N-575-1337-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-1337/2012

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties K. K. (D.) administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2012 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyris (toliau – Migracijos poskyris) kreipėsi į Širvintų rajono apylinkės teismą su teikimu (b. l. 2-3), kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašė sulaikyti ir laikinai apgyvendinti K. K. (D.) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki 2013 m. balandžio 7 d. arba iki bus nustatyta jos teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

Teikime nurodė, jog Migracijos poskyris 2012 m. spalio 31 d. gavo informacijos, kad (duomenys neskelbtini) gyvena Lietuvos Respublikoje galiojančio asmens dokumento neturinti K. D.. Apklausus ją paaiškėjo, jog ji turi 1983 m. kovo 4 d. (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų skyriuje, išduotą (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuriame nurodyti jos anketiniai duomenys, taip pat atžymėta, jog nuo 1983 m. kovo 9 d. K. K. registruota (duomenys neskelbtini). Be minėto (duomenys neskelbtini) piliečio paso, užsienietė taip pat turi 1958 m. vasario 9 d. (duomenys neskelbtini) išduotą santuokos liudijimą, kuriame rašoma, kad moteris yra įregistravusi santuoką su M.

D.. Nurodė, kad pagal K. K. (D.) pasakojimą, į Lietuvos Respubliką ji atvyko gyventi pas vyrą, su kuriuo nuo 1970 m. iki 1998 m. gyveno Vilniuje, o 1998 m. persikėlė į (duomenys neskelbtini) Širvintų r.; vyras mirė 2005 m. lapkričio 17 d.; turėjo dukrą, kuri mirė 2011 m. liepos 30 d. Su dukters vyru ir vaikais (užsienietės anūkais) moteris ryšio nepalaiko, jie jai materialiai nepadeda; moteris neturi pastovios gyvenamosios vietos ir lėšų, reikalingų pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to, šiuo metu turi sveikatos problemų, jai reikalinga medikų pagalba.

Teikime Migracijos poskyris pažymėjo, jog Gyventojų registro centrinėje duomenų bazėje ir Užsieniečių registre nėra duomenų, kad K. K. (D.) būtų išduotas Lietuvos Respublikos asmens dokumentas, Lietuvos Respublikos viza ar kad užsienietė būtų įtraukta į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką sąrašą. Taip pat nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos asmenų, kirtusių valstybės sieną sąraše nėra duomenų apie užsienietės atvykimą į Lietuvos Respubliką.

Pažymėjo, kad 2012 m. spalio 31 d. buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje konsulinį skyrių su prašymu patvirtinti užsienietės asmens tapatybę ir pilietybę, taip pat pavirtinti ar jai bus išduotas grįžimo į (duomenys neskelbtini) dokumentas, tačiau atsakymai dar negauti. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 punktą, K. K. (D.) gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, nes ji neturi galiojančio dokumento.

Širvintų rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi, vadovaudamasis Įstatymo 115 straipsniu, nutarė teikimą tenkinti iš dalies ir skirti K. K. (D.) alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2013 m. balandžio 7 d. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 39 straipsnio 1 punktu, užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu; pagal Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsienietis, neteisėtai atvykęs ar esantis Lietuvos Respublikoje gali būti sulaikytas, išskyrus, kai jis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Remdamasis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, leidžiančia teismui, atsižvelgus į faktines aplinkybes, priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvą sulaikymui priemonę, atsižvelgęs į tai, kad užsienietės asmens tapatybė nustatyta, ji nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, Lietuvos Respublikoje gyvena jau nuo1970 m., yra senyvo amžiaus, teikė pagalbą policijos pareigūnams ir teismui nustatant jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, teismas manė, kad nėra pagrindo sulaikyti K. K. (D.). Taip pat atkreipė dėmesį, jog užsienietės teisinės padėties klausimas, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes – ji Lietuvoje gyvena su nedidele pertrauka nuo 1957 m., Lietuvoje turi vaikaičių, puikiai kalba valstybine kalba, yra ligota, senyvo amžiaus, po kelių metus bus pripažinta pažeidžiamu asmeniu, turi būti sprendžiamas kuo greičiau ir priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į nurodytas aplinkybes.

II. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 17-18), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašo pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį sulaikant ir apgyvendinant K. K. (D.) Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. balandžio 7 d.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad nors pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, tačiau nėra pagrindo jos sulaikyti ir skyrė jai alternatyvią sulaikymui priemonę pagal Įstatymo 115 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 5 punktą. Pažymi, jog teismas neteisingai išaiškino Įstatymo 115 straipsnyje esančių normų taikymą, nes pagal minėtą straipsnį užsieniečiui skiriama alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinant jį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, yra skiriama tik prieglobsčio prašytojams, o ne neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantiems užsieniečiams. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad užsienietė Lietuvos Respublikoje šiuo metu yra neteisėtai, neturi galiojančio asmens dokumento, nėra nustatyta, kokios šalies pilietė ar asmuo be pilietybės ji yra, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, K. K. (D.) turi būti sulaikyta Užsieniečių registracijos centre iki kol nebus nustatyta jos teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą, K. K. (D.) atstovas advokatas Valentinas Giriūnas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl K. K. (D.) sulaikymo ir patalpinimo į Užsieniečių registracijos centrą, pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo visas Migracijos poskyrio teikime nurodytas aplinkybes, įvertino įrodymus, atsižvelgė į K. K. (D.) išreikštą norą pasilikti toliau gyventi Lietuvos Respublikoje ir pilnai susitvarkyti asmens dokumentus, todėl rėmėsi Įstatymo 115 straipsniu „incorpore“ – taikė ir šio straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 5 dalį, prilygindamas užsienietę prieglobsčio prašytojams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisiniu statusu susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis gali būti taikomas užsieniečio sulaikymas (Įstatymo 113 straipsnis), o kokiomis – alternatyvios sulaikymui priemonės (Įstatymo 115 straipsnis).

Įstatymo 113 straipsnio 1 dalis numato pagrindus, kuomet užsienietis gali būti sulaikytas:

1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką;

2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, išskyrus atvejus, kai jis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje;

3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko;

4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais;

5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo;

6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti;

7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas priimti atitinkamą sprendimą ar jį vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Kalbant apie asmenų sulaikymą, taip pat svarbu paminėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Įstatymo 115 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Atsižvelgus į minėtas Įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą bei įvertinus faktines bylos aplinkybes yra akivaizdu, jog K. K. (D.) skirtas sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, neatitiktų proporcingumo tarp Įstatymo siekiamų tikslų ir taikomų priemonių, todėl teisėjų kolegija sutinka su Širvintų rajono apylinkės teismo nutartyje pateiktu aplinkybių vertinimu ir, atsižvelgusi į visas aplinkybes konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies nuostata ir sprendė, kad K. K. (D.) gali ir turėtų būti skirtas ne sulaikymas, o jam alternatyvi priemonė.

Įstatymo numatytos alternatyvios sulaikymui priemonės yra numatytos 115 straipsnio 2 dalyje. Jos yra tokios:

1) užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą;

2) užsienietis ryšio priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti atitinkamai teritorinės policijos įstaigai apie savo buvimo vietą;

3) patikėti atitinkamai socialinei įstaigai prižiūrėti nelydimą nepilnametį užsienietį;

4) patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, turintiems giminystės ryšių su užsieniečiu, kurio sulaikymo klausimas sprendžiamas, jei šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti;

5) apgyvendinti užsienietį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad 2 dalies 5 punkte nurodyta alternatyvi sulaikymui priemonė gali būti skirta tik prieglobsčio prašytojams. Ši nuostata akivaizdžiai išskiria prieglobsčio prašytojus iš kitų užsieniečių. Atsižvelgiant į tai, Širvintų rajono apylinkės teismas neteisingai pritaikė minėtą alternatyvią sulaikymui priemonę, nes byloje nėra medžiagos, apie tai, kad K. K. (D.) būtų pateikusi prieglobsčio prašymą.

Remdamasi tuo, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, turi būti pakeista kita alternatyvia sulaikymui priemone. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir užsienietės finansinę, socialinę bei sveikatos padėtį, teisėjų kolegija nusprendžia skirti jai Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą ryšio priemonėmis nustatytu laiku pranešti atitinkamai teritorinės policijos įstaigai apie savo buvimo vietą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „K. K., (duomenys neskelbtini), skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti ją ryšio priemonėmis pirmadieniais ir ketvirtadieniais pranešti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariatui apie savo buvimo vietą iki 2013 m. balandžio 7 d., bet ne ilgiau nei iki kol bus išspręstas jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas.“

Nutarties kopiją nusiųsti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariatą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas