nuo 2019 m. sausio 1 d galiojusios redakcijos) nuostatomis, padarė išvadą, jog pareiškėja už 2016–2018 m. ir 2019 m. sausio–kovo mėn. laikotarpius privalėjo sumokėti 1 352,82 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Tokia suma ir nurodyta ginčijamame Skyriaus sprendime. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja laisva valia privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjo, vadinasi, Skyrius teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą dėl 1 352,82 Eur skolos išieškojimo priverstine tvarka bei per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą 2019 m. balandžio 24 d. pateikė banko įstaigoms nurodymus dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimo iš pareiškėjos sąskaitose esančių pinginių lėšų. Priverstinai vykdant ginčijamus sprendimus, buvo išieškota 263,90 Eur. Skyrius paaiškino, kad ši suma užskaityta už 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį ir dalį 2016 m. rugsėjo mėnesio. Be to, teismas pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1R-193 patvirtintas Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos palaikymo mokesčio dydis – 1,02 Eur. Teismas konstatavo, kad ginčijami Skyriaus ir Valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo, atkreipė dėmesį į Šeškinės poliklinikos 2019 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. 5R-1564-(1.9), kuriame nurodyta, jog sveikatos priežiūros įstaiga informavo pareiškėją, kad gali užtikrinti jai tik būtinąją pagalbą, o nemokamas šeimos gydytojo paslaugas užtikrina tik privalomuoju sveikatos draudimu apsidraudusiems asmenimis; prašė jos apsidrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir išaiškino, kad tik tada bus suteiktos garantuotos nemokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Teismas akcentavo Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintos Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos (2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. V-849 redakcija) 5 punkto nuostatas, patvirtinančias minėtą Šeškinės poliklinikos poziciją. Teismas padarė išvadą, jog nustačius, kad Skyriaus sprendimas yra teisėtas, t. y. nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnyje nustatytos vienos iš būtinų Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą priteisti jai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėja G. J. apeliaciniame skunde, kurį vėliau patikslino, prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.

19. Pareiškėja teigia, kad teismas sprendime nė neužsiminė apie jos detaliai argumentuotus Konstitucijos bei Konvencijos nuostatų pažeidimus. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja apeliacinės instancijos teismo prašo užtikrinti Konstitucijos preambulėje, 6, 7, 31 ir 110 straipsniuose bei Konvencijos 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintas jos teises į teisingą teismą bei teisių gynimą, vadovaujantis tiesiogiai Konstitucija ir Konvencija. Papildomai prašo pripažinti, kad, persekiojant dėl privalomojo sveikatos draudimo „įsiskolinimo“, buvo pažeistos pareiškėjos teisės į nuosavybę ir šeimos gyvenimą, įtvirtintos Konvencijos 8 straipsnyje ir jos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, o skundžiamu teismo sprendimu pažeistos Konstitucijos preambulėje, 6, 7, 31, 38 ir 110 straipsniuose bei Konvencijos 6, 8 ir 13 straipsniuose įtvirtintos pareiškėjos ir jos motinos teisės. Pareiškėja taip pat prašo nustačius, jog kurie nors įstatymai ar kiti teisės aktai suvaržo teismo galimybes ginti pareiškėjos ir jos motinos konstitucines teises, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šių teisės aktų nekonstitucingumo nustatymo.

20. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

21. Valdyba sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas sprendime detaliai išdėstė savo motyvus, neprivalėjo pasisakyti dėl kiekvieno skunde nurodyto teiginio. Valdyba pareiškėjos teiginius apie Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų pažeidimą laiko akivaizdžiai nepagrįstais. Teigia, kad pareiškėja netinkamai aiškina Konstitucijos 53 straipsnį, nes ši teisės norma negarantuoja visiems asmenims nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Pareiškėja netinkamai aiškina ir kitų Konstitucijos bei Konvencijos nuostatų turinį.

22. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

23. Skyrius sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Tvirtina, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, patvirtinančių, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ar neištyrė įrodymų. Skyriaus įsitikinimu, šiuo atveju nėra priežasčių kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pripažinus, kad pareiškėjai nereikia mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, būtų pažeistas lygybės principas, kiti draudėjai atsidurtų blogesnėje padėtyje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo priteisti pareiškėjai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo apginti pažeistas jos ir jos motinos teises, pripažinti, kad, persekiojant ją dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo, buvo pažeistos jos teisės į nuosavybę ir šeimos gyvenimą, įtvirtintos Konvencijoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme; naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d.). Pažymėtina ir tai, kad: pareiškėja skundą (patikslintus skundus) teismui padavė savo vardu ir interesais, jame nesuformuluoti jokie materialieji reikalavimai, susiję su jos motina, t. y. ginčijami administraciniai aktai buvo priimti dėl pareiškėjos, pareiškėja prašė būtent jai priteisti žalos atlyginimą; pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jai suteiktus įgaliojimus atstovauti savo motiną teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 3 d., 47 ir 48 str.); pareiškėja neįvardijo objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių kliūčių, dėl kurių ji negalėjo aplinkybių ir reikalavimų, susijusių su jos motinos teisių ir teisėtų interesų gynyba, nurodyti pirmosios instancijos teismui; reikalavimas atsakovų veiksmus pripažinti neteisėtais yra susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu ir negali būti laikomas savarankišku materialiuoju skundo reikalavimu. Dėl šių priežasčių nauji pareiškėjos reikalavimai nenagrinėtini.

27. Akcentuotina, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (ji nuo 2016 m. sausio 1 d. nebuvo draudžiama kaip dirbantis asmuo, nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos, nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis; ji nuo 2016 m. savarankiškai nemokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokų; ji Skyriui ar Valdybai nepateikė duomenų apie jos atitiktį Sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 4 d. 9 p. nurodytoms sąlygoms, kai asmuo neprivalo mokėti už save socialinio draudimo įmokų, t. y. yra draudžiamas valstybės lėšomis, pvz., slaugo asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis) ir dėl Skyriaus apskaičiuotų privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumų; teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, taip pat nenustatė priežasčių abejoti šiomis nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėja nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo pateikto Sveikatos draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo bei juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo jos atvejui, bet iš esmės tik kelia abejones dėl minėtų įstatymų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai ir Konvencijai. Pareiškėja apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos argumentų apie Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų pažeidimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bendrame ginčijamo sprendimo motyvų kontekste (pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai atskleidė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, tinkamai jį pritaikė ginčo teisiniams santykiams) šis skundžiamo teismo sprendimo motyvacijos trūkumas nėra esminis ir gali būti ištaisytas apeliacinėje instancijoje, juolab kad teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą neturi būti suprantama kaip pareiga detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

28. Konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“ Aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (žr., pvz., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus).

29. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose (pirmiausia kitose tos pačios dalies nuostatose, bet ne tik jose), kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla. Konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia (be kita ko, įskaitant) apimančią valstybės pareigą užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, lemia nuo žmogaus orumo ir teisės į gyvybę neatsiejama prigimtinė žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir socialinė teisė į sveikatos priežiūrą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

30. Žmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę išreiškiančios vertybės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą), kurias valstybė yra konstituciškai įpareigota saugoti ir ginti. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Akivaizdu, jog žmogaus orumas, teisė į gyvybę ir teisė į kuo geresnę sveikatą yra taip glaudžiai susiję, kad, iš vienos pusės, neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė; iš kitos pusės, teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsiejama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis. Tad aiškinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti atsižvelgiama inter alia į jų sąsajas su Konstitucijos 18 straipsniu, kuriame įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas, ir jos 19 bei 21 straipsnių nuostatomis, kuriomis užtikrinama ypatingų konstitucinių vertybių – žmogaus gyvybės ir orumo – apsauga (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

31. Šiame kontekste pažymėtina, kad žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir teisė į sveikatos priežiūrą turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į kitose Konstitucijos nuostatose įtvirtintas įvairių konstitucinių vertybių apsaugos garantijas, inter alia į jos 22 straipsnyje užtikrintą žmogaus privataus gyvenimo, apimančio ir sveikatą, neliečiamumą, 46 straipsnyje įtvirtintus tautos ūkio pagrindus ir jų garantijas, 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, 53 straipsnio 3 dalyje nustatytą valstybės ir asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

32. Įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti. Valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą). Taigi valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) laiduojamą medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, inter alia nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

33. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantija, įpareigojanti valstybę užtikrinti jai įgyvendinti būtinas sąlygas, t. y. ne tik sukurti reikiamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, bet ir iš valstybės biudžeto lėšų apmokėti šios pagalbos teikimo išlaidas. Taigi, įgyvendindamas savo diskreciją formuoti valstybės sveikatos politiką ir pasirinkti sveikatos priežiūros finansavimo modelį, įstatymų leidėjas negali nepaisyti to, kad tam tikra sveikatos priežiūros paslaugų dalis, būtent piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, privalo būti finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

34. Konstitucinėje nuostatoje, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, nėra expressis verbis apibrėžta garantuojamos pagalbos apimtis, tačiau tai anaiptol nereiškia, esą iš valstybės biudžeto lėšų turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, apmokama visa šiose įstaigose piliečiams teikiama medicinos pagalba (juo labiau kitos sveikatos priežiūros paslaugos), nes tokiu aiškinimu būtų pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra, nepaisoma iš konstitucinių atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, atsakingo valdymo imperatyvų kylančios Seimo pareigos tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti inter alia į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius ir valstybės įsipareigojimus.

Taigi, įvertinęs inter alia valstybės finansines galimybes ir paisydamas konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, protingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kitų konstitucinių imperatyvų, valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiamos nemokamos, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamos, medicinos pagalbos apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas. Tačiau tai darydamas jis negali apskritai paneigti šios konstitucinės garantijos esmės ir valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata.

Kaip minėta, Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti aiškinamos neatsižvelgiant inter alia į jų sąsają su Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga saugoti žmogaus gyvybę; teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsiejama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis. Šis konstitucinių vertybių ryšys implikuoja tai, kad nemokama medicinos pagalba visiems piliečiams privalo būti užtikrinta tokia apimtimi, kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti.

Nustačius siauresnę šios pagalbos apimtį, t. y. neužtikrinus nė minimalios, gyvybiškai svarbios nemokamos medicinos pagalbos, konstitucinė jos garantija apskritai netektų prasmės, kartu būtų pažeisti ir konstituciniai valstybės įsipareigojimai saugoti žmogaus gyvybę ir rūpintis žmonių sveikata. Pabrėžtina, kad piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba privalo atitikti sveikatos priežiūros paslaugoms keliamus prieinamumo ir kokybės reikalavimus, ji turi būti teikiama tokiomis sąlygomis ir tvarka, kad būtų paisoma žmogaus orumo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

35. Taigi Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, yra konstitucinė piliečių teisės nemokamai ir laiku gauti kokybišką gyvybiškai būtiną medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose garantija, kurios įgyvendinimas turi būti užtikrintas iš valstybės biudžeto lėšų. Tačiau pabrėžtina, jog ši garantija nėra tapati teisei į sveikatos priežiūrą, kuri piliečiams, kaip ir kitiems asmenims, užtikrinama įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

36. Vykdydama konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata valstybė turi užtikrinti ne tik piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos, bet ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą, inter alia garantuoti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima piliečiams teikiama nemokama medicinos pagalba, būtų visiems, įskaitant socialiai jautriausias asmenų grupes, pagal poreikius vienodai prieinamos, taigi sukurti tokią šių paslaugų finansavimo sistemą, kuri leistų sukaupti jų teikimo išlaidoms apmokėti būtinas lėšas, kitaip – jeigu už šias paslaugas (visą jų kainą) asmenys turėtų sumokėti patys – jos galėtų būti neįperkamos, tad iš tikrųjų neprieinamos. Tačiau pagal Konstituciją nereikalaujama, kad visos šios reikmės būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta socialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti, tad konstitucinių vertybių pusiausvyra, socialinė darna būtų pažeista, jeigu, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, valstybės biudžetui būtų užkrauta tokia sveikatos priežiūros finansavimo našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

37. Kaip matyti, pasirenkant sveikatos priežiūros finansavimo modelį įstatymų leidėją saisto ne tik jo pareiga valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nemokamai medicinos pagalbai piliečiams teikti, bet ir kiti konstituciniai valstybės įsipareigojimai, taip pat jos finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio sveikatos priežiūros finansavimo modelio, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas pažeistų konstitucinių vertybių pusiausvyrą, prieštarautų konstituciniams socialinės darnos, atsakingo valdymo imperatyvams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

38. Vadinasi, jeigu sveikatos priežiūrai negali būti skiriama tiek valstybės biudžeto lėšų, kiek būtina pakankamam asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui neatsižvelgiant į asmens pajamas užtikrinti, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, ne tik gali, bet ir privalo numatyti ir kitą visuomenės solidarumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas, inter alia gali pasirinkti privalomąjį sveikatos draudimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

39. Kartu pažymėtina, kad valstybės pareiga sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, kuri leistų užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp asmens, kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento), ir visos visuomenės interesų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą; pripažinti abipusę asmens ir visuomenės atsakomybę yra svarbu užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (žr., pvz., 1997 m. kovo 12 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimus). Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt. (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

40. Pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, poveikio už šių įmokų nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku priemones, galimas lengvatas, draudimo galiojimo laiką, draudimą vykdančių institucijų įgaliojimus, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus, kitus esminius šio draudimo elementus. Reguliuojant privalomojo sveikatos draudimo santykius įstatymų leidėją saisto iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti visiems vienodą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, konstituciniai solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, atsakingo valdymo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principai. Be kita ko, tai suponuoja, kad privalomasis sveikatos draudimas turi būti visuotinis, t. y. apimantis visus visuomenės narius, draudimo įmokų dydis turėtų priklausyti nuo asmens pajamų, jis turėtų būti nustatytas toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas. Pabrėžtina, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą, prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga; pati savaime ji negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

41. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad, siekdamas užtikrinti sveikatos priežiūros prieinamumą visiems neatsižvelgiant į asmens pajamas, įstatymų leidėjas inter alia gali tam tikrų socialiai jautriausių asmenų grupių privalomojo sveikatos draudimo naštą perkelti valstybei, tačiau tai turi būti daroma atsakingai, neiškreipiant visuomenės solidarumo esmės, nepaneigiant asmens paskatų rūpintis savo sveikata ir pareigos pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, – taigi taip, kad nebūtų pažeista socialinė darna, asmens ir visuomenės interesų bei atsakomybės pusiausvyra. Be to, įstatymų leidėjui pasirinkus visuomenės solidarumu pagrįstą privalomąjį sveikatos draudimą, jo paskirtis yra užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

42. Atsižvelgiant į konstitucinį visuomenės solidarumo principą, privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo ir nutrūkimo laikas galėtų priklausyti inter alia nuo to, kiek laiko iki tol buvo tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka mokamos to asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Reguliuodamas santykius, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo ir nutrūkimo laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją, tačiau ją įgyvendindamas privalo paisyti pirmiausia iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų, taip pat Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

43. Pabrėžtina ir tai, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, šio draudimo lėšomis gali būti finansuojamos tik tos apdraustų asmenų sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima nemokama medicinos pagalba, kuri visiems piliečiams – neatsižvelgiant į tai, ar jie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, – turi būti teikiama valstybės biudžeto lėšomis. Už sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti apmokama (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

44. Pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas šio draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros įstaigoms, privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies sistemines sąsajas su Konstitucijos IV skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančiu 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai. Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (žr., pvz., 1998 m. spalio 27 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio principų (žr., pvz., 2003 m. kovo 17 d. nutarimą). Sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima.

45. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, užtikrinti žmogaus teises ir laisves, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus).

46. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus).

47. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, sprendžia, kad prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra pareiškėjos konstitucinė pareiga, kurios nepanaikina ta aplinkybė, jog pareiškėja laikotarpiu, kai turėjo tokį draudimą, nesikreipė dėl medicinos paslaugų suteikimo. Pareiškėja privalomojo sveikatos draudimo įmokas nepagrįstai tapatina su užmokesčiu už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Kadangi pareiškėja pastarosios pareigos neįvykdė, Skyrius pagrįstai nesumokėtas draudimo įmokas išieškojo priverstinai, nepažeisdamas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino (Sveikatos draudimo įstatymo 19 str. 1 d., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 str. 7 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisės aktai numato, kad tam tikros medicinos paslaugos yra teikiamos nemokamai, t. y. būtinosios medicinos paslaugos (Sveikatos draudimo įstatymo 8 str. 5 d., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintos Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos 5 p.), taip pat kad kai kurie asmenys privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami ne savo, o valstybės lėšomis (Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. ir kt.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčui aktualus teisinis reglamentavimas nesuderinamas su Konstitucijos 53 straipsnio nuostatomis. Nors pareiškėja teismui akcentavo sunkią savo finansinę padėtį, poreikį rūpintis savo motina ir pan., tačiau ji nepateikė duomenų apie tai, jog apie šias aplinkybes teisės aktų nustatyta tvarka buvo informavusi Skyrių ir / ar Valdybą, prašiusi būti draudžiama valstybės lėšomis. Teisėjų kolegija pareiškėjos pretenzijas dėl jos diskriminavimo, vertimo dirbti žeminančiomis sąlygomis prieš jos valią ir įsitikinimus, vertimo išvykti iš Lietuvos ir pan. laiko deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstomis. Pareiškėjos abejonės dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo atitikties aukštesnės galios teisės aktams yra atmestinos.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo, o tam tikri teismo sprendimo motyvacijos trūkumai ištaisomi šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė