2018-10-03 Nr. AB-17576-3-65-3-00007-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2461-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00007-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apygardos teismo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apygardos teismo, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo laikinojo sulaikymo patalpose (toliau – ir patalpos) buvo laikomas žmogaus orumą, privatumą pažeidžiančiomis sąlygomis. Panevėžio apygardos teismo patalpose įrengtas sanitarinis mazgas (toliau – ir tualetas) neatitinka teisės aktų reikalavimų, tualeto duryse įrengtas aplinkos stebėjimo langelis, dėl to nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. spalio 29 d., kai buvo konvojuojamas į Panevėžio apygardos teismo patalpas, kiekvieną kartą 1–3 kartus naudodamasis tualetu, patyrė pažeminimą, buvo pažeistas jo orumas ir privatumas. Pareiškėjas teigia, kad jautėsi kankinamas, patyrė emocinį bei psichologinį spaudimą, nes pro tualeto langelį būdavo stebimas konvojavimą vykdančių pareigūnų ar teismo darbuotojų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje įtvirtinta, kad privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas yra viena iš aplinkybių nustatant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas, Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

3. Panevėžio apygardos teismas, atstovaudamas Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad patalpose įrengtos kameros ir tualetas atitinka teisės aktų reikalavimus, o konvojavimo pareigūnai, kurie galbūt stebėjo pareiškėją nėra pavaldūs atsakovui. Langelis patalpų tualete įrengtas siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) įgyvendinimą. Tualetas konvojuojamiems yra įrengtas laikinojo sulaikymo patalpoje atskirai nuo kamerų konvojuotiesiems. Šis tualetas durimis ribojasi tik su laikinojo sulaikymo patalpų koridoriumi, todėl nei Panevėžio apygardos teismo darbuotojai, nei kiti sulaikytieji neturi galimybės stebėti sanitarinio mazgo. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių teisės aktų reikalavimų pažeidimų, susijusių su laikinojo sulaikymo patalpų įrengimu.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, EŽTT ir LVAT išaiškinimais, sprendžiant dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos teisėtumo ir atitikimo Konvencijos 3 straipsniui, nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. spalio 29 d., kuomet jis buvo konvojuojamas į Panevėžio apygardos teismą, turėjo naudotis sanitariniu mazgu, kuris neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kiek kartų pareiškėjas lankėsi patalpų tualete, bet vadovaudamasis pareiškėjo paaiškinimais nustatė, kad pareiškėjas tualete buvo keletą kartų.

7. Teismas nurodė, kad laikinojo sulaikymo patalpa ir jai nustatytas teisinis reglamentavimas negali būti tapatinamas su kalinimo vietoms ar areštinėms taikomu reglamentavimu, nes pagal Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 11.2 punktą laikinojo sulaikymo patalpa - specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 val.) laikyti. Minėtos normos 2 punktas nurodo, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Todėl, vertinant atsakovo patalpų neatitikimą teisės aktų reikalavimams, vadovaujamasi Teisėjų tarybos 2015 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 13P-16-(7.1.2) patvirtintu Pavyzdiniu pagrindinių teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo reikalavimų aprašu (toliau – ir Aprašas), kurio 131 punkte nurodyta, kad laikymo sulaikymo patalpoms taikomas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymas Nr. 1R-216 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1R-216). Įsakymo Nr. 1R-216 12 punkte įtvirtinta, kad sanitarinės patalpos durys montuojamos atsidarančios į išorę, be galimybės užsirakinti iš vidaus. Sanitarinės patalpos durys turi turėti uždaromą langelį, kad esant būtinybei būtų galima stebėti sulaikytojo veiksmus. Langelis turi būti atsparus smūgiams, iškreipiantis vaizdą. Įsakyme įtvirtintas reglamentavimas suteikia teisę atsakovui tualete įrengti langelį būtent sulaikytojų stebėjimui. Be to, pagal laikinojo sulaikymo patalpų planą tualetas (1) įrengtas atskirai nuo patalpų konvojuotojams (2) ir kamerų sulaikytiesiems (3), durys ribojasi tik su koridoriaus patalpa (4), todėl nei sulaikytieji, nei teismo darbuotojai neturi galimybės stebėti sanitarinį mazgą. Vadovaudamasis patalpoms nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas darė išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo laikinojo sulaikymo patalpose esantis sanitarinis mazgas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

8. Teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 50.6 ir 52.5 papunkčiais konvojaus pareigūnams draudžiama palikti konvojuojamuosius be konvojaus apsaugos, jie nuolat bei atidžiai privalo stebėti konvojuojamuosius. Be to, 134 punkte įtvirtinta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos - konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas, todėl konvojuotojo būvimas šalia tualeto yra privalomas pagal Konvojavimo taisykles. Svarbu tai, kad 135 punkte nustatyta, jog teismo ir specialiojo vagono tualetams taikoma tapati patalpos apžiūros procedūra, todėl tualetų stebėjimui laikinojo sulaikymo patalpose taikomas 179.4 papunktis, kuriuo remiantis konvojuotojas privalo nuolat stebėti konvojuojamąjį buvimo tualete metu. Įvertinęs Konvojavimo taisyklių normas, teismas darė išvadą, kad tarnybos konvojaus pareigūnai, konvojuodami pareiškėją, elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pažeistų teisių teismas pažymėjo, jog nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybės, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas nesilaikant Konvencijos 3 straipsnio. Suimtasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Pareiškėjas jausdamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, esant galimybėms, savo interesus turi ginti pats. Skundžiamu 3 metų 5 mėnesių 24 dienų laikotarpiu pareiškėjas keletą kartų naudojosi patalpų tualetu, bet byloje nėra nustatyta, kad jis būtų pasinaudojęs savo teisių gynybos būdu, įtvirtintu Konvojavimo taisyklių 137 punkte, pagal kurį konvojaus viršininkas ar pareigūnai, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Pareiškėjas iš karto po pažeidimo galėjo kreiptis su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus, apibrėždamas juos laike ir erdvėje, tuo atveju kreipimasis būtų sudaręs galimybes objektyviai ir visapusiškai ištirti nusiskundimus. Pareiškėjas laiku nesiėmė tinkamų ir pakankamų veiksmų savo interesams užtikrinti, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nesijautė kankinamas ar žeminamas.

10. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytais motyvais tenkinti prašymo priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo, kadangi reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas. Turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų veiksmų, būtina apibrėžti konkrečias ar galimas pasekmes pareiškėjui. Teismas nenustatė, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus ar veikė neteisėtai CK 6.271 straipsnio prasme.

11. Apibendrinęs byloje nustatytus duomenis, teismas konstatavo, kad skundo teiginiai, jog laikinojo sulaikymo patalpų sanitarinis mazgas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir taip pažeidžia pareiškėjo teises, nėra teisiškai pagrįsti. Todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamų atsakovo veiksmų, konstatuoti neteisėtus veiksmus nėra pagrindo, Panevėžio apygardos teismui civilinė atsakomybė nekyla.

III. 12. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas yra šališkas, priimtas nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, EŽTT jurisprudencija, Teisėjų tarybos 2015 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 13P-16-(7.1.2), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 1R-216. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir į bylą pateiktos fotonuotraukos nagrinėjamu atveju pagrindžia patirtą neturtinę žalą – emocinį bei psichologinį spaudimą, nes pro patalpos tualeto langelį būdavo stebimas konvojavimą vykdančių pareigūnų, teismo darbuotojų, advokatų, suimtųjų, vedamų koridoriumi, ir kitų asmenų. Nepagrįsti teismo argumentai dėl kreipimosi į konvojuojančius asmenys. Kreiptis į nurodytus asmenys tikslo nematė, nes Panevėžio apygardos teismas nėra areštinė ar kita Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldi įstaiga. Be to, konvojuojantis pareigūnai neatlieka teismo patalpų remonto ar rekonstrukcijos darbų, jų neįrenginėja ir neprižiūri.

14. Panevėžio apygardos teismas, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad pagal Aprašo 131 punktą laikino sulaikymo patalpoms taikomas Įsakymas Nr. 1R-216, kuriuo yra patvirtinti reikalavimai naujai įrengiamoms laikino sulaikymo kameroms teismuose. Įsakymo Nr. 1R-216 12 punkte nurodyta, kad sanitarinės patalpos durys turi turėti uždaromą langelį, kad esant būtinybei būtų galima stebėti sulaikytojo veiksmus. Langelis turi būti atsparus smūgiams, iškreipiantis vaizdą. Pritartina skundo argumentams, kad Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpose esančio tualeto duryse įrengtas langelis nėra iškreipto vaizdo bei uždaromas, tačiau pagal Įsakymo Nr. 1R-216 2 punktą reikalavimai naujai įrengiamoms laikino sulaikymo kameroms teismuose yra ne privalomo, o rekomendacinio pobūdžio. Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpoje esančio tualeto duryse, o taip pat ir visų trijų kamerų duryse stebėjimo langeliai įrengti siekiant sudaryti sąlygas policijos pareigūnams (konvojuotojams) tinkamai vykdyti jų pareigas, numatytas Konvojavimo taisyklių 50.6, 50.10, 179.1–179.4 papunkčiuose ir 134, 135, 192–209 punktuose ir kitose teisės normose, t. y. nuolat ir atidžiai stebėti įtariamuosius, kaltinamuosius, nuteistuosius (konvojuojamuosius), kad būdami šiose patalpose jie nežalotų savęs, nesirengtų ir nesikėsintų į savo ar konvojuotojų sveikatą ar gyvybę, nesirengtų pabėgimui ir neatliktų kokių nors kitokių neteisėtų veikų. Tualetas konvojuojamiesiems yra įrengtas laikino sulaikymo patalpoje, jos viduje, atskiroje nuo kamerų konvojuotiesiems patalpoje. Šis tualetas durimis ribojasi tik su sulaikymo patalpos koridoriumi. Laikino sulaikymo patalpoje esančiu tualetu, kameromis, koridoriumi ar kitomis patalpomis nei Panevėžio apygardos teismo darbuotojai, nei kiti pašaliniai asmenys nesinaudoja – jomis naudojasi tik konvojuotojai ir konvojuojamieji.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų – Panevėžio apygardos teismo ir konvojaus pareigūnų, veiksmų.

17. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, taip pat ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

18. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Teisėjų tarybos 2015 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 13P-16-(7.1.2) „Dėl Pavyzdinio pagrindinių teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“ 131 punkto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. rugsėjo 1d. įsakymo Nr. 1R-216 12 punkto nuostatos. Pagal šių teisės normų reglamentavimą, laikinojo sulaikymo sanitarinės patalpos durys turi būti atsidarančios į išorę, be galimybės užsirakinti iš vidaus. Sanitarinės patalpos durys turi turėti uždaromą langelį, kad esant būtinybei būtų galima stebėti sulaikytojo veiksmus.

19. Konvojavimo taisyklėse taip pat numatyta, kad konvojaus pareigūnams draudžiama palikti konvojuojamuosius be konvojaus apsaugos, jie nuolat bei atidžiai privalo stebėti konvojuojamuosius, netgi jų buvimo tualete metu (50.6; 52.5; 135; 179.4. punktai).

20. Byloje pateikti duomenys apie Panevėžio apygardos teismo laikinojo sulaikymo sanitarinės patalpą patvirtina, kad ši patalpa atitinka aptartus reikalavimus.

21. Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš konvojaus pareigūnų veiksmų, stebėjusių jį buvimo tualete metu. Tačiau tokie šių pareigūnų veiksmai taip pat atitiko minėtų Konvojavimo taisyklių reikalavimus.

22. Byloje duomenų, kurie paneigtų aptartas aplinkybes, nėra. Pareiškėjas nors ir teigia, kad jo teisės buvo pažeistos, tačiau šie jo teiginiai yra grindžiami tik jo subjektyvia nuomone, nesiremiant teisiniu reglamentavimu šių teisinių santykių srityje.

23. Įrodymų vertinimo prasme, tai lemia, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, t. y. valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtus veiksmus, tuo pažeisdami jo subjektines teises.

24. Kadangi neteisėtų veiksmų nustatymo faktas yra būtina sąlyga atsirasti atsakomybei dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovo veiksmams buvus teisėtiems, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo (CK 6.246 str.).

25. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

27. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

28. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys