2016-12-07 Nr. AB-23012-3-61-3-02748-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-887-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02748-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja L. Š. 2016 m. liepos 4 d. paštu išsiuntė skundą teismui, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas vadinami skundu), prašydama panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 1/17-8-1565 „Dėl kompensuojamojo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo“ bei įpareigoti atsakovą iš jam skirtų asignavimų išmokėti pareiškėjai kompensuojamojo darbo užmokesčio dalį, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo (toliau – Statuto pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 23 dalyje įtvirtintą taisyklę, pritaikius analogiją.

L. Š. taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad šį terminą praleido dėl to, kad prašomas panaikinti sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 d. reikalavimus – jame nebuvo nurodyta apskundimo tvarka bei terminas, ir tai suklaidino pareiškėją. L. Š. nuomone, ši priežastis laikytina svarbia skundo padavimo terminui atnaujinti.

Pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio tiek, kiek jis nereglamentuoja atleidžiamų pareigūnų socialinio draudimo išmokų mokėjimo pereinamuoju laikotarpiu, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnyje įtvirtintai socialinei apsaugai bei paramai nedarbo (nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo) metu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi L. Š. prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo atmetė ir jos skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad FNTT nurodė, jog pareiškėja su prašomu panaikinti sprendimu susipažino 2016 m. gegužės 23 d. 8.34 val. Į teismą L. Š. kreipėsi 2016 m. liepos 4 d., t. y. daugiau nei savaite praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Termino praleidimo priežastis pareiškėja siejo išimtinai su tuo, kad, FNTT ją suklaidino, ginčijamame sprendime nenurodydama sprendimo apskundimo tvarkos ir termino.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikšminga yra aplinkybė, jog L. Š. valstybės tarnyboje dirba jau daugiau nei 15 metų. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjos FNTT eitas pareigas ir vykdytas funkcijas (tarp jų ir skundų, pareiškimų ir pranešimų nagrinėjimą), vienas iš reikalavimų eiti valstybės tarnautojo pareigas visose pareiškėjos pareigybės aprašymuose buvo būti susipažinusiai su Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, taip pat ir viešąjį administravimą reglamentuojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, L. Š. turėjo būti žinoma individualių teisės aktų apskundimo tvarka bei terminai. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, siekdama įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei FNTT pateiktą nuomonę dėl termino atnaujinimo, teismas padarė išvadą, kad termino praleidimo nenulėmė objektyvios, ekstraordinarios priežastys, sudarančios pagrindo praleistą terminą atnaujinti. Netenkinęs prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, pirmosios instancijos teismas L. Š. skundą atsisakė priimti. Pareiškėjai taip pat buvo išaiškinta, kad siekdama apginti savo galimai pažeistas teises bei teisėtus interesus, ji turi teisę Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka inicijuoti ginčą su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriumi, kuris priėmė sprendimą L. Š. skirti ligos pašalpą, padaręs išvadą, jog ji nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. neturėjo draudžiamųjų pajamų.

III. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, atnaujinti skundo padavimo terminą ir jos skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėja paaiškina, kad į teismą kreipėsi dėl atsakovo neveikimo – jos prašymo neišnagrinėjimo bei individualaus administracinio akto formą atitinkančio sprendimo nepriėmimo. Pažymi, kad 2016 m. gegužės 13 d. kreipėsi į FNTT bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių ir prašė išmokėti jai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (draudimo išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe). Atsakovas 2016 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 1/178-1565 pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatos pareiškėjai, kaip buvusiai pareigūnei, netaikomos, taip pat jai netaikomos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos parengto įstatymo projekto nuostatos, todėl FNTT neturi teisinio pagrindo mokėti kompensuojamosios darbo užmokesčio dalies. Šis raštas patvirtina, kad atsakovas nesprendžia L. Š. prašymo iš esmės ir nepriima Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus atitinkančio sprendimo. Paduodama skundą teismui, pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 34 punkte nustatyta, jog prašymai turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų (t. y. – iki 2016 m. birželio 10 d.), tačiau L. Š. nėra gavusi administracinio sprendimo, kuriame būtų aiškiai įvardintas sprendimas, apibrėžtos teisės, nurodyta apskundimo tvarka, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, pareiškėja, nepraleisdama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto dviejų mėnesių termino, padavė skundą dėl FNTT neveikimo. Pabrėžia, kad atsakymą gavo pakankamai greitai po prašymo ir laikė jį tarpiniu sprendimu, nes prašymas buvo paduotas dviem institucijoms: viena iš jų turėjo apskaičiuoti, o kita – atsakovas – išmokėti darbo užmokesčio dalį. L. Š. mano, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos prašymo nenagrinėjo prašymo iš esmės, nes net nesiėmė skaičiuoti, kokio dydžio išmoka pareiškėjai priklausytų.

Pirmosios instancijos teismas, gavęs skundą dėl neveikimo, 2016 m. liepos 7 d. nutartimi nustatė terminą trūkumams pašalinti: teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas dokumentas, nors ir neatitinkantis įstatymų reikalavimų, gali būti laikomas individualiu administraciniu sprendimu ir įpareigojo pašalinti trūkumus – skųsti ir šį dokumentą bei prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja tai ir padarė.

L. Š. nuomone, prašomas panaikinti raštas yra informacinio pobūdžio. Šiame rašte nėra nurodyta nei sukuriamų teisių, pareigų, nei tai, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas nustatyta tvarka. Toks sprendimo turinys (forma) prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams ir suklaidino pareiškėją. Teigia, kad nėra galima situacija, kai įstatymo pažeidėjas dėl padaryto pažeidimo išvengia skundo teismui. Pareiškėjos nuomone, kitoks teisės aiškinimas prieštarauja pagrindiniams teisės principams, pirmiausia ex iniuria ius non oritur – iš teisės pažeidimo negali kilti teisė. Atsakovo padarytas teisės pažeidimas (nenurodymas, kad 2016 m. gegužės 20 d. raštas yra skundžiamas dokumentas, bei nenurodyta jo apskundimo tvarka) lėmė, kad L. Š. padavė skundą dėl neveikimo, o vėliau, teismo nurodymu tikslino skundą ir ginčijo minėtą raštą, todėl praleido skundo padavimo terminą. Šis teisės pažeidimas, pareiškėjos nuomone, negali būti laikomas normalia įprasta aplinkybe – t. y. yra ekstraordinari, atsakovo nulemta aplinkybė, kad L. Š. į teismą kreipėsi vėliau, ir yra pagrindas skundo padavimo terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjos atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti L. Š. skundą, nustačius, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Nustatyta, kad prašomas panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas Nr. 1/17-8-1565 buvo priimtas 2016 m. gegužės 20 d., o pareiškėja su juo susipažino 2016 m. gegužės 23 d. (b. l. 29). Taigi, skundas teismui dėl minėto sprendimo panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2016 m. birželio 23 d. įskaitytinai. Skundą teismui dėl atsakovo neveikimo L. Š. teismui paštu išsiuntė 2016 m. liepos 4 d. (b. l. 14), o jį patikslino ir reikalavimą dėl FNTT 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 1/17-8-1565 suformulavo 2016 m. liepos 21 d. skunde. Ginčijamu raštu atsakovas FNTT nurodė, jog neturi teisinio pagrindo iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų L. Š. skirti ir iki buvusio draudžiamojo įvykio pabaigos sumokėti jos kompensuojamojo uždarbio dalį, kuris būtų apskaičiuojamas kaip mokėtinos ir išmokėtos ligos socialinio draudimo pašalpos skirtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 d. nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnyje svarbių priežasčių sąrašo nepateikė.

Termino skundui dėl FNTT 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 1/17-8-1565 panaikinimo paduoti praleidimo terminą L. Š. argumentuoja tuo, kad šiame sprendime nebuvo tinkamai išaiškinta jo apskundimo tvarka, klaidino rašto turinys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Be to, administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą. Tačiau sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008, 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-494/2014, kt.).

Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad apskundimo tvarkos nenurodymas skundžiamame sprendime gali būti pakankamas pagrindas pripažinti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju tai nebuvo vienintelė ir pagrindinė termino praleidimo priežastis.

Teisėjų kolegija sutinka su L. Š. argumentu, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 1/17-8-1565 apskundimo tvarkos nenurodymas prieštarauja gero viešojo administravimo principui bei galėjo suklaidinti pareiškėją paduodant skundą. Be to, iš FNTT 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 1/17-8-1565 turinio nėra aišku, kad priimamas galutinis neigiamas sprendimas dėl jos prašymo išmokėti kompensuojamą darbo užmokesčio dalį, ir per du mėnesius kreipdamasi į teismą dėl atsakovo neveikimo, pareiškėja galėjo sąžiningai klysti. Administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti L. Š. sąžiningumu, priešingai, jos aktyvus elgesys patvirtina, kad nėra piktnaudžiaujama teise. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad terminą atsakovo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimui Nr. 1/17-8-1565 „Dėl kompensuojamojo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo“ apskųsti pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, sutrukdžiusių jai laiku kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino L. Š. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsižvelgdama į aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju praleistas terminas skundui paduoti turi būti atnaujinamas, todėl L. Š. atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą terminą yra tenkinamas ir skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjos L. Š. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos L. Š. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė